Rinkimai Baltarusijoje praėjo beveik nepastebėti. Tokia reakcija į juos nekelia jokios nuostabos. Rugsėjo pradžioje baltarusiai rinko deputatus į valdžios organą, kuris realiai nedaro poveikio šalies politikai. Nuo pat to momento, kai 1996 metais Aleksandras Lukašenka išvaikė tuometinį parlamentą ir surinko naują – visiškai sau palankų ir paklusnų, šis valdžios organas tik formaliai įteisina „paskutiniu Europos diktatoriumi“ tebevadinamo šalies vadovo sprendimus. Tačiau dabartinių rinkimų rezultatai vis dėlto sukėlė tam tikrą šurmulį, nes pirmą kartą po ilgos pertraukos į parlamentą buvo įleisti keli opozicijos (realios, o ne kontroliuojamos opozicijos) atstovai.

Kai beveik prieš metus turkų karinės oro pajėgos numušė į Turkijos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“, Vladimiras Putinas pavadino tai „peilio dūriu į nugarą“. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Po stipraus santykių atšalimo Maskva ir Ankara, atrodo, galiausiai susitaikė. Tačiau neaišku, kiek ilgai tęsis naujas draugiškas Turkijos ir Rusijos santykių etapas. Ankara rugpjūčio pabaigoje pradėjo Sirijoje antžeminę operaciją, kurios tikslai nesutampa su Maskvos strateginiais interesais. Kremlius kol kas labai atsargiai vertina šiuos Turkijos veiksmus, tačiau jau dabar aišku, kad „Eufrato skydu“ pavadinta operacija gali tapti lenktu turkišku kardu – jataganu, įsmeigtu į Maskvos interesų nugarą.

Rusijos valdžios koridoriuose vyksta tam tikri kadriniai pokyčiai. Kalbant apie tai, kiek ši žinia yra svarbi, galima išgirsti prieštaringų nuomonių. Vieni mano, jog tai yra reikšmingi procesai, bylojantys, kad Kremlius bando adaptuotis prie naujų sąlygų. Kiti mano, kad šie pokyčiai neturi esminės reikšmės, nes niekas negali rimtai pasikeisti tol, kol Rusiją valdo Vladimiras Putinas.

Rugpjūčio pradžioje sukako jau dveji metai, kai Rusija paskelbė apie importo atsisakymo, ar tiksliau, importo pakeitimo savo gamybos prekėmis programą. Rusiškai ji apibūdinama naujadaru – „importozamesčenije“. Priminsime, jog ši programa atsirado ne šiaip sau. Tai buvo Kremliaus atsakas į „nedraugišką“ Vakarų pasaulio politiką, kai Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą buvo įvestos ekonominės sankcijos.

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas. Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina. D. Trumpo fone H. Clinton atrodo gana pilkai ir nuobodžiai, vis dėlto dabar ji daugelio žmonių akyse išlieka „paskutine JAV viltimi“.

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas.

Birželio pabaigoje Kretos saloje įvyko Visuotinis Stačiatikių bažnyčių suvažiavimas. Tiesa, šio renginio pavadinimas yra kiek klaidinantis, nes iš tikrųjų ne visų Stačiatikių bažnyčių atstovai sutiko į jį atvykti: iš 14 šio krikščioniškojo tikėjimo krypties Bažnyčių į suvažiavimą susirinko 10 Bažnyčių atstovai. Įdomu tai, kad suvažiavime atsisakė dalyvauti Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri pozicionuoja save kaip stačiatikių pasaulio lyderę. Tačiau į tai kitos Bažnyčios turi savo požiūrį.

Jungtinės Karalystės (JK) sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos (vadinamasis „Brexit“) pretenduoja tapti svarbiausia šios vasaros naujiena. Tiesa, šioje istorijoje ne viskas taip paprasta. Nors apie „Brexit“ jau parašyta aibė tekstų, verta dar kartą pabandyti sudėti visus taškus ant i, t. y. aptarti esminius šios istorijos niuansus.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Maskva paskelbė apie posūkį į Rytus 2014 metais, kai po agresijos prieš Ukrainą sulaukė Vakarų pasaulio pasmerkimo. Rusijos santykiai su susivienijusia Europa ir tokiomis valstybėmis kaip JAV ar Kanada faktiškai atšalo iki naujo šaltojo karo lygio. Susidariusioje situacijoje Kremlius nusprendė parodyti, kad jis turi plačių alternatyvų. Posūkį į Rytus pirmiausia liudijo bandymas užmegzti glaudesnius santykius su Kinija, tačiau labai greitai paaiškėjo, jog Pekinas yra pasiryžęs suartėti su Maskva tik tiek, kiek tai būtų naudinga jam. Kalbos apie idėjinę koaliciją prieš JAV Kinijai įspūdžio nepadarė, todėl pastaruoju metu Rusija bando subalansuoti savo posūkį į Rytus ieškodama kitų galimų partnerių regione.

Šio straipsnio pavadinimas gali atrodyti paradoksalus. Juk Rusija aktyviai pasisako prieš NATO plėtrą. Ji yra itin nepatenkinta net tuo, kad į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją buvo priimtos Baltijos šalys. Maskva naudoja „NATO priartėjimo prie sienos“ diskursą propagandai plėtoti, o kartais ir savo veiksmams pateisinti. Tačiau pačios Rusijos elgesys verčia jos kaimynes siekti narystės šiame aljanse. Turimos omenyje ne vien posovietinės šalys, bet ir tokios valstybės kaip Suomija ir Švedija, kurios dabar vis dažniau susimąsto, kad pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje neutralumas yra prastas pasirinkimas. Tad visas šis straipsnis bus apie tai.

Energetinių išteklių kainos jau nustojo būti vien ekonominiu reiškiniu. Energetinis karas, kaip poveikio priemonė, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje geopolitinių procesų sampratoje. Tačiau kartu atsiranda ir supratimas bei sutarimas, kaip reaguoti į šį iššūkį. Valstybės, kurioms tenka importuoti energetinius išteklius, viliasi išsigelbėti diversifikuodamos rinką: kuo daugiau alternatyvių tiekėjų tampa rinkos žaidėjais, tuo mažiau tikėtina, kad energetinių išteklių eksportas ar jų kainos gali būti panaudota kaip „ginklas“.

Jau eina treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – tai ir prarastos ar nekontroliuojamos teritorijos (Krymas, dalis Donbaso), ir įsišaknijusi korupcija. Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo labiau destabilizuoti šią valstybę, kad, viena vertus, būtų galima parodyti, jog jos europinės svajonės nevisavertės, o kita vertus – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, tą parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.

Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis.

Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas. Tačiau šiandien šie žaidimai yra tęsiami – ir ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir tolimesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Sirijoje.

Po tragiškų teroro išpuolių Briuselyje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė Belgijos karaliui Filipui nepriekaištingo turinio užuojautą. Pranešama, kad V. Putinas pasmerkė „barbariškus išpuolius“ ir pažymėjo, jog šie nusikaltimai negali būti pateisinti. Sunku pasakyti, kiek Rusijos prezidentas, dėdamas parašą po šiais žodžiais, buvo nuoširdus, tačiau tenka konstatuoti, jog daugumos Rusijos valdininkų reakcija buvo visiškai kitokia. Rusijos viešojoje erdvėje nuskambėjusiuose komentaruose apie Briuselio tragediją netrūko nei pagiežos, nei piktdžiugos.

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai užsisakė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas ir po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad plakato iškabinimo diena buvo pasirinkta neatsitiktinai: tai – Stalino mirties metinės. Kas yra plakate „šitas“ – irgi menka paslaptis. Neabejojama, kad kalbama apie dabartinį Kremliaus šeimininką.

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai. Bet Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai pademonstravo, jog Kremliaus veiksmai šiandien yra neprognozuojami, todėl verta svarstyti ir ruoštis įvairiems scenarijams, susijusiems su globalia Europos saugumo architektūra.

Šiandien ypač išpopuliarėjo politinių procesų pavadinimai, kurie skamba kaip populiarių filmų tęsiniai: pavyzdžiui, Minskas-2, Maidanas-3 ir pan. Apie vieną iš tokių reiškinių bus ir šis straipsnis. Jame nagrinėjama, ką Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas norėjo (ir ką sugebėjo) pasakyti savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje. Šią kalbą, atsižvelgiant į platesnį kontekstą, galima būtų pavadinti Miunchenu-2.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Prieš porą metų apie BRIKS valstybes (Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afrikos Respubliką) buvo kalbama kaip apie galimas ateities lyderes, kurios taps puikia atsvara Europos Sąjungai ir JAV. Tačiau šiandien apie šį susivienijimą jau beveik nieko negirdėti. Kas gi nutiko BRIKS, arba, geriau paklausus, kas gi liko iš BRIKS idėjos?

Keičiantis geopolitinei situacijai tampa įmanomi gana netikėti aljansai. Galima sakyti, kad Ukraina ir Turkija yra kaimynės, laikant Juodąją jūrą geografiškai jas jungiančia erdve. Taip pat nereikia pamiršti, kad tiek Ukraina, tiek dabar ir Turkija užima Rusijos viešojoje ir politinėje erdvėje pagrindinių „priešiškai nusiteikusių“ valstybių pozicijas. Tad tarp Kijevo ir Ankaros įmanoma sąveika pagal primityvų, tačiau kartais veiksmingą principą – mano priešo priešas yra mano draugas. Todėl į naujo Turkijos ir Ukrainos dvišalių santykių lygmens galimybę verta pažvelgti įdėmiau.

Ką tik pasibaigę metai nelepino geromis geopolitinės sferos naujienomis. Vienas pozityvesnių įvykių buvo beprecedentis susitarimas, pasiektas Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje. Šį susitarimą, kurio esmė – išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms, pasirašė 195 valstybių atstovai. Tačiau dabar, kai euforija dėl pasiekto konsensuso jau kiek nuslūgo, galima pabandyti kritiškai pažvelgti į tai, dėl ko buvo sutarta Prancūzijos sostinėje.

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V. Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo.

Apie įvykius Donbase vis labiau kalbama kaip apie įšaldytą konfliktą. Situacija šiame regione iš esmės apibūdinama kaip „nei karas, nei taika“. Įtampa išlieka, abi šalys (Ukrainos kariuomenė ir Donbaso pseudoseparatistai) yra pasirengusios atnaujinti karo veiksmus, tačiau kol kas laikosi nominalios taikos. Žinoma, kartkartėmis būna pavienių susišaudymų (tai irgi būdinga įšaldyto konflikto situacijai), tačiau apie platesnio pobūdžio karo veiksmus kol kas nekalbama.

Incidentas įvyko lapkričio 24 dieną: turkai numušė rusų bombonešį „Su-24“. Šiandien jau galima kalbėti apie pirmas šio incidento pamokas. Iš esmės tai yra pamokos Rusijai, aiškiai rodančios, kad vadinamosios raudonosios linijos pasaulyje dar egzistuoja.

