Kas bendro tarp Japonijos ir Estijos, išskyrus, suprantama, demokratiją ir rinkos ekonomiką? Jei patikėsime Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, šios geografiškai tolimos šalys ketina padaryti baisų V. Putino Rusijos požiūriu nusikaltimą – „peržiūrėti II Pasaulinio karo pasekmes“. Mūsų brolius estus S. Lavrovas apkaltino rengiant šį nusikaltimą todėl, kad Taline planuota perkelti į kitą vietą paminklą sovietų „kariui išvaduotojui“, o visoje šalyje uždrausta sovietų ir nacių simbolika.

Pradėkime nuo nedidelio ekskurso į visai neseną Rusijos istoriją. Lygiai prieš penkerius metus, 2001 metų gruodžio 15 dieną, vyriausiasis Rusijos sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenka išleido įsakymą „Dėl alaus pramonės produkcijos valstybinės sanitarinės epideminės priežiūros stiprinimo“. Šiame dokumente G. Oniščenka rekomendavo daugiau nei 1,2 proc. stiprumo alų priskirti prie alkoholinių gėrimų, apriboti jo reklamą, uždrausti parduoti jį asmenims, jaunesniems nei 18 metų ir apskritai neprekiauti juo arti švietimo bei kultūros ir sporto įstaigų.

Pradėkime nuo keleto įdomių citatų: „Jau šimtą metų vyriausia antirusiškų akcijų dispečerė yra Didžioji Britanija. Didžioji Britanija yra ir mūsų pagrindinis istorinis priešas. Ji įtraukė Rusiją į Pirmąjį ir į Antrąjį pasaulinį karą. [...] 1941 m. Hitleris jau bombardavo Londoną, o Čerčilis vis dar laukė galimybės pastūmėti jį žygiui į Rytus. Kol egzistuos didžioji Britanija ir jos vyriausybė, ji regs prieš mus intrigas ir provokacijas“.

Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per televiziją atsakinėjo į specialiai atrinktų „liaudies atstovų“ klausimus. Vienas iš tokių atstovų pasidomėjo, kokiomis istorinėmis asmenybėmis labiausiai žavisi Kremliaus šeimininkas. Pasirodo, tai „Piotras Stolypinas, Petras I, Jekaterina II ir daugelis kitų...“ Toks V. Putino dievukų rinkinys, ko gero, reikalauja atskiros analizės, tačiau mums dabar svarbiau tai, kad beveik prieš šimtmetį būtent P. Stolypinas pareiškė, jog islamas kelia „itin didelę“ grėsmę Rusijos valstybės saugumui, o „musulmonų klausimo Rusijoje negalima laikyti negrėsmingu“.

Kalbant apie antivakarietiškas nuotaikas Rusijoje (o šiandien šią tema svarsto visi, kas netingi, nes tokios nuotaikos šalyje akivaizdžiai auga), paprastai gilinamasi į istoriją ir prisimenama garsioji tezė „Maskva – Trečioji Roma“ (ši didybės manija rusus buvo apėmusi jau XVI a.) ir XVII-XVIII a. Rusijos-Švedijos bei Rusijos Lenkijos geopolitiniai ginčai, neseniai tapę vėl aktualiais, įvedus naują nacionalinę šventę – vadinamąją „Rusijos vienybės dieną“. Ši data simbolizuoja „pergalę“ prieš lenkus (ir lietuvius), tačiau mini ją tik atviri fašistai. Dažnai prisimenama ir dar senesnė istorija – krikščionių bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų krikščionybę.

Užpraeitą savaitgalį Lenkijoje vyko savivaldybių rinkimai. Jų rezultatą politikos apžvalgininkai vertina kaip lygiąsias tarp „Tiesos ir teisingumo“ bei Piliečių platformos. Verta dėmesio ir trečioji vieta, kurią rinkimuose užėmė kairieji – regis, ši jėga pamažu atsigauna po pralaimėjimo pernai vykusiuose rinkimuose. Visa tai liudija, kad „sistema“, su kuria kovoja broliai Kačinskiai (Kaczynskiai), neketina pasiduoti be mūšio. Ir vis dėlto...

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius galima kalbėti tradiciniu diskursu, tačiau dviejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-ųjų metinių kontekste pasakyta tiek daug, kad galėtume apsiriboti viena fraze: Lietuvos ir Lenkijos santykiai geriausi per visą jų istoriją.

Ar egzistuoja Afganistanas, kaip atskiras Rusijos Federacijos užsienio politikos objektas? Prieš nagrinėdami šią temą, pateiksime tris citatas:  

„Rusijos žmonių pasaulėjautoje Afganistanas dėl daugelio priežasčių užima ypatingą vietą. Tai ne tik dar viena valstybė. Mūsų šalis vienija turtinga, kartais net dramatiška istorija, kuri ir šiandien daugeliu atžvilgių lemia Rusijos ir Afganistano santykių pobūdį.“ 

Tam, kad svarstymai šia tema būtų korektiški, visų pirma reikia apsispręsti dėl šiame straipsnyje naudojamų sąvokų. Taigi, kas tie vadinamieji „rusakalbiai“? Atrodo, jau Atgimimo pradžioje buvo susiformavusi nuostata, kad jokių „rusakalbių“ Lietuvoje nėra, o yra konkretūs rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, žydai, armėnai ir kitos etninės grupės.

Antradienį naujienų agentūros pranešė, kad Europos komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosso paragino Europos Sąjungą užimti vieningą ir griežtą poziciją prieš penktadienį įvyksiantį susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pranešama, kad M. Barrosso palietė tris temas: Gruzijos transporto blokadą, žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo tyrimą ir energetikos chartiją, kurią Rusija turėtų ratifikuoti.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.