Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės „nacionalinė savimonė“ spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono „Rusijos nacionalinė savimonė“ ir sprogios „rusiškos nacionalinės savimonės“.

Per beveik dvidešimt posovietinės Rusijos egzistavimo metų Europos požiūris į ją patyrė nemažai esminių pokyčių. Šiuos pokyčius būtų galima pavadinti konceptualiais, jeigu jie nebūtų pasekmė priverstinio Europos šalių prisitaikymo prie netikėtų vingių to proceso, kurį praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio gale Leo Tindemansas, tuometinis Belgijos užsienio reikalų ministras, pavadino „didžiąja mutacija Europos rytuose“.

Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu Rusijos vadovybė pasižymi mąstymo ir veiksmų nuoseklumu. Mes nestudijuosim tikrųjų, grynai psichologinių, jos elgesio motyvų – elgesio, kuris iš esmės yra posovietinės rusiškos visuomenės kompleksų išvestinė. Išnagrinėsim tik faktinę šio reiškinio pusę.

Nesvarbu, ar tarpusavy Rusija ir NATO bendradarbiauja, ar politiškai konfrontuoja, jų santykiai patys savaime jau seniai nebėra nei saugumo, nei įtampos veiksnys Europoje. Pirmiausia dėl to, kad atviro karinio Rusijos ir NATO susirėmimo kontinentiniu mastu prielaida tapo fantastika dar sovietiniais laikais.

„A l’impossible nul n’est tenu“ – „niekas neprivalo įvykdyti to, kas neįvykdoma“, –teisingai skelbia prancūzų patarlė. Sprendžiant iš visko, kaip tik šia pragmatine išmintimi vadovaujasi Europa, gerokai sužvarbusi per Rusijos ir Ukrainos „dujų karą“.

Netolimoje praeityje Peterburge gyveno nepaprastas nepaprasto likimo žmogus Jurijus Pavlovičius Lobačiovas (lai ilsisi ramybėje!).

Tikras peterburgietis, bajorų kilmės, jis pavergdavo protingu, truputį ironišku ir nepakartojamu žavesiu tuos rusus – būtent rusus – inteligentus, kurie įsisavino europietiško racionalizmo mokyklą.

Taigi, pirmosiomis savo triumfo dienomis išrinktasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama buvo priverstas šokti pagal Kremliaus dūdelę. Jis paskambino Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui ir pranešė, kad – nors ir su išlygomis – pritaria Amerikos priešraketinės gynybos (PRG) sistemos dalių dislokavimui Lenkijos teritorijoje.

Iš visko sprendžiant, emocinga Condoleezzos Rice kalba, kurioje Rusijos elgesį ji apibūdino kaip „agresyviai paranojišką“, buvo vienas paskutinių žodinio karo tarp Vakarų ir Maskvos, įsiplieskusio po Gruzijos krizės, atgarsių.

Rusų inteligentijos jau nebėra. Ir ačiū Dievui!

Tie, kurie iki šiol yra pakerėti jos beprasmio žavesio, tikriausiai bus šokiruoti šios žinios. Tikrai neverta. Rusų inteligentija nusipelnė savo likimo. Ji nuo pat pradžių buvo pasmerkta išnykti dėl savo, galima sakyti, įgimto nenaudingumo.

Didysis Žoržas Kiuvjė, rekonstravęs dinozaurą iš jo kaulo gabaliuko, vargu ar numatė, kad jo metodas gali būti naudojamas ne tik gyviems organizmams, bet ir žmonių bendruomenėms tyrinėti. Bent jau toms, kurių evoliucija įstrigo patriarchaliniame etape, iš esmės atitinkančiame dinozaurų erą.

Sprendžiant iš visko, nebėra prasmės spėlioti, ar Rusijoje gali įvykti pozityvių pokyčių Dmitrijui Medvedevui persikrausčius į Rusijos Federacijos prezidento kabinetą. Jų, paprastai kalbant, nebus. Ir negali būti.

Tai nepriklauso nuo vienų ar kitų Rusijos vadovų subjektyvios valios. Maža to, jie jau nebegali ką nors pakeisti, net jeigu ir labai to norėtų.

Tie stebėtojai, kurie šiomis dienomis kruopščiai gilinasi į Dmitrijaus Medvedevo biografiją, pasisakymus, poelgius ir netgi veido išraišką, tikėdamiesi išrinktojo Rusijos prezidento asmenyje pamatyti žmogų, gebantį, o svarbiausia, siekiantį Rusiją išvesti iš dar vienos didžiavalstybinės aklavietės, greičiausiai nusivils.

Jeigu šis straipsnis būtų pasirodęs prieš tris savaites, iki liūdnai pagarsėjusių įvykių Gruzijoje, tikriausiai nebūtų išvengta įtarimų turint išankstinę nuomonę. Ypač iš tų, kurie manosi buvę – o galbūt ir toliau yra – žaviausiojo Michailo Saakšvilio bendraminčiai ir šalininkai.