Visai neseniai Ukraina paminėjo jau antrąsias Maidano pradžios metines. Tai leidžia apmąstyti kelią, kurį ši valstybė nuėjo per dvejus metus. Į šią laiko atkarpą tilpo ir Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas, ir Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, ir karas Rytų Ukrainoje, du Minsko susitarimai bei trapi įšaldyto konflikto situacija. Žinoma, galima bandyti skaičiuoti, ko buvo daugiau – praradimų ar atradimų. Tačiau galbūt svarbiau, kad Ukrainos visuomenė sugebėjo parodyti, jog yra pasiryžusi kovoti už savo teises ir laisves (pademonstravo tai jau antrą kartą po Oranžinės revoliucijos), todėl apie ją verta pakalbėti plačiau.

Šiame straipsnyje užbaigiama modeliavimo žaidimo, kurį įgyvendino „Stratfor“ analitikai, apžvalga. Priminsiu, kad žaidime buvo analizuojama potenciali Rusijos agresijos prieš Ukrainą plėtra. Pirmame straipsnyje nagrinėta, kokius Ukrainos teritorijos užgrobimo scenarijus Maskva gali pasirinkti artimiausioje ateityje. Antrame straipsnyje aptarta, kaip Vakarų pasaulis turėtų reaguoti į galimą agresijos išplitimą. Šiame – paskutiniame – straipsnyje bus apžvelgta, ar Rusijai iš tikrųjų apsimoka plėsti vykdomą agresiją.

Šiuolaikinė Rusija drąsiai spjauna į tarptautinės teisės normas. Tai gana ilgą laiką smarkiai trikdė Vakarų pasaulį, kuris yra įpratęs žaisti pagal tam tikras nustatytas taisykles. Šio ciklo pirmame straipsnyje buvo apžvelgta, kaip Maskva galėtų veikti įgyvendindama savo strateginius (bet kol kas nepasiektus) tikslus Rytų Ukrainoje. Šiame, antrame, straipsnyje pratęsime analitinio centro „Stratfor“ atlikto modeliavimo žaidimo apžvalgą ir pakalbėsime apie tai, kaip turėtų veikti Vakarų pasaulis, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje netaptų žaidimu į vienus vartus.

Globalus analitinis centras „Stratfor“ dar šių metų kovo mėnesį atliko karinį modeliavimo žaidimą, kurio tikslas – pabandyti suprasti, kaip toliau gali plisti ir keistis Rusijos agresija prieš Ukrainą. Žaidimo rezultatai išties įdomūs. Nors Ukrainos temą dabar ir užgožia kiti įvykiai, pavyzdžiui, Rusijos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje, jos nevertėtų pamiršti. „Taika“ Donbase yra itin trapi, kaip ir visa dabartinė geopolitinė situacija. Todėl verta panagrinėti išsamiau, kokius aspektus pavyko pamatyti „Stratfor“ ekspertams pagal atlikto karinio žaidimo rezultatus.

Užsieniečių atsiradimas Ukrainos vyriausybėje iš pat pradžių buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Lygiai taip pat vertintas ir vėlesnis sprendimas paskirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį Odesos srities gubernatoriumi. Viešosios nuomonės paradigmoje išryškėjo dvi priešingos stovyklos: vieną sudarė tie, kurie manė, kad užsieniečių pritraukimas į valdžią yra pigus populizmas, kitą – tie, kuriems artimesnė pozicija, kad užsieniečių patirtis gali tapti Ukrainos gelbėjimo ratu.

Nors terminui „finliandizacija“ jau daugiau nei penkiasdešimt metų (jį 1961 metais pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis) ir jis pirmiausia yra susijęs su sudėtingais Sovietų Sąjungos ir Suomijos santykiais po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šis tam tikrų procesų apibrėžimas ir šiandien neretai skamba diskusijose apie tarptautinę politiką. Pastebima, kad finliandizacijos ir jos poveikio šaknys yra gilesnės, nei galėtų atrodyti.

Pabėgėlių tema išlieka dėmesio centre. Viešojoje erdvėje netyla ginčai, susiję su dabartine pabėgėlių krize. Tokioje situacijoje verta įdėmiai išnagrinėti, su kokiais sunkumais susiduria pabėgėliai, kas skatina žmones palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio susivienijusioje Europoje. Dar vienas esminis šios temos klausimas – kodėl pabėgėliai užplūdo Europą būtent dabar?

Susitarimas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (Transatlantic Trade and Investment Partnership, TTIP) tarp Europos Sąjungos ir JAV neduoda ramybės nei jo šalininkams, nei oponentams. Ir vieni, ir kiti sutaria, kad šis susitarimas taps didelės svarbos geopolitiniu įvykiu. Tačiau jo galimų pasekmių vertinimai smarkiai skiriasi.

Europos informacinė erdvė įaudrinta pabėgėlių krizės. Šią aštrią temą dar labiau pakurstė naujos tragedijos Viduržemio jūroje ir daugybės migrantų bandymas prasiveržti iš Vengrijos į Vokietiją. Taip pat nesunku pastebėti, kad tiek žiniasklaidos, tiek kasdieniame diskurse ši tema yra emocionaliai angažuota. Ja piktnaudžiaujama, pranašaujant naują Europos saulėlydį ir kitas bėdas. Tai irgi apsunkina pabėgėlių problemų nagrinėjimą, todėl pabandykime šiame straipsnyje struktūruoti šią temą ir apžvelgti esminius klausimus, susijusius su ja.

Baltarusijoje artėja prezidento rinkimai (turėtų įvykti š. m. spalio 11 d.), tačiau vargu ar šios žinios kontekste galima būtų kalbėti apie tikrą priešrinkiminę kovą, naują politinį sezoną ar permainų nuojautą. Aleksandras Lukašenka nesiruošia paleisti valdžios iš savo rankų, o visas priešrinkiminis laikotarpis, tikėtina, pasižymės valdžios manevrais, kurių tikslas – dar kartą su maksimalia nauda sau laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų. Įdomesnis yra klausimas, ar A. Lukašenkai ir vėl pavyks tai padaryti.

Serbijos narystė Europos Sąjungoje vertinama kaip tikėtinas dalykas, kuris laikui bėgant taps realybe. Tai būtų dar vienas žingsnis įtraukiant Balkanų regioną į Europos gerovės ir stabilumo zoną (šis procesas prasidėjo 2004 metais priėmus į ES Slovėniją, jo tęsiniu 2013 metais tapo Kroatijos narystė). Tačiau Serbijos įstojimo į ES perspektyva taip pat gali būti vertinama gana nevienareikšmiškai dėl tam tikrų vidinių šios valstybės procesų ir jos ypatingų ryšių su Rusija. Baiminamasi, kad ši valstybė gali tapti Maskvos Trojos arkliu susivienijusioje Europoje.

Kalbant apie Rusiją, svarbu akcentuoti ne tik tai, kas vyksta politiniame šios šalies gyvenime, bet ir įvardinti svarbiausius procesus visuomenėje. Šie procesai yra gana įdomūs ir reikšmingi. Rašydamas apie propagandos poveikį, nemažai kalbėjau apie dabartinės Rusijos visuomenės deformaciją. Atėjo metas paminėti ir kitą svarbų reiškinį – socialinę atskirtį ir jos poveikį žmonių sąmonei.

Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pristatomas kaip didelis Vakarų pasaulio diplomatinis laimėjimas, pradžiugino ne visas pasaulio valstybes. Teherano grįžimas į globalią rinką, kuris įvyks atšaukus sankcijas, yra svarbus geopolitinis veiksnys, tačiau ne visiems jis parankus.

Kol visas dėmesys prikaustytas prie Graikijos ir jos bandymų išsikapstyti iš gilios krizės bei Atėnų svarstymų, ar jau laikas galutinai susipykti su Briuseliu, ar dar verta palūkėti, finansinio nestabilumo ir naujos globalios krizės grėsmės šešėlis atslenka visai iš kitos pusės. Šiuo atveju kalbama apie Kiniją ir tas problemas, su kuriomis ši šalis susidūrė pastaruoju metu.

Aktualių geopolitinių įvykių konfigūracijoje vadinamųjų Naujojo (JAV) ir Senojo (Europa) pasaulių santykiai tampa esminiu klausimu. Šį klausimą aktualizuoja ir tai, kad JAV kartu su susivienijusia Europa galima apibūdinti kaip vieningą Vakarų pasaulį. Todėl itin svarbu aptarti, kiek šis pasaulis iš tikrųjų yra vieningas.

Ankstesniame straipsnyje („Vienui viena: Rusija šalia Europos“) rašiau apie tai, kad Rusija sąmoningai pasirinko konfrontacijos su Vakarų pasauliu kelią. Be to, ir Vakarų pasaulis atsikratė daugumos iliuzijų ir priėmė naujo šaltojo karo realybę. Šiame straipsnyje tema iš esmės yra tęsiama.

Dabartiniame politiniame Rusijos diskurse viską įprasta matuoti geopolitinėmis pergalėmis. Toks požiūris gerai koreliuoja ir su mitologizuotu pergalės Didžiajame Tėvynės kare konceptu. Prieš septynerius metus Rusija šventė pergalę prieš Gruziją, o vėliau ir geopolitinę pergalę prieš Vakarų pasaulį, kuris tyliai prarijo faktą, kad Rusija ignoravo Medvedevo-Sarkozy plano vykdymą ir pripažino Pietų Osetijos bei Abchazijos „nepriklausomybę“. Prieš metus Maskva šventė dar didesnę pergalę – Krymo užgrobimą. Vėliau buvo bandoma prastumti pergalingą „Novorosijos“ projektą, tačiau čia Kremliui nepavyko iki galo įgyvendinti savo sumanymo… Atrodo, kad geopolitinių pergalių laikas Rusijai baigėsi, o be naujų laimėjimų Kremliaus laukia sunkus abstinencijos sindromas.

Slaptumas tampa vis akivaizdesniu reiškiniu politiniame Rusijos gyvenime. Tai koreliuoja su naujojo rusiško autoritarizmo, kurį jau daugiau nei dešimtmetį diegia V. Putinas ir jo komanda, tendencijomis. Politinių sprendimų priėmimo mechanizmai pridengiami paslapties šydu, vengiama kalbėti apie kitus visuomenei svarbius valdžios veiksmus ar procesus.

Prieš pusmetį Rusija pristatė „Turkų srauto“ dujotiekio projektą. Jis buvo pozicionuojamas kaip alternatyva užstrigusiam „Pietų srauto“ projektui, kuriam kol kas neįveikiama kliūtimi tapo Maskvos nesutarimai su Europos Sąjunga ir nenoras priimti jos taisyklių energetikos rinkos reguliavimo sferoje. Atsisakydama „Pietų srauto“ (arba blefuodama, kad atsisako), Rusija tikriausiai siekia parodyti, kad savo strateginiams energetiniams interesams realizuoti ji gali rasti ir kitų partnerių. Šiuo atveju buvo pasirinkta Turkija, tačiau dabar jau ir „Turkų srauto“ dujotiekis gana sunkiai skinasi sau kelią.

