Iranas prieš Turkiją

Keista, bet apie „Islamo valstybę“ (IV) „Stratfor“ prognozė nepasako nė žodžio, nors, kaip pareiškė JAV sausumos pajėgų štabo viršininkas Raymondas T. Odierno, kova su šia grupuote gali užtrukti dešimtmetį. Tai galima paaiškinti nebent tuo, kad „Stratfor“ ekspertai tikriausiai mano, jog su šia, taip pat su visų Artimųjų ir Vidurio Rytų stabilizavimo užduotimi susitvarkys, jų nuomone, stipriausia regiono valstybė. Ši valstybė – Turkija, nes „Iranas ir Saudo Arabija geografiškai ir karine prasme nepajėgūs to padaryti“. O Amerika, pasak „Stratfor“ specialistų, pati vengdama iniciatyvos, padės Ankarai šiame nelengvame darbe.

Tarptautinių santykių ekspertai tikriausiai labai mėgsta elitinę JAV analitinę įstaigą „Stratfor“, nes jos publikuojami dokumentai visada išsiskiria nestandartiniu, iš dalies net provokuojančiu požiūriu į globalią politiką ir todėl verti ypatingo dėmesio. 2015–2025 metų pasaulio raidos tendencijų prognozė – ne išimtis.

Lietuvos politiniame, ekspertiniame ir informaciniame diskurse įsitvirtino nuostata, kad šalies santykiai su Rusija yra blogi, netgi priešiški. Pastarojoje mūsų valstybė irgi vertinama dažniausiai negatyviai. Iš esmės dabar turime padėtį be išeities, ir ateitis nieko gero nežada.

Birželio 20 d. Sankt Peterburge baigėsi XIX tarptautinis ekonominis forumas, pasižymėjęs ryškiu politiniu atspalviu. Jį galima analizuoti per trijų dimensijų prizmę: politikos (Rusijos prezidento V. Putino atsakymai į žinomo JAV žurnalisto Ch. Rose‘o (Č. Rouzo) klausimus, kurie pirmiausia buvo susiję su pagrindiniais Maskvos užsienio politikos aspektais), verslo (Rusijos kompanijų pasirašytos sutartys ir susitarimai su užsienio partneriais) ir ekonomikos (šalies šeimininkės ekonomikos strategijos krizės sąlygomis aptarimas V. Putino kalboje ir už šią sritį atsakingų Rusijos valdininkų pasisakymuose).

Separatistiniai dariniai Donbase yra pasivadinę Donecko ir Luhansko „Liaudies Respublikomis“ (DLR ir LLR). Ten buvo populiaru sakyti, kad būtent DLR ir LLR yra realizuojami Maidano idealai – liaudies valdžia be oligarchų, korumpuotų valdininkų ir iš užsienio nurodinėjančių, ką daryti, šeimininkų. Tačiau nuo pat pradžių gražiai pieštas vaizdas ėmė neatitikti tikrovės.

Kol pasaulio, o ypač Europos, visuomenės dėmesio centre yra Ukraina ir „Islamo valstybė“, Makedonijai teko vykdyti rimtą antiteroristinę operaciją albanų rajone Kumanovo mieste, esančiame šalies šiaurėje 40 km nuo sostinės Skopjės. Manoma, kad ginkluoto išpuolio autoriais tapo albanų teroristai iš Kosovo. Pastarieji įvykiai tik dar labiau komplikavo situaciją Makedonijoje, kuri pergyvena gilią politinę krizę. Šiame kontekste ekspertai pradėjo aiškintis, kokios gali būti tų neramumų, pareikalavusių žmonių aukų, priežastys. Versijos yra kelios.

1961 m. balandžio 12 d. pirmasis pasaulyje kosmonautas Jurijus Gagarinas raketos starto metu ištarė garsią frazę „Važiuojam“, bemat apskriejusią pasaulį ir tapusią sovietinės propagandos, net ir kuriamų dainų „hitu“. Tą dieną (net dar anksčiau) Sovietų Sąjunga tapo kosmine valstybe lydere. Paskui buvo dar daug konkurencijos su JAV šioje srityje (jos yra ir dabar), bet ilgą laiką niekas neabejojo SSRS, o vėliau Rusijos kosminiu patikimumu ir potencialu.

Gegužės 9 d. paradas Maskvoje suteikė puikią progą įvertinti Rusijos santykius su buvusiomis SSRS respublikomis, praėjus šiek tiek daugiau nei 20 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Pradėkime nuo tų, kurie nusprendė ignoruoti V. Putino surengtą šventę.

Gegužės devintos dienos parade Rusija pademonstravo savo naujausią šarvuotąją techniką, taip pat ilgai lauktą tanką T-14 „Armata“ (būtina pažymėti, kad „Armata“ yra unifikuota sunkioji vikšrinė platforma, kurios pagrindu bus gaminamas ne tik tankas T-14, bet ir sunkioji pėstininkų kovos mašina T-15, sunkioji haubica „Koalicija-SV“ ir kitos karinės mašinos). Reakcija į šį gaminį nevienareikšmiška. Rusiškas oficiozas, žinoma, tik giria naujovę. Vakarų spauda buvo skeptiškesnė.

Balandžio 22 d. Rusija ir pasaulis išvydo šalies užsienio reikalų ministro S. Lavrovo bendravimą su žurnalistais nauju formatu. Anksčiau ministrui teko dalyvauti, pavyzdžiui, V. Solovjovo laidoje ir atsakinėti į jo klausimus vienas prieš vieną, o dabar S. Lavrovą „kankino“ iš karto trys žiniasklaidos atstovai (panašiai kaip per prezidento V. Putino ir premjero D. Medvedevo susitikimus su žurnalistais).

Dar viena Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendravimo su liaudimi serija paliko kažkokį dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, ji kaip visada buvo pakankamai turininga. Kita vertus, kaip TV kanalo RTVi balandžio 17 d. laidoje „Ypatinga nuomonė“ pažymėjo televizijos komentatorius N. Svanidzė: „Man atrodo, jis buvo šiek tiek susierzinęs, jis, palyginti su įprastu elgesiu per tokius bendravimus, buvo šiek tiek apatiškas, nuobodus, aš pasakyčiau, tuščias, nes man susidarė toks įspūdis, jog jis iš viso nieko nepasakė, nieko tokio, ką galima būtų apibūdinti žodžiu žinia (angl. message), pranešimu miestui ir pasauliui, milijonams žmonių, pirmiausia savo elektoratui...“ 

Taip vadinasi Europos užsienio reikalų tarybos (EURT) parengta ataskaita apie nepasiteisinusias Europos iliuzijas, kad europinis raidos modelis gali tapti pavyzdžiu visiems, apie Rusiją, kuri visai kitokia, negu įsivaizdavo europiečiai, ir apie tai, ką dabar reikia daryti ES, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Rusijos prezidentas V. Putinas iš pradžių dingo, paskui atsirado ir paskelbė netikėtą masinį kariuomenės kovinės parengties patikrinimą. „Dalyje karinių dalinių, priklausančių Baltijos jūros laivynui, Pietų karinei apygardai, taip pat desantininkų pajėgoms, skelbiama aukščiausio lygio kovinė parengtis, vyks vadaviečių pratybos“, – Rusijos karinės vadovybės pranešimą citavo naujienų agentūra TASS. Iš viso pratybose dalyvavo apie 80 tūkst. karių, daugiau negu 10 tūkst. karinės technikos vienetų, 65 antvandeniniai laivai ir 15 povandeninių laivų, daugiau negu 200 lėktuvų (tarp jų naujausi bombonešiai „Su-34“) ir sraigtasparnių...

Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę. „Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – pareiškė EK vadovas.

Šių metų vasario mėnesį JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją. Vertas dėmesio dokumentas, turint omenyje tai, kad pastaruoju metu Amerikos (jos vadovo) užsienio politika nepasižymi aiškumu ir nuoseklumu. Tačiau amerikiečiai tvirtai įsitikinę, kad jie yra „lyderiaujanti pasaulyje globali galia, turinti interesų kiekviename vientiso pasaulio kampe“.

Neseniai Kipro prezidento N. Anastasiadžio neaiškiai išsakyta ir apžvalgininkų bemat išplėtota žinia, kad Kipre gali atsirasti Rusijos karinės bazės (oro pajėgų bazė ir laivyno bazė), daug kam tapo didele staigmena. Kartu tai yra gera proga aptarti pastarojo meto Maskvos politiką Viduržemio jūros regione. Atrodo, kad strateginiai Kremliaus užmojai jame yra gana platūs. Tačiau apie viską nuo pradžių.

JAV prezidentas kreipėsi į tautą Kongrese (video; tekstas). Paliekant nuošalyje vidines Amerikos aktualijas (šiuo atveju B. Obama turėjo teisę pasigirti tam tikrais laimėjimais), galima pažymėti, kad tarptautinėje arenoje ji išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir šiame kontekste prezidento kalba atrodė gana silpnai (užsienio politikai jis skyrė palyginti nedaug laiko, ir tai veda prie minties, kad pasigirti ypatingai nėra kuo). Tai buvo tikras „šlubuojančios anties“ kreipimasis.

Praėjo nepastebimai, bet vertas dėmesio. Čia apie Rusijos gynybos ministro S. Šoigu vizitą į Teheraną. Per jį buvo pasirašyta karinio bendradarbiavimo sutartis (pirma tokia per visą šalių santykių istoriją), numatanti veiksmų koordinavimą kovojant su terorizmu bei narkotikų prekyba ir vykdant taikos palaikymo operacijas, bendrų štabų pratybų rengimą, karinių kadrų ruošimą. Taip pat tarsi buvo išspręstas ginčas dėl priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų C-300 pardavimo Iranui, tik kol kas neaišku, kokiu būdu. Tačiau šiuo atveju svarbesnis yra bendras Rusijos žygio į pietus aspektas.

Tokie žmonės kaip Z. Brzezinskis ir H. Kissingeris savo kalbose ir knygose transliuoja amerikietiško elito (ar bent tam tikros įtakingos jo dalies) pažiūras į įvairius JAV užsienio politikos aspektus. Todėl visuomet verta detaliau paanalizuoti šių ekspertų viešai išsakomas nuomones. Šį kartą – H. Kissingerio, kuris aplankė JAV Užsienio reikalų tarybą ir atsakė į klausimus apie šaltąjį karą bei šiandienines tarptautinės politikos aktualijas (pokalbio tekstas; video).

Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pradėjo elgtis visai ne kaip artimiausias Rusijos sąjungininkas. Tuomet galima buvo pagalvoti, kad tai tik kažkoks Maskvos triukas siekiant turėti tarpininką dialoge su Kijevu ar paprasčiausios maištingu charakteriu pasižyminčio Batkos išdaigos.

2014 m. gruodžio 26 d. V. Putinas pasirašė naują Rusijos karinę doktriną. Jos laukta su nekantrumu, o dėl susidariusio Maskvos geopolitinio konflikto su Vakarais konteksto – iš dalies su nerimu. Dokumentas nenuvylė „lūkesčių“. Pavyzdžiui, atsirado nebranduolinio atgrasymo koncepcija, bet ne tai jame įdomiausia (savaime suprantama, kad atominio ginklo, kuris yra silpnojo argumentas, šiandien niekas nenaudos dėl globaliai pražūtingų tokio žingsnio pasekmių).

Jie gali?

Ir vėl, ieškant atsakymo, gelbėja gana nuoširdus ir atviras D. Medvedevas. Spaudos konferencijoje jis pasakė: „Pirmiausia (aš norėčiau tai specialiai pabrėžti), ta krizė, kuri prasidėjo 2008 metais pasaulio ekonomikai apskritai ir mūsų ekonomikai kaip globalios ekonomikos daliai, nesibaigė. Tai yra buvo periodai, keli atsigaunančio augimo metai, kai pas mus viskas buvo plius minus normaliai (aš turiu omenyje 2011 ir 2012 metus), bet apskritai situacija išlieka pakankamai sudėtinga. (...) Jeigu gerokai keisis ekonominės sąlygos, mums teks peržiūrėti ir scenarijų sąlygas ir galiausiai priimti sprendimus dėl biudžeto.“

Metu pabaigoje Rusijos valdžios tandemas tradiciškai bendrauja su žurnalistais: amžinas (nors, kaip kalba pikti liežuviai, gal ir neamžinas) premjeras D. Medvedevas – su nacionalinės žiniasklaidos atstovais, o amžinas prezidentas V. Putinas – su viso pasaulio ketvirtąja valdžia.

Šiaurės Korėja yra uždara šalis, kuri kartkartėmis generuoja naujienas, dominančias visą pasaulį. Paskutiniu tokiu epizodu tapo valstybės vadovo Kim Jong Uno dingimas. Prieš tai visi matė, kad jis sunkiai eina, o kai pradingo, iš karto prasidėjo kalbos apie galimą jo mirtį, valstybinį perversmą ir panašiai (atsirado net versija, kad mirė persivalgęs šveicariško sūrio). Tačiau Kimas nuvylė konspirologus ir jau keletą kartų pasirodė viešumoje pasiramsčiuodamas lazda, ir tai pagrindžia prielaidas, kad pradingęs beveik šešioms savaitėms jis buvo dėl kojos traumos arba kokio kito sveikatos sutrikimo.

Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas jau antrą kartą šiais metais (pirmą kartą – po Krymo aneksijos) kreipėsi į Rusijos Federalinį susirinkimą. To kreipimosi laukė tiek pasaulis, tiek Rusijos visuomenė, nes norėjo išgirsti atsakymus apie šalies santykius su Vakarais ir planus dėl tolimesnės ekonominės raidos, kuri pastaruoju metu komplikuojasi dėl krentančių naftos kainų ir rublio devalvacijos. Nemaloniu pranešimo fonu tapo kruvinas teroro išpuolis Grozno mieste, bet, palyginti su tuo, ką V. Putinas pasakė savo kalboje (ypač tarptautinėje jos dalyje, nuo kurios pabrėžtinai pradėjo), šis incidentas yra menkniekis.

Lapkričio mėnesį įvyko iš karto du tarptautiniai aukšto lygio renginiai – Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (paprastai žymimos anglišku trumpiniu APEC) valstybių vadovų susitikimas Pekine ir G20 valstybių grupės aukščiausio lygio susitikimas Australijos mieste Brisbane. Šiuo metu geopolitinė priešprieša pasaulyje aštrėja ir jos centre iš esmės trys pagrindiniai subjektai: Vakarai (pirmiausia JAV), Rusija ir Kinija, todėl kiekvienas tarpvalstybinis forumas yra gera proga valstybių vadovams dar kartą susitikti, įvertinti situaciją, jos raidos tendencijas, o kontekstas šiuo atveju kartais yra svarbesnis ir už šių susitikimų turinį.

Rusija patvirtino savo ateities kario (rus. pатник) ekipuotės komplektą (apranga, navigacija ir ginkluotė). Ir viskas būtų lyg ir gerai, tik liko vienas klausimas – kokį automatą turės rusiškasis terminatorius? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas akivaizdus. „Žinoma, modernizuotą kalašnikovą (beje, gamykla dabar yra patekusi į sunkią finansinę padėtį, taip pat dėl sankcijų, ir laimėjimas jai yra būtinas kaip oras). O realybėje viskas, pasirodo, ne taip paprasta. Vienoje garsioje sovietinėje dainoje (beje, apie Centrinį armijos sporto klubą) dainuojama: „Laiko nesustabdysi... Ateis ambicingi dubleriai, duok Dieve jiems sužaisti geriau už mus.“ Ir dubleriai atėjo...

Yra pagal knygą sukurtas sovietinis filmas vaikams, kuris vadinasi „Pasaka apie prarastą laiką“. Siužeto centre vaikai, švaistę savo laiką, už tai juos nubaudė piktieji burtininkai – atėmė iš jų jaunystę. Straipsnio autorius prisiminė būtent šią istoriją, kai perskaitė M. Chodorkovskio kalbą, pasakytą „Freedom House“ būstinėje Vašingtone šių metų spalio 2 d. Ši paskaita vadinosi „Putino dešimtmetis – išbrauktas iš Rusijos gyvenimo laikas“.

Jeigu iš karto eitume prie esmės, tai Rusijos prezidentas V. Putinas Sočyje, per Valdajaus klubo forumą, pasakė antrąją Miuncheno kalbą (bent jau taip ją įvertino nemaža dalis ekspertų). Tokią išvadą galima daryti todėl, kad Rusijos vadovo vertinimai buvo išskirtinai atviri, griežti, o kartais net agresyvūs (ypač per diskusiją). Viską, ką jis pasakė, trumpame straipsnyje detaliai aptarti sunku, bet kelis esminius momentus galima.

Pastaruoju metu internete nedrąsiai, bet vis ryžtingiau plinta bauginančios kalbos apie galimą JAV esančio Jeloustouno ugnikalnio išsiveržimą. Niuansas šiuo atveju yra tas, kad tai būtų pasaulinio lygio katastrofa, palyginti su ja, Ejafjadlajokudlio ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo 2010 metais sukeltą sąmyšį reikėtų vertinti kaip smulkius nemalonumus.

Spalio 2 d. perskaitęs paskaitą Harvardo universiteto Politikos institute, JAV viceprezidentas J. Bidenas tapo žinių žvaigžde ir diplomatinės įtampos tarp Amerikos ir jos sąjungininkų priežastimi. Didžiausią ažiotažą sukėlė du jo teiginiai: apie spaudimą Europai dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu ir apie kai kurių Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybių vaidmenį kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) radikalais kontekste. Kaip galima interpretuoti tokius Jungtinių Valstijų viceprezidento pareiškimus?

Ukrainos televizinio humoro grandai – laida „Studija kvartal 95“ kuria puikų animacinių filmukų ciklą „Pasakų Rusia“, kurio vienas pagrindinių personažų yra Rusijos (Moskovijos) kunigaikštis Vladimiras, o tiksliau – Rusijos prezidentas V. Putinas. Ši analogija atėjo į galvą dėl to, kad pastaruoju metu Rusijoje ima formuotis jos vadovo kultas. Šis vadovas dar negavo, kaip, pavyzdžiui, Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas, oficialaus „nacijos lyderio“ vardo, leidžiančio jam valdyti šalį iki mirties, bet jo garbinimo tendencija stiprėja.

