2006 m. pradžioje Rusijos naftos monopolistės „Gazprom“ sprendimas nutraukti gamtinių dujų tiekimą Ukrainai sulaukė adekvačios ES reakcijos. Briuselyje šis Rusijos geopolitinius interesus atitinkantis žingsnis buvo įvertintas kaip mėginimas pasitelkus turimus energetinius išteklius formuoti Maskvai palankią ES politiką.

Praėjusių metų antroje pusėje suintensyvėjusi Rusijos ir Baltarusijos kritika viena kitai dėl užsienio politikos apogėjų pasiekė šių metų pradžioje.

Rusijos ir Izraelio santykiai valdant V. Putinui tapo bene intensyviausi per visą posovietinį laikotarpį. Formaliai tai patvirtino ir pats Rusijos prezidentas, 2005 m. balandį pareiškęs, kad „yra visos sąlygos ir, tai ne mažiau svarbu, abipusis noras kurti konstruktyvų dvišalį bendradarbiavimą.“

Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politiką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pačia bendriausia prasme galima vadinti „dviejų krypčių keliu“: formuojant konstruktyvius ryšius su Izraeliu,  tuo pat metu siekiama  ir glaudžios sąveikos su kitomis regiono valstybėmis. Tokia Rusijos valdančiojo elito politika gali būti paaiškinama Rusijos pastangomis atkurti po SSRS žlugimo prarastą ekonominę bei strateginę šalies reikšmę regione.

Pasak S. B. Coheno, pasaulio geopolitinė sistema yra sudaryta iš tam tikrų regionų, formuojančių geostrategines zonas arba atliekančių jas jungiančio („geopolitiniai vartai”) ar skiriančio („skeveldrų zona”) veiksnio funkciją.

1994 m. liepos mėn., Baltarusijos prezidentu išrinkus Aleksandrą Lukašenką, vos keletą metų gyvavusi naujoji šios valstybės tarptautinė orientacija ėmė keisti kryptį: vietoje orientacijos į „Vakarus“, iš esmės pasirinkta „Rytų“ kryptis. Tokiu būdu, silpstant A. Lukašenkos vadovaujamos Baltarusijos ryšiams su demokratiškuoju Vakarų pasauliu, bene pagrindiniu šios valstybės užsienio politikos prioritetu tapo glaudžių santykių palaikymas su SSRS teisių perėmėja – Rusija.

Kalbant apie Lietuvos-Lenkijos strateginės partnerystės perspektyvas, būtina pažymėti, kad šių dvišalių santykių raidos kontūrus įvardinti nėra lengva. Pagrindine to priežastimi galima laikyti jau nuo strateginio bendradarbiavimo pradžios vyravusius akivaizdžiai asimetrinius abiejų valstybių ekonominės, politinės, karinės ir kt. galios parametrus, kurių pagrindu, kintančio regioninio galios balanso ir sunkiai nuspėjamos kitų tarptautinės sistemos procesų įtakos šių valstybių santykių raidai, objektyviai yra galimi įvairūs Lietuvos ir Lenkijos strateginės sąveikos kaitos scenarijai.

2001 m. birželio 15 d. keturios Vidurio Azijos valstybės (Kazachstanas, Kirgizija, Turkmėnija ir Tadžikistanas), Rusija ir Kinija Šanchajuje pasirašė sutartį, kuria įsteigtas naujas struktūrinis regioninis darinys – Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO). Remiantis oficialia retorika, šiuo žingsniu siekta įtvirtinti keletą ankstesnių daugiašalių susitarimų, susijusių su minėtų valstybių „bendru siekiu“ – stiprinti valstybinių sienų apsaugą, vystyti bendradarbiavimą „trijų grėsmių“ (terorizmo, separatizmo ir ekstremizmo) prevencijos srityje, siekti bendrų ekonominių tikslų, tokių kaip regioninės prekybos vystymas, investicijų į nacionalinius ūkius skatinimas, realizavimo ir kt.

Žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, glaudi dvišalė Rusijos ir Baltarusijos sąveikos perspektyva atrodo pagrįsta. Remiantis vienu iš garsiausių šių dienų geopolitikos teoretikų S. Cohane‘u, tiek Rusija, tiek Baltarusija priklauso tai pačiai geopolitinei zonai – heartlandui. Tai savo ruožtu kuria palyginti didelio šių valstybių artumo galimybę tiek plačiąja (geopolitine), tiek siaurąja (geoekonomine, geoenergetine, geokultūrine ar geostrategine) prasme.

1994 m. liepos mėn. Baltarusijos prezidentu išrinkus Aleksandrą Lukašenką, Baltarusijos tarptautinės politikos vektorius ėmė keisti kryptį. „Provakarietišką“ šios valstybės tarptautinę politiką ėmė keisti akivaizdi orientacija „Rytų“ kryptimi. Tokiu būdu, silpstant Baltarusijos ryšiams su Vakarais, vienu iš svarbiausių šios valstybės užsienio politikos prioritetų tapo glaudžių ryšių su Rusija konstravimas ir palaikymas.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.