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia XX amžiaus tragedija ir pamoka visai Europai. Greičiausiai dauguma sutiks su tokiu teiginiu. Tačiau šio karo diskursas (arba tiksliau – skirtingi pasakojimai apie jį ir jo vertinimas) yra aktualus ir šiandien. Ką tik buvo paminėtas Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-metis. Dalis Europos lyderių sutiko šią sukaktį gegužės 8 dieną Lenkijoje, Vesterplatėje. Rusija tradiciškai minėjo savo Pergalės dieną gegužės 9-ąją, švęsdama vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo pabaigą. Dvi šio karo pabaigos Europoje minėjimo ceremonijos turėjo skirtingas tonacijas, nuotaikas ir akcentus.

Apibūdinti tai, kas dabar vyksta rytų Ukrainoje, – sudėtingas uždavinys. Apie situaciją paprasčiausiai galima būtų pasakyti taip: nei karas, nei taika. Kalbama apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tačiau tas kalbėjimas yra tylus ir labai atsargus, nes kiekvieną dieną konflikto zonoje vyksta susišaudymai, tebežūsta žmonės. Iš esmės karas rytų Ukrainoje perėjo į lėtinę stadiją, tačiau esminis klausimas – ar tai tenkina konflikto dalyvius, t. y. Ukrainą, vadinamuosius separatistus ir Rusiją?

Tai paskutinis straipsnis iš ciklo apie Putino draugus. Jame žvilgsnis ir vėl krypsta į posovietinę erdvę, kurią Rusija laiko savo ypatingų interesų ir poveikio zona. Būtent šioje erdvėje Maskva konstruoja Eurazijos ekonominę sąjungą (EAES) – savo geopolitinį atsaką vakarietiškam Europos Sąjungos projektui.

Oficialiajame Rusijos diskurse sunku rasti artimesnę partnerę ir sąjungininkę nei Baltarusija. Teigiama, kad Maskvą ir Minską sieja amžina draugystė, paremta slaviška brolybe. Tačiau realūs Rusijos ir Baltarusijos santykiai ne visada pasižymi tokia darna. Kartais jie primena sudėtingą žaidimą, kurio dramatizmas dažniausiai (bet ne visada) slepiamas po draugiškų šypsenų kaukėmis.

Kovo viduryje Rusija minėjo pirmąsias „Krymo sugrįžimo“ metines. Ta proga federalinis televizijos kanalas „Rossija“ parodė dokumentinį filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“. Šiame beveik pustrečios valandos trukmės kūrinyje pristatomas Kremliaus požiūris į 2014 metų pradžios įvykius Ukrainoje ir vėlesnę Maskvos pastangomis įvykdytą Krymo aneksiją. Tačiau kalbėti apie šį filmą vien kaip apie Rusijos pozicijos išraišką būtų pernelyg primityvu – „Krymas. Kelias į Tėvynę“ demonstruoja tradicinius propagandinius naratyvus, kuriuos Maskva naudoja savo pozicijai skleisti. Jis taip pat netikėtai atskleidžia Rusijos valdžią kamuojančias fobijas ir ją valdančius stereotipus.

Tarp ištikimų Rusijos sąjungininkų šalia Baltarusijos dažniausiai minimas ir Kazachstanas. Ši posovietinė valstybė palaiko glaudžius ryšius su Maskva, dalyvauja bendruose geopolitiniuose projektuose. Tačiau tai nereiškia, kad Astana žiūri į Rusiją vien pro rožinius akinius ar yra jos marionetė. Be jokios abejonės, Kazachstanas įdėmiai stebi situaciją posovietinėje erdvėje ir daro atitinkamas išvadas.

Rusijos įvaizdis Vakarų pasaulyje yra itin prastas. Teigiama, kad ši šalis dabar neturi draugų susivienijusioje Europoje, tačiau tai ne visai taip. Europos Sąjungoje egzistuoja tiek atskiri politikai, tiek atskiros politinės jėgos, kurioms imponuoja V. Putino Rusijos ryžtingumas, agresyvumas bei antiamerikietiškumas. Maskva irgi rodo šioms jėgoms dėmesį, vertindama jas kaip galimus savo agentus Europos širdyje.

Pasaulis, stebintis situaciją Rytų Ukrainoje, taip ir neišvydo aiškaus sprendimų, numatytų Minske pasiektame susitarime, įgyvendinimo. Kariniai susirėmimai fiksuojami kiekvieną dieną, taikos procesas akivaizdžiai stringa. Negalima teigti, kad toks rezultatas yra netikėtas – jis buvo prognozuojamas. Atrodo, naujieji Minsko susitarimai arti to, kad pakartotų pirmųjų – pernai metų rugsėjį pasiektų – susitarimų likimą.

Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių.

Visi mes jau beveik metus priversti stebėti geopolitinio absurdo teatrą: Rusija visokeriopai remia (o iš esmės – vykdo) agresiją prieš kaimyninę Ukrainą, tačiau įžūliai neigia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose. Neigimo diskursas atsikartoja visuose oficialiuose Rusijos pareigūnų pasisakymuose nepriklausomai nuo realios situacijos ir konteksto, nepaisant net to, kad kitur pasaulyje nekyla didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens šioje istorijoje.

Nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų Rusija užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris yra vykdomas vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. Tačiau Europos Sąjunga, JAV ir kitos Vakarų pasauliui priskiriamos šalys neturi abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens rytų Ukrainos krizėje. Jau daugiau nei dešimt mėnesių Kremliaus poziciją bandoma paveikti ekonominėmis sankcijomis, kurių poveikį Rusija pagaliau pajuto praėjusių metų pabaigoje. Vertinant dabartinę geopolitinę ir ekonominę situaciją, prognozės Rusijai yra ne itin optimistiškos...

Viena didžiausių naujienų praėjusių metų pabaigoje tapo JAV ir Kubos pasiektas sprendimas atkurti diplomatinius santykius, kurie tarp šių dviejų valstybių buvo nutraukti prieš 53-ejus metus. Šį įvykį galima interpretuoti tiek dvišalių santykių tarp Vašingtono ir Laisvės salos, kaip kartais vadinama Kuba, kontekste, tiek ir pasitelkus platesnį – geopolitinį – interpretacijos rėmą. Vis akivaizdžiau bręstant naujam šaltajam karui Laisvės sala vėl įgyja strateginę reikšmę, tačiau atrodo, jog šiuo atveju JAV nori užkirsti kelią net teorinėms naujosios Karibų krizės galimybėms.

Praėjusių metų įvykiai kiek užgožė svarbią istorinę sukaktį – šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Šis istorinis įvykis savotiškai nubrėžė viso XX a. kontūrą (žinoma, pirmiausia Europai). Iš esmės Pirmojo pasaulinio karo rezultatuose galima aptikti ir ankstyvas Antrojo pasaulinio karo šaknis. 1914-ieji neretai prisimenami kaip didelės katastrofos metai, nes nepasiteisino viltys, kad XX amžiuje žmonija pasieks savo brandą, o įsibėgėjantis progresas leis pamiršti tarpusavio nesantaiką ir karus. Deja, tai buvo tik iliuzijos, ir jų žlugimą galima apibūdinti kaip labai labai skausmingą.

Rytų Ukrainos dalies, kurioje besibaigiant 2014 metams kiek prislopo kariniai veiksmai, ateitis tebėra miglota. Konfliktas nėra išspręstas, jo taip pat negalima pavadinti ir įšaldytu. Sudėtingame konfrontacijos trikampyje tarp Ukrainos, Rusijos ir vadinamųjų separatistų vyksta procesai, kurių galutinį rezultatą būtų sunku prognozuoti. Kol kas išryškėjo tik vienas gana akivaizdus dalykas – susiklosčiusioje situacijoje karinių veiksmų sugriautas Donbaso regionas realiai niekam nereikalingas.

Ankstesniame straipsnyje apie „Pietų srauto“ dujotiekio projekto nutraukimą aš įtariau, kad dėl jo dar yra įmanomi įvairūs siurprizai. Nors po aukštų Rusijos pareigūnų pasisakymų logiška būtų padėti šioje istorijoje didelį tašką, atrodo, kad žaidimas dar nėra baigtas. Situacija iš esmės primena anekdotą, kuriame ginčijamasi, ar pacientas labiau miręs nei gyvas, ar atvirkščiai.

Lyginti šiandieninę Rusiją su Šiaurės Korėja, ko gero, būtų ne visai korektiška – pagal žmogaus teisių ir laisvių apribojimus bei taikomas represines priemones Maskvai vis dar toli iki Pchenjano. Tačiau konfrontacijos su Vakarų pasauliu sąlygomis Kremliaus priimami sprendimai iš dalies yra panašūs į Šiaurės Korėjos taktiką, susijusią su izoliacijos keliu ir „pasitikėjimo savo jėgomis“ strategija.

„Pietų srauto“ projekto nutraukimo istoriją sunku būtų pavaizduoti kaip detektyvinę, nors ji ir buvo gana netikėta. Atrodytų, viskas čia yra aišku – Rusijai nusibodo kovoti su Europos Sąjungos taisyklėmis, kurios trukdė realizuoti dujotiekio projektą taip, kaip norėjo Maskva, ir ji nusprendė jo atsisakyti. Tačiau toks žingsnis sukėlė nemažai klausimų, nes iš tikrųjų sunku aiškiai ir nedvejojant pasakyti, kas (kokios aplinkybės) „nužudė“ „Pietų srautą“ ir ar iš tikrųjų „nužudė“.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo apžvelgtos priežastys, kurios verčia dabartinį Rusijos režimą siekti kontroliuoti (ir pagal savo poreikius koreguoti) istoriją. Pažiūrėkime, kokie istoriniai įvykiai (ir jų interpretacijos) kelia didžiausią nerimą Maskvai. Koks yra bendras vadinamosios „kovos su falsifikacija“ vektorius?

Sename anekdote teigiama, kad „Rusija yra valstybė su nenuspėjama praeitimi“. Ko gero, būtų juokinga, jei šis anekdotas neatspindėtų šiuolaikinės politinės realybės. Kremlius laiko istoriją ideologinės įtakos instrumentu. Šiuo atžvilgiu situacija labai primena garsiąją George‘o Orwello antiutopiją „1984“, kurioje žinios apie praeities įvykius irgi buvo keičiamos pasikeitus aktualiai politinei konjunktūrai. Žinoma, situacija Rusijoje dar nepasiekė Orwello aprašyto šaltojo totalitarinio absurdiškumo, tačiau panašaus pobūdžio tendencijos rytų kaimynės politinėje realybėje atpažįstamos gana nesunkiai.

Vadinamosios liaudies respublikos Rytų Ukrainoje nedalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Radą, tačiau lapkričio 2 dieną paskubėjo surengti savo rinkimus. Jų tikslas buvo suformuoti (o tiksliau – įteisinti) „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) valdymo organus. Suprantama, nė viena valstybė pasaulyje, be Rusijos, šių rinkimų ir jų rezultatų nepripažino. Maskva, kaip ir buvo galima nuspėti, pareiškė, kad „gerbia“ minėtų „respublikų“ gyventojų valią, tačiau nuo oficialaus pripažinimo kol kas irgi susilaikė.