Rugsėjo pradžioje Rusijos prezidentas V. Putinas viešai pranešė apie reikšmingas karines permainas. Jos turi kelis svarbius aspektus. Pirma, įvyks institucinė reforma. Antra, toliau svarstoma nauja Valstybinė ginklavimosi programa 2016–2025 metams. Trečia, iki šių metų pabaigos bus parengta nauja Rusijos karinė doktrina.

Masiniai neramumai, per kuriuos yra ir nukentėjusių, specialiajame Kinijos administraciniame regione Honkonge tapo tikru netikėtumu, nes jie vyksta autoritarinėje šalyje, kurios istorijoje jau buvo vienas kruvinas susidorojimas su studentais Tiananmenio aikštėje 1989 metais. „Šį kartą žmonės demonstruoja pilietinį nepaklusnumą ir stato barikadas. Anksčiau jie pabrėždavo, kad demonstracijos nepaveiks kasdienio gyvenimo. Šį kartą jiems tai nerūpi. Aš tikrai neatsimenu nieko panašaus Honkongo istorijoje“, – interviu „The Guardian“ sakė Johno Hopkinso universiteto ekspertas Hung Ho-fungas. Savaime suprantama, iš karto kyla klausimas – kodėl tai vyksta?

Velse įvyko dar vienas NATO suvažiavimas. Jo fonas buvo išskirtinis dėl įvykių Ukrainoje ir Irake. Baltijos šalys tikėjosi iš Aljanso seniai prašomų apčiuopiamų saugumo garantijų. Apskritai NATO turėjo parodyti, kad organizacija gyvybinga ir aiškiai mato save naujų tarptautinės politikos realijų sąlygomis.

Rusijos prezidentas V. Putinas aplankė tradicinį jaunimo forumą Seligere, kur daug kalbėjo įvairiomis temomis. Didžiausias dėmesys buvo skirtas Ukrainai, bet taip pat – gana netikėtai – iškilo Kazachstano klausimas. Šiame kontekste Rusijos lyderis pareiškė, kad jo kolega N. Nazarbajevas padarė unikalų dalyką – „sukūrė valstybę teritorijoje, kurioje valstybės niekada nebuvo“ (kitaip tariant, kvestionuojamas istorinis Kazachstano valstybingumas).

Pastaruoju metu Rusijoje buvo teigiama, kad šalies ekonomika pasiruošusi išgyventi sankcijų sąlygomis, kad jos tvirtumas pakankamas (pagaliau, jeigu situacija būtų visai bloga, atsakomųjų draudimo priemonių nebūtų imtasi). Tačiau staiga pasirodė štai tokia nuomonė: „Biudžeto situaciją blogina ir tai, kad ilgalaikėje perspektyvoje šalies pajamos, palyginti su praėjusiais periodais, toliau mažės, ir tai be pastebimų permainų ekonominėje ir biudžetinėje valstybės politikoje neleidžia tikėtis besiklostančių negatyvių tendencijų kaitos.“ Jeigu manote, kad šie žodžiai priklauso kokiam nors užsienio ekspertui ar rusų opozicijos atstovui, klystate. Tai net ne A. Kudrinas, tai – Rusijos ekonominės raidos ministras A. Uliukajevas, kuris laikraštyje „Vedomosti“ pristatė koncepcinį straipsnį „Kaip panaudoti protingai“ (rus. „Как потратить с умом“).

Konfliktas Ukrainoje lėmė, kad abipusės sankcijos tapo Rusijos ir Vakarų santykių dalimi. Kokie tokios politikos padariniai laukia konfrontuojančių pusių, kokia galėtų būti išeitis iš susidariusios krizinės situacijos? Šie klausimai šiandien jaudina kiekvieną politiką ir ekspertą Europoje, Amerikoje ir Rusijoje.

Liepos 17 d. Rusijos informaciniame portale „Lenta.ru“ buvo išspausdintas Rusijos agentūros „Regnum“ Rytų biuro redaktoriaus Michailo Pako straipsnis, kuriame teigiama, kad Uzbekistanas jau artimiausiu metu planuoja statyti atominę elektrinę. Įvykis tikrai būtų neeilinis, galintis gerokai pakeisti visą Centrinės Azijos energetinį žemėlapį. Tačiau vėliau pasirodė oficiali informacija, kad Uzbekistano valstybinė akcinė energetikos kompanija „Uzbekenergo“ tokių planų neturi net ilgalaikėje perspektyvoje, nes jie nesiderina su nebranduolinės zonos koncepcija, kurią dar 1993 m. Jungtinėse Tautose paskelbė šalies vadovas I. Karimovas. O jo žodis Uzbekistane yra šventas.

Šių metų liepos mėnesį V. Putinas aplankė keletą Lotynų Amerikos šalių, o jo kelionę vainikavo finalinių pasaulio futbolo pirmenybių rungtynių stebėjimas Rio de Žaneiro Marakanos stadione ir dalyvavimas BRIKS grupės valstybių vadovų pasitarime Brazilijos mieste Fortalezoje.

Šiandien didesnė dalis Rusijos visuomenės (kai kas nuoširdžiai, kai kas – paveiktas nesiliaujamos propagandos) remia separatistus Ukrainoje, nors, kaip parodė Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM apklausa, 66 proc. šalies gyventojų pasisako prieš rusų kariuomenės įvedimą į kaimyninės valstybės teritoriją, bet tai gali būti tik nauja Kremliaus, kuris taip sukuria „nesikišimo“ vaizdą, o pats slapta toliau remia maištininkus, strategija. Šiame kontekste norisi paklausti Rusijos piliečių: „Ar jūs jau pamiršote tai, kas vyko per Pirmąjį Čečėnijos karą?“ Pagalvojus Ukrainos ir Čečėnijos konfliktuose galima rasti daug bendro ir aiškėja, kad Ukraina šiandien tam tikra prasme yra atsidūrusi tuometinėje Rusijos vietoje.

Šiandien Vakarai bando pasiekti sutarimą dėl griežtesnių sankcijų Rusijai įvedimo. Amerikiečiai šiuo atveju, suprantama, nenori veikti vienašališkai ir siekia užsitikrinti ES paramą. Tai reiškia, jog pirmiausia reikėtų gauti Vokietijos ir Prancūzijos, kaip bloko lyderių, pritarimą (Didžioji Britanija irgi nenori aukoti savo interesų, bet manytina, kad Vašingtonui pavyktų įtikinti britus gana lengvai, jeigu būtų gautas Berlyno ir Paryžiaus sutikimas).

Atrodo, geopolitinė situacija pasaulyje pastaruoju metu tik blogėja. Kol visų dėmesys buvo nukreiptas į Ukrainą, pavojuje atsidūrė Irakas. Ir, sprendžiant iš situacijos dinamikos, tai ne šiaip sau grėsmė, tai (lygiai kaip ir Ukrainos atveju) – valstybės išlikimo klausimas.

Žinomas JAV ekspertas, buvęs JAV prezidento J. Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Brzezinskis pateikė savo viziją, kaip galėtų būti sureguliuota Ukrainos krizė (daugiau informacijos galima rasti čia ir čia). Tiesa, šiandien jis jau nėra toks įtakingas kaip kadaise, bet neabejotina patirtis daro jo samprotavimus vertus dėmesio.

Pastaruoju metu Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos elgesys ir pareiškimai tiesiog stebina: ne tiek iš principo, kiek jo santykių su Rusija kontekste. Štai keli faktai. Pirma, tuo metu, kai Kremlius atkakliai kartojo, kad Ukrainoje įvyko nekonstitucinis perversmas ir laikinojo prezidento valdžia yra neteisėta, Baltarusijos vadovas susitiko su A. Turčinovu ir pareiškė: „Tai buvo labai naudingos derybos. Mes apsikeitėme nuomonėmis visais klausimais. Ir mūsų susitikimo rezultatai mane labai džiugina. Mes supratome vienas kitą visais klausimais ir dėl visų problemų, kurios mus neramina. Mes šiandien galime ramiai grįžti į Kijevą ir Minską ir būti patenkinti tais susitarimais, kuriuos čia pasiekėme“.

Ukrainos vadovybės vykdoma antiteroristinė operacija (kurią Rusija atkakliai vadina baudžiamąja) tęsiasi jau kelis mėnesius, o apčiuopiamo rezultato kaip nėra, taip nėra. Abi konflikto pusės trimituoja apie pasiektas pergales ir didžiulius priešo nuostolius, bet tiesa yra ta, kad situacija atsidūrė savotiškoje aklavietėje. Pastaruoju metu Ukrainos pajėgos suaktyvino veiksmus, pradėjo naudoti aviaciją ir sunkiąją šarvuotąją techniką, tačiau pasiekti persilaužimo vis tiek nepavyksta. Kokios vienos priežasties, kodėl jos nesugeba susitvarkyti su separatistais (vadinamais dar ir novorosais), nėra. Jų visas rinkinys.

Kažkodėl kaip tik tokia analogija atėjo į galvą, kai V. Putinas nuvyko į Kiniją, kur buvo pasirašyta daugybė kontraktų, tarp jų ir Rusijos dujų eksporto į Kiniją. Rusijoje ypač akcentuojama, kad abiejų šalių santykiuose prasidėjo naujas etapas, kad jų strateginė partnerystė dar labiau sustiprėjo. Tačiau atrodo, jog, išskyrus vienas kitą, Maskva ir Pekinas nelabai ką ir turi (kaip ir animacinių filmų veikėjams Genai ir Čeburaškai, jiems nelabai sekasi su draugais, o jų santykiai su kaimynais yra komplikuoti). Pagaliau, toji „strateginė“ valstybių partnerystė yra gana abejotina, nes labiau primena konjunktūrinį bendradarbiavimą, o ne realų ilgalaikį suartėjimą.

Krymo aneksijai Rusija, atvirai nesiųsdama savo karių į neramų regioną, pritaikė vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ taktiką, kuri puikiausiai suveikė. Negalima sakyti, kad tai visiškai naujas reiškinys. Pavyzdžiui, Vakaruose kai kuriems „nešvariems“ uždaviniams vykdyti pasitelkiamos privačios karinės kompanijos. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS specialiosios pajėgos nuversdavo joms nepalankius ar gindavo draugiškus režimus. Tačiau „žalieji žmogeliukai“ yra ne privati karinė kompanija, o artimai su Rusijos specialiosiomis pajėgomis susijusi struktūra ir šia prasme tai išskirtinis fenomenas, reikalaujantis kompleksinio supratimo, nes tik toks supratimas ir sisteminis požiūris gali padėti tinkamai nuo jų apsisaugoti. Šiuo atveju yra svarbūs keli momentai.

Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu paskatino Europą rimtai susirūpinti dėl savo energetinio saugumo, nes šioje srityje ji itin priklauso nuo Maskvos. Labiausiai ją neramina Maskvos (tiksliau – V. Putino) nenuspėjamumas. Rusijos prezidentas pastaruoju metu laisvai traktuoja tarptautines sutartis ir tarptautinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, 1994 m. pasirašytą vadinamąjį Budapešto memorandumą). Todėl niekas negali garantuoti, kad vieną dieną, ypač Vakarų politinių sankcijų Rusijai kontekste, „Gazprom“ neims ir neatjungs Europai dujų.

Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) paskelbė kasmetinį grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Šį kartą dokumentas vertas atskiro dėmesio dėl kritinės padėties Ukrainoje ir situacijos Lietuvoje, nes šalyje įsivyravo diskutuotinas Rusijos karinio puolimo pavojaus diskursas, kuriam kartais trūksta ramaus realijų įvertinimo.

Europos Parlamentas (EP) yra viena svarbesnių Europos Sąjungos (ES) institucijų, tačiau jos autoritetas ir įtaka tiek Europos Sąjungos valdymo struktūroje, tiek ES valstybių gyventojams nėra dideli. Šių metų gegužę numatyti jau aštunti EP rinkimai spėjo išryškinti Europos aktualijas ir iššūkius, su kuriais susiduria europinis parlamentarizmas.

Įvyko  dar vienas Rusijos prezidento V. Putino bendravimas su tauta (http://kremlin.ru/news/20796). Vyko jis išskirtiniame kritinės situacijos Ukrainoje fone. Todėl natūralu, kad visi iš Kremliaus šeimininko tikėjosi kažkokio, kaip pasakytų anglakalbiai, „mesedžo“ (lietuviškai – žinios) šiuo klausimu. Sprendimo įvesti Rusijos pajėgas į „broliškos valstybės“ teritoriją nebuvo sulaukta, bet nuobodu irgi nebuvo.

Kad Lietuvos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas bus pastatytas, šiandien jau beveik niekas neabejoja. Tačiau aktualiu tampa kitas klausimas – kas pirks jo dujas? Lietuvos politikai teigia, kad laivas „Nepriklausomybė“ – dujų saugykla su išdujinimo įrenginiu – sustiprins šalies energetinę nepriklausomybę, tačiau terminalo ateitis gali būti ne tokia šviesi, kaip bandoma piešti. Projekto sėkmė priklausys nuo daugybės veiksnių. Štai keletas jų.

Kai Rusija prisijungė Krymą, Vakarai turėjo kažkaip reaguoti. Jie sureagavo – sukūrė porą nepageidaujamų savo šalyse asmenų sąrašėlių ir pašalino Maskvą iš Didžiojo aštuoneto. Tačiau visa tai atrodo nerimtai. Kai prasidėjo kalbos apie ekonomines sankcijas, Amerikos ir Europos vienybė iš karto skilo. Ir tai suprantama, nes Jungtinėms Valstijoms lengva ekonomiškai bausti Rusiją, mat šalių sąsajos šioje srityje nėra glaudžios. O, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija (pirmiausia jų verslas) nenori aukoti savo ekonominių interesų vardan Ukrainos.

Gyvenant dabartinių įvykių sūkuryje dar šiek tiek sunku vertinti jų istorinę reikšmę. Tačiau vienas dalykas aiškus: po Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos pasaulis jau bus kitoks. Kažkas panašaus atsitiko SSRS žlugimo metu. Tuomet lyg ir baigėsi šaltasis karas, o šiandien Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pagrįstai teigia: „Konf­ron­ta­ci­ja tarp Va­ka­rų ir Ru­si­jos di­dė­ja. Ma­to­me ne tik­tai ka­ri­nio konf­lik­to užuo­maz­gas, bet ma­to­me eko­no­mi­nio ka­ro užuo­maz­gas, o tai, kad vyks­ta pro­pa­gan­di­nis ir in­for­ma­ci­nis ka­ras, ga­li­ma vi­siš­kai at­vi­rai tvir­tai kons­ta­tuo­ti. (…) Iš ti­krų­jų esa­me pra­ktiš­kai prie šal­to­jo ka­ro slenks­čio.“ Ir šitą tikrovę, kurią A. Duginas jau spėjo pavadinti „rusiškuoju pavasariu“, pirmiausia kuria ne kas kitas, o Rusijos prezidentas V. Putinas.

Ne, čia ne eilinis straipsnis apie Ukrainą, nors ir apie ją taip pat. Parašyti jį pirmiausia paskatino žinia, kad Amerika ketina mažinti savo ginkluotųjų pajėgų dydį iki 440–450 tūkstančių (mažiausias skaičius nuo 1940 m.). Viena vertus, tai suprantama. Ekonominių sunkumų laikmečiu didelės karinės išlaidos yra sunkiai pateisinama našta. Kartu vienas Pentagono atstovas, komentuodamas šį sprendimą, pažymėjo: „Mes vis dar turėsime labai didelę kariuomenę. Ji bus mobili. Ji bus šiuolaikiška. Ji bus gerai paruošta. Kitaip tariant, kokybė kompensuos kiekybę. Investavimas į nepilotuojamus lėktuvus ir PRGS yra geriau negu investavimas į kareivį. Tačiau ne viskas yra taip paprasta.

Tuo metu, kai rašomas šis straipsnis, Ukraina dar egzistuoja kaip vieninga valstybė, nors de facto jau susiduria su rimtais teritorinio vientisumo iššūkiais. Revoliucija įvyko. Ar tai buvo tautos revoliucija? Vargu. Antraip Sevastopolyje ir Charkove žmonės džiaugtųsi Maidano pergale ir smerktų Janukovyčių lygiai taip pat kaip ir Lvove. Tiesa, pasprukusį prezidentą Sevastopolio ar Charkovo gyventojai smerkia, bet labiau ne kaip „šeiminio“ režimo lyderį, o kaip tiesiogine to žodžio prasme skystą vadovą, kuris išdavė visus, pradedant savo partija ir baigiant „Berkut“. Trumpai sakant, Viktoras Janukovyčius – visai ne Vladimiras Putinas.

Jeigu kas nors dar mano, kad Ukraina nekariauja, tai smarkiai klysta. Tiksliau – ji yra puolama, bet pati aktyvių atsakomųjų veiksmų kol kas nesiima. Vakarai visa tai vadina nepasidavimu provokacijoms ir sveikina Kijevo neveiksnumą. Tačiau iš tiesų tai turėtų būti nepriimtina – viskas gali baigtis tuo, kad rusų tankai stovės prie Ukrainos sostinės, o Briuselis ir Vašingtonas toliau ragins ukrainiečius būti kantrius.

Štai ir pasibaigė nevienareikšmės Žiemos olimpinės žaidynės Sočyje. Nuo pat pradžių aplink jas buvo daugiau politikos nei sporto – dominavo terorizmo grėsmės, seksualinių mažumų teisių pažeidimo ir neribotos korupcijos Rusijoje temos. Vėliau prisidėjo atskirų valstybių lyderių sprendimas nevykti į olimpiados atidarymą...

Pasaulyje pripažinta amerikietiška sociologinių tyrimų bendrovė „Gallup“ (ją labai sunku įtarti neobjektyvumu ar tendencingumu) atliko apklausą buvusiose SSRS respublikose (kažkodėl – išskyrus Uzbekistaną ir Baltijos valstybes), kurių gyventojams buvo užduotas paprastas klausimas: jie daugiau prarado ar laimėjo dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo? Praėjusių metų pabaigoje paskelbti rezultatai buvo nevienareikšmiai (žr. lentelę apačioje).

Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) paskelbė ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį ES valstybėse, kurioje net keturis puslapius skyrė Lietuvai (jos tekstą rusų ir anglų kalbomis galima rasti čia). Pirmiausia būtina pasakyti, kad tai vienas iš informacinio karo ne tik prieš mūsų šalį, bet ir prieš visą demokratinę Europą elementų bei akivaizdus Amerikos, kurios Valstybės departamentas irgi kasmet skelbia ataskaitas dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje, atkartojimas.