Pastaraisiais mėnesiais pasaulio žiniasklaida, žinoma, ir rusų, vis dažniau ir išsamiau dėsto – vieni su nerimu, kiti entuziastingai – būsimojo šaltojo karo scenarijus, ginčijasi dėl galimo priešiškų blokų geopolitinio išsidėstymo, grįsdami šias slogias perspektyvas pirmiausia didėjančiu „atsistojusios nuo kelių“ Rusijos agresyvumu.

Paskutiniu metu stebint mūsų geopolitikos raidą vis dažniau į galvą ateina nepadoriai banaliu tapęs klasiko posakis, kad istorija kartojasi pradžioje kaip tragedija, o paskui – kaip farsas. Beje, sąvoka „farsas“ čia vargu ar tinka, labiau tiktų žodis „parodija“.

Neseniai pasibaigusio šaltojo karo vaiduoklis vėl grįžta į pasaulio sceną.

Vladimiro Putino kalbą Miunchene, o po jos ir neadekvačius Rusijos grasinimus dėl, beje, tokių pat beprasmiškų Vašingtono ketinimų išdėstyti priešraketinės gynybos sistemų (PGS) elementus kai kuriose Centrinės Europos šalyse daugelis suprato kaip Maskvos pasirengimą vėl grįžti į šaltojo karo laikus.

Sausio 18 d. prezidentas Putinas nusprendė grąžinti RF ambasadorių Gruzijoje Viačeslavą Kovalenko į Tbilisį. Ambasadoriui teko skristi į Jerevaną, o iš ten automobiliu su palyda vykti į Tbilisį, nes tiesioginis aviacinis ar geležinkelių susisiekimas tarp Maskvos ir Tbilisio kol kas neatstatytas. Kaip neatšauktos ir kitos sankcijos, kurias Rusija įvedė Gruzijai: įvažiavimo vizų Gruzijos piliečiams embargo, pašto perlaidų į Gruziją ir iš Gruzijos draudimas, jau nekalbant apie „Boržomio“, gruziniškų vynų ir mandarinų importo uždraudimą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vidurinės, arba kaip dabar vadinama, Centrinės Azijos valstybės buvo pasmerktos tapti kol kas dar vangaus geopolitinio žaidimo, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti šiame regione tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, įkaitais. Šiame žaidime kol kas nėra atviro konfrontavimo ir pirmiausia todėl, kad minėtos didžiosios valstybės jame remiasi nevienodom paskatom.

Nepaisant oficialaus mito apie „tarybinę liaudį, kaip apie naują žmogišką bendriją“, eilinis RSFR gyventojas, lankydamasis Pabaltijo respublikose, jautėsi lyg ne savo kailyje. Šį jausmą jam buvo sunku paaiškinti. Paprastai visi vertė kaltę menamam pasipūtimui ir vietos gyventojų atšiaurumui viduje suprasdami, kad priežastis visai ne ta. Toks diskomfortas erzino tarybinį rusą, kuris, atvirkščiai, puikiai jautėsi Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikose, net neįtardamas, kad atsakymas slypi būtent šiame palyginime.

Prašmatnus ir, reikia pripažinti, puikiai surežisuotas spektaklis ,,G8 valstybių vadovų pasitarimas Sankt-Peterburge“ daugeliui stebėtojų liko apviltų lūkesčių pasitarimu. 

Pasaulio lyderiai nuolankiai sutiko su Rusijos primesta „energetinio saugumo“ koncepcija, patys neprisiimdami jokių jos praktinio įgyvendinimo įsipareigojimų. Nė vienas iš jų, nepaisant gana užtikrintų prognozių, neišdrįso viešai svarstyti rusiškosios demokratijos trūkumų. Nusivylė ir tie, kurie tikėjosi, kad „Didysis aštuonetas“ bent užuominomis suformuluos savo pretenzijas į „Pasaulinės vyriausybės“ statusą. Tonio Bleiro išsakyta mintis apie „Aštuoneto“ išplėtimo tikslingumą iš esmės pakibo ore. Neiškilo viešumon ir tebesitęsiantys prieštaravimai dėl Irano, ir Šiaurės Korėjos dosjė, ir net naujo Artimųjų Rytų karo grėsmė nesutrikdė idiliškos pasitarimo atmosferos.

Prieš 10-15 metų mažai kas kreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomybės būsena, į kurią 1991 metais netyčia pateko visos 15 tarybinių respublikų, atsisuko prieš iširusios Tarybų Sąjungos rusų gyventojus sunkiausiomis psichologinėmis pasekmėmis. Jeigu ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, lietuviai, uzbekai, latviai ir kt. savo nepriklausomybę suvokė kaip nacionalinio tapatumo įsigijimą, kaip atvertas duris į ateitį, tai rusų savimonė imperijos žlugimą išgyveno kaip nacionalinę katastrofą. Dar daugiau, rusams buvo nejauku net ir Rusijos Federacijoje, nes jie matė, kad ir negausios nacionalinės mažumos, kurios dar liko jų žinioje, siekia maksimaliai atsiskirti nuo, kaip dabar įprasta sakyti, valstybę sudarančios tautos.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.