Paprastai Rusijos Federacijos vykdomą užsienio politiką XXI a. galima apibūdinti taip: Rusija yra pasiruošusi vystyti tarptautinius santykius, bet primygtinai pageidauja išvengti kitų šalių susidomėjimo Rusijos Federacijos reikalais.

Kaip jau minėta straipsnyje „Ar Rusija gali susigrąžinti „supervalstybės“ statusą? (I)“, iki šiol turėjusi tenkintis iš esmės antraeilio politinio veikėjo-valstybės vaidmeniu tarptautinės politikos arenoje, šiandien Rusija sėkmingai keičia savo galios statusą tiek primesdama savo politinio žaidimo taisykles (sėkmingai blokuodama Vakarų kritiką apie Rusijoje veikiančios demokratijos modelį), tiek realiai tapdama svarbia ir aktyvia veikėja pagrindiniuose tarptautiniuose konfliktuose.

XX a. pagrindiniu pasaulio valstybių galios svertu buvo laikoma valstybės realiai eksploatuojama karinė galia, kurios svarbiausiu elementu, didžiąja dalimi apsprendusiu ir Šaltojo karo eigą, buvo branduolinis šalies potencialas. Šiandieną, atsižvelgiant į didėjančius globalius energijos poreikius, tarptautinis galios balansas iš esmės yra grindžiamas turimais valstybės neatsinaujinančiais energijos ištekliais – dujomis ir nafta.

Pasaulio energetikos apsauga laikoma viena iš svarbiausių temų ir šiandieniame G8 susitikime. Minėto susitikimo vieta pasirinkta Sankt Peterburge, mieste valstybės, kurios vaidmuo energijos išteklių užtikrinime bent jau daugeliui Europos valstybių laikomas lemiamu.

Apie branduolinių ginklų plitimo pavojus šiandieną diskutuojama daug. Jau nuo XX a. 7 deš. siekiama kontroliuoti branduolinių ginklų kūrimą ir eksploatavimą, perdavimą ir platinimą tiek jau turinčių branduolinį ginklą valstybių tarpe, tiek neturinčių, bet potencialiai galinčių branduolinį ginklą susikurti ar jį įsigyti kitais būdais. 1968 m. liepos 10 d. JAV, SSRS, D. Britanija bei dar 59 valstybės pasirašo Branduolinio ginklo Neplatinimo sutartį (NPT – Non-Proliferation of Nuclear Weapon Treaty). Šios sutarties išdava ta, jog šiandienos tarptautiniuose santykiuose daugelio valstybių atominių programų kūrimą prižiūri TATENA (Tarptautinė atominės programos energijos agentūra).

Šiandien vis dažniau Europos Sąjungai klijuojamos „sąstingio“ ir „neveiksnumo“ etiketės. Vadinamąjį Europos klubą šiuo metu krečia nemažai tiek vidinių, tiek išorinių krizių, kurioms išspręsti reikalingi visiškai atitinkantys ir ryžtingi sprendimai. Europa vienu metu susiduria su dviem vienodo lygio išbandymais: vienu viduje, kitu už sienų.

Šiandieniniame viešajame diskurse vis daugiau dėmesio susilaukia Vokietijos valstybė, ypatingai su naujosios administracijos atėjimu į nacionalinę ir tarptautinę bendruomenę, kuri su naujos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel asmeniu sieja nemažai politinių vilčių. Pati Vokietijos kanclerė jau pirmųjų savo valstybinių vizitų metu suskirstė pasaulio valstybes į „draugus“ (JAV), „partnerius“ (Rusija) ir „europinius sąjungininkus“ (Prancūzija ir D. Britanija).

Lietuvos viešajame diskurse vis dažniau kalbama apie stiprėjančias grėsmes iš Rytų, gresiančias mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Labiausiai įsimintina saugumo vadovo A. Pociaus nelabai konkreti, apie šias grėsmes įspėjanti kalba visuomenėje įnešė sumaištį bei inspiravo atitinkamą susidomėjimą šia tema: įvairiuose valstybės lygmenyse. Pradėta ieškoti įvairiausių sąsajų su Rusijos spec. tarnybomis ir atvirkščiai, bandyta grėsmes ir kalbas apie jas įvardinti populistinėmis. Svarbiau būtų nustatyti ne tai, ar šios rytinės kaimynės suponuojamos grėsmės yra tikros ar tariamos, bet ar galima jų prevencija. Kitas klausimas, ar tokia prevencija yra ir ar išvis vykdoma Lietuvoje?

Vertingiausi ir tuo pačiu strategiškai svarbiausi šiandieniniai pasaulio energijos ištekliai yra vadinamieji neatsinaujinantys gamtos ištekliai bei perdirbti jų produktai – nafta, anglys, gamtinės dujos, branduolinė energija, durpės, degieji skalūnai.

JAV, Rusija ir Kinija, kurios šiandien laikomos pagrindinėmis strateginėmis žaidėjomis energetinių išteklių saugumo procese, pagamina apie 38 proc., o suvartoja – 41 proc. pasaulio pirminės energijos.

Šiandien Kinija yra įvardijama kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio galybių, potencialia ateities supergalybe, vienareikšmiškai galinčia tapti tiek konkurente JAV galių balanse, tiek pralenkti JAV hegemonės vaidmenį tarptautinių santykių plotmėje.

Kinijos potencialus galios vaidmuo ateityje jau yra neginčytinas.

Praėjusią savaitę Vilniaus konferencijoje nuskambėjusiame JAV viceprezidento D. Cheney pranešime pasaulio bendruomenė įžvelgė grasinimus Rusijai naujuoju Šaltuoju karu. Ne tiek svarbu ar buvo pagrįsti JAV viceprezidento kaltinimai Rusijai, ar ne, bet įdomu pažvelgti, dėl ko pasaulis kovos naujajame Šaltajame kare.

Po II pas. karo iš esmės buvo kovota dviejose dimensijose – geopolitinėje bei ideologinėje. Ideologinės vertybės – demokratija, laisvosios rinkos principai, saviraiškos bei žmogaus teisės iki šiol išlieka svarbia kovos prieš kitokį, ne šias vertybes išpažįstantį pasaulį, priemone tarptautinės bendruomenės arenoje. Bet geopolitinis galios plėtimo lygmuo šiandieną užleidžia vietą kovai dėl natūralių išteklių užtikrinimo.

Didžioji pasaulio dalis akylai stebėjo praėjusią savaitę įvykusį naujosios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Rusijos prezidento Vladimiras Putino susitikimą Maskvoje. Labiausiai tarptautinį dėmesį traukė šio susitikimo tikslai, kurie kelia nerimą pasaulio valstybėms ir neišvengiamai daugiau ar mažiau atsidūrė šių valstybių politinėse darbotvarkėse: t.y. dujų tiekimo Vokietijai (kartu ir Europos Sąjungai) ir Irano branduolinės politikos klausimai.

Indijos valstybė savo teritorijos dydžiu, populiacijos kiekiu, strategine geografine pozicija, paskutiniu dešimtmečiu įvykusiu ekonominiu progresu bei tolimesniu ekonominiu potencialu ir iki tam tikro lygio savo kariniu vystymusi pradeda užimti lemiamą poziciją Azijos regiono galių balanso arenoje.

Nors ir kelia abejones žodžio laisvės demokratinėse visuomenėse aspektai (tą parodė ir neseniai per pasaulį nuvilnijęs taip vadinamasis karikatūrų skandalas), bet akivaizdu, jog žiniasklaidos autonomija jau seniai tapo vienu iš demokratinės valstybės ir visuomenės kriterijumi.

Rusijoje tiek politiniame lygmenyje, tiek viešajame diskurse deklaruojamas nepriklausomos žiniasklaidos egzistavimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Rusijos žiniasklaidos organai analizuoja ir vertina tarptautinius bei vidaus reikalus ir įvykius. Bet, antra vertus, prezidento V. Putino suformuotas informacinio saugumo aparatas varžo nepriklausomos žiniasklaidos veiklą šioje valstybėje – tai atsispindi ir Informacinio Saugumo doktrinoje (2000 m. rugsėjo 9 d.) priimti žiniasklaidos veiklos apribojimai Čečėnijos konflikto atžvilgiu (šiame dokumentu taip pat buvo nurodytos „grėsmės Rusijos informaciniam saugumui bei metodai kaip kovoti su šiomis grėsmėmis“) bei agentūros FSB (KGB įpėdinės) vykdoma veikla.

Rusijos Federacijos valstybės modelis politologų apibrėžiamas „valdomos demokratijos“ terminu. Esamą santvarką Rusijoje galima įvardinti ir paprastai – „demokratijos simuliacija“. Dar 1996 m. birželio 13 d. Rusijos prezidentas B. Jelcinas savo nacionalinio saugumo pranešime Federalinei Asamblėjai deklaravo, jog „demokratizacijos procesas, siekiant socialinių-ekonominių pasikeitimų, atveria kelią individų, visuomenės ir Rusijos valstybės interesų harmonijai“.

Šalies įvaizdis, remiantis konstruktyvistine tarptautinių santykių įžvalga, pirmiausiai yra atitinkamas konstruktas. Valstybės įvaizdis - tai įvairių stereotipų, kurie keičiasi labai inertiškai, visuma. Siekiant formuoti ilgalaikį šalies įvaizdį, būtina, kad visų pirma realybė atitiktų norimą įvaizdį, o tik po to sektų šį įvaizdį įtvirtinanti komunikacija. Deja, tarptautinės arenos veikėjų atveju, ši realybė, turinti atitikti įvaizdį, labai dažnai yra sukonstruojama, arba greičiau - bandoma sufalsifikuoti.

Rusijos interesai Azijos regione pastebimi jau nuo Šaltojo karo laikotarpio. Pasikeitusi geopolitinė, politinė bei ekonominė tarptautinė padėtis po minėto karo apribojo ir pakoregavo šios buvusios supergalybės ambicijas plėsti savo galią ir įtaką Azijos kryptimi. Bet ambicijų apribojimas nereiškė šios „azijinės“ krypties atsisakymo Rusijos politinėje darbotvarkėje.

Šiandieną galima drąsiai įvardinti Iraną kaip vieną labiausiai tarptautinės bendruomenės dėmėsį traukiančių šalių. Ne taip seniai pasaulį šokiravo radikalūs prezidento M. Ahmadinejado pasisakymai Izraelio valstybės istorijos niuansais. Ne mažiau nerimo, ypatingai JAV, kelia ir nesibaigiantys svarstymai kaip apriboti šios radikalumu garsėjančios šalies branduolines ambicijas. Irano vystoma atominė programa suponuoja Vakarų demokratinio pasaulio dėmėsį atitinkamiems politinio, karinio, saugumo ir kt. klausimams šios valstybės atžvilgiu. Demokratinių valdymo principų stoka Irane, šios šalies siekiai dominuoti regione, susitarimų su TATENOS organizacija laužymai (t. y. nutrauktos branduolinės veiklos atnaujinimas Isfahane, draudimas TATENOS atstovams inspektuoti strategiškai svarbiuose Irano karinėse gamyklose ir pan.), verčia Vakarus Irano atominę programą traktuoti kaip būsimo branduolinio ginklo kūrimo prielaidą. Nors Iranas ir deklaruoja visas teisines galimybes vystyti „taikią“ branduolinę programą atominei energijai išgauti.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.