Ši garsi frazė pakankamai tiksliai apibūdina dabartinę situaciją Ukrainoje. O yra dar vienas – Bismarko – posakis: „Revoliucijas sugalvoja romantikai, vykdo fanatikai, o jų rezultatais naudojasi niekšai“, ir galima sakyti, kad Kijevo Maidanas – jau beveik antrame etape.

Šiandien Irakas stovi prie pilietinio karo slenksčio. Kad po JAV karių išvedimo iš šalies viskas baigsis taip, prognozavo didelė dalis regiono ekspertų, ir tai suprantama dėl sudėtingų Irako šiitų, sunitų ir kurdų santykių. S. Husseino laikais iš esmės šiitišką valstybę valdė sunitų mažuma. Po diktatoriaus nuvertimo viskas tarsi atsistojo į savo vietas, tačiau sunitišką diktatūrą faktiškai pakeitė šiitiškoji su premjeru Nouri al Malikiu priešakyje.

Pastaruoju metu keisti dalykai dedasi ilgamečio Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo šeimoje. Rimtas bangas kelia jo mylima duktė Gulnara. Ji nei iš šio, nei iš to ėmė atvirauti „Tviteryje“, kritikuodama ne tik Nacionalinės saugumo tarnybos (institucija, kuri yra pagrindinis autoritarinio režimo ramstis ir kurios vadovą Rustamą Inojatovą Gulnara apkaltino noru perimti valdžią) savivalę, bet ir savo šeimos narius (pavyzdžiui, seserį Gulnara apkaltino narkotikų vartojimu, o motiną Tatjaną Karimovą –susidomėjimu okultizmu).

Šiais metais V. Putino kalba buvo ypatinga (jos tekstą ir vaizdo įrašą galima rasti: <http://kremlin.ru/news/19825>). Jis labai atvirai kalbėjo apie Rusijos problemas ir tikslus. Dėmesio verti iš karto keli momentai.

Visą 2013 m. vasarą šimtai ir tūkstančiai „teroristų“ iš Vakarų lėktuvais ir laivais plūdo ir kaupėsi prie sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sienų. Gerai parengtos jų grupės smelkėsi per sieną, terorizavo taikius gyventojus, griovė tiltus, vertė elektros stulpus ir užpuldinėjo karinius objektus. <...> Tai ne kokio filmo, o oficialiai paviešintas jungtinių Rusijos ir Baltarusijos karinių mokymų „Zapad 2013“ („Vakarai 2013“) scenarijus, pagal kurį šių šalių kariai visą savaitę daugybėje poligonų kovojo su mirtinu „priešu“. Kovojo rimtai – strateginiais bombonešiais, naikintuvais ir sraigtasparniais, artilerijos ir motošaulių brigadomis, šimtais tankų ir šarvuočių bei tūkstančiais kareivių. Kuo šis „karas“ buvo ypatingas ir kuo jis skyrėsi nuo ankstesnių „Zapad“ pratybų?

Vienu metu buvo daug kalbų apie tai, kad Europos Sąjungos Rytų partnerystės (RP) programa yra neefektyvi ir neturi ateities. Tokių abejonių kyla ir šiandien (pirmiausia, žinoma, abejoja Rusija). Tačiau Ukrainos istorija su Asociacijos sutartimi parodė, kad RP iniciatyva pasiteisino.

„Atėjau, pamačiau, nugalėjau“, – šis garsus posakis pastaruoju metu vis labiau siejasi su naujuoju Irano prezidentu Hassanu Rouhani, kuris per trumpą laiką sugebėjo gerokai perpiešti geopolitinį Artimųjų ir Vidurio Rytų paveikslą. Šiandien beveik visi jau pamiršo tuos laikus, kai Teheranas draugavo su Vašingtonu, ir staiga nesutarimų dėl Irano branduolinės programos tunelio gale pasirodė šviesa. Viena vertus, nieko ypatingo neįvyko: na, pasikalbėjo H. Rouhani su B. Obama telefonu, ir kas?..

Sirijos atvejis atskleidė, kad Amerikos elitas gali būti skilęs (yra B. Obamos stovykla, kuri visaip bandė išvengti karinės operacijos, ir stumiančių jį link karo lageris, kuris galbūt mažiau matomas, bet į jį orientuojasi tokie aktyvesnių veiksmų prieš Damaską šalininkai kaip Saudo Arabija ir Turkija). Ir atrodo, kad tai nėra paprastas skilimas, susijęs su konkrečiu atveju...

2013-ieji atnešė dar vieną pasikeitimą į Rusijos ginkluotųjų pajėgų gyvenimą. Tai netikėti jų kovinės parengties patikrinimai. Tokių šiais metais jau buvo keletas ir gali būti, kad tai ne pabaiga. Pirmiausia vasarį buvo patikrinta Jungtinės strateginės vadovybės (JSV) „Centras“ parengtis. Per netikėtą patikrinimą aliarmo tvarka pakilo ir nurodytas užduotis vykdė beveik 7 000  karių, keli šimtai kovos technikos vienetų ir keturiasdešimt lėktuvų. Gegužės mėnesį staiga patikrinta JSV „Pietūs“, Oro desanto pajėgų, Transporto aviacijos ir Juodosios jūros laivyno kovinė parengtis. Vėl – apie 7 000 karių, apie 250 kovos technikos vienetų, 50 artilerijos sistemų, 20 lėktuvų ir 36 laivai...

Būna, kad senstantis bokso čempionas, pajutęs, jog jo epocha artėja prie pabaigos, vis dėlto nusprendžia priimti jauno ir energingo pretendento į titulą iššūkį. Galiausiai – pralaimėjimas, bet taip baigti karjerą nesinori. Todėl po kiek laiko įvyksta mačas revanšas, kuris, be visa ko, „senukui“ leidžia ir pinigų pensijai uždirbti. O jeigu – pergalė? Ką su ja daryti? Vėl laukti ambicingo naujoko ar trauktis iš ringo nugalėtoju? Tokį siužetą iš dalies primena įvykiai Rusijoje 1991 m. rugpjūtį ir 1993 m. spalį, kurie yra neatsiejami.

Šiuo metu energetinės nepriklausomybės tema Lietuvoje yra aktualiausia. Todėl JAV kompanijos „Chevron“ sprendimas pasitraukti iš skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos konkurso Vakarų Lietuvoje tapo išskirtiniu įvykiu. Tokį savo žingsnį amerikiečiai paaiškino tuo, kad, kol jie dalyvavo konkurse, buvo priimti ar vis dar svarstomi daugiau nei 25 svarbūs teisės aktai, o tai turi įtakos jų planams ir keičia galimybes.

Klausimas, kas taps dabartinio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo įpėdiniu, jau seniai kursto ekspertų diskusijas. Klausimas ne tik įdomus savaime, bet ir labai reikšmingas politine prasme. Žiūrint iš vidinio taško, N. Nazarbajevas yra politinio stabilumo šalyje garantas, sugebėjęs sukurti gerai subalansuotą valdymo sistemą, kuri tenkina didesnę dalį įtakingiausių Kazachstano interesų grupių. Todėl jos suinteresuotos, kad Elbasy („nacijos lyderis“) išliktų savo poste kuo ilgiau, nes naujokas (kas jis bebūtų) gali nesugebėti suvaldyti situacijos ir paskatinti konkuruojančių grupuočių konfliktą, kuris neišvengiamai neigiamai atsilieptų politinei ir ekonominei šalies raidai.

2013 m. rugpjūčio 20 d. Rusijos vyriausybė pristatė federalinę programą „Rusų nacijos vienybės stiprinimas ir etnokultūrinė Rusijos tautų raida (2014–2020 metai)“. Nacionalinės vienybės klausimas visada buvo aktualus tiek caro Rusijai, tiek Sovietų Sąjungai, tiek dabartinei Rusijos Federacijai (RF), nes kad ir koks būtų valstybės pavadinimas, visa tai buvo ir yra daugiataučiai valstybiniai vienetai su dideliu dezintegraciniu potencialu, tą patvirtino Rusijos imperijos ir SSRS žlugimas...

Rugpjūčio viduryje įvyko Vladimiro Putino vizitas į Azerbaidžaną, kuriame Rusijos lyderis nebuvo septynerius metus. Tai yra gera proga pakalbėti apie Baku prioritetus ir iššūkius užsienio politikos srityje.

Maskvos mero rinkimai yra reikšmingas įvykis bendro Rusijos valdančiojo elito požiūrio į rinkimus, opoziciją bei politinę sistemą kontekste – eilinis politinių technologijų eksperimentas (jeigu būtų kitaip, dabartinis sostinės vadovas S. Sobjaninas vargu ar pasitrauktų iš savo posto anksčiau laiko). Vienas iš didžiausių šio spektaklio netikėtumų yra tas, kad Kremlius leido užsiregistruoti kandidatu į sostinės merus vienam aršiausių savo kritikų A. Navalnui...

Šių metų liepos mėnesį žinomas Europos analitinis centras Žako Deloro institutas (Jacques Delors institute) pristatė viešai prieinamą studiją „Baltijos valstybės Europos Sąjungoje: vakar, šiandien ir rytoj“, kurioje į Lietuvą, Latviją ir Estiją žiūrima per politikos, ekonomikos ir energetikos prizmę. Ataskaita pakankamai didelė, todėl šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys bus skirtas energetiniam aspektui, kuris Lietuvoje yra vienas aktualiausių (taip pat šalies pirmininkavimo ES kontekste).

Žinoma Amerikos analitinė agentūra „Stratfor“, kuri dar kartais vadinama „neoficialia CŽV“ (todėl visa  jos publikuojama medžiaga yra verta išskirtinio dėmesio), paruošė dviejų dalių teorinį-praktinį dokumentą „Jungtinių Valstijų geopolitika“ („The Geopolitics of the United States“). Jame nuodugniai analizuojamas JAV, kaip imperijos, susiformavimo procesas, amerikietiškos geopolitikos prigimtis ir imperatyvai bei esamos ir potencialios grėsmės Jungtinių Valstijų pozicijoms tarptautinėje arenoje.

Apie neagresyvios Rusijos užsienio politiką

Kaip minėta I dalyje, šiuo metu Rusija entuziastingai realizuoja Muitų sąjungos projektą, bet jos esami ir potencialūs partneriai šiame sunkiame reikale mato situaciją kiek kitaip. Kaip teisingai pažymi ataskaitos autoriai: „Ekonominiai santykiai su NVS šalimis nėra garantija, kad šios šalys parems Rusiją jos ginkluoto konflikto su kokia nors valstybe atveju. Rusija pagrįstai bijo likti vieniša. Būtent šita vienatvės baimė didžiąja dalimi grindžia jos užsienio politikos pobūdį...“.

Taip pavadintą ataskaitą 2011 m. JAV Nacionalinio saugumo tarybos užsakymu paruošė tarptautinė agentūra „Statistics Group“. Labiausiai verta dėmesio yra tai, kad dokumento (kuris, beje, yra laisvai prieinamas <http://userdocs.ru/geografiya/3157/index.html>) įvade nurodyta, jog jame, be visa kita, buvo remiamasi operatyvine M-5, CŽV ir „Mossad“ informacija. Kartu pabrėžiama, kad ataskaita yra visiškai apolitiška ir vengia bet kokių ideologinių nuostatų.

Šiuo metu daug rašoma apie Sirijos konflikto aktualijas, bet iš esmės jau galima pažiūrėti į jį iš teorinės perspektyvos kaip į vieną iš šiuolaikinio (skaičiuojant nuo šaltojo karo pabaigos) karinio politinio konflikto tipų. Iš pradžių reikėtų atskirti konfliktus, kur didžiosios valstybės dalyvauja (dalyvavo) tiesiogiai (pavyzdžiui, JAV Irake ir Afganistane, Prancūzija Malyje ir panašiai), ir tuos, kur jos susilaiko (bent jau pradiniame etape) nuo tiesioginio įsikišimo – kaip tik Sirijos atvejis. Toliau galima kalbėti apie politinę ir karinę atskirai paimto konflikto specifiką.

Tokių konfliktų kaip Sirijoje nauda (jeigu šiuo atveju apie ją iš viso galima kalbėti) yra ta, kad jie akivaizdžiai parodo, kas yra kas tarptautinėje arenoje – kas yra pagrindiniai tarptautinės politikos veikėjai ir kas juos supa. Sirijoje susipynė daug interesų, jų atstovus iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas: B. Assado rėmėjus ir jo priešininkus. Pradėkime nuo antrųjų.

Amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) klausimas išlieka kiršinančiu momentu Maskvos ir Vašingtono santykiuose. Tai patvirtina, pavyzdžiui, V. Putino laiškas B. Obamai, kuriame jis, pasak Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo, PRGS problemai skyrė ypatingą dėmesį ir pažymėjo, kad šalims „kol kas nepavyko surasti abiem pusėm priimtinų sprendimų“.

Rusijos dujų milžinas „Gazprom“ ilgą laiką laikėsi pozicijos, kad tokios alternatyvos kaip skalūnų ar suskystintos dujos yra jam nesvarbios ir negali sužlugdyti jo įtakos nei šalies viduje, nei užsienyje. Tačiau palengva situacija ėmė keistis ir tos permainos turi vidinį ir tarptautinį aspektą, kuris Lietuvai turėtų rūpėti labiausiai. Bet apie viską iš eilės.

Techninė pažanga nestovi vietoje, ypač karinės srities, nes ginkluotame besikeičiančio pasaulio susirėmime dažniausiai laimi tie, kurių kariuomenė ne tik tinkamai organizuota, bet ir turi tobuliausius ginklus. Taigi verta pasidomėti, kokia ginkluotė pateks į reformuotos rusiškos kariuomenės rankas. Kadangi temos spektras labai platus, pradėsime nuo to, kas veš, dengs ir rems ugnimi naujųjų Rusijos sausumos pajėgų karius, t. y. nuo naujos kartos tankų, pėstininkų kovos mašinų ir šarvuočių.

Žlugus SSRS, Rusijos armija susidūrė su rimtomis problemomis daugelyje sričių, tarp jų ir kariškių tarpusavio santykių bei Ginkluotųjų pajėgų moralės sferoje.

Iš Rusijos atėjo labai netikėta žinia – savo noru (kas iš pirmo žvilgsnio daugiau negu abejotina) iš vicepremjero ir vyriausybės aparato vadovo posto atsistatydino ne kas kitas, o pats Vladislavas Surkovas. Tai stebina todėl, kad jis yra (buvo) vienas iš artimiausių V. Putino bendražygių (beveik toks kaip, pavyzdžiui, I. Sečinas), „suverenios demokratijos“ koncepto kūrėjas, Rusijos politinės sistemos architektas, pagrindinis Kremliaus ideologas ir pilkasis kardinolas.

Baltarusija jau seniai yra vienas iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų, ekonomiškai svarbi ir kartu politiškai probleminė partnerė. Jos svarbą lemia didelė Klaipėdos uosto priklausomybė nuo baltarusiškų krovinių (pirmiausia trąšų). (...) Tačiau tai, kad A. Lukašenkos režimas, kaip įprasta sakyti, išlieka paskutine Europos diktatūra, trukdo šalims dar labiau sustiprinti dvišalį dialogą.

Šiuolaikiniai kariniai konfliktai parodė, kad pranašumas ore yra vienas iš svarbiausių dalykų, todėl visada įdomu atidžiau pažvelgti į tai, kas įvairiose valstybėse vyksta karinės aviacijos srityje. Lietuvai šiuo atveju aktualiausia yra Rusijos, kurios naikintuvai mėgsta panervinti šalies/NATO oro gynybos sistemą, praktika.

Šių metų balandžio 25 d. vyko dar vienas V. Putino tiesioginis bendravimas su liaudimi per TV, kurio pabaigoje jis ištarė straipsnio antraštėje pateiktus žodžius. Tai neeilinis įvykis šalies gyvenime, per jį išryškėja įvairūs reikšmingi politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektai. Paskutinysis nebuvo išimtis.

Prieš kurį laiką naujasis Kinijos lyderis Xi Jinpingas (Si Dzinpingas) apsilankė Maskvoje su pirmuoju (!) savo užsienio vizitu. Pažymėtina, kad dar neišvykęs iš Rusijos jis pareiškė, jog kelionė (pasiekti susitarimai) pranoko visus jo lūkesčius.

Praėjo dešimt metų nuo JAV karinės operacijos Irake pradžios (o paskutinis Amerikos kontingento karys paliko šią šalį tik 2011 m. pabaigoje). Gera proga prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo (kokios buvo oficialios ir tikrosios šio Vašingtono sprendimo priežastys) ir kuo viskas baigėsi, ir žvilgtelėti į artimiausią ateitį.

Vadovavimą mažiausiai pasaulio valstybei perėmė naujas popiežius, pasirinkęs Pranciškaus vardą. Pasak vienos iš pranašysčių, paskutinis Vatikano vadovas bus Petras, tad kol kas katalikų pasaulis gali nusiraminti. Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje Katalikų bažnyčia susiduria su daugybe iššūkių, ir naujo popiežiaus išrinkimas yra gera proga juos trumpai apžvelgti.

2012 m. lapkričio pradžioje Rusijos prezidentas V. Putinas paskyrė naują gynybos ministrą. Juo tapo buvęs šalies Ypatingųjų situacijų ministerijos vadovas, vos kojas Maskvos apskrities gubernatoriaus poste suspėjęs apšilti atsargos armijos generolas S. Šoigu. Ankstesnysis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas netrukus tapo liudytoju bylose, susijusiose su milijardų rublių vertės karinio turto išgrobstymu.

Moldovoje, kur neeiliniai parlamento rinkimai jau yra tapę beveik norma, ir vėl politiškai neramu. Ilgą laiką dėl nesutarimų tarp Aljanso už europinę integraciją (AEI) dalyvių ir Komunistų partijos šalis negalėjo išrinkti prezidento. Dabar atsistatydino vyriausybė.

Tai buvo paskutiniai Venesuelos prezidento Hugo Chavezo žodžiai. Jis skubėjo gyventi, norėjo dar daug ką nuveikti – net kuriam laikui apgavo mirtį, bet likimas buvo negailestingas. Kartą Ispanijos karalius Juanas Carlosas, negalėdamas pakęsti jo nemandagaus elgesio, liepė jam užsičiaupti. Iš tikrųjų daug kas to norėjo, ir štai Venesuelos komandantė nutilo visam laikui.