2014-ieji tapo Ukrainai didelių išbandymų ir, tikėtina, rimtų pokyčių metais. Neseniai įvykę priešlaikiniai rinkimai į šalies parlamentą – Aukščiausiąją Radą – apibūdinami kaip dar vienas svarbus tebevykstančių procesų etapas. Šiuos rinkimus galima pavadinti žingsniu politinės krizės įveikimo link ir viltimi, kad Ukrainos gyvenime įvyks svarbių kokybinių pokyčių, kurie laikui bėgant leis įveikti ir visas kitas problemas – jų sąrašas šiandien kartais atrodo begalinis.

Besitęsiant Rusijos santykių su Vakarų pasauliu krizei, kilusiai dėl įvykių Ukrainoje, Maskva demonstratyviai perorientuoja savo ekonomikos vektorių į Aziją. Tiksliau, į pagrindinę regiono žaidėją – Kiniją. Tačiau tai, kas Kremliui atrodo kaip sėkmingas strateginis ėjimas, iš tikrųjų gali būti kelias į spąstus.

Žiniasklaidos laisvės suvaržymas tapo vienu iš kertinių dabartinio politinio Rusijos režimo akmenų. Kita vertus, šiais laikais jau nebeįmanoma pasiekti informacinio lauko kontrolės vien apribojant žiniasklaidos priemonių nepriklausomybę ir savarankiškumą. Globali informacinė erdvė paverčia totalios informacijos kontrolės idėją visiška utopija. Tačiau nelaisvos šalys nenori taikytis su tokia situacija, nes mato joje tiesioginę grėsmę sau. Kovoti su nevaržoma informacijos laisve bando ir Maskva.

Kai į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Krymo aneksiją) Vakarų pasaulis atsargiai ir nenoriai reagavo pirmąja sankcijų banga – Maskva tik juokėsi. Vėliau, rodydamas, kad yra pasirengęs ilgai konfrontacijai su Vakarais, Kremlius įvedė atsakomąsias sankcijas, uždarydamas savo rinką kai kurioms produktų grupėms iš Vakarų pasaulio, taip pat demonstratyviai pradėdamas ekonomikos perorientavimo į Kiniją procesą. Tačiau, rodos, Maskvos arogancija po truputi blėsta. Sankcijos savo funkciją atlieka – lėtai, bet nenumaldomai.

Tarp analogijų, kurios dažnai laikomos „nepatogiomis“, yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino palyginimas su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu.

Vieniems ši analogija atrodo itin vykusi. Tai atsispindi net rusiškoje opozicinėje leksikoje: V. Putinas pravardžiuojamas Putleriu (pagal sąskambį su Hitleriu). Taip pat galima priminti, kad kitados labai aktyviai veikęs jaunimo „patriotinis“ judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“) buvo pravardžiuojamas putinjugendu (pagal sąskambį su jaunimo judėjimu nacistinėje Vokietijoje – hitlerjugendu).

Ukrainiečių mokslininkas Georgijus Počepcovas yra apibūdinęs informacinį karą kaip „kovą dėl žmogaus proto“. Šiandien mes matome, kad tarp šalių, rimtai žiūrinčių į informacinio karo galimybes, didžiausią pažangą daro Rusija. Vieną svarbų informacinį karą ji jau laimėjo, ir tas karas iš esmės buvo pilietinis, t. y. nukreiptas prieš savo visuomenę.

Tarptautinėje politikoje ir ypač diplomatijoje atėjo metas, kai daiktai ir reiškiniai pradedami vadinti savo vardais. Rugpjūčio pabaigoje NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas viešai prabilo apie tai, kad Rusijos kariuomenė dalyvauja karinėse veiksmuose Ukrainoje (Kijevas kalbėjo apie tai jau seniai) ir kad tai yra šiurkštus Ukrainos suverenumo ir teritorinio vientisumo pažeidimas. Vargu ar tai galima pateikti kaip naujieną, nes realiai Ukrainos teritorinis vientisumas buvo pažeistas dar pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį. Tačiau NATO vadovo pareiškimas bet kuriuo atveju yra reikšmingas, nes parodo, kad didžiausias pasaulyje gynybinis aljansas ryžtasi pripažinti karčią tiesą: tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, yra ne separatizmo proveržis, o agresija, kurią prieš Ukrainą vykdo Rusija.

Lietuvos laukia svarbūs finansinės sferos pokyčiai. Jau greičiau nei po pusmečio nacionalinę valiutą litą turėtų pakeisti bendra europinė valiuta – euras. Taip mūsų šalis dar labiau integruosis į finansinę susivienijusios Europos sistemą. Tačiau kaip ir su bet kokiais didesniais pokyčiais, taip ir su šiuo įvykiu yra susiję ir nemažai baimių.

„Novorosija“ – tai, į ką Kremliaus svajotojų fantazijose turėjo pavirsti Lugansko ir Donecko „liaudies respublikos“ sėkmės atveju. Absoliučiai idealus variantas Maskvai būtų padaryti „Novorosija“ visą rytų Ukrainą, žinoma – be Krymo, kuris dabar esą yra „Rusijos dalis“.

Avialinijų „Malaysia Airlines“ lėktuvo „Boeing 777“ (reisas MH17) katastrofa Donecko srityje tapo vienu tragiškiausių, bet ir vienu svarbiausių konflikto Rytų Ukrainoje įvykių. Ši tragedija leidžia aiškiau pamatyti ir identifikuoti, kas yra kas šioje dirbtinai sukurtoje konfrontacijoje, ir tiksliai sudėlioti akcentus. Galbūt vėliau šią katastrofą galima bus pavadinti esminiu šios sudėtingos geopolitinės istorijos įvykiu, tačiau taip pat nereikia pamiršti milžiniškos jo kainos – beveik 300 žuvusių keleivių ir ekipažo narių.

Nesunku prisiminti Rusijos džiaugsmą dėl gana lengvai ir „taikiai“ įvykdytos Krymo aneksijos. Šio Ukrainos regiono prijungimas prie Rusijos Federacijos buvo pozicionuojamas kaip didžiausia geopolitinė pergalė. Tačiau po šventės Maskvos gali laukti ir gana nemalonios pagirios. Pasaulis atsisakė pripažinti Krymo prijungimo prie Rusijos teisėtumą, o tai reiškia, kad juridiškai šis pusiasalis vis dar priklauso Ukrainai. Kijevas turi nemažai galimybių pajungti tarptautinės teisės normas savo interesams ginti. Kol kas Ukraina tiesiog neranda laiko visapusiškam šios strategijos realizavimui, nes pagrindinis dėmesys yra sukoncentruotas kovai su separatistais šalies rytuose.

Apie Rusijos propagandinį karą prieš Ukrainą prirašyta jau nemažai. Šiame ideologiniame fronte naudojamos įvairios priemonės – pradedant tiksliniu stereotipinių sąvokų kartojimu per visus Maskvai pavaldžius informacijos kanalus ir baigiant faktų ir duomenų falsifikavimu. Propagandinis Rusijos aparatas nemažina savo apsukų, tad prie šios temos tenka vis grįžti. Šiame straipsnyje bus bandoma pažvelgti į šio konfrontacijos aspekto dinamiką.

Kinijos tema vis aktyviau plėtojama politiniame Rusijos diskurse. Ši žinia nėra nieko netikėto, nes Maskva jau seniai pradėjo žiūrėti į Pekiną kaip į strateginį partnerį. Rusiją masina greitas ekonominis Kinijos augimas, rinkos potencialas bei šios šalies vaidmuo globalioje politikoje. Maskvoje skamba samprotavimai, kad, suvienijusi jėgas su šia kaimyne, Rusija galėtų išstumti JAV iš dominuojančių pozicijų pasaulio reikaluose. Tačiau skeptikai teigia, jog didesnis pavojus pačiai Rusijai gresia pirmiausia ne iš jos nekenčiamų Vakarų, o iš Kinijos pusės.

Po truputį vis labiau aiškėja didžiausio Maskvos geopolitinio projekto – Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES) – kontūrai. Formuodama šį tarpvalstybinį susivienijimą Rusija dar labiau stiprina savo pozicijas posovietinėje erdvėje, tačiau vargu ar EAES taps Sovietų Sąjunga-2 (nors tikriausiai kaip tik tokia vizija ir buvo puoselėjama Kremliuje). Maskvos tikslai ir interesai formuojant Eurazijos ekonominę sąjungą yra gana akivaizdūs, tačiau kyla klausimas: kokią naudą iš dalyvavimo šiame susivienijime gaus kiti jo nariai, pirmiausia – Baltarusija ir Kazachstanas?

Rusijos vaidmuo ir įtaka įvykiams Ukrainoje paskatino Vakarų pasaulį įvesti prieš šią valstybę sankcijas. Galima prisiminti, kad pirmos užuominos apie sankcijas (ir pirmiausia – jų mastą) Maskvą prajuokino. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kad sankcijų ratas sukasi gal ir lėtai, bet nenumaldomai. Šiandien jau nežinia, kas juoksis paskutinis, nes sankcijos sukelia Rusijai akivaizdžių nepatogumų.

Neseniai atrodė, kad Rusija stovi prie didelio geopolitinio proveržio slenksčio. Buvo kalbama, kad ilgai puoselėtas Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) projektas, kuris turėjo tapti Rusijos atsaku Europos Sąjungai, pavirs realybe jau 2015 metais. Tačiau agresyvūs Rusijos veiksmai prieš Ukrainą, esminių tarptautinės teisės normų nepaisymas ir kiti panašūs pavojingi žaidimai privertė sunerimti net artimiausius Maskvos partnerius. Dėl šios priežasties Eurazijos ekonominės sąjungos projektas vėl praranda aiškius kontūrus.

„Dešinysis sektorius“ (DS) tapo atpažįstamu Ukrainoje įvykusios revoliucijos „prekės ženklu“. Tačiau mažai kas galėtų tiksliai pasakyti, kas tai per organizacija ir kokie yra tikrieji jos siekiai. „Dešinysis sektorius“ vis labiau tampa mitais ir įtarimais apipintu susivienijimu be aiškios tiek visuomeninės, tiek politinės ateities. Tenka pripažinti, kad gyvybingiausia ši organizacija šiandien yra vien Rusijos propagandos vaizdiniuose.

Ženevos susitarimas, pasiektas balandžio viduryje, turėtų padėti normalizuoti situaciją Ukrainoje, tačiau yra rimtų abejonių, kad šis dokumentas iš tikrųjų galėtų pakreipti reikalus į gerąją pusę. Kiekviena iš susitarimo dalyvių turėjo savo tikslų, kurie nebūtinai sutapo su kitų susitarimo šalių tikslais. Pasirašytame dokumente sudėlioti visi tokioje situacijoje reikalingi „teisingi“ žodžiai, tačiau politikos apžvalgininkai pažymi, kad susitarimas iš esmės yra tuščias ir beprasmis, o gal net žalingas svarbiausiaijo dalyvei – Ukrainai.

Rusijos veiksmai Ukrainoje ir kariuomenės telkimas prie jos sienų griauna visą regiono saugumo infrastruktūrą. Suprantama, šiandien pagrindinis smūgis yra nukreiptas link rytinės ir pietinės Ukrainos dalies, tačiau šie įvykiai verčia nerimauti ir kitas valstybes, kurios gali būti paveiktos šios geopolitinės krizės.

Rusija kariauja su Ukraina. Drąsiai rašau šį teiginį, nes kitos valstybės teritorijos užgrobimas yra akivaizdus karo veiksmas. Tačiau tiksliai kvalifikuoti dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą yra sunkiau. Tai nėra įprastinis ginkluotas susirėmimas. Nors ant realių karo veiksmų ribos balansuojama iki šiol, konfliktas kol kas nėra peraugęs į vadinamąją karštąją karo stadiją. Tačiau neįmanoma ignoruoti kito – propagandinio – karo, kuris įgauna vis didesnį pagreitį. Šią karo rūšį galima vertinti ir kaip pasirengimą realiems karo veiksmams, ir kaip atskirą agresijos formą.

Po kelių dienų Afganistane vyks prezidento rinkimai. Šios šalies gali laukti žymūs politiniai pokyčiai, nes pagret dvi kadencijas jai vadovavęs prezidentas Hamidas Karzajus pagal šalies Konstituciją neturi teisės siekti trečios kadencijos. Kita vertus, visi supranta, kad esminius pokyčius Afganistane pirmiausia lemia ne politinio gyvenimo įvykiai, o kiti, su saugumo padėtimi šalyje susiję aspektai. Ši valstybė išlieka viso regiono nestabilumo šaltiniu. Gana sudėtingoje situacijoje atsidurs ir naujai išrinktas Afganistano vadovas, nes iki šių metų pabaigos iš šalies turėtų pasitraukti JAV ir jų sąjungininkų pajėgos. Visą atsakomybę už padėtį šalyje ir jos ateitį planuojama perduoti Afganistano valdžios struktūroms, kurių gebėjimas visiškai kontroliuoti situaciją kelią pagrįstų abejonių.

Praėjus vos kelioms dienoms po vadinamojo „referendumo“ Kryme Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė pusiasalio prijungimo prie Rusijos Federacijos dokumentus. Įgyvendinti šį siekį Maskvai jau negalėjo sutrukdyti net labai neigiama tarptautinės bendruomenės reakcija. Tačiau, be karinių ir geopolitinių niuansų, šis Rusijos sprendimas turi ir ne mažiau reikšmingą finansinį aspektą, kurį verta panagrinėti plačiau.

Įvykiai Kryme privertė suklusti visą tarptautinę bendruomenę, tačiau kyla labai svarbus klausimas: ar po šių įvykių bus padarytos deramos išvados? Vadinamojo Vakarų pasaulio reakcija verčia rimtai tuo abejoti. Krymo krizė dramatiškai primena 2008 metų įvykius Gruzijoje. Po to konflikto irgi atrodė, kad idealistinis požiūris į Rusiją turėtų netekti prasmės, tačiau vangi ir labai atsargi Vakarų reakcija leido Maskvai pajusti ne tik galią, bet ir nebaudžiamumą.

Atstatydintas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius dar ne taip seniai tvarkėsi šalyje kaip savininkas savo kieme. Tai tik patvirtino jo polinkį į autoritarinio valdymo principus, kurių taikymu šis šalies vadovas yra kaltinamas nuo pat atėjimo į valdžią. Rizikingas politinis žaidimas ir nenoras įsiklausyti į šalyje vyraujančias nuotaikas įžiebė Euromaidano laužus ir sukėlė didelę įtampą šalies viduje. Vargu ar V. Janukovyčių buvo galima pavadinti geru ir sumaniu politiku – savo būdu jis labiau priminė daugumą kitų posovietinės erdvės politikos veikėjų, kurie painioja asmeninius ir valdomos valstybės interesus.

Nepriklausomybės aikštė Kijeve (Maidane) tapo visos Ukrainos simboliu. Lokalūs įvykiai šioje sostinės aikštėje turi platesnę prasmę ir atspindi situaciją visoje šalyje. Padėtis čia itin sudėtinga, todėl kol kas nėra lengva atlikti bent tikslesnę jos analizę ir juo labiau ką nors prognozuoti. Šiame straipsnyje bus bandoma pateikti svarbiausius aspektus, kurie lemia sudėtingą situaciją Ukrainoje, ir pamąstymus apie galimą šios šalies ateitį.

2013-ieji Lietuvoje buvo europinių nuotaikų metai. Gyvenome ypatingo dėmesio Europos Sąjungos reikalams situacijoje, nes mūsų valstybei pirmą kartą teko pirmininkauti ES Tarybai. Tai buvo vienas didžiausių tarptautinės politikos iššūkių, tekusių Lietuvai pastaraisiais metais. Vilnius garbingai susitvarkė su prisiimtu įsipareigojimu, tačiau apskritai praėję metai Europos Sąjungai ir vėl buvo ne iš lengvųjų.

Informacinė erdvė yra terpė, kurioje gali būti realizuota dalis esminių geopolitinių siekių. Tai ypač aktualu šiandien, kai atskirų valstybių informaciniai laukai nėra tokie izoliuoti, kaip buvo kadaise. Naujosios technologijos (pirmiausia palydoviniai tinklai ir internetas) jau daugiau nei kelis dešimtmečius kuria globalią informacinę erdvę, kuri suteikia naujas ryšių ir informacijos sklaidos galimybes. Tai leidžia kalbėti apie tokį reiškinį kaip informacijos geopolitika. Tarp valstybių, kurios siekia realizuoti savo strateginius tikslus informacinėje erdvėje, dažnai minima Rusija.

Lapkričio pabaigoje po ilgų ir įtemptų derybų Ženevoje pavyko pasiekti susitarimą dėl įsisenėjusios tarptautinės politikos problemos – Irano ir jo branduolinės programos. Po dešimtmečio bevaisių pastangų daug kas įvertino šį sprendimą kaip aiškų proveržį, tačiau atsirado ir tokių šalių, kurios vis vien liko nepatenkintos pasiektu kompromisu. Galbūt taip nutiko dėl to, kad Ženevoje vyko stambus geopolitinis žaidimas, tačiau tiksliai pasakyti, kas jį laimėjo, o kas pralaimėjo, nėra lengva.

Atsakyti į klausimą, kokie yra Lenkijos ir Rusijos santykiai – ar patys geriausi naujausioje šių šalių istorijoje, ar tokie pat sudėtingi kaip įprastai, – nėra lengva. Atrodytų, kad pastaruoju metu šių dviejų valstybių santykiuose atsirado teigiama dinamika. Lenkijoje pradėta palankiau žiūrėti į Rusiją, o Rusijoje – į Lenkiją. Tačiau keli incidentai parodė, kad šis pagerėjimas yra tik laikinas, paviršutiniškas reiškinys. Giluminės Lenkijos ir Rusijos santykių problemos niekur nedingo.

Kondopoga 2006 metais, Sagra 2011-tais, Pugačiovas – 2013 metų liepą ir pagaliau visai neseniai – Maskvos Biriuliovo rajonas. Tai yra Rusijos etninės įtampos žemėlapis. Šį žemėlapį galima pavadinti nepilnu ir paviršutinišku, tačiau visus paminėtus atvejus vienija panašus scenarijus: po nusikaltimo (dažniausiai rusų ir kurios nors tautinės mažumos atstovų ar migrantų konflikto) gyventojai sukyla, reikalaudami iš vietinės ir (ar) federalinės valdžios ryžtingų veiksmų. Svarbus visų šių konfliktų aspektas – etninė įtampa. Visų bėdų šaltiniu įvardijami „svetimi“, t. y. kurios nors Rusijoje gyvenančios etninės mažumos atstovai ar migrantai, atvažiavę į Rusijos Federaciją iš buvusių sovietinių respublikų...

Per kelis pastaruosius metus integracijos procesai Eurazijoje smarkiai paspartėjo. Pagrindinis jų lokomotyvas yra Rusija. Tai ji inicijavo Muitų sąjungą, už kurios matyti būsimos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) kontūrai. Be to, ir pati EES gali tapti realybe jau 2015 metais. Visa tai galima priskirti prie didelių Maskvos laimėjimų. Tačiau integracijos procesai Eurazijos platybėse nėra vienareikšmiai.

Islamas yra religija, apie kurią šiandien kalbama daugiausia, tačiau nesunku pastebėti, kad šios kalbos neretai būna ne dvasinio, o politinio pobūdžio. Islamo pasaulis priešpriešinamas ne kitų religijų paradigmai, o Vakarų pasauliui kaip ne vien religinių – krikščioniškų, bet ir politinių vertybių sferai. Be to, šiandien tradiciškai apie islamo pasaulį kalbama kaip apie priešišką erdvę. „Džihadas“, „terorizmas“, „šariatas“ yra tos sąvokos, kurios formuoja mūsų požiūrį į šią religiją.

Tradiciniame susitikime su Rusijos žurnalistais Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka, žmonių pravardžiuojamas „batka“ („tėtušiu“), išsakė nemažai įdomių minčių, kurias galima interpretuoti kaip tam tikrą politinį pranešimą. Šis pranešimas pirmiausia skirtas artimiausiai Baltarusijos sąjungininkei – Rusijai.

Rugsėjo pabaigoje Rusijoje jau dešimtą kartą susitiko vadinamasis Valdajaus klubas. Jubiliejinis susitikimas, trukęs keturias dienas, surinko rekordinį dalyvių skaičių, tačiau jo turinys nebuvo išskirtinis. Nereikia pamiršti ir pagrindinės Valdajaus klubo paskirties. Pirmą kartą šio klubo susitikimas įvyko 2004 metais. Buvo skelbiama, kad jo funkcija – surinkti vienoje vietoje Rusija besidominčius specialistus iš viso pasaulio ir suteikti jiems galimybę dalintis mintimis bei idėjomis ir geriau pažinti savo domėjimosi objektą...

Ekonominis Baltarusijos ir Rusijos karas dėl kalio trąšų rinkos gali būti vertinamas kaip naujos kartos ekonominė konfrontacija. Gana netikėti buvo Minsko veiksmai: Baltarusijos valdžia areštavo į oficialias derybas atvykusį Rusijos kompanijos „Uralkalij“ generalinį direktorių Vladislavą Baumgertnerį. Jis buvo sulaikytas po susitikimo su Baltarusijos ministru pirmininku Michailu Miasnikovičiumi. Rusija reagavo į tai negatyviai, tačiau gana santūriai...

Tenka pasakyti, kad Lietuvos kontekste pokalbiai apie globalizaciją dažniausiai turi neigimą konotaciją. Globalizacijos labiau bijoma nei bandoma atrasti joje racionalų grūdą ir ryžtis išnaudoti šio proceso teikiamas galimybes. Antroje straipsnio dalyje bus bandoma išnagrinėti Lietuvos padėtį globalizacijos apimtame pasaulyje.

Globalizacijos procesas – vieni jo bijo, kiti vertina kaip savaime suprantamą reiškinį, kuris turi nemažai teigiamų bruožų. Šis procesas pasireiškia įvairiose politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sferose, o pagrindiniai jo požymiai – tarptautinių ryšių intensyvėjimas, aktyvesnis žmonių judėjimas tarp valstybių, gyvenimo tempo greitėjimas. Globalizacijos procesas turi ir ypatingų geopolitinių bruožų, kuriuos čia bus bandoma aptarti.

Kremlius naudoja teisėsaugos struktūras ir teisminę sistemą kovai su savo politiniais oponentais. Tai nėra didelė naujiena, tačiau vėl ją aptarinėti verčia procesas prieš nesisteminės opozicijos atstovą Aleksejų Navalną, pagal kurį jis buvo nuteistas 5 metams nelaisvės. Be to, A. Navalnas turi sumokėti 500 tūkst. rublių (apie 40 tūkst. litų) baudą. Tačiau minėta byla yra sudėtingesnis reiškinys, nei paprastas politinis susidorojimas. Šiuo metu A. Navalnas, pasirašęs pasižadėjimą neišvykti, paleistas laukti nuosprendžio įsigaliojimo laisvėje.

Lietuva jau mėnesį pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Dabar, kai nuslūgo šventinių renginių pompastika bei nutilo svarstymai apie tai, ar Vilnius yra pasirengęs (ar nepasirengęs) pusmečiui paimti į savo rankas ES vairą, atėjo laikas aptarti galimybes ir iššūkius, kuriuos mūsų šaliai žada šis laikotarpis.

Žymiausiam Rusijos kaliniui, buvusiam turtingiausiam šalies verslininkui Michailui Chodorkovskiui birželio 26 d. sukako 50 metų. Šį jubiliejų jis sutiko už grotų. Jeigu niekas nepasikeis, tai šių metų rudenį M. Chodorkovskis galės pažymėti ir kitą jubiliejų – dešimties metų, praleistų nelaisvėje. <...> Daliai Rusijos visuomenės šio žinomo kalinio asmenybė tapo pasipriešinimo dabartinei Rusijos politinei sistemai simboliu, tačiau yra ir nemažai žmonių, kurie mano, kad buvęs oligarchas gavo tai, ko nusipelnė.

Inovacijos turi tapti Rusijos ateities pagrindu. Tai buvo mintis, kurią 2008 metais atėjęs į valdžią prezidentas Dmitrijus Medvedevas bandė paversti savo vykdomos politikos moto. Šią mintį gal anuomet ir galima buvo vertinti kaip programinę nuostatą, tačiau šiandien žinome, kad D. Medvedevas buvo tik statistas (tiesa – pagrindinis statistas) operacijoje „Įpėdinis“... Tačiau D. Medvedevo valdymo laikotarpis paliko savo pėdsakų. Vienas iš tokių pėdsakų, susijęs su paminėta mintimi apie inovacijas, – Skolkovo aukštųjų technologijų centras.

Rusijos ir Japonijos dvišaliuose santykiuose pastebimas atšilimas, tačiau nėra aišku, ar tai leis pagaliau išspręsti svarbiausią šių valstybių nesutarimą – klausimą dėl Kurilų salų priklausomybės. Priminsime, kad Japonija šių salų kontrolę prarado po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien Kurilų salos priklauso Rusijai. Maskva atmeta Tokijo pretenzijas į šias teritorijas (tačiau pastaruoju metu prabilta apie galimą kompromisinį variantą)...

„Stabilumo sala krizės sūkuryje“ – taip aukščiausi Rusijos pareigūnai dar ne taip seniai kalbėjo apie savo šalies ekonomiką. Nors kitur pasaulyje į šį posakį buvo žiūrima gana skeptiškai, kažkiek tiesos šiuose žodžiuose irgi buvo. Aukštos energetinių išteklių kainos leido Rusijai praturtėti. Dujos ir nafta tapo ne tik gerovės simboliu, bet ir politikos dalimi. Tačiau kitas svarbus klausimas, kurį čia galima užduoti – ar tai iš tikrųjų buvo naudinga Rusijos ekonomikai?

Nemaža dalis pinigų, kuriuos generuoja Rusijos ekonomika, pačioje Rusijoje neužsibūna ir tai nėra jokia paslaptis. Yra keletas būdų ištekinti pinigus iš šalies. Vienas jų – patikėti juos ofšorinėse zonose registruotoms kompanijoms ar užsienio bankams.

Balandžio pradžioje įvykęs Turkijos prezidento Abdullah Gülo (Abdula Giulo) ir gausios jį lydinčios delegacijos vizitas į Lietuvą turėjo svarbią reikšmę ne tik dvišalių santykių, bet ir artėjančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungoje kontekste. Vilnius šiandien dairosi tam tikrų temų, kurios galėtų tapti svarbiausiais artėjančio Lietuvos pirmininkavimo akcentais. Turkija ir jos narystės Europos Sąjungoje siekis gali tapti vienu iš tokių akcentų.

Šiandien vis didesnis dėmesys skiriamas geopolitiniam susivienijimui BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika). Nors formaliai tai nėra nei reali politinė ar ekonominė sąjunga, nei tarptautinė organizacija, o šiam susivienijimui apibrėžti vartojamą trumpinį 2001 metais pasiūlė agentūra „Goldman Sachs“, kalbėdama apie sparčiausiai augančias pasaulio ekonomikas (...), BRICS vis dažniau aptariamas kaip realiai egzistuojantis tarptautinės politikos subjektas.

Nustatyti šiandien tikrąją Lietuvos ir Lenkijos santykių padėtį nėra lengva. Bendrai sutariama, kad šių santykių plotmėje susikaupė daug neišspręstų problemų ir įsisenėjusių skaudulių, kurie liečia tautinių bendruomenių (lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje) gyvenimą.

Neseniai portale „Geopolitika.lt“ buvo publikuotas straipsnis, kuriame kalbama apie „istorinį Ukrainos momentą“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=5901], o tiksliau – šansą priartėti prie Europos Sąjungos, o gal net ir padaryti realų žingsnį link narystės joje. Nekartojant šiame straipsnyje išsakytų minčių norėtųsi kiek plačiau panagrinėti, kokios problemos yra Ukrainai aktualios šiandien ir kokius geopolitinius pokyčius galėtų lemti hipotetinė Ukrainos narystė ES.

Nuo praeitų metų pabaigos, suėjus susitarimo terminui, Rusija nutraukė Azerbaidžane esančios Gabalos radiolokacinės stoties eksploataciją. Nors Maskva norėjo pratęsti susitarimą su Baku dėl stoties darbo iki 2025 metų, Azerbaidžanas pareikalavo pernelyg aukštos nuomos kainos. Intensyvios derybos nedavė jokių rezultatų, tad Rusijai teko atsisakyti šio savo karinės infrastruktūros objekto.

Nors įvykiai Malyje (valstybė Vakarų Afrikoje) ir gali atrodyti kaip lokalaus pobūdžio konfliktas, iš tikrųjų turi plačią geopolitinę reikšmę. Apie Malio konfrontaciją verta kalbėti kaip apie precedentą, rodantį realius pavojus, kurie tampa vis aktualesni ne tik Afrikos žemynui, bet ir kitoms pasaulio dalims.

Praėjusiais metais atrodė, kad apie Izraelį ir Palestiną neteks daug kalbėti, kad Artimųjų Rytų temoje viską užgoš įvykiai Sirijoje ir naujienos, susijusios su vadinamojo Arabų pavasario pasekmėmis. Tačiau metų pabaigoje pasaulio dėmesys vėl buvo prikaustytas prie Izraelio ir Palestinos konflikto paaštrėjimo, taip pat prie Palestinos bandymų įtvirtinti savo valstybingumą Jungtinėse Tautose. Šiame straipsnyje ir bus bandoma apžvelgti minėtus įvykius.

Pasibaigę metai Baltarusijoje parodė, kad autoritarinis šios kaimyninės šalies režimas kol kas išlaiko savo stabilumą. Opozicijos jėgoms nepavyko pasiekti kokių nors reikšmingų situacijos šalies viduje pokyčių.

Išmaniosios gynybos (smart defence) koncepcija yra gana nauja, nors ekspertai teigia, kad joje panaudoti principai vienaip ar kitaip aptariami jau nebe pirmus metus. Bet kurio atveju dėmesys šiai gynybinių pajėgumų optimizavimo koncepcijai yra svarbus, nes šiuo metu išmaniąją gynybą galima pavadinti pagrindine Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) filosofija, kuria bent jau artimiausią dešimtmetį bus siekiama vadovautis.

Besibaigiantys metai atskleidžia naujas tendencijas Rusijos politiniame gyvenime. Tikėtina, kad šios tendencijos nulems pokyčius, kurie bent jau artimiausiu metu bus aktualūs Rusijos valdžios struktūroms. Kalbame pirmiausia apie kelis garsius korupcijos skandalus, kurie gana netikėtai sudrebino valdantįjį elitą.

Įvertinti Rusijos ir NATO sąveiką nėra lengva dėl jos dvilypumo. Viešojoje Rusijos erdvėje į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją žiūrima dažniausiai įtariai arba net priešiškai. NATO kaip „priešo“ vaizdas yra paveldėtas dar iš sovietmečio. Ir iš tikrųjų, Rusijoje mažai kas daroma, kad šis vaizdinys keistųsi.

Rusijoje spalio 20 ir 21 d. vyks rinkimai. Tiesa, apie juos greičiausiai mažai kas girdėjo ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje. Be to, šių rinkimų rezultatai kol kas nežada jokių permainų nei politiniame, nei visuomeniniame šalies gyvenime. Tačiau žmonės, organizuojantys šiuos rinkimus, tiki, kad tai gali būti naujas kovos prieš esamą Rusijos valdžią etapas.

Antroji ir trečioji pasaulio ekonomikos susipešė dėl kelių salų Rytų Kinijos jūroje. Taip galima būtų apibūdinti Kinijos ir Japonijos konflikto aplinkybes. Šioje konfliktinėje situacijoje dalyvauja ir Kinijai artimas Taivanas, kuris irgi reiškia pretenzijas į ginčytinas Senkaku (kinų pavadinimas – Diaoyu) salas. Šis konfliktas, išaugęs į ganą rimtą konfrontaciją, turi ne tik akivaizdžiai matomas, bet ir užslėptas reikšmes.

Vienoje senoje reklamoje teigiama, kad „įvaizdis yra viskas“. Šią frazę tenka prisiminti ir stebint Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimą įmantriose ryšių su visuomene akcijose. Naujausiu tokiu neprotokoliniu Rusijos prezidento pasirodymu tapo jo skrydis deltaplanu, rodant sezoninės migracijos kelią jauniklėms sibirinėms gervėms.

Dėmesys Rusijos Šiaurės Kaukazo regionui neslūgsta. Procesai, verdantys šiame regione, rodo, kad iki tikros taikos ir stabilumo ten yra dar gana toli. Keli paskutiniai įvykiai byloja, kad įtampa Šiaurės Kaukaze artimiausiu metu greičiausiai tik augs. Kalbant vaizdingai, galima teigti, kad pavieniai destabilizuojančio pobūdžio įvykiai spaudžia regiono įtampos spyruoklę, kuri galiausiai gali išsitiesti naujo ginkluoto konflikto pavidalu.

Nežinia, ar rusų pankroko grupė „Pussy Riot“ paliks kokį nors pėdsaką muzikos pasaulio istorijoje, bet į Rusijos politinio pasipriešinimo esančiam režimui istoriją šis jaunų merginų kolektyvas savo vardą jau įrašė. Grupės surengtas pasirodymas tiesiog suskaldė Rusijos visuomenę, kartu tai tapo rimtu išbandymu Maskvai – jos politinei ir teisminei sistemai.

Dura lex, sed lex (įstatymas griežtas, bet tai įstatymas), – sakė senovės romėnai. Tą patį šiandien gali sakyti Rusijos gyventojai. Ypač daug nuogąstavimų sukėlė paskutinės įstatymų leidėjų iniciatyvos. Prieš išeidamas vasarą ilsėtis Rusijos parlamentas spėjo priimti kelis kontroversiškus įstatymus, kurie sukėlė didelį rūpestį valdžios oponentams.

Mažas lėktuvas slapta kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną, priartėja prie Minsko, Baltarusijos teritorijoje nuleidžia desantą žaislinių meškiukų su atsišaukimais prieš žodžio laisvės suvaržymus ir taip pat slaptai grįžta į Lietuvos teritoriją. Akcijos vykdytojai – švedai, jie vėliau noriai pateikia įvairias skrydžio smulkmenas ir jo vykdymo įrodymus. Baltarusijos pusė viską neigia (jokio lėktuvo, jokio sienos pažeidimo).

Rusijos valdžia mėgsta kartkartėmis vis pagąsdinti savo visuomenę numanomomis ar įsivaizduojamomis karinėmis grėsmėmis. Pavyzdžiui, Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), nors su ja palaiko gana aktyvius ryšius. Tokioje situacijoje vertėtų pakalbėti ne tik apie (numanomus) Rusijos priešininkus (priešus), bet ir apie potencialius sąjungininkus, kurie turėtų palaikyti ją sunkią akimirką.

Egiptas šiandien primena kunkuliuojantį katilą. Trapus šios šalies stabilumas po prezidento Hosnio Mubarako nuvertimo visą laiką išbandomas politinės kovos priemonėmis, o per Arabų pavasario įvykius išgarsėjusi Tahriro aikštė Kaire vis dar atlieka pilietinio protesto arenos funkciją. Rašant apie Egiptą šiandien tegalima pirmiausia mėginti fiksuoti momentinę situaciją, kurį gali gana greitai pasikeisti.

NATO šalys planuoja išvesti savo karines pajėgas iš Afganistano iki 2014 metų pabaigos, tačiau tai neramina Rusiją. Nors Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto aljansą, NATO pajėgų pasitraukimas iš regiono gali reikšti rimtą galvos skausmą Rusijai ir jos partneriams iš kai kurių Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių. Pasirodo, Maskvos požiūriu, NATO ne visada yra blogai.

Rusijoje pasibaigė karštas ir neramus rinkimų laikotarpis, valdžios sumanyta rokiruotė įvyko – Vladimiras Putinas vėl tapo šalies vadovu, o buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas užėmė ministro pirmininko postą.

Pastarųjų metų Rusijos geopolitiniuose žaidimuose Padniestrės korta beveik nebuvo traukiama. Net kai 2008 metais Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, nepripažintai Padniestrės Moldovos Respublikai (PMR) buvo leista suprasti, kad šis precedentas kol kas neturės didesnės reikšmės jos likimui.

Kosmoso tyrinėjimai turi Rusijai labai svarbią ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Pirmojo žmogaus kosmose – Jurijaus Gagarino – skrydis yra vienas iš istorinių šiandieninės Rusijos ramsčių, kaip ir, pavyzdžiui, pergalė Didžiajame Tėvynės kare. Žinoma, visi šie laimėjimai pasiskolinti iš sovietmečio, tačiau jie padeda šiandieninei Rusijai palaikyti tam tikrą istorinį vientisumą, išgryninti dalykus, vertus pasididžiavimo.

Internetą galima vadinti reiškiniu, kuris keliais pastaraisiais dešimtmečiais labiausiai keitė šiuolaikinio pasaulio veidą. Verta kalbėti ir apie politinę interneto įtaką, o tiksliau – apie globalaus informacinio tinklo įtaką politiniams procesams. Neatsitiktinai akcentuojamas labai svarbus globalaus tinklo (World Wide Web) vaidmuo prieš metus praūžusiuose įvykiuose, kuriuos visi žino Arabų pavasario vardu.

Neretas pokalbis apie Ukrainą prasideda nuo klausimo – su kuo šiai šaliai būti ir į kurią pusę judėti? Šį klausimą lemia keli aspektai, kuriuos trumpai reikėtų priminti. Balansavimas tarp Europos ir Rusijos tapo Ukrainos strategija nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, šios strategijos ji tvirtai laikėsi dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: viena vertus, Kijevas rodė susidomėjimą galima europine integracija, kita vertus, pernelyg nenutoldavo nuo Rusijos.

Nėra didesnių abejonių, kad Lietuva yra informacinio karo lauke. Šiai karo lauko situacijai – jos analizei ir konstatavimui – buvo skirta pirmoji straipsnio dalis. Tačiau po konstatavimo kyla klausimas: „Ką daryti?“ Klausimas, be jokių abejonių, vertas ne vieno žmogaus, o visos ekspertų grupės (think-tank) apmąstymo. Tačiau tam tikras gynybinės strategijos gaires galima būtų pateikti jau dabar.

Jeigu kuri šalis nevykdo informacinio karo veiksmų, tai nereiškia, kad ji nedalyvauja jokiame informaciniame kare ir yra už kovos lauko ribų. Tokias šalis į informacinę konfrontaciją dažniausiai įtraukia kitos – agresyvesnės ir aktyvesnės valstybės. Žinoma, „nedalyvauti“ informaciniame kare galima, tačiau informacinės ir propagandinės agresijos ignoravimas vargu ar yra tinkama strategija.

Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas.

Globalioje ekonominėje erdvėje vyksta vaidmenų perskirstymas. Vakardienos lyderiai – JAV, Europos Sąjunga – susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, praranda stabilumą ir savo pozicijas. Užtat didelį pakilimą išgyvena Kinija. Tarp naujų galimų pasaulio lyderių vis dažniau minima ir Indija. Yra ir dar viena šalis, galinti pretenduoti į labai aukštą poziciją ateities ekonomikoje – Brazilija.

Sovietų Sąjungos karinės pajėgos galėjo pasigirti savo bazėmis ne tik artimajame, bet ir tolimajame užsienyje. Tai buvo svarbus šaltojo karo elementas, atspindintis globalią sovietų stovyklos dvikovą su Vakarų pasauliu (iš esmės – su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis). Sovietų Sąjungos žlugimas tarp kitų klausimų iškėlė ir karinės infrastruktūros bei jos ateities klausimą.

Vasaros pabaigoje Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas atskleidė labai nemalonius statistinius duomenis. Pasak jo, per metus nelaimingų atsitikimų oro transporto srityje skaičius Rusijoje padvigubėjo, o tokių incidentų aukų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo keturis kartus. Praėjus vos dviem savaitėms po šio S. Ivanovo pasisakymo ne tik Rusiją, bet ir visą sporto pasaulį sukrėtė tragedija: kildamas iš Jaroslavlio oro uosto sudužo lėktuvas, žuvo visa šio miesto „Lokomotyvo“ ledo ritulio komanda.

Rusijoje prasidėjo aktyvus politinis sezonas (tiek, kiek jis gali būti aktyvus šalyje, kur ant sugriautų demokratijos pamatų statoma autoritarinio pobūdžio valdymo sistema). Metų pabaigoje vyks rinkimai į šalies parlamentą – Dūmą, o kitais metais turėtų pasikeisti ir Kremliaus šeimininkas. Ne taip seniai Rusijos politinį lauką kiek sujudino žinia, kad dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas net nebandys balotiruotis antrajai kadencijai ir paslaugiai užleis vietą Vladimirui Putinui.

Didžiausia Ukrainos dujotiekių sistemos renovacijos problema yra labiau susijusi ne su pačiu renovacijos procesu, o su klausimu, ar po jos atnaujinti padidinto laidumo dujotiekiai bus užpildyti dujomis. Ar dujos iš Rusijos vis dar bus pumpuojamos į Europą per Ukrainos teritoriją – opus klausimas Kijevui. Ukrainos dujotiekių sistema tampa didelio geopolitinio žaidimo objektu. Faktiškai tas žaidimas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, o Maskva labai nemėgsta pralaimėti.

Prieš 20 metų Rytų Europoje vyko didžiuliai geopolitiniai pokyčiai: 1991 m. galutinai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Šios griūties (paskutinio jos etapo) pradžią galima susieti su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, o sovietinės imperijos subyrėjimo apoteoze tapo rugpjūčio mėnesio pučas Maskvoje. Šiandien verta pasižiūrėti į dvidešimties metų senumo įvykius ir per tą laikotarpį nueitą kelią iš istorinės perspektyvos.

Žiūrint į istorinę perspektyvą lengva pastebėti, kad aktyviau apie informacinius karus pradėta kalbėti maždaug prieš du dešimtmečius. Sunkiau pasakyti, kada informaciniai karai tapo akivaizdžia realybe, tačiau šiandien, ko gero, nėra pagrindo kvestionuoti informacinės agresijos realumo.

Ar Kalnų Karabache gali vėl lietis kraujas? Azerbaidžanas yra įsitikinęs, kad taip. Apie naujo karo Kalnų Karabache, t. y. tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, neišvengiamumą birželio pradžioje kalbėjo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos vadovas Eldaras Sabiroglu. Jis apkaltino Armėniją nuolat sabotuojant derybas dėl šio įsisenėjusio konflikto sureguliavimo. Tai, E. Sabiroglu manymu, veda prie vienintelio sprendimo – anksčiau ar vėliau konfliktas bus išspręstas jėga.

Šiandien Rusijoje mėgstama kalbėti apie santykių „perkrovimą“. Tiesa, pirmieji šį terminą pavartojo JAV diplomatai, bandydami apibrėžti naujas bendradarbiavimo su Maskva gaires. Vėliau, po tragiškos Lenkijos prezidento žūties per lėktuvo katastrofą Katynėje (prie Smolensko), prasidėjo Rusijos santykių su Varšuva „perkrovimas“. Galima įtarti, kad, nors apie tai kol kas ir nekalbama oficialiai, vyksta ir tam tikras Rusijos ir Baltijos šalių santykių „perkrovimas“.

Atėjęs į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, Aleksandras Lukašenka „socialinį stabilumą“ padarė vizitine savo režimo kortele. Nuo 1996 metų, kai išryškėjo ir pradėjo gilėti autoritarinės valdymo tendencijos, jis šalies visuomenei pasiūlė labai paprastą sandorį – sąlyginę buities gerovę mainais už laisvės suvaržymą, demokratinių procedūrų naikinimą bei neribotą savo valdžios stiprinimą.

XXI a. civilizuotame pasaulyje labiau priimtina kalbėti apie pilietinę negu apie tautinę tapatybę. Ir vis dėlto tautiškumo, tautinės atminties principas tebegalioja ir kai kuriose visuomenėse atlieka labai svarbų vaidmenį, o vadinamoji „tautinė įtampa“ neretai tampa konfliktų priežastimi. Rusija, turinti milžinišką teritoriją, yra absorbavusi daug tautų, tad tautinės nesantaikos problematika šiai šaliai yra gana opi, ypač tokiame neramiame regione kaip Šiaurės Kaukazas.

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose.

Rašant apie Rusiją, nacionalizmas tampa viena „prakeiktųjų“ temų – temų, prie kurių nuolatos tenka grįžti. Jau ne vienus metus aš pats kartkartėmis nagrinėju šį reiškinį, todėl pradėsiu straipsnį nuo bendrų pastebėjimų, kuriuos vėliau detalizuosiu. Šiandien agresyvus rusiškas nacionalizmas tapo rimtu galvos skausmu Rusijos valdžiai.

Energetinis saugumas –  vienas svarbiausių aspektų kompleksinėje valstybės saugumo šiuolaikiniame pasaulyje sampratoje. Baltarusijoje šis aspektas yra susijęs ne tik su tiesioginiu valstybės saugumu, bet ir su valdančiojo režimo stabilumu. Tai ypač aktualu dabar, kai Aleksandras Lukašenka, norisi tikėtis, galutinai prarado Europos pasitikėjimą.

Politinės ir visuomeninės jėgos, atsidūrusios Rusijoje už aktyvios politinės arenos ribų, ieško kelių įsitraukti į kovą dėl valdžios. Tai padaryti nėra lengva, nes Kremlius diktuoja labai griežtas žaidimo taisykles. „Valdžios vertikalė“, arba, paprastai tariant, autoritarinė valdymo sistema, kuri yra susiformavusi šiandieninėje Rusijoje, neleidžia improvizuoti. Visi vaidmenys jau yra paskirstyti.

2004 metai buvo vieni reikšmingiausių naujausioje trijų Baltijos šalių istorijoje. Tais metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo visavertėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Galima sakyti, kad tai buvo simbolinis sugrįžimas į „tikrąją Europą“ – ne geografine, o politine ir ekonomine prasme. Tačiau ar tai tikrai buvo visavertis grįžimas į kadaise dėl sovietinės okupacijos prarastą europinę šeimą? Šiandien vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą gana sunku.

Nuo tariamo stabilumo iki realaus nestabilumo – mažiau negu vienas žingsnis. Tai šiemet parodė įvykiai Kirgizijoje, vėl atkreipę dėmesį į Centrinės Azijos regioną. Ši respublika ne vienintelė gyveno ir, ko gero, tebegyvena tariamo stabilumo būsenos. Tą patį galima pasakyti ir apie Tadžikistaną, kurio posovietinėje istorijoje žioji pilietinio karo (1992–1997) žaizda.

Prieš dvejus metus, 2008 m. rugpjūčio 26 d., Rusija, pajutusi savo jėgą po „pergalingo“ penkių dienų karo prieš Gruziją ir apatiškos Vakarų reakcijos į tai, leido sau įgyvendinti dar vieną politinę avantiūrą. Tądien Maskvoje oficialiai pripažinta separatistinių Gruzijos teritorijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybė. Nors šis žingsnis primena avantiūrą, vargu ar tai buvo spontaniškas sprendimas. Maskva žinojo, ką daro.

Nors Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012 metais, jau prabilta apie neoficialiai prasidėjusią rinkiminę kampaniją. Atrodo, kad į šiuos rinkimus gali grįžti intriga, kurios esmė – ar Dmitrijus Medvedevas sutiks „grąžinti“ postą Vladimirui Putinui, ar viskas pasibaigs žūtbūtine kova tandemo viduje? Ieškant atsakymo į šį klausimą vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į kai kuriuos Rusijos politinio gyvenimo procesus.

Prieš kelerius metus viename mažame Čekijos miestelyje mačiau reklaminį plakatą rusų kalba, siūlantį „vizas į buvusios NVS šalis“. Matyt, plakato autoriai supainiojo Nepriklausomų Valstybių Sandraugą su Sovietų Sąjunga. Kita vertus, šioje klaidoje galima aptikti ir tam tikros tiesos. Šiandien NVS yra labiau amorfinė negu realiai egzistuojanti organizacija – savotiška geopolitinė šmėkla.

Tarp gausybės geopolitinio diskurso temų, susijusių su Krymo pusiasaliu, ne paskutinę vietą užima Krymo totorių problema. Tiesa, dėmesys jai dažniausiai būna kur kas menkesnis nei, pavyzdžiui, Rusijos Juodosios jūros laivyno problematikai ar prorusiškam separatizmui (kartkartėmis paaštrėjanti Krymo grąžinimo Rusijai tema). Tačiau šiandien Krymo totorių klausimas tebėra aktuali problema, kurios Ukraina nesugebėjo išspręsti per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius.

Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę).

Vadinamasis Jugoslavijos karas šiandien prisimenamas nedažnai. Pirmąsias naujienų pozicijas užima kiti – šviežesni ir aktualesni – konfliktai. Jugoslavijos karas jau yra istorijos dalis. Tačiau nepamirškime, kad tai yra naujausiosios istorijos įvykiai. Ko gero, dar ne visos šio karo žaizdos užgijo. Sakyčiau, kad ir pats karas buvo viena didžiulė žaizda Europos kūne. Kiek ilgai bus jaučiamos jo pasekmės – nesiryžtu prognozuoti. Be abejonių, įvykiai Balkanuose dar ilgai teiks peno apmąstymams.

„Šaltasis karas“, „ginkluotės varžytuvės“, „geležinė uždanga“ – atrodytų, tokie žodžių junginiai liko praeityje. Šie reiškiniai dabar turėtų dominti tik istorikus, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad istorija kartais apibūdinama kaip spiralė, galinti atvesti mus į tą patį (ar panašų) tašką, iš kurio, atrodytų, jau buvome išėję ir grįžti neplanavome. Tikrai, jau atrodė, kad Rytų ir Vakarų priešprieša Europoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir kariniam Varšuvos blokui, yra nebeaktuali.

Prezidento rinkimai Ukrainoje įvyko. Sunkią kovą dėl šalies prezidento kėdės laimėjo Viktoras Janukovyčius, vos kelių procentų persvara įveikęs savo oponentę Juliją Timošenko. Pastaroji vis dar nepripažįsta pralaimėjimo. Ji ir jos partija ruošiasi apskųsti rinkimų rezultatus teisme, tačiau vargu ar tai ką nors gali pakeisti. Visi tarptautiniai stebėtojai patvirtino, kad rinkimai Ukrainoje praėjo be didesnių pažeidimų, buvo laisvi ir demokratiški.

„Krizė“ – pastaruoju metu vienas populiariausių žodžių viešojoje erdvėje. Ekonominis sunkmetis, prasidėjęs JAV, palietė visą pasaulį. Žinoma, kai kurių šalių ekonomikai pavyko išvengti jos įtakos – pavyzdžiui, uždarai totalitarinei Šiaurės Korėjai. Tiesa, Pchenjanui dėl to nėra lengviau. Ko gero, ekonominis sunkmetis, kuris šiuo metu purto pasaulį, daugumai Šiaurės Korėjos gyventojų pasirodytų visiškai nebaisus. Kur kas sunkesnė ir gilesnė krizė šioje šalyje tęsiasi jau seniai.

Šiandieninę Turkmėniją galima apibrėžti labai paprastai – tai šalis, turinti įspūdingus dujų išteklius, tačiau dauguma jos gyventojų gyvena baisiame nepritekliuje. Šios šalies valdantysis režimas įkūnija net ne autoritarinės ar totalitarinės valdžios, o greičiau klasikinės Rytų despotijos pavyzdį. Kitaip sakant, iš visų posovietinių respublikų ši galbūt mažiausiai pažengė demokratinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo keliu, net, ko gero, parodė stulbinantį regreso pavyzdį. Menki ir silpni demokratijos daigai čia buvo visiškai sutrypti dar 1992–1993 metais.

Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos Šiaurės Atlanto aljansui vadovauja Andersas Foghas Rasmussenas. Jis šiame poste pakeitė Jaapą de Hoopą Schefferį, kuris ėjo NATO generalinio sekretoriaus pareigas nuo 2004 metų. A. F. Rasmussenas yra gana neblogai žinomas politinis veikėjas, jis ilgą laiką buvo Danijos ministras pirmininkas. Svarbiausias klausimas, susijęs su naujojo generalinio sekretoriaus asmenybe, būtų toks: ar jo atėjimas į šį postą ką nors pakeis NATO strategijoje ar principuose?

Situacija Šiaurės Kaukaze yra stabili, separatistinis ir radikalus musulmoniškas pasipriešinimas iš esmės yra pažabotas; išpuolių kartais pasitaiko, tačiau juos vykdantys kovotojai yra išsklaidyti ir greitai bus sunaikinti galutinai; į Čečėniją „pagaliau atėjo taika“ – tokių ir panašių pareiškimų kartkartėmis galima išgirsti iš atsakingų Kremliaus pareigūnų.

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos Prezidento funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas ir jos vykdymas (LR Konstitucijos 84 straipsnis). Ne taip seniai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasižymėjo aktyviais veiksmais, dalyvavo sprendžiant sudėtingas situacijas posovietinėje erdvėje.

Tarp vadinamųjų Rusijos patriotų populiarus posakis, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – kariuomenę ir laivyną. Šis posakis, nors ir nėra naujas, atspindi šiuolaikinės rusiškos propagandos principus – virtualų gyvenimą tarp potencialių priešų, tik ir svajojančių „pavergti Rusiją“, „primesti jai savo valią“ ar tiesiog „ją užgrobti“.

„Baltarusija neprekiauja draugyste su Rusija. Mes – broliškos tautos, mes – viena tauta“, – taip Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka kalbėjo per savo šalies Nepriklausomybės dienos minėjimą liepos 3-iąją. Kartu jis netikėtai prabilo ir apie politikos „daugiavektoriškumą“ bei neteisingus šio principo interpretavimus.

Į klausimą, kokia yra Azerbaidžano politikos orientacija – rytietiška ar vakarietiška, atsakyti nėra paprasta. Dauguma buvusių sovietinių respublikų tebėra Maskvos įtakos zonoje, tik kai kurios iš jų pasirinko vakarietišką raidos kelią. Yra pavyzdžių, kai ginčas dėl dominuojančios – prorusiