Rusijos politinis kalendorius nuo rinkimų kampanijų grafiko priklauso nedaug. Jau seniai pastebėta, kad rinkimų kampanija Rusijoje – nuolat vykstantis reiškinys. Finišo alsavimas karštligiškas, nesvarbu, ar startas buvo skelbtas ir kaip jis iš viso galėtų atrodyti.

Dar gruodį, našlaite tapusioje Turkmėnijoje vos paskelbus rinkimus ir jų favoritą, Centrinės rinkimų komisijos vadovas pranešė esąs pasirengęs iš karto pasirašyti galutinius protokolus su nugalėtojo pavarde. Ją žinojo visi, bet toks pasirengimas nieko nenustebino ne vien dėl to. Rinkimai Turkmėnijoj – dalykas giminingas, sakykim, iridodiagnostikai, kurią taip pat sėkmingai buvo galima išbandyti su visais gyventojais: neskauda, neįprasta ir neaišku kuriam galui.

Vos pasiekus lemiamąją Kosovo problemos sprendimo fazę, išaiškėjo visai logiška tiesa, ir Rusijos prezidentas Miunchene be reikalo įtikinėjo pasaulio bendruomenę, kad klausimą turėtų spręsti tik Belgradas ir Priština. Tuo ir be įkalbinėjimų suinteresuotos visos dalyvaujančios pusės - jos nepalieka vilčių perkelti atsakomybę serbams ir kosoviečiams.

Broliškų santykių tarp Minsko ir Maskvos krizė ypač išraiškinga savo dinamika. Beje tie, kurie domisi šios brolijos perspektyva, turėtų atkreipti dėmesį į jų visai netolimą retrospektyvą. Nereikia su nostalgija žvelgti nei į 1996, nei į 1997, kai stiprėjo bendras liaudinis noras atkurti šeimyninius ryšius. Užtenka tik palyginti datas ir prisiminti tai, ką visi kažkodėl jau pamiršo.

Kad ir kaip džiugintų klausą įprastinė naujametė uvertiūra čiaupų užsukimui Baltarusijos-Rusijos pasienyje, Baku siužetas dujų kainodaros tema ateityje gali tapti ne mažiau patraukliu ir todėl, jog jis ne vien tik Baku tema.

Jau akivaizdūs „Gazprom“ laimėjimai mokant kaimynus ūkininkavimo raštingumo. Bet reikalas ne vien dėl energiją taupančių technologijų, kurių reikalingumą įsisąmonino ne tik Ukraina, bet ir Baltarusija.

Perfrazavus ir papildžius žinomą frazę, galima pasakyti, kad geopolitika – koncentruotas geoekonomikos įsikūnijimas, jeigu frazės reikšmė, žinant iš mūsų praktikos, nebūtų interpretuojama visiškai priešingai: kokia politika, tokia ir ekonomika. Priešdėlis geo- nieko nekeičia.

Gynybos ministro Sergejaus Ivanovo pareiškimas Gruzijoje buvo pasmerktas sėkmei. Kreipdamasis į savo kolegą Gruzijoje Iraklijų Okruašvilį (Irakli Okruashvili), pageidavusį sutikti Naujuosius metus Činvalyje (Tskhinvalija), Ivanovas pastebėjo, kad Naujieji metai – šeimyninė šventė, kurią sutikti (švęsti) reikia su šeima ir namie.

Fronto suvestinių įkarštyje jau beveik priimtina laikyti, kad karas tarp islamo ir krikščionybės vyko visada. Chimerų kare bet koks prasimanymas atrodo kaip negailestinga tiesa. Reikia tik teisingai nustatyti atskaitos tašką. Galimas ir akademinis požiūris, ir prisiminti kryžiaus žygių laikus. Tik girti riteriai dėl patikusio kaklo papuošalo buvo pasiruošę papjauti bet ką, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. Kita vertus, apie didžius nuopelnus islamui parašyta ant Mehmeto II kriptos, jis dar vadinamas Mehmetu Užkariautoju arba Fatihu, pavertusiu Konstantinopolio gatves kraujo kanalais.

Rusų-gruzinų santykių krizė tarsi sukurta tam, kad iliustruotų ne tik visas Gruzijos ir Rusijos, bet ir viso Pietų Kaukazo problemas bendrai. Ir Gruzijos vaidmuo šiame siužete aiškiai pažymėtas šio konflikto formaliame atskaitos taške, kuriuo galima laikyti GUAM šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą Niujorke rugsėjyje. Šiame susitikime Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldavijos atstovams pavyko sukoordinuoti pastangas, kad pirmą kartą į SNO ST dienotvarkę būtų įtrauktas klausimas apie užšaldytus konfliktus.

Viktoras Janukovičius Eurazijos ekonominės bendrijos aukščiausio lygio susitikime Sočyje nepabijojo atrodyti komišku, atsakydamas į klausimą, kodėl jis jau keletą savaičių ministras pirmininkas, o rusų kalba Ukrainoje vis dar nepaskelbta valstybine. Reikalas tas, pasakė jis, kad mes kol kas neturim konstitucinės daugumos parlamente. O grįžęs į Kijevą jis jau nieko neslėpė: rusų kalba Ukrainos rytuose neturi problemų – problemų turi kaip tik ukrainiečių kalba. Beje, teisybę pasakius, skirtingai nuo oranžinės revoliucijos laikų Maskva šį kartą „sirgo“ už Janukovičių, kuris buvo laikomas jos protežė, anaiptol ne taip aistringai...

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvili ne pirmą kartą siunčia savo kovinius būrius į Gruzijos kalnų sritį Svanetiją. Dar pirmaisiais savo prezidentavimo metais, kai pasaulis su nerimu laukė jauno ir energingo nugalėtojo revanšo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Tbilisis įvykdė žaibišką ir ne itin pastebėtą operaciją užsimetusioje ir užmirštoje Gruzijos provincijoje, kurioje pačiu feodališkiausiu būdu valdė Omechi Aprasidze šeima. Tėvą ir jo sūnų vadino kriminaliniais autoritetais, bet tai buvo greičiausiai dėl aiškumo, svetimiems, nesugebantiems pajausti tikrojo gruziniškojo viduramžiško aromato, lyg draustinyje išsilaikiusio Svano kalnuose. Šiuose kraštuose niekada nebuvo nė jokios valdžios, išskyrus keletą tokių šeimų, kėlusių siaubą ateiviams ir įkvepiančių pagarbą saviems.

Įmantri Ukrainos krizės istorija tarsi specialiai skirta studijuoti vieną dar neištirtą demokratijos savybę: kiekvieną personažą, kuris priverstas gyventi pagal jos įstatymus, ji paverčia komišku tuo labiau, kuo mažiau tas personažas myli šią demokratiją.

Praktinis patyrimas sako ten, kur valdžios vertikalę galima pastatyti net ir po revoliucijos, ji pastatoma, nesvarbu su kokiomis demokratinėmis vėliavomis prie pergalės triumfo atėjo nugalėtojas.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.