2012 m. gruodžio 14 d. Rusijos laikraštis „Kommersant“ pranešė apie Užsienio reikalų ministerijos parengtą naują užsienio politikos koncepciją. Vėliau šalies žiniasklaidoje pasirodė žinių, kad naujoji koncepcija, pateikta prezidentui V. Putinui, buvo jo sukritikuota, nes pasirodė „per švelni“. Pagaliau, į koncepcijos redakciją įvedus atitinkamus pakeitimus, šių metų vasario 18 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė naują šalies užsienio politikos koncepciją, tą pačią dieną patvirtintą prezidento.

Šiandien Baikonūro miestas ir to paties pavadinimo kosmodromas sudaro kompleksą, kurį Rusijos Federacija arendavo iš Kazachstano iki 2050 m. pagal 1994 m. pasirašytą tarpvalstybinę sutartį. Metinė nuomos kaina – 115 mln. dolerių. Kartu Rusija išlaiko Baikonūro miestą, kuris yra jos jurisdikcijoje ir turi federalinės reikšmės miesto statusą.

Neseniai Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodė vertas dėmesio straipsnis apie šių metų pabaigoje planuojamus rusiško priešpalydovinio komplekso bandymus (http://izvestia.ru/news/543550#ixzz2ItoTqY6n). Tai skatina šiek tiek plačiau pažvelgti į Rusijos ir Jungtinių Valstijų priešpriešą artimajame kosmose.

Lietuvos santykiai su Rusija jau senokai yra komplikuoti, galima sakyti – net konfliktiniai. Blogina juos keli esminiai momentai. Pirmiausia, žinoma, energetika. Yra pagrindo manyti, kad „Gazprom“ kainų politika Lietuvos atžvilgiu yra diskriminacinė ir politiškai motyvuota, nors Rusijos dujų milžino atstovai taip nemano (bent oficialiai tai neigia), ir ginčas jau sprendžiamas tarptautiniame arbitraže.

2013 m. sausio pabaigoje Rusijos gynybos ministerija nusprendė surengti karinio laivyno pratybas, kuriose dalyvaus visų keturių šalies laivynų (Šiaurės, Baltijos ir Juodosios jūrų bei Ramiojo vandenyno) laivai. Jos vyks Juodojoje ir Viduržemio jūrose. Pažymėtina, kad tokio masto pratybos yra rengiamos po labai ilgos pertraukos.

Praėję metai Rusijai baigėsi dviem reikšmingais įvykiais: pirmu po inauguracijos V. Putino kreipimusi į Federalinį Susirinkimą ir jo tradicine tarptautine spaudos konferencija. JAV žurnalas „Foreign policy“ pripažino Rusijos prezidentą 2012 metų įtakingiausiu pasaulio žmogumi, todėl jo programinės nuostatos ilgo prezidentavimo pradžioje yra vertos dėmesio.

Praėjusių metų pabaigoje Geopolitinių studijų centras surengė tarptautinę konferenciją „Branduolinės energijos trikampis – regioniniai ir globalūs branduolinės energijos iššūkiai“. Jos dėmesio centre buvo Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos atominių elektrinių (AE) projektai, jų ekonominis pagrįstumas ir geopolitinė reikšmė. Renginyje buvo išsakytos kelios vertingos mintys.

Pirmose dviejose straipsnio dalyse (Lietuvos KAM pasaulis 2030 (I), Lietuvos KAM pasaulis 2030 (II) ) buvo analizuojamos bendrosios pasaulio raidos tendencijos ir didžiųjų galių perspektyvos. Šioje beliko aptarti tai, kaip studijoje pristatyti atskiri posovietiniai regionai, nestabilumo arka ir vadinamieji šokai („staigus, netikėtas tam tikro proceso krypties, apimties ir (arba) greičio pokytis, kurio padarinių nepajėgtų efektyviai įveikti esama visuomenės sistema“).

Pirmoje straipsnio dalyje (Lietuvos KAM pasaulis 2030 (I)) buvo aptartos bendrosios pasaulio raidos tendencijos. Čia bus detaliau kalbama apie vadinamųjų didžiųjų galių – ES, Rusijos ir Kinijos (apie Jungtines Valstijas jau rašyta) – perspektyvas.

Prieš kurį laiką žinoma tarptautinė organizacija „Human Rights Watch“ (HRW), besirūpinanti žmogaus teisėmis, kartu su Harvardo teisės mokykla paskelbė tyrimą „Prarandant žmogiškumą: argumentai prieš robotus žudikus“ („Losing Humanity: The Case Against Killer Robots“), kuriame kritikuoja šalis, kuriančias kovinius robotus.

Reaguodamas į Delfi tinklapyje publikuotą straipsnį “Ką Lietuvai duos Kaliningrado atominė elektrinė” <http://verslas.delfi.lt/energetika/ka-lietuvai-duos-kaliningrado-atomine-elektrine.d?id=60159991>, kuris diskredituoja mano ir Geopolitinių studijų centro vardą, aš Vadim Volovoj kaip Geopolitinių studijų centro ekspertas norėčiau pareikšti.

Prieš kurį laiką visuomenei buvo pristatyta KAM studija „Pasaulis 2030“. Pirmiausia reikia pažymėti, kad tokių strateginių futurologinių analizių paruošimas valstybiniu lygmeniu (gaila, jog be išankstinio platesnio ekspertinio aptarimo) ir viešas jų paskelbimas yra sveikintinas dalykas: jeigu šalis (KAM) supranta, koks bus ateities pasaulis, vadinasi, ji yra pasiruošusi jo iššūkiams (nors dokumento autoriai atsargumo dėlei teigia, kad tai yra „grynai analitinio pobūdžio dokumentas, netapsiantis nei Lietuvos gynybos politikos, nei karinių pajėgumų planavimo pagrindu“).

Kai V. Putinas vėl tapo Rusijos prezidentu ir buvo formuojama nauja šalies vyriausybė, analitikams tapo staigmena, kad savo poste liko labai nepopuliarus kariuomenėje gynybos ministras A. Serdiukovas. Tada politologas V. Vasiljevas pažymėjo, kad tokiu savo žingsniu V. Putinas pademonstravo, jog jis yra padėties šeimininkas ir niekas negali jam nurodinėti – net visuomenės ir ypač didelės dalies kariškių nuomonė.

Prieš kurį laiką įvyko Irako premjero Nourio al Malikio vizitas į Rusiją, per kurį buvo pasiektas reikšmingas susitarimas: Maskva parduos Bagdadui ginkluotės už daugiau negu 4 mlrd. dolerių (kokia tiksliai ginkluotė bus parduota, oficialiai nenurodoma, bet žiniasklaida praneša, kad tai moderniausi koviniai sraigtasparniai „Mi-28N“ (vadinamieji „naktiniai medžiotojai“), zenitinių raketų ir patrankų kompleksai „Pancir-S1“, naikintuvai „Mig-29“ ir sunkiosios šarvuotos mašinos). Šiuo atveju yra svarbūs du momentai.

Japonija buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo pralaimėtojų, ir jos veiksmai karinėje srityje ligi šiol yra apriboti Amerikos parašytos Konstitucijos devintojo straipsnio, kuris teigia, kad šalis atsisako teisės skelbti karą ar naudoti kariuomenę tarptautiniams ginčams spręsti. Todėl šiandieninė japonų armija vadinama savigynos pajėgomis (Jieitai). Jas sudaro sausumos būtinosios ginties pajėgos, jūrų būtinosios ginties pajėgos ir oro būtinosios ginties pajėgos.

Lietuvoje ir Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai. Praėjus dvidešimčiai metų po SSRS subyrėjimo įdomu palyginti šiuos įvykius šalyse, kurių viena spėjo tapti ES ir NATO nare, o kita vis dar blaškosi tarp Rytų (niekaip nepaleidžia) ir Vakarų (niekaip nepriima).

2012 m. spalio 7 d. Rusijos vadovui (tai skamba tiksliau nei „prezidentui“) V. Putinui sukako 60 metų. Šis nebejotinai pasaulinės reikšmės politikas atsirado kone iš niekur 1999 m., bet jau 2007 m. žurnalo „Time“ buvo pripažintas Metų žmogumi. Gera proga žvilgtelėti į jo praeitį ir įvertinti jo ateitį.

Dalyvaudama konferencijoje Kirgizijoje, žinoma Centrinės Azijos (CA) ekspertė Martha Brill Olcott pareiškė, kad po JAV karinių pajėgų išvedimo iš Afganistano kyla CA šalių destabilizacijos pavojus. „Palyginti su dešimtuoju XX a. dešimtmečiu, CA valstybės sustiprino savo kariuomenes, bet pavojus vis tiek išlieka“.

Muitų sąjunga (MS) jau yra gana plačiai žinomas geoekonominis (geopolitinis) valstybių junginys posovietinėje erdvėje. Paprastai jis suvokiamas kaip Rusijos projektas, kurio tikslas – pagrindinių buvusių SSRS respublikų reintegracija su Maskva priešakyje.

2012 m. pasirodė nauja Z. Brzezinskio knyga „Strateginė vizija“, kurioje autorius analizuoja geopolitines pasaulio realijas ir jo raidos perspektyvas bei Amerikos vietą šiame procese. Eksperto mintys yra vertos išskirtinio dėmesio, nes Z. Brzezinskis yra vienas žinomiausių pasaulio geostrategų, turintis ilgalaikę praktinio darbo JAV užsienio politikos srityje patirtį.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo kalbama apie būtinybę „Gazpromui“ ieškoti alternatyvų prekybai su Europa, jis tą ir daro. Pastarojo meto įvykiai tik patvirtina tokio elgesio pagrįstumą.

Kaip rugpjūčio pabaigoje pranešė rusų informacinė agentūra „Finmarket“, Rusijos ekonominės raidos ministerija (ERM) mano, kad 2016 m. „skalūninių dujų revoliucija“ Amerikoje gali sukelti rimtų problemų „Gazpromo“ dujų verslui Europoje, nes JAV dujos bus kur kas pigesnės (žinoma, jeigu amerikiečiams iki to laiko pavyks įrengti pajėgumus jų eksportui).

Susidaro įspūdis, kad Šiaurės Korėjoje pradėjo pūsti nestiprus permainų vėjelis. Labai uždaroje militaristinėje šalyje, kur didelė dalis žmonių gyvena už skurdo ribos (gelbėja tarptautinė bendruomenė) ir buvo persekiojami vien už tai, kad nepakankamai įtikinamai verkė, lydėdami į paskutinį kelią mirusį lyderį Kim Jong Ilą, dabar yra naujas prezidentas. Tai ankstesnio vadovo sūnusKim Jong Unas, kurio valdymas prasidėjo gana aktyviai ir tam tikra prasme netikėtai.

Londone startavo vasaros olimpinės žaidynės. Tai gera proga pakalbėti apie sporto ir politikos santykį, prisimenant, kad, pavyzdžiui, 2008 m. Pekino olimpiados atidarymo metu prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. Ši tema turi keletą dėmesio vertų aspektų.

G-20 lyderių suvažiavimo Meksikos mieste Los Kabose metu įvyko ilgai lauktas naujai išrinkto Rusijos prezidento V. Putino ir rinkimų laukiančio JAV vadovo B. Obamos susitikimas. Pažiūrėjus reportažą apie įvykį ir pamačius akmeninius prezidentų veidus, galima sakyti, kad pasitvirtina blogiausios prognozės: šalių santykiai yra įtempti, ir įtampa kasdien tik stiprėja.

Šių metų liepos 9 d. „Interfax“ tinklapyje pasirodė dėmesio vertas straipsnis apie Kinijos ekonomiką (http://www.interfax.ru/business/txt.asp?id=254634). Jo pradžioje prisimenama Nobelio premijos laureato N. Rubinio „idealios audros“ hipotezė, kad didžioji ekonominė depresija apims pasaulį, kai krizėje atsidurs Amerika, Europa ir Kinija.

Birželio 26 d. Seimas svarstė ir pritarė naujos Nacionalinio saugumo strategijos projektui. „Šios, naujos strategijos idėja pradėjo savo kelią 2008-aisiais, po Rusijos ir Gruzijos karo, kai tuometinė Vyriausybė sudarė darbo grupę ir pavedė peržiūrėti galiojančius dokumentus. (…) Ši strategija žymiai labiau realistinė: dabar galiojančioje vyrauja gana „euforinis“ Lietuvos saugumo aplinkos vertinimas, o naujojoje – žymiai atsargesnis“.

Egipte pagaliau išrinktas prezidentas. Juo tapo Musulmonų brolijos atstovas M. Mursis, kuris varžėsi su buvusiu šalies premjeru A. Shafiqu. Galutinių rezultatų buvo laukiama su dideliu nerimu, mat, pirminiais duomenimis, M. Mursis (52 proc.) aplenkė varžovą (48 proc.) tik keliais procentais. Tokioje situacijoje galėjo atsitikti bet kas, nes Egiptas šiuo metu yra pasidalijęs į dvi stovyklas ir gyvena Tahriro aikštėje. Todėl klaidos kaina būtų labai didelė: faktiškai – pilietinis karas.

Vienu metu atrodė, kad pasaulio ekonominė krizė artėja prie pabaigos, bet šiandien ima aiškėti, kad tai gali būti tik pradžia ir Europa yra pačiame įvykių sūkuryje. Šiame kontekste „The Economist“ pateikė skaitytojams straipsnį konkrečia antrašte: „Europos Sąjungos ateitis“, kuriame pakankamai blaiviai ir adekvačiai samprotaujama apie ES problemas ir perspektyvas.

Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje užvirė žūtbūtinė kova dėl įstatymo projekto, kuris, jeigu būtų priimtas, suteiktų rusų kalbai regioninės, o faktiškai – antrosios valstybinės kalbos statusą. Muštynės tarp valdančiosios Regionų partijos (projekto iniciatorės) ir opozicinio Julijos Tymošenko bloko atstovų buvo karštos.

Kaip ir buvo prognozuota, Dmitrijus Medvedevas tapo Rusijos ministru pirmininku ir kartu su Vladimiru Putinu (bent jau oficialiai dėl to prezidentas net nevažiavo į G8 susitikimą Jungtinėse Valstijose) suformavo naują šalies vyriausybę. Šio įvykio buvo laukiama su dideliu nekantrumu, ir pažymėtina, kad galbūt permainų V. Putino šalininkai tikėjosi labiau negu jo oponentai, nes rinko jį, tikėdamiesi kitokio prezidento.

Pastaruoju metu Rusijos spaudoje galima rasti įdomių straipsnių, kurių leitmotyvas –kad Baltijos šalys yra nesėkmingos kaip valstybės, o jų stojimas į ES buvo klaida. O draugystė su didžiuoju rytiniu broliu juose pristatoma kaip viliojanti ir neišvengiama alternatyva.

NATO suvažiavimo Čikagoje išvakarėse „Foreign Policy“ (FP)tinklalapyje buvo pateikti apklausos apie NATO realijas ir perspektyvas rezultatai. Apklausoje dalyvavo grupė žinomų ekspertų, politikų ir pareigūnų (tarp jų ir Lietuvos gynybos ministrė R. Juknevičienė) ir svarbiausias jos tikslas buvo išsiaiškinti, ar 63-ejų metų Aljansas vis dar reikšmingas šiandien.

Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai patiria politinę krizę (jau praėjo tas laikas, kai viskas atrodė nerimta), ir prošvaisčių nematyti – priešingai, situacija tik blogėja. Todėl keistai skamba Lietuvos prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais L. Jonavičiaus žodžiai, kad dvišalių santykių „bendras vaizdas tikrai nėra blogas“ ir kad jie yra „darbiniai“.

Neseniai Rusijos prezidentu buvo perrinktas V. Putinas. Visas dėmesys dabar yra skiriamas jam, tačiau ketverius metus valstybės vadovu bent jau formaliai buvo D. Medvedevas. Todėl įdomu prisiminti, koks buvo jo prezidentavimas.

Dar prieš rinkimus V. Putinas išspausdino straipsnį „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“, kuriame aptarė užsienio politikos aktualijas ir apibrėžė savo poziciją šioje srityje (žr.: http://mn.ru/politics/20120227/312306749.html). Ji buvo daugiau ar mažiau žinoma ir anksčiau: nuo pat pradžių susiformavo V. Putino kaip griežto lyderio, mėgstančio pakritikuoti Vakarus, įvaizdis.

Pastaruoju metu Centrinės Azijos (CA) valstybėse vyksta verti dėmesio rinkiminiai procesai. Vieni iš jų yra įdomūs labiau, kiti – mažiau.

Pavyzdžiui, Tadžikistano dar tik laukia prezidento rinkimai. Greičiausiai dabartinis šalies vadovas E. Rachmonas bandys išlikti valdžioje, bet nėra tvirtos garantijos, kad taip ir bus.

Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija) (žr.: http://www.urm.lt/umr/m/m_files/wfiles/file3719.pdf). Tai labai svarbus valstybių santykiams momentas, nes taip jau susiklostė, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja JAV, Rusija, Baltarusija, Lenkija, o tautiškai artima Latvija kažkodėl lieka nuošalyje.

Šiuo metu Lietuva susiduria su rimtomis energetinio saugumo dilemomis. Kartu vartotojai vis dar kenčia nuo didelės rusiškų dujų kainos, kurią ministras A. Sekmokas žadėjo sumažinti, bet situacija nepasikeitė. Šiame kontekste verta pasvarstyti, kaip Lietuvai būtų protingiausia elgtis strateginėje perspektyvoje, nes pasirinkimas yra.

Vienu iš V. Putino priešrinkiminės strategijos elementų tapo programiniai straipsniai. Tikriausiai ne kas kitas, o jis bus išrinktas Rusijos prezidentu. Todėl verta atsižvelgti į tai, kas juose rašoma. Itin įdomi buvo publikacija, skirta šalies gynybinei ir saugumo politikai (žr.:<http://www.rg.ru/2012/02/20/putin-armiya.html>).

Artimuosiuose Rytuose bręsta karas. Šį kartą su Iranu. Įdomiausia yra tai, kad pasaulis šiandien išgyvena vis sunkesnę ekonominę krizę, o Vakarai (JAV ir Europa), ir taip turintys rimtų problemų, dar labiau komplikuoja situaciją savo veiksmais prieš Teheraną. Šis sparčiai ginkluojasi ir grasina uždaryti Ormūzo sąsiaurį, tai neišvengiamai atsilieps pasaulinei naftos prekybai (naftos kainų augimu) ir todėl gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

Kovo 4 d. Rusijoje įvyks prezidento rinkimai. Jų nugalėtojas yra beveik aiškus – tai dabartinis šalies premjeras V. Putinas. Nedidelė intriga yra tik ta, ar jis pasieks pergalę jau pirmajame rinkimų ture. Šiandieninių neramių nuotaikų Rusijoje fone tokia įvykių eiga galėtų tapti papildomu destabilizacijos momentu.

Amerikos ir Rusijos santykiai nuo Antrojo pasaulinio karo klostėsi gana sudėtingai. Vėliau prasidėjo šaltasis karas, per jį aštrios priešpriešos laikotarpius keitė sąlyginiai atšilimai. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, gimė viltis, kad Maskvos ir Vašingtono konkurencija pagaliau baigėsi, tačiau laikas parodė, kad tai buvo tušti lūkesčiai. JAV įvertino SSRS subyrėjimą kaip savo triumfą ir ėmė mėgautis vienintelės didžiosios valstybės galimybėmis.

Šiandien Sirija yra vienas karščiausių taškų Artimuosiuose Rytuose: opozicijos konfliktas su Basharo Assado režimu jau virto ginkluotu pasipriešinimu (gal net pilietiniu karu). Todėl svarbu suprasti, kas ten vyksta ir kas dar gali atsitikti regione.

2011 m. lapkričio mėnesį Pietų Osetijoje (PO) įvykę prezidento rinkimai tapo tikra vietinės valdžios ir Rusijos, kaip pagrindinės šios separatistinės respublikos globėjos, gėda. Iš pradžių egzistavo tikimybė, kad trečiai kadencijai gali likti dabartinis PO vadovas Eduardas Kokoity, tačiau Maskva leido suprasti, kad ji daugiau nesuinteresuota jo paslaugomis (greičiausiai dėl tamsių istorijų, susijusių su rusiškos paramos skirstymu).

Prieš kurį laiką Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodęs V. Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“ iš karto sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje. Iš esmės svarbiausias komentaras buvo tas, kad dabartinis Rusijos premjeras (artimiausiu metu turintis tapti prezidentu) ruošiasi atkurti Sovietų Sąjungą, nors jis pabrėžtinai pasakė: „Pirmiausia, nekalbama apie tai, kad vienu ar kitu pavidalu būtų atkurta SSRS. Naivu mėginti restauruoti arba kopijuoti tai, kas jau liko praeityje, tačiau glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė, kad Dūmos rinkimai šalyje įvyks gruodžio 4 dieną. Tai tapo savotiška parlamentinės kampanijos pradžia. Todėl, nors rinkimų procesas Rusijoje yra tik sąlyginai demokratiškas, įdomu aptarti dabartinę partinio šalies lauko situaciją ir potencialius kandidatus į narystę naujo šaukimo Dūmoje.

Pastaruoju metu labai dinamiškai plėtojasi situacija, susijusi su ES ir Rusijos santykiais gamtinių dujų tiekimo ir kainų klausimais, ir ne paskutinę vietą šiame reikale užima Ukraina. Trijų minėtų pusių pozicijos yra gana aiškios. Rusija siekia apsupti Europą savo magistraliniais dujotiekiais („Šiaurės srautas“ jau veikia, „Pietų srautą“ planuojama pradėti eksploatuoti 2015 m. pabaigoje, o 2018 m. jo laidumas turėtų pasiekti 63 mlrd. kubinių metrų dujų per metus).

Pasiruošimas ateities karams reikalauja novatoriškos minties, apverčiančios aukštyn kojomis įprastą mąstymą, ir modernios karinės vertikalės, pradedant nuo kosminės erdvės ir oro ir baigiant sausumos bei jūrų pajėgomis. Visa tai turi veikti kaip vieningas darinys, lengvai sujungiantis karį ant žemės su palydovu aukštai danguje.

Karinė mintis nestovi vietoje, ir ateities karams ruošiamasi jau šiandien. Kokie tiksliai jie bus, nėra aišku, bet akivaizdu, kad nemaža dalis šiuolaikinės karinės technikos yra atgyvena, kuria po kelių dešimtmečių kariaus tik ekonomiškai ir technologiškai atsilikusios valstybės. Branduolinis ginklas taip pat išlieka tik kraštutinio atvejo priemone, padedančia išlaikyti tam tikrą strateginį balansą.

Šiemet Rusijoje minimos rugpjūčio pučo Sovietų Sąjungoje dvidešimtosios metinės. Tada Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas drebančiomis G. Janajevo ir jo ne mažiau išsigandusių ir pasimetusių bendražygių rankomis bandė išgelbėti byrančią sovietinę imperiją. Galiausiai maištininkai (ar gelbėtojai – kaip kam patinka) pralaimėjo, tačiau įdomu pasvarstyti, ar viskas galėjo būti kitaip, ar jų pergalė būtų ką nors pakeitusi.

Tragiški įvykiai Norvegijoje verčia atidžiau pažvelgti į kraštutinių dešiniųjų partijas ir judėjimus Europoje. Pastaruoju metu jie tampa joje vis populiaresni. Europinio masto rezonansą sukėlė sėkmingas J. Haiderio Laisvės partijos pasirodymas 2008 m. Austrijos parlamento rinkimuose. Kitu garsiu skambučiu tapo 2009 m. rinkimai į Europos Parlamentą: jame kraštutinės dešinės partijos šiandien turi apie 7–8 procentus vietų (56 iš 736).

Šiais metais Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai (ŠBO) sukako dešimt metų ir Astanoje įvyko jos jubiliejinis suvažiavimas. Dešimtmetis yra nemažas laiko tarpas, leidžiantis daryti tam tikras išvadas apie veiklos rezultatus. Ne išimtis ir ŠBO. Šiandien jos narės – tai Rusija, Kinija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Kirgizija. Stebėtojo statusą turi Iranas, Indija, Pakistanas ir Mongolija, ir visi jie siekia tapti visaverčiais organizacijos nariais.

Iš pirmo žvilgsnio karinio Rusijos ir Kinijos susirėmimo tikimybė šiuo metu yra maža. Tačiau tai dar nereiškia, kad ateityje įvykiai negali pakrypti kitokia linkme. Šiame kontekste esminiai yra keli klausimai. Pirmiausia, ar Kinija žiūri į kaimynines Rusijos žemes kaip į savo teritoriją ir planuoja jas okupuoti? Antra, kokiu atveju ji gali ryžtis tokiam žingsniui ir koks būtų jo rezultatas?

Kai prasidėjo karinė operacija prieš Libiją, kariniai ekspertai tikėjosi, kad pagaliau savo pajėgumą parodys moderniausias Amerikos naikintuvas „F-22 Raptor“. Oficialiai skelbiama, kad tai yra penktosios kartos naikintuvas, todėl būtų labai įdomu pamatyti jo praktines galimybes. Tačiau per visą laiką, kol „Raptor“ yra rikiuotėje, jis nė karto nebuvo naudojamas kovinių veiksmų metu.

Centrinė Azija (CA) – vienas įdomiausių posovietinių regionų, tikra socialinių eksperimentų laboratorija, kur kiekvienas mėginys yra išskirtinis. Vidinė jo šalių politika yra mažai kam žinoma ir suprantama. Realiai po dvidešimties nepriklausomo gyvenimo (kai kada tiesiogine to žodžio prasme kankinimosi) metų jos vis dar yra tvirto tapatybinio ir institucinio valstybingumo, kurio istorinės tradicijos iki sovietmečio faktiškai niekada neturėjo, kūrimo proceso pradžioje.

Artėjant 2012 metams vis aktualesnis tampa klausimas, kas taps naujuoju Rusijos prezidentu. Žinoma, didesnio skirtumo nėra – įvyks tik tam tikra pagrindinių valdžios figūrų rokiruotė, bet pati tematika yra įdomi. Todėl viso pasaulio žurnalistai vis klausia D. Medvedevo ir V. Putino jų nuomonės, o tie vis nieko konkretaus neatsako.

Prieš kiek laiko Rusijos sausumos pajėgų vadas generolas pulkininkas A. Postnikovas padarė daug karinių ekspertų diskusijų sukėlusį pareiškimą. Jis pažymėjo, kad net naujausia ginkluotė ir karinė technika (šarvuočiai ir tankai, artilerija ir šaunamieji ginklai), kurią gamina Rusijos karinės pramonės kompleksas, pagal savo charakteristikas atsilieka ne tik nuo NATO, bet ir nuo Kinijos analogų.

Pastaruoju metu ir vėl labai aktualus tapo Ukrainos ekonominis ir geopolitinis likimas. Kijevui reikia rinktis: arba prisijungti prie Rusijos proteguojamos Muitų sąjungos (MS), arba baigti derybas su ES dėl laisvosios prekybos zonos. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad abi Ukrainos užsienio partnerės stumia ją prie vienareikšmiško pasirinkimo, o V. Putinas dar grasina, kad uždarys ukrainietiškoms prekėms MS sienas (ką jau kalbėti apie dujų kainas).

Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Tokia mintis pirmiausia ateina į galvą, kai prisimeni istoriją apie tai, kaip Rusijoje buvo renkamas Sočio olimpiados talismanas. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir politiškai nereikšmingas epizodas. Tačiau iš tikrųjų jis kaip joks kitas atspindi dabartinės Rusijos liaudies ir valdžios santykių padėtį ir padeda atsakyti į klausimą: „Ar Rusija keičiasi?“

Faktinė šios istorijos pradžia atrodo taip: „tautoje“ gimė referendumo dėl dabartinio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo valdymo termino pratęsimo iki 2020 m. idėja. Greitai buvo sutvarkyti reikiami konstituciniai formalumai parlamente, tačiau šalies lyderis demonstratyviai atmetė pasiūlymą ir kreipėsi dėl jo teisėtumo į Konstitucinį teismą.

Rytų partnerystės programos idėją 2008 m. pasiūlė Lenkija ir Švedija. 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame ES ir rytinių jos kaimynių (išskyrus Rusiją) vadovų susitikime Rytų partnerystės iniciatyva bei jos programa buvo oficialiai patvirtinta ir pavadinta tiesiog Rytų partneryste. Šios partnerystės tikslas – suformuluoti aiškią santykių plėtojimo su rytiniais kaimynais – strategiją ir sukurti sąlygas, būtinas ekonominei ir iš dalies politinei ES bei šalių partnerių integracijai pagreitinti.

Uzbekistanas yra gana uždara valstybė, todėl dažnai sunku suprasti, kas ten vyksta iš tikrųjų (pavyzdžiui, ligi šiol nėra žinomos realios 2005 m. Andižano įvykių priežastys). Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šalį valdo griežtai autoritarinis lyderis Islamas Karimovas. Visą tą laiką jo valdžia buvo nekvestionuojama, bet žmonės turi vieną nepataisomą savybę – mirti. Sensta ir I. Karimovas.

Kaliningrado sritis (KS) yra pačioje Lietuvos pašonėje, tačiau plačiajai mūsų šalies visuomenei realiai nedaug žinoma, kas vyksta šioje kaimyninėje teritorijoje, priklausančioje Rusijos Federacijai. „Geopolitika“ susitiko su žinomu (pasižyminčiu drąsiu ir dažnai išskirtiniu požiūriu į aštriausias problemas) Kaliningrado politologu Vladimiru Abramovu, kuris sutiko atsakyti į aktualiausius KS gyvenimo klausimus.

1825 m. gruodžio 14 d. (pagal senąjį kalendorių) į Senato aikštę Sankt Peterburge išėjo žmonės, kurie norėjo europietiškos Rusijos, norėjo gyventi kitaip. Jiems nepavyko. Carizmas sutraiškė sukilėlius kartečės salvėmis. Liberalių reformų teko laukti dešimtmečius. Vėliau buvo pražūtingas sovietinis projektas, o dabar Rusijoje įsitvirtino Putino-Medvedevo režimas.

2010 m. lapkričio pabaigoje įvykusiame NATO vadovų susitikime Lisabonoje buvo patvirtinta nauja Aljanso strateginė koncepcija. Dėmesio yra verti keli principiniai jos momentai.

Pirma, po operacijos prieš Jugoslaviją 1999 m. NATO buvo nuolat kritikuojama už nepagrįstą savarankiškumą, tai yra JT pozicijos nepaisymą.

Prieš kurį laiką Rusijoje paskelbtas žinomo šalies kino režisieriaus ir visuomenininko N. Michalkovo manifestas „Teisė ir tiesa“, kurį jis vadina „švietėjiško konservatizmo manifestu“, sukėlė didžiulį rezonansą šalies politikų, politologų, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir eilinių gyventojų tarpe. Vieni pasirodžiusį veikalą griežtai sukritikavo (ypač Rusijos liberalai), kiti karštai palaikė (pavyzdžiui, Aleksandras Duginas), treti buvo linkę sutikti su vienomis manifesto mintimis ir kvestionuoti kitas.

Po Viktoro Janukovyčiaus atėjimo į valdžią Ukrainos vidaus ir užsienio politika gerokai pasikeitė, todėl verta paanalizuoti, kuria linkme šalis dabar suka nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Pradedant nuo vidaus politikos, galima konstatuoti, kad šalyje vyksta akivaizdi valdžios konsolidacija (monopolizacija) Regionų partijos ir prezidentūros rankose.

2010 m. gruodžio 19 d. Baltarusijoje vyks eiliniai prezidento rinkimai. Anksčiau, 2004 m., šalyje buvo surengtas referendumas, kuris panaikino draudimą balotiruotis į prezidentus keletą kartų iš eilės. Todėl labai tikėtina, kad A. Lukašenka nepaliks savo posto ir šį kartą. Tuo pat metu yra svarstoma versija, kad jis gali vietoj savęs pasodinti į sostą kontroliuojamą įpėdinį.

Po šaltojo karo pabaigos pasaulyje liko viena didžioji valstybė – Amerika. Tačiau palengva Jungtinių Valstijų galia (taip pat ir dėl jų pačių avantiūrinių veiksmų) ėmė mažėti. Tuo pat metu Kinija ramiai augino ir tebeaugina ekonominius ir karinius raumenis, ir tai verčia kai kuriuos ekspertus ir politikus teigti, kad ateityje ji užims JAV vietą.

Vašingtone esančio instituto „Project 2049“ ekspertai mano, kad Kinijoje planuojama sukurti priešlaivinių raketų bazę, kurioje turėtų būti dislokuota naujausia jos raketa „Dong Feng 21D“. Apie ją žinoma nedaug. Tai yra kinų balistinių raketų serijos (DF-21, DF-21A, DF-21B ir DF-21C), pradėtos kurti dar septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, naujausias ir moderniausias kūrinys.

Prieš kiek laiko Rusijos nesisteminės opozicijos politikai B. Nemcovas ir V. Milovas paskelbė dabartinio Rusijos ministro pirmininko V. Putino veiklos įvertinimą – „Putinas. Rezultatai. 10 metų“. Nors abu yra aršūs Kremliaus oponentai, ruošdami šią medžiagą jie pretendavo į objektyvumą. Todėl įdomu paanalizuoti jų pateiktas mintis bei pastebėjimus ir išsiaiškinti, kur rašyti kablelį garsiojoje frazėje „Nuteisti negalima išteisinti“.

2010 m. balandžio mėnesį Kirgizijoje įvyko dar vienas perversmas. Galima diskutuoti dėl vidinių ir išorinių jo priežasčių, tačiau šiuo metu jau svarbu žiūrėti į priekį. 2010 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtas galutinis naujos Konstitucijos projektas,  birželio 27 d. jį parėmė rinkėjai (palikime balsavimo skaidrumo klausimą nuošalyje). Šiame kontekste aktualu paanalizuoti, kokia galėtų būti politinė Kirgizijos ateitis ir ar ten pagaliau susiformuos stabili valdžia, realiai atsižvelgianti į žmonių poreikius.

Kartkartėmis viešojoje erdvėje vis pasirodo kalbų, kad Rusijos narystė NATO nėra utopija. Pavyzdžiui, dabartinis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išsakė nuomonę, kad „laukti iš Rusijos stojimo paraiškos nelabai realu“, tačiau Aljansas gali pakviesti į savo gretas bet kokią europinę šalį – „taip pat ir Rusiją“.

Šis klausimas yra labai svarbus Lietuvos energetinio saugumo kontekste. Sprendžiant iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus susitikimų su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, mūsų valstybė padarė strateginį pasirinkimą – nusprendė statyti AE, dukart atsisakydama Maskvos pasiūlymo dalyvauti Kaliningrado AE projekte. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti, kiek teisingas ir pagrįstas yra toks sprendimas.

2010 m. kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras A. Pocius savo įsakymu patvirtino pirmąją Lietuvos karinę doktriną, kurios tiesiog negalima palikti be analitinio dėmesio. Iškart reikėtų pažymėti, kad bet kurį strateginį dokumentą vertinti (girti ir/ar kritikuoti) visada yra lengviau negu jį kurti. Todėl pirmiausia būtina pagirti Lietuvos oficialiosios karinės minties atstovus už atliktą darbą ir trumpai paanalizuoti jų galutinio produkto aspektus.

Šiuo metu Centrinė Azija (CA) yra labiau ne tarptautinės politikos subjektas, o objektas, kurio likimą lemia Rusija ir Kinija, pamažu stumiančios iš regiono Ameriką arba darančios ją (jos operaciją Afganistane) priklausomą nuo savo sprendimų (pavyzdžiui, JAV krovinių gabenimas į Afganistaną per Rusijos teritoriją).

2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina. Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios „tuščios“ informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai.

Kai toks klausimas kaip galimas nelegalių CŽV kalėjimų egzistavimas valstybės teritorijoje iškyla į paviršių ir pradedamas aktyviai svarstyti ir oficialiai tirti, iš karto reikia ieškoti, kam tai galėtų būti naudinga. Žinoma, galima teigti, kad visa tai yra dalis demokratinio proceso, tačiau, jei kalbama apie itin slaptus ir nemalonius reikalus, demokratines procedūras paprastai pradedama taikyti tuomet, kai kažkas sąmoningai nori tuos reikalus paviešinti – dažniausiai politinių ar kokių kitų oponentų diskreditavimo ar spaudimo tikslu.

Dar 2000 m. Kinijos tarptautinių tyrimų instituto ekspertas Xia Yishan savo studijoje „Kinijos ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas“ rašė: „Kinijos energetinę politiką galima apibendrinti taip: pirmiausia veikti šalies viduje ir tuo pat metu stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą; naudotis tiek vidiniais, tiek išoriniais resursais bei rinkomis; plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą lygybės ir abipusės naudos principų pagrindu; ieškoti užsienyje naftos ir dujų atsargų.“

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pristatė Europos saugumo sutarties projektą. Apie šią sutartį Rusija kalbėjo gana ilgai, tačiau jos tekstas viešam svarstymui buvo pateiktas tik neseniai. Svariausias Maskvos argumentas šiuo atveju yra tas, kad veikiantys euroatlantinės erdvės saugumo mechanizmai (NATO, ESBO ir kiti) yra neveiksmingi, tą tariamai parodė karas Gruzijoje.

Pastaruoju metu nerimsta kalbos dėl galimo Rusijos ir Prancūzijos karinio sandėrio, pagal kurį Rusija įsigytų keletą „Mistral“ tipo didžiųjų desantinių laivų (DDL). Galutinio sprendimo nė viena pusė dar nepriėmė, bet triukšmo viešojoje erdvėje jau labai daug. Pavyzdžiui, žinomas Prancūzijos filosofas André Glucksmannnas pareiškė, kad Rusijai parduoti „Mistral“ yra siaubinga.

Ukrainoje egzistuoja toks paradoksas, kad neeiliniai rikimai šalyje vyksta dažniau už eilinius. Šį kartą viskas lyg ir pagal taisykles, nors kelis kartus (dėl faktiškai nevykusio parlamentinio darbo, kuris ir dabar kartkartėmis stringa dėl įvairių tribūnos blokadų ir kitų protesto akcijų) buvo iškilusi bendrų pirmalaikių Aukščiausiosios Rados ir prezidento rinkimų galimybė. Taigi prezidentinė kampanija Ukrainoje prasidėjo daug anksčiau, negu buvo paskelbta oficialiai. Kalbant konkrečiau – nuo įnirtingų ginčų dėl rinkimų datos.

Prieš kurį laiką buvo pranešta, kad, JAV Kongreso duomenimis, Italija 2008 m. pirmą kartą aplenkė Rusiją pagal pelną, gaunamą iš parduotos ginkluotės: ji su 3,7 mlrd. dolerių liko antra po Amerikos (37,8 mlrd. dolerių), o Rusija, kuri šioje srityje 2007 m. uždirbo daugiau negu 10,7 mlrd. dolerių, nusmuko į trečią vietą su 3,5 mlrd. dolerių rodikliu.

Tarptautinėje politikoje Afganistanas – opi tema. Situacija šalyje negerėja (stabilumo perspektyva vis dar tolima), narkotikų problema tokia pat aštri ir visai nematyti požymių, kad atsakingi subjektai (visų pirma kalbama apie JAV ir NATO sąjungininkus) turi strategiją kompleksiškam šios įsisenėjusios problemos sprendimui.

Diskusijų klubo „Valdaj“ susitikime Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas buvo paklaustas, ar 2012 m. prezidento rinkimuose jis konkuruos su dabartiniu šalies vadovu Dmitrijumi Medvedevu. Diskusijoje dalyvavusiam Tarptautinio saugumo instituto (JAV) ekspertui Nikolajui Zlobinui susidarė įspūdis, jog V. Putinas norėjo, kad jam užduotų šį klausimą.

Nepastebimai prabėgo visas dešimtmetis, kai į didžiąją politiką atėjo Vladimiras Putinas – premjeras, prezidentas ir vėl premjeras (ir vėl prezidentas?)... Kalbant apie jo valdymą, tikrai yra ką prisiminti. Problema kita – kaip tai vertinti? Akivaizdu, kad koks nors objektyvumas šiuo atveju yra sunkiai įmanomas, nes skirtingų vertybinių ir ideologinių pozicijų žmonės vertins V. Putino valdymo laikotarpį kardinaliai skirtingai. Taigi, iš pradžių būtina apibrėžti pradinę poziciją.

Centrinė Azija (CA) yra geostrategiškai (taip pat ir geoekonomiškai) svarbus regionas, kuriame susikerta kelių globaliai reikšmingų tarptautinės politikos „žaidėjų“, tokių kaip Rusija, Kinija ir Vakarai (JAV bei ES), interesai. Jie konkuruoja ir bendradarbiauja CA, vadovaudamiesi pirmiausia savo saugumo ir energetiniais sumetimais, o CA valstybių lyderiams dažniausiai tenka laviruoti tarp stambių tarptautinių subjektų, siekiant patenkinti nacionalinius ir dažnai asmeninius interesus.

Šiuolaikinio karo specifika yra tokia, kad, žiūrint iš puolančiosios pusės, vieną svarbiausių vaidmenų jame vaidina aviacija. Karinę aviaciją sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes: naikintuvų, bombonešių, fronto, tolimojo veikimo, transporto ir t. t. Šiuo metu siekiama pagaminti naikintuvą, kuris kuo efektyviausiai sujungtų naikintuvų, bombonešių ir atakos lėktuvų (tokių kaip „A-10 Thunderbolt“ ar Su-25) funkcijas.

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją (NSS) iki 2020 metų. Šis dokumentas yra gana ambicingas Rusijos siekių ir konfliktiškas Rusijos grėsmių prasme. Jo logika daugmaž tokia: Rusija yra taiki valstybė, siūlanti gyventi pagal tarptautinės teisės normas, kurių vykdymo garantu turėtų tapti JT.

Šiuo metu ekonominė ir politinė situacija Ukrainoje yra labai sunki, netgi kritinė. Svarbiausia užduotis yra rasti pinigų sumokėti už rusiškas dujas, nes jeigu Ukraina nesugebės to padaryti laiku, „Gazprom“, t. y. Rusija, pagal pasirašytas sutartis galės pareikalauti iš Kijevo išankstinių mokėjimų, ir yra didelė tikimybė, kad taip ir padarys. Iki šiol Ukraina sugebėdavo verstis dėl pinigų už tranzitą. Kitaip tariant, dalį skolos už rusiškas dujas ji „sumokėdavo“ Rusijos nesumokėtais pinigais už tranzitą.

Egzistuoja nuomonė, kad branduolinio atgrasymo tema yra pasenusi praėjusio amžiaus (suprask, šaltojo karo) problematika. Esą jos aktualizavimas šiandien yra nepagrįstas ir tik komplikuoja branduolinio ginklo platinimo problemos sprendimą. Tačiau iš tikrųjų branduolinio atgrasymo tematika bus aktuali tol, kol pasaulyje liks bent viena valstybė, turinti branduolinį ginklą, ar bent viena branduolinė galvutė, ir šiandieninės tarptautinės realijos tik patvirtina, kad branduolinio ginklo iššūkio žmonija dar neįveikė.

Šiuolaikinėse tarptautinėse karinėse operacijose, ką jau kalbėti apie lokalius karštuosius taškus (Afrika, Lotynų Amerika ir t. t.), kur galima pakariauti arba imtis vietinių vadukų smogiamųjų būrių ruošimo, vis dažniau dalyvauja privačios karinės kompanijos (PKK). Ekspertų nuomone, tokio pobūdžio korporacijos ateityje vaidins dar didesnį vaidmenį įvairiuose platesnio masto ginkluotuose konfliktuose, perimdamos kariuomenės ir policijos funkcijų vykdymą.

Prieš kurį laiką komisija, sudaryta iš JAV politinių, diplomatinių ir akademinių sluoksnių atstovų – tarptautinių santykių specialistų, pristatė Jungtinių Valstijų prezidentui, Kongresui ir plačiajai visuomenei parengtą ataskaitą, kaip, žiūrint iš JAV perspektyvos, turėtų būti plėtojami Amerikos ir Rusijos santykiai. Tiesą pasakius, studija stebina minties atvirumu ir blaivumu bei radikaliu pragmatizmu.

Šiandien mažai kas abejoja, kad naująja Lietuvos prezidente taps eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Pasak analitikų, jokios rinkimų intrigos šiuo atveju nebeliko (nebent atsakymas į klausimą – kas kartu su D. Grybauskaite išeis į antrąjį turą, bet, sprendžiant iš šiandieninių jos reitingų, ji gali nugalėti jau pirmajame). Viena didžiausių intrigų yra susijusi su tuo, kokią užsienio politiką vykdys naujoji šalies vadovė.

Dabartinė pasaulio ekonominė krizė, kuri įgauna vis ryškesnį politinį atspalvį, gali tapti ta riba, už kurios rasis kita pasaulio struktūra. Kitaip tariant, šiandieninė krizė galbūt yra pereinamasis laikotarpis į naują pasaulio ekonominę, o svarbiausia – politinę sąrangą. Šiame kontekste pirmas svarbus klausimas yra toks: ar dabartinė „ideali audra“ (kalbant V. Putino terminais) yra dirbtinė (sukelta kažkokių globalaus pobūdžio interesų grupių), ar savaiminė (kilusi paprasčiausiai dėl neapgalvotos ir neatsakingos JAV politikos)?

Prieš kurį laiką Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, viešėdamas Maskvoje, pažadėjo Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad JAV karinė oro bazė Manaso oro uoste greitai bus uždaryta (amerikiečiai turės išvykti iš jos per šešis mėnesius). Šito Maskva (kartu su Pekinu) siekė jau seniai ir ne kartą ragino Ameriką pasitraukti iš Centrinės Azijos (CA). Lemiamu veiksniu Kirgizijos atveju greičiausiai tapo dosni Rusijos finansinė parama šiai šaliai.

Straipsnį galbūt būtų galima pavadinti ir kitaip – „Dar viena karinė katastrofa Rusijoje“. Dabartinis Rusijos gynybos ministras A. Serdiukovas inicijavo reformą, kuri ekspertų ir kariškių sluoksniuose yra vertinama labai prieštaringai. Įdomu pažymėti, kad Rusijos (SSRS) kariuomenės pavidalo keitimas, kuris per pastaruosius dešimtmečius dažnai labiau priminė karinių pajėgų žlugdymą, prasidėjęs M. Gorbačiovo laikais, tęsiasi ligi šiol.

Prieš kurį laiką Rusijoje baigėsi televizijos šou „Rusijos vardas“. Pažymėtina, kad galutiniame kandidatų dvyliktuke dominavo ir galiausiai tris pirmąsias vietas užėmė istoriniai Rusijos valdovai. Pirmoji vieta atiteko kunigaikščiui Aleksandrui Neviškiui, išgarsėjusiam XIII a. pergalėmis prieš švedus ir vokiečius. Jį renginio metu vaizdžiai pristatė metropolitas Kirilas, kuris šiandien yra laikinai einantis pareigas Rusijos patriarchas.

Opozicijos gyvenimas Rusijoje yra nepavydėtinas ir tai praktiškai nepriklauso nuo to, kas valdo Kremlių. Rusijos „demokratai“ sušaudė parlamentą tankais. Taip pat galima manyti, kad B. Jelcino perrinkimas prezidentu nepraėjo be klastojimų. Šiandieninė autoritarinė Rusijos valdžia, vadinanti save „suverenia demokratija“, demokratinės opozicijos atžvilgiu vykdo trejopą politiką.

Prieš kurį laiką JAV Valstybės sekretorė C. Rice, kalbėdama apie NATO plėtros į rytus perspektyvas, tiesiai pareiškė: „Gruzija ir Ukraina yra nepasirengusios narystei. Tai akivaizdu.“ Juokingiausias momentas jos kalboje buvo tai, kad ji, savotiškai „pakišdama“ Didžiąją Britaniją, pabrėžė, jog mintis priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO apeinant tradicines procedūras priklauso visai ne amerikiečiams, o britams.

Prieš kurį laiką pasirodė labai įdomi futurologinė studija „Pasaulio raidos tendencijos 2025 m.: transformuotas pasaulis“, kurią pristatė Amerikos nacionalinė žvalgybos taryba. Tai ne vienintelis tokio pobūdžio darbas, atliktas šios institucijos. Paskutinis tyrimas ypatingas tuo, kad jo tikslas yra pateikti naujajam JAV prezidentui pasaulio, kokiame jam teks dirbti, vaizdą.

Iš karto po įvykių Gruzijoje Lietuvoje įsiplieskė diskusija dėl to, kas būtų, jeigu „agresyvėjanti Rusija, kurios vadovybės galvose greičiausiai egzistuoja sugrįžimo prie SSRS sienų planas, staiga nuspręstų okupuoti Baltijos valstybes“. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu vokiečių dienraščiui „Sueddeutsche Zeitung“, pažymėjo, kad įvykiai Gruzijoje tebuvo ilgalaikių Rusijos planų įgyvendinimo pradžia, nes dabartiniai Rusijos lyderiai tebesiilgi didelės rusų ar sovietinės imperijos.

Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (yra dar naujoji ir kritinė geopolitikos mokyklos) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą. Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, persidengianti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota.

Ne per seniausiai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas suformulavo penkis Rusijos užsienio politikos punktus. Pirmiausia tai galima vertinti kaip D. Medvedevo (o galbūt Kremliaus politinių technologijų specialistų) mėginimą įtvirtinti savo kaip asmens, atsakingo už užsienio politikos sprendimus, įvaizdį.

Kokios svarbios yra priešraketinės ir priešlėktivinės gynybos sistemos šiandienos kare, aiškinti nereikia – nugali tas, kas turi pranašumą ore. Pažymėtina, kad Jungtinėms Valstijoms paskutiniu metu neteko susidurti su rimtu priešininku, kuris turėtų modernius priešlėktuvinės (PLG) ir priešraketinės gynybos (PRG) kompleksus.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad autoritarinis Rusijos režimas militarizuojasi. Iš tikrųjų tai yra priekaištai, paremti dvejopais standartais. Atsižvelgiant į tai, kaip degradavo Rusijos kariuomenė per paskutinį XX a. dešimtmetį, šiuo metu šalies valdžia tik mėgina atkurti prarastą karinį potencialą, į kurį kiekviena pasaulio šalis turi teisę.

Šiandien, žinoma, dar nepraėjo pakankamai laiko, kad konfliktą Pietų Osetijoje galima būtų įvertinti visapusiškai ir objektyviai, tačiau tam tikrus taškus ant i galima sudėti jau dabar. Viskas priklauso nuo pozicijos, kurios laikomasi apskritai tarptautinės politikos įvykių atžvilgiu. Jeigu laikoma, kad Kosovas yra vertas nepriklausomybės, jos neginčijamai yra verta ir Pietų Osetija bei Abchazija (ir Čečėnija, žinoma, taip pat).

2008 m. liepos 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Ji, žinoma, sulaukė įvairiausių komentarų pačioje Rusijoje ir už jos ribų, nes joje iš tikrųjų yra keletas įdomių momentų.

Ukrainos teritorinio vientisumo problemos šaknys susiformavo labai seniai, o štai potencialaus konflikto dėl Krymo tarp Maskvos ir Kijevo istorija prasidėjo 1954 m., kai minint Rusijos ir Ukrainos „susivienijimo“ 300-ąsias me­tines tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas perdavė visą Krymo regioną (anksčiau priklausiusį Rusijos SFSR) Ukrainos SSR kaip „broliškos“ meilės įrodymą.

Žvalgybų tematika yra labai įdomi, bet ją sunku atskleisti, nes jeigu apie kokios nors žvalgybos darbą galima parašyti išsamų straipsnį, vadinasi, ji blogai dirba, nesugeba veikti slaptai. Kita vertus, net ir galingiausių specialiųjų tarnybų darbe pasitaiko klaidų (pavyzdžiui, rusų agentai Katare nužudė Z. Jandarbijevą, bet vadai nesugebėjo jų tinkamai apsaugoti), iš kurių galima daryti tam tikras išvadas apie šių struktūrų veiklos efektyvumą ir jas kamuojančias problemas.

Šiandien mes gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės ir pilietiškumo samprata įgauna kitokią prasmę, iš dalies praranda savo svarbą. O juk brandi pilietinė visuomenė yra vienas iš bet kokios valstybės (tiek demokratinės, tiek nedemokratinės) pagrindų: jos brandos lygis lemia valstybės galimybes užsitikrinti sėkmingą ateitį. Jaunimas turbūt yra svarbiausia pilietinės visuomenės dalis, nes nuo jo sąmoningumo ir aktyvumo priklauso, kaip valstybei seksis įgyvendinti esminius išsikeltus tikslus.

Šių metų vasario 8 dieną Vladimiras Putinas pasakė tikriausiai paskutinę savo kaip Rusijos prezidento programinę kalbą. Žinoma, po ketverių metų pertraukos (ar dar anksčiau) jis galės grįžti į savo postą, tačiau šiadien tai turbūt yra paskutinė jo kaip prezidento programinė kalba. Joje V. Putinas kalbėjo apie Rusiją, kuri buvo, kuri yra ir kuri turi būti. Todėl tikrai yra verta panagrinėti, ką pasakė ir ko nepasakė (ir kodėl) vis dar Rusijos šeimininkas, prezidentas V. Putinas.

Neseniai Rusijos Generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pasakė gana grėsmingą kalbą: „Mes nieko nesiruošiame pulti, bet manome esant būtina, kad visi mūsų partneriai aiškiai suprastų ir niekas neabejotų, jog dėl Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugojimo doktrininių dokumentų numatytais atvejais bus panaudotos karinės pajėgos, taip pat ir preventyviai, įskaitant ir branduolinį ginklą.

Šiandien pasaulyje daug kalbama apie globalią ekonomikos krizę. Ją galima bandyti aiškinti dviem būdais. Pirmasis jų yra paprastas ir logiškas. Jau seniai žinoma, kad pasaulio ekonomika vystosi cikliškai: pakilimas, nuosmukis, pakilimas. Taigi galbūt šiandien jai atėjo metas sulėtėti. Manytina, kad recesija gali užtrukti vienus ar dvejus metus.

Lotynų Amerikos regionas yra mažai žinomas ir praktiškai nėra tiriamas Lietuvoje, todėl net bendro pobūdžio žvilgsnis į jo saugumo problemas yra aktualus ir naudingas. Šias problemas galima nagrinėti išskiriant tris momentus. Pirma, Lotynų Amerikoje iš esmės nėra vieningos grėsmių sampratos. Antra, kaip ir daugelio kitų regionų atveju, Lotynų Amerikos saugumo darbotvarkės transformacija apima mažiausiai tris periodus: šaltojo karo laikus, laikotarpį nuo šaltojo karo pabaigos iki 2001-ųjų rugsėjo 11-osios ir etapą po rugsėjo 11-osios.

Hegelis yra pasakęs, kad karas yra pažangos variklis. Iš tikrųjų turbūt niekas pasaulio raidos istorijoje nesivystė taip sparčiai kaip karinės technologijos, kurios tik vėliau buvo pritaikomos taikiame gyvenime (ypač tai buvo ryšku šaltojo karo metais Sovietų Sąjungoje, kur buvo kuriama labai aukšto techninio lygio ginkluotė, o paprasti gyventojai važinėjo nekokybiškais automobiliais ir naudojosi atsilikusia buitine technika).

Pirmadienis – sunki diena, o štai dar tokia ilgai laukta naujiena. Gruodžio 10 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pagaliau paskelbė savo „įpėdinį“, kuriuo tapo „socialiai orientuotas“ pirmasis vicepremjeras Dmitrijus Medvedevas. Formaliai tai buvo pateikta kaip V. Putino pritarimas keturių partijų, įskaitant „Vieningąją Rusiją“, pasiūlymui D. Medvedevą iškelti kandidatu į prezidentus.

Prieš kurį laiką šiame tinklalapyje jau buvo pasirodęs straipsnis tokiu pavadinimu. Autorius irgi buvo tas pats. Aname straipsnyje buvo aptariamas galimo Vladimiro Putino įpėdinio klausimas („Kas po Putino (arba operacija „Įpėdinis“)?“). Šiandien tai vienas dažniausių klausimų Rusijos ir Vakarų analitinėje spaudoje bei akademiniuose sluoksniuose. Ir dauguma ekspertų prieina išvadą, kad jau nėra svarbu, kas pakeis (jeigu pakeis) V. Putiną jo poste: vis tiek jo sukonstruota sistema išliks.

Šiandien pasaulyje yra išlikusios tik kelios diktatūros. Kad ir kaip būtų keista, viena iš jų yra Europoje – Baltarusijoje. Šiais laikais, kai vyraujanti pasaulio santvarka yra liberali demokratija, tokio tipo režimai atrodo mažų mažiausiai keistai, kaip kokia liga, o ligas reikia gydyti. Pagrindinis „gydytojas“ šiuo atveju yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kurios G. W. Busho valdymo metais prisiėmė šį vaidmenį su dideliu entuziazmu.

Prieš kurį laiką įvyko Vladimiro Putino vizitas į Iraną, kur buvo surengtas Kaspijos jūros valstybių susitikimas. Pažymėtina, kad tai buvo pirmas po Stalino Rusijos (SSRS) lyderio vizitas į šią šalį. Suvažiavime buvo svarstoma Kaspijos jūros padalijimo problematika. Šiaurinė Kaspijos jūros dalis faktiškai yra jau padalyta tarp Rusijos, Azerbaidžano ir Kazachstano, o Turkmėnijos ir Irano valdos Kaspijos jūroje vis dar nėra apibrėžtos.

Mūsų planetoje sausuma užima trisdešimt, o jūra – septyniasdešimt procentų teritorijos. Pasaulio vandenynas turi didžiulę geoekonominę bei geostrateginę  reikšmę ir kol kas didžioji jo dalis yra visų ir niekieno (valstybėms oficialiai pagal tarptautinę teisę priklauso tik pakrantės zona, nesigilinant į jų teisių joje detalizavimą).

Pastaruoju metu branduolinio ginklo neplatinimo tematika užima vieną svarbiausių vietų tarptautinėje darbotvarkėje. Intensyviai tebevyksta pasaulio bendruomenės derybos šioje srityje su Iranu bei Šiaurės Korėja, ir su pastarąja tam tikrų teigiamų rezultatų jau yra (neseniai ji sustabdė savo branduolinį reaktorių), o su Iranu, tikėtina, siekiančiu pasigaminti branduolinį ginklą, konstruktyvaus susitarimo pasiekti niekaip nepavyksta.

Šiandien pasaulyje yra aktyviai svarstomas naujojo šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos klausimas. Pastaruoju metu abiejų pusių tonas viena kitos atžvilgiu pastebimai sugriežtėjo, o nesantaikos momentų jų tarpusavio santykiuose atsiranda vis daugiau. Ryškiausi pavyzdžiai yra Kosovo problema, kur Rusija stabdo Amerikos ir Europos remiamą problemos sureguliavimo planą, ir JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas, kuriuo šalių pozicijos yra kardinaliai priešingos.

2007 m. rugsėjo 24 dienos vakare buvo patvirtinta nauja Rusijos vyriausybė. Keliems ministrams teko atsisveikinti su savo postais, tai buvo nuspėjama, tačiau vis tiek sulaukė plačios ekspertų ir žurnalistų reakcijos tiek Rusijoje, tiek Vakaruose. Pažymėtina, kad ir Rusijos, ir Vakarų žurnalistai šiek tiek nusivylė, kad pokyčiai tokie riboti. Kalbant tiksliau, vakariečiai su baime, o Rusijos žiniasklaida su smalsumu laukė radikalesnių permainų. O viskas įvyko daug paprasčiau. Vis dėlto kelis momentus šioje istorijoje verta aptarti detaliau.

Neseniai (paskutinio ŠBO suvažiavimo metu!) Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusija atnaujina strateginės aviacijos skrydžius, kurie buvo nutraukti 1992 metais (kaip tam tikrą analogiją šiuo atveju galima paminėti Rusijos, kaip ir JAV, strateginių atominių povandeninių laivų patruliavimą pasaulio vandenyne).

Šiandien JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas užima vieną pirmųjų vietų globalioje tarptautinės politikos darbotvarkėje. Lietuvai šis klausimas yra itin svarbus dar ir todėl, kad čia dalyvauja dvi strateginės jos partnerės: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Lenkija (pastaroji, be to, yra Lietuvos kaimynė).

Visi prisimena šaltojo karo laikus, kai Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos už akių konkuravo Artimųjų Rytų regione. Pasibaigus šaltajam karui JAV tapo vienintele supervalstybe ir išorinės įtakos monopolininke Artimuosiuose Rytuose. O Rusija, kaip galima suprasti iš A. Malašenko žodžių, praėjus dešimtmečiui po SSRS subyrėjimo, vis dar nežinojo, ką jai veikti šiame atokiame regione.

Maskvos ir Minsko energetinis konfliktas iš esmės gali tapti ilgalaikių permainų Baltarusijoje katalizatoriumi. Prielaidos šioms permainoms formuojasi jau seniai ir anksčiau ar vėliau turėtų pasiekti kritinį lygį. Šiuo atveju susideda ekonominis ir socialinis faktoriai, turintys lemiamą reikšmę Aleksandro Lukašenkos režimo stabilumui.

Kazokai – etninė, socialinė ir istorinė grupė, vienijanti atskirų etnosų atstovus (pirmiausia rusus ir ukrainiečius, taip pat kalmukus, baškirus, osetinus ir kt.) į vieną darinį. Taigi kiekvieno kazoko identitetas yra tam tikra prasme dichotominis (rusas kazokas, ukrainietis kazokas ir t. t.).

Kalbant apie konkrečius Kremliaus informacinių karų pavyzdžius už Rusijos ribų, galima analizuoti gana daug atvejų. Paskutiniu metu didelio dėmesio Rusijos informacinėje erdvėje sulaukė JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas. Taip pat aktyviai yra nušviečiama krizė Ukrainoje. Žinoma, negalima nepaminėti neramumų Estijoje tematikos. Lietuvos atžvilgiu Kremliaus informacinis agresyvumas pasireiškė po SU-27 katastrofos.

Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida vaidina milžinišką vaidmenį. Ne veltui ji yra vadinama ketvirtąja valdžia. Žiniasklaidos ryšys su politiniu diskursu yra fundamentalaus pobūdžio. Pavyzdžiui, jokia „oranžinė“ revoliucija negalėtų įvykti be atitinkamo informacinio palaikymo. Tas pats tinka bet kokiai valdžios politinei (socialinei, ekonominei) programai ar bet kuriai rimtesnei rinkimų kampanijai.

Kalbant apie „oranžinės“ revoliucijos perspektyvas, būtina išskirti tris pagrindinius šio proceso dalyvius – tautą (minia aikštėje ir dauguma prie televizoriaus ekranų), opoziciją ir valdžią. Šiuo atveju negalima griežtai pasakyti, kas kieno atžvilgiu yra poveikio subjektas, o kas objektas. Pavyzdžiui, opozicijos užduotis - naudojant politines technologijas mobilizuoti tautą.

Pastaruoju metu Rusijoje ir už jos ribų vyksta įdomūs procesai, susiję su valdžios kaitos perspektyva šioje šalyje. JAV Valstybės departamentas (faktinė Amerikos užsienio reikalų ministerija) prieš kurį laiką paskelbė dokumentą „JAV parama žmogaus teisėms ir demokratijai pasaulyje“, kuriame išreiškiamas ypač didelis susirūpinimas demokratiniais procesais Rusijoje ir numatoma nemaža finansinė parama šiems procesams plėtoti.

JAV priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) elementų dislokavimo Rytų Europoje (kol kas tik Lenkijoje ir Čekijoje) klausimas vis dar kelia daugybę diskusijų. Rusijos požiūris į šį Amerikos žingsnį yra labai neigiamas. Tačiau, atrodo, Vašingtonas neketina atsisakyti savo planų, o Lenkija ir Čekija, skirtingai negu kai kurios kitos Europos šalys, šiems planams pritaria.

Šių metų balandžio 26 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas perskaitė teoriškai paskutinį savo kreipimąsi į Federalinį Susirinkimą. Kalboje jis palietė daug aspektų, susijusių su Rusijos vidaus ir užsienio politika. Nepraleido progos ir „papokštauti“. Pašaipos objektu tapo ESBO, kuriai V. Putinas patarė „neieškoti blusų posovietinėje erdvėje.“

Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti dvejopai. Pirmasis variantas – bandyti aiškintis, kas slepiasi už dabartinės Rusijos valdžios politikos, ir manyti, kad tai ir yra tikrasis šios šalies veidas. Antrasis  variantas – iš esmės atskleisti Rusijos veidą -  giluminį, civilizacinį, ne priklausantį nuo politinės konjunktūros, o  diktuojantį jai.

Ši istorija prasidėjo, kai amerikiečiai sumanė dislokuoti savo priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Kai JAV nusprendė nutraukti 1972 metų sutartį su Rusija, kilo panašus triukšmas, bet laikui bėgant situacija aprimo. Tačiau pastaruoju metu prasidėjo nauja problemos eskalacija, į kurią dabar yra įtrauktos ir Europos valstybės.

Sovietmečiu buvo sukurta daina, kurioje buvo tokie žodžiai: „Birželio 22 dieną, lygiai 4 valandą, Kijevą bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Atrodo, buvo belikę tik sukeisti datą bei miesto pavadinimą, ir galima būtų rašyti: „Balandžio 6, lygiai 4 valandą, Teheraną bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Tačiau karas neprasidėjo – kol kas neprasidėjo.

„Prezidentas dar nepriėmė sprendimo“, - tai frazė, kuri įvairių politikos analitikų, diskutuojančių apie užkulisinę kovą Kremliuje dėl prezidento posto, pasisakymuose skamba dažniausiai. Beje, šioje frazėje slypi mintis, kad 2008 m. Rusijoje ne vyks prezidento rinkimai, o bus „priimtas sprendimas“, bet su tuo jau visi seniai susitaikė.

Centrinė Azija (CA) yra labai įdomus, perspektyvus ir kartu specifinis regionas, šiandien draskomas įvairių vidaus ir išorės interesų. Ilgą laiką jis nesulaukė deramo akademinio ir praktinio dėmesio nei iš Vakarų, nei iš Rusijos. Šis straipsnis - vienas  pirmųjų bandymų (a) atskleisti regiono problemų esmę ir (b) pasiūlyti, kaip jas būtų galima spręsti.

Nordstream dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu aptartinas keletu aspektų: teisiniu, ekologiniu, ekonominiu ir politiniu. Tik suvokus, kuris iš jų svarbiausias, bus galima pasakyti, kokia yra šio projekto reikšmė ir tikėtinos pasekmės. Atrodo, kad Nordstream – tai racionalių ir nelabai racionalių prielaidų bei sumetimų nulemtas projektas, turintis neaiškią ateitį.

Šioje straipsnio dalyje, palikus nuošalyje komercinius subjektus, bus aptartos JAV, Rusijos, ES, Kinijos ir Indijos kosminės programos. Būtų dar galima kalbėti ir apie Japoniją, bet jos kosminė programa pasaulio mastu nėra itin reikšminga. Japonų raketos nešėjos yra palyginti brangios, o ambicingi Mėnulio įsavinimo planai susiduria su techniniais ir finansiniais sunkumais. Kinijos ir Indijos kosmoso įsavinimo planai šiame kontekste šiandien atrodo dinamiškesni ir labiau perspektyvūs.

2007 m. vasario 10 d. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje pasakė kalbą „Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje“, kurioje jis ne tiek kalbėjo apie Rusiją, kiek su neįtikėtinai šaltu pasityčiojimu tiesiog nuplakė visą Vakarų pasaulį, ir ypač JAV. Pirmas klausimas, kuris kilo po šios kalbos praktiškai visiems be išimties, – kas tai buvo?

Kosmoso (outer space) tyrinėjimas ir naudojimas... turėtų būti taikus ir vykti visų šalių, nepriklausomai nuo jų ekonominio ar mokslinio išsivystymo lygio, labui... Jeigu būtų užkirstas kelias ginklavimosi varžyboms kosmose, būtų išvengta didžiulės grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui.

Pastaruoju metu Vakaruose, visų pirma Europoje, imta labai aktyviai ir rimtai svarstyti energetinio saugumo klausimus. Tam, žinoma, nemažai įtakos turėjo Rusijos energetiniai karai: iš pradžių su Ukraina, o po to su Baltarusija, kurių metu kelios ES valstybės kurį laiką turėjo naudoti savo strategines energetines atsargas. Todėl suprantama, kad europiečiams kyla pagrįstos abejonės dėl Rusijos, kaip ES patikimos politinės ir energetinės partnerės, statuso.

Afrika – trečio tūkstantmečio kontinentas.

(Nelsonas Mandela)

Apie Afriką ir jos problemas išsivysčiusios šalys šiandien kalba panašiai kaip apie kelionę į Marsą: „Taip, labai svarbu, bet kaip nors kada nors. Mes dirbame šia linkme“. Viena iš visuomeninių organizacijų atliko metinę studiją, kuri parodė, jog Vakarų šalių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija) žiniasklaidoje pranešimai apie konfliktus Afrikoje per pasirinktus metus sudarė vos 0,2 proc. nuo bendro pranešimų skaičiaus.

2006 m. gruodžio 21 d. mirė visų turkmėnų tėvas Saparmuratas Nijazovas. Ligi šiol visas pasaulis nesuko sau galvos dėl Turkmėnijos – su ja viskas buvo aišku: soste sėdi keistas (švelniai tariant) diktatorius, izoliavęs savo šalį nuo likusio pasaulio (ką jis vadino „pastoviu neutralitetu“) ir gyvenantis iš prekybos dujomis. Ir štai Turkmėnbašis mirė. Svarbiausias klausimas – kas toliau, kas užims jo vietą?

Tarptautinė narkomafija šiandien kontroliuoja kelių dešimčių valstybių vyriausybes, įtakoja svarbiausių politinių sprendimų priėmimo procesą, o finansinių srautų, aptarnaujančių tarptautinį narkotikų verslą – visų pirma opijaus verslą, kaip pelningiausią – apimtis sudaro pakankamai didelę visų pasaulio finansinių atsiskaitymų dalį.

Šiandien yra kalbama apie kelias skirtingas Rusijos ir ES politikas, bet skirtingos politikos neturi prasmės be vienos pagrindinės strategijos, kuri arba neegzistuoja, arba yra nematoma. Taigi, apie viską iš eilės.

2006 m. spalio mėn. pradžioje Rusijoje buvo atidaryta nauja GRU (Главное Разведывательное Управление/Vyriausioji Žvalgybos Valdyba) – karinė žvalgyba – būstinė. Šis įvykis tapo svarbiausia žinia apžvalginėse pagrindinių Rusijos televizijos kanalų (ORT, RTR) savaitės laidose. Galima manyti, kad taip įvyko paprasčiausiai dėl to, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su svaria palyda asmeniškai atvažiavo į naujo GRU pastato (kurį jis prieš trejus metus ir įsakė pastatyti, kas pareikalavo iš biudžeto 9.5 mlrd. rublių) peržiūras. Bet valstybiniai kanalai šiandien Rusijoje šiaip sau nieko neakcentuoja.

Šitų dviejų valstybių santykių pobūdis ir perspektyvos yra labai svarbūs momentai bendram tolimesniam postsovietinės erdvės vystymuisi. Šie santykiai turi daug sudedamųjų aspektų – politinį, ekonominį, socialinį, bet svarbiausias dalykas yra suprasti šių santykių ideologiją ir įvertinti juos regioniniame (net globaliniame) kontekste.

Pastaruoju metu Rusijoje vis aktyviau ima reikštis įvairūs politiniai jaunimo judėjimai. Paprasčiausias šio aktyvumo paaiškinimas – oranžinės revoliucijos postsovietinėje erdvėje, kuriose vieną iš pagrindinių vaidmenų suvaidino jaunimas. Kitaip tariant, pro-valstybinių politinių jaunimo judėjimų kūrimas yra Kremliaus prevencinis atsakas į galimas oranžines nuotaikas Rusijoje, o valdžią kritikuojantys politiniai jaunimo judėjimai tarsi yra rusiški ukrainiečių „PORA“ ir gruzinų „KMARA“ klonai.

Jeigu pažiūrėti į žemėlapį, tai greitai tampa aišku, kad Baltarusija yra (tiksliau – būtų) svarbi Baltijos ir Juodosios jūros valstybių lanko grandis. Visiems gerai žinoma, kad pastarasis lankas yra arba demokratinių, arba euroatlantiškai orientuotų valstybių darinys. Šiame kontekste autoritarinė Baltarusija, skelbianti NATO vienu iš pagrindinių savo priešų, ryškiai iškrenta iš bendro vaizdo. Tačiau tai dar nereiškia, kad situacija yra beviltiška.

Tikriausiai dar ilgai nepaaiškės, kas 2005 m. gegužės 12-13 d. įvyko nedideliame Uzbekistano mieste Andižane, esančiame maištingame Ferganos slėnyje. Tuo tarpu neatsakytų klausimų apie šį įvykį yra labai daug, pradedant nuo to, kas buvo maišto (jeigu galima taip pasakyti) organizatoriai ir baigiant aukų skaičiumi. Uzbekistano prezidentas griežtai nesutiko su tarptautinio tyrimo galimybe.

2006 10 09 – Šiaurės Korėja susprogdino po žeme galingą bombą. Prieš savaitę ji perspėjo pasaulį, kad ruošiasi sprogdinti branduolinį užtaisą, o pasaulis ją perspėjo, kad to daryti nereikėtų. Šiandien yra svarbu suprasti, ką padarė Šiaurės Korėja ir kodėl ji taip pasielgė. Taip pat būtina įvertinti jos provokacinio (kitaip nepavadinsi) žingsnio reikšmę (visų pirmą branduolinio ginklo plėtros problemos kontekste) ir nuspėti galimą tarptautinės bendruomenės reakciją į šį žingsnį, kuri turėtų būti griežta ir vienareikšmiška, bet tinkamai pasverta.

Centrinė Azija yra geopolitiškai ir geoekonomiškai svarbus regionas, kamuojamas įvairių vidinių problemų. Išoriniam pasauliui jis yra pakankamai uždaras, kas veda prie to, kad Centrinės Azijos įvykiai dažnai yra vertinami arba per daug paviršutiniškai, arba iš viso netikslingai. Dėl to verta atidžiau pažvelgti į vidines regiono problemas ir detaliau aptarti jo išorinę reikšmę, ypač turint omenyje ne taip seniai įvykusią „tulpių revoliuciją“ Kirgizijoje ir kruvinus įvykius Andižane (Uzbekistanas).

Šiandien politiniame diskurse galutinai įsitvirtino „spalvotų revoliucijų“ terminas, kuris vartojamas, siekiant apibūdinti įvykius Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Kirgizijoje. „Spalvotos revoliucijos“ daugiau yra NVS erdvės reiškinys ir reikalauja atsargios bei kruopščios teorinės, praktinės analizės. Be to, šiandien jau ima ryškėti šio fenomeno destabilizuojančios pasekmės likusiam pasauliui.

 Ar „spalvotos revoliucijos“ yra revoliucijos?

 Visų pirma, būtina pasakyti kad „spalvotų revoliucijų“ reiškinio teorija ir praktika ne visai atitinka viena kitą.

Vienas iš svarbiausių klausimų, susijusių su „Mažeikių naftos“ ateitimi, yra naftos tiekimo klausimas, neatsiejamas nuo klausimo, kas bus bendrovės šeimininkas.

Lenkų kompanija PKN Orlen, kuri kaip ir turėtų artimiausiu metu tapti “Mažeikių naftos” valdytoja,  galėjo anksto arba susitarti arba nesusitarti su Rusijos naftos kompanijomis dėl žaliavos tiekimo. Pažymėtina, kad susitarimą pasiekti būtina tiek su išgaunančiomis naftą kompanijomis, tiek su Transneft, kuri valdo Rusijos naftotiekių sistemą. Lenkai vis teigia, kad baigia sutarti su rusiškomis naftą išgaunančiomis bendrovėmis, bet nafta vamzdynu neteka.

2006 m. rugsėjį, iki tol mažai kam žinomame Rusijos mieste – Kandapogoje (Karelija) – įvyko masiniai konfliktai nacionaliniu pagrindu tarp rusų ir išeivių iš Kaukazo, kas paskatino ekspertus dar kartą grįžti prie nacionalizmo Rusijoje problematikos (nors, galbūt, iš tikrųjų šiuose įvykiuose nebuvo tiek jau daug nacionalizmo, kiek elementaraus žmonių nepasitenkinimo korumpuota valdžia ir nevaldomu kriminalitetu, kurio pagrindą sudarė kaukaziečiai).

2006 m. rugpjūčio 29 d. trejos Rusijos partijos – „Rusijos Gyvenimo partija“ (lyderis Sergėjus Mironovas, Rusijos Federacinės Tarybos pirmininkas), „Rodina“ (lyderis Aleksandras Babakovas, pakeitęs Dmitrijų Rogoziną, tarp kitko žydas) ir  „Rusijos pensininkų partija“ (lyderis Igoris Zotovas, pakeitęs Valerijų Gartungą, kuris aktyviai kritikavo „Vieningą Rusiją“) – paskelbė apie savo susivienijimą, kurį S. Mironovas pavadino „istoriniu įvykiu“.

Vis verda diskusijos (jos tikriausiai nesibaigs niekada) dėl klausimo, kas yra Rusija – Rytai, Vakarai ar kažkas trečio, savito ir ypatingo? Sistemiškai atsakyti į šį sudėtingą klausimą padeda geopolitika. Kalbant konkrečiai, Rusijoje sparčiai populiarėja neoeurazistinė geopolitinė mokykla, kurios pradininkas yra žinomas politologas ir filosofas Aleksandras Duginas. Jo bei kitų neoeurazistų darbuose Rusijos identiteto problema užima vieną iš svarbiausių vietų.

Diskusijos dėl Rusijos-Kinijos santykių nerimsta pasaulyje ir pritraukia vis didesnį ekspertų bei politikų dėmesį. Šiuos santykius galima vertinti, žiūrint per ekonomiką, tarptautinės politikos realistinę perspektyvą ir geopolitinę prieigą. Perėjimas nuo vieno analizės būdo prie kito padeda atskleisti praktiškai visą Rusijos-Kinijos partnerystės, jeigu ją taip galima pavadinti, esmę. Šiame kontekste geopolitika, galbūt, leidžia pažvelgti į klausimą iš pačių supratimo gelmių.

Rusijos Šiaurės tema yra labai įdomi ir plati, turinti visą eilę aspektų. Galima nagrinėti ją žiūrint tik iš praktinės pusės. Šiuo atveju, viena vertus, yra būtina aptarti rusiškos Šiaurės ekonominę, strateginę ir ekologinę reikšmę pačiai Rusijai bei likusiam pasauliui, o kita vertus – šios erdvės visapusio vystymosi (išlikimo) problemas.

Juodosios jūros regionas yra geopolitiškai svarbi erdvė, kuri yra reikšminga jau pati savaime ir santykyje su kitomis erdvėmis, būtent su Pietų Kaukazu (taip pat Centrine Azija) ir Rytų Europa. Tam, kad būtų galima suprasti šio regiono svarbos esmę, reikėtų išskirti esminius taškus-klausimus, kurių sprendimas turi globalią reikšmę.

Rusijos opozicijos padėtis šiuo metu yra nepavydėtina. Jos atstovai dažnai mėgsta kartoti, kad esama valdžia yra neefektyvi ir galiausiai žlugs, tačiau būtent esama valdžia (pirmiausia prezidentas) turi pakankamai plačią visuomenės paramą, o tiek kairioji, tiek dešinioji (ypač dešinioji) Rusijos opozicija yra kritinėje būsenoje (apklausos rodo, kad dešinieji, esant 7 proc. slenksčiui, šiandien nepraeina į Dūmą, ir patys jų lyderiai tai pripažįsta). Kyla natūralus klausimas – kokios yra tokios situacijos priežastys? Jų yra keletas.

Iš tikrųjų net nėra ypatingai svarbu, ar Šamilio Basajevo mirtis yra Rusijos specialiųjų tarnybų paruoštos operacijos, ar visiškai atsitiktinio sprogimo rezultatas. Jo mirtis yra simbolinė, dabartinės situacijos Čečėnijoje atspindys, kurios šaknų reikia ieškoti tolimoje ir artimoje istorijoje.

Daug žmonių pasisakė Š. Basajevo mirties tema, pradedant nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir baigiant Maskvos Helsinkio grupės pirmininke Liudmila Aleksejeva. Pažymėtina, kad ji apie Š. Basajevo žūtį pasakė taip: „Būtų puiku (шикарно), jeigu jį pagautų ir teistų. Tačiau tai yra tas retas atvejis, kada žinią dėl žmogaus mirties pasitinki su pasitenkinimu“.

2006 m. liepos 4 d. straipsnio autoriui teko lankytis NATO būstinėje, kurioje grupei Lietuvos akademikų buvo organizuotas susitikimas su visa eile Aljanso pareigūnų. Susitikimo metu buvo paliesti svarbiausi NATO dabartinio ir ateities darbo klausimai bei problemos. Šiame straipsnyje autorius norėtų pasidalinti su skaitytojais savo įspūdžiais ir pasvarstymais dėl minčių, kurios buvo išsakytos šios mini-konferencijos pranešėjų.

„Jeigu kalbėti apie pagrindinę XXI amžiaus grėsmę, tai aš manau, kad tai yra masinio naikinimo ginklų plėtros problema.“ (Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas)

 Šaltojo karo metais branduolinių ginklų problema buvo kaip niekad ryški. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji sušvelnėjo, bet jokiu būdu neišnyko. Pastaruoju metu ji vėl išėjo į pirmą planą dėl Irano branduolinės programos.

Masinio naikinimo ginklų, visų pirma branduolinio ginklo, plėtros klausimas yra įvairiapusis ir labai sudėtingas. Šiame straipsnyje bus pabandyta bendrais bruožais išnagrinėti svarbiausius jo aspektus.

Lotynų Amerikoje susiformavo tam tikra antiamerikietiška sąjungą, kurios branduolį sudaro Venesuela, Bolivija ir Kuba. Jeigu su Fideliu viskas yra aišku, tai kas tiksliai verčia Ugo Čiavesą ir Evo Moralesą (Čiaveso „brolis dvynys“) aktyviai pulti JAV nėra iki galo aišku.

Pats paprasčiausias ir kartu pats populiariausias jų antiamerikanizmo paaiškinimas yra jų amerikietiškos liberalios globalizacijos atmetimas. Ugo Čiavesas pareiškė, kad siekia kovoti su „globaliu kapitalizmu“, kurio lyderė, kaip visi supranta, yra Amerika ir jos transnacionalinės korporacijos...

Prieš kurį laiką Lietuvoje buvo pristatytas viename iš Baltarusijos televizijos kanalų parodytas filmas „Lietuva“ („Литвa“). Jame buvo paliesti iš karto keli Lietuvos socialinio, ekonominio bei politinio gyvenimo klausimai. Galima pažymėti, kad Lietuvai teikiamas tam tikras dėmesys ir Baltarusijos spaudoje. Todėl įdomu pažiūrėti koks mūsų, lietuvių, įvaizdis yra formuojamas.

Iš karto verta pažymėti, kad visa Baltarusijos televizija yra provalstybinė, tuo tarpu spaudą iš esmės reikėtų skirstyti į opozicinę (mažuma) ir provalstybinę. Opozicinės spaudos požiūris į Lietuvą yra pozityvus, visų pirma politine prasme. Provalstybinėje žiniasklaidoje galima išryškinti keletą klausimų, susijusių su Lietuvos tematika.

Šiandien Lenkija yra skelbiama Lietuvoje strategine partnere. Pagrinde strateginė partnerystė plėtojasi abiejų valstybių užsienio politikos Rytų kryptimi srityje. Tačiau Lietuvoje Lenkijos užsienio politika vertinama atsietai nuo šios šalies vidinės situacijos, kas yra neteisinga. Vidaus politika ir tarptautiniai santykiai jau seniai tapo neatsiejamais dalykais supratimo prasme, tuo tarpu Lietuvoje mažai kas susigaudo, kas dedasi už sienos. Paprasti lietuviai geriausiu atveju pasakytų, kad girdėjo, jog Lenkijoje yra tokia pati politinė betvarkė kaip ir Lietuvoje. Tikėtina, kad užsienio politikos specialistų žinios yra platesnės, bet žinoti ir suprasti yra du skirtingi dalykai, tuo labiau, kad mažai kas visoje Europoje supranta, kas iš tikrųjų vyksta Lenkijoje po paskutiniųjų parlamento rinkimų.

2006 m. gegužės 19 d. Vilniuje įvyko konferencija minėtu pavadinimu, kurioje dalyvavo žinomi politinio ir akademinio pasaulio bei visuomenės atstovai: Strateginių tyrimų centro direktorius Egidijus Motieka, Prezidento patarėjas Ramūnas Vilpišauskas, BNS vyriausias redaktorius Audrius Matonis, Lietuvos ambasadoriai įvairiose šalyse ir t.t. Konferencijoje buvo aptarti svarbiausi klausimai, susiję su Europos Sąjungos dabartimi ir ateitimi, tuo pačiu galima Lietuvos veikimo jos rėmuose strategija. 

Tiek Ukraina, tiek Gruzija pakankamai aiškiai deklaruoja savo norą integruotis į euroatlantines struktūras (Ukrainoje su tuo sutinka ne visi – yra rytietiška ir savarankiškos politikos pakraipa, bet valdžios orientacija yra vienareikšmiška). Tačiau jų priėmimo į ES bei NATO klausimas yra labai ir labai problematinis. Jis turi du aspektus:

(a) minėtų struktūrų (tiksliau, jų valstybių) noras priimti Ukrainą ir Gruziją į savo gretas;

(b) Kijevo ir Tbilisio pasirengimas stojimui, t.y. stojimo kriterijų įvykdymas.

Turint omenyje šias V. Putino idėjas ir prisiminus, pagal A. Illarionovo straipsnį (www.kommersant.ru/doc.html?docId=642781) apie tai, kaip „tvarkomi“ ekonominiai reikalai Rusijoje, galima nupaišyti labai paprastą dabartinio Rusijos prezidento ekonominės politikos vizijos paveikslą: 

• Valstybinė strateginių ekonomikos sektorių kontrolė: tiesioginė ar netiesioginė per kontrolinį akcijų paketą. Kas nepaklūsta, sodinamas į kalėjimą ar parduoda savo aktyvus. Kitaip tariant, valstybės santykiuose su stambiu verslu veikia paprastas principas-susitarimas – buk ištikimas valdžiai (būtent „valdžiai“, kuri Rusijoje nėra absoliutus „valstybės“ sinonimas), nebandyk lįsti į politiką ir būsi paliktas ramybėje ar net „paskatintas“. ...

Žinomas politologas Anatolis Livenas savo straipsnyje „Neskubėkite kritikuoti Putino“ (The Financial Times, Didžioji Britanija) rašo, kad Vladimiras Putinas, „kurdamas“ Rusiją, bando kopijuoti Rytų Azijos (Kinija, Pietų Korėja, Taivanis) patirtį, kada pusiau autoritarinis požiūris į kapitalistinės santvarkos plėtrą, t.y. dominuojantis valstybės vaidmuo, davė išskirtinai gerą rezultatą.

Politologo teigimu, p. Putinas, atrodo, bando sukurti Rusijos valstybę, kurioje esminį vaidmenį vaidintų administraciniai, saugumo ir ekonominiai elitai, panašiai kaip Rytų Azijoje ir tam tikra prasme Turkijoje, kur dominuoja kariškiai, o taip pat Prancūzijoje (juk neveltui vienas iš mėgstamiausių V. Putino politinių veikėjų yra generolas De Golis – V. V.).

2006 04 24 VU TSPMI įvyko konferencija „Baltarusija: probleminis ES kaimynas“, kurioje dalyvavo nemažai šios šalies opozicijos atstovų. Buvo bandoma suprasti, kas įvyko Baltarusijoje, kodėl taip įvyko ir kas turi būti daroma ateityje, kad Baltarusija pagaliau taptų demokratine valstybe. Šiame straipsnyje autorius, stebėjęs konferenciją iš šalies, norėtų pasidalinti savo bendrais įspūdžiais ir pasvarstymais dėl jos turinio.

Kodėl demokratinė revoliucija Baltarusijoje nepavyko?

Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, mes turime perprasti Baltarusijos elektorato struktūrą. Pirminis pagalbos šaltinis šiuo atveju turėtų būti sociologinės apklausos ir tyrimai, tačiau visi puikiai žino, kaip sudėtinga yra juos apskritai atlikti arba atlikti nepriklausomai „demokratinėje“ Baltarusijoje.

2006 m. balandžio 6 d. jau gerai Lietuvoje žinomame interneto puslapyje regnum.ru pasirodė ne mažiau žinomo autoriaus (Viktoro Olžičiaus) straipsnis „Lietuva juda totalitarizmo link?“ (www.regnum.ru/news/619472.html). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis straipsnis, kaip ir dauguma kitų minėtojo autoriaus straipsnių, yra parašytas su gan pikta ironija ar net tam tikru noru pasityčioti iš Lietuvos.

„Būtent tada, kai Rusija tik pradeda stotis ant kojų, Vakarai su tuo nesutinka. Amerika yra apsvaigusi nuo savo vienintelės pasaulio supervalstybės statuso. Ji nori primesti savo valią, bet jai reikia atsisakyti tokių intencijų“, – ši citata priklauso Michailui Gorbačiovui. Kaip rašo „Washington Post“, įtampa JAV-Rusijos santykiuose, Maskvos požiūriu, kyla būtent dėl to, kad Amerika negali susitaikyti su faktu, jog Rusija daugiau nėra XX a. dešimto dešimtmečio vergovinis organizmas.

Nuo pat V. Putino valdymo pradžios viso pasaulio analitikai bando atsakyti į klausimą: „Who is mister Putin?“ (kas yra misteris Putinas). V. Putinas yra esminis asmuo, nuo kurio priklauso tiek vidinė, tiek išorinė Rusijos politika. Šio straipsnio prioritetas yra užsienio politikos aspektas.

Kalbėdama CBC eteryje, K. Rais pavadino Maskvos ir Vašingtono santykius „pačiais geriausiais“. Taip pat ji pasakė: „Mes bendradarbiaujame kovoje su terorizmu, kitose sferose. Nors, žinoma, tarp mūsų yra ir nesutarimų.“ Kalbėdama toliau, ji pažymėjo, jog Rusija šiandien beveik niekuo neprimena Sovietų Sąjungos, bet kartu išreiškė susirūpinimą dėl to, kad demokratizacija Rusijoje vyksta klaidingu keliu (prisiminkime URT ataskaitos pavadinimą).

Visi prisimena garsiąją Dž. Bušo frazę apie tai, kaip jis pažvelgė į akis V. Putinui ir suprato, kad juo galima pasitikėti. Galbūt, dabartinis JAV prezidentas ir toliau taip galvoja, tačiau tam tikri jo administracijos atstovai ir tam tikri akademiniai bei politiniai Amerikos sluoksniai daugiau nėra nusiteikę Rusijos atžvilgiu taip optimistiškai.

Galima prisiminti, kad iki rugsėjo 11-osios JAV–Rusijos santykiai buvo pakankamai įtempti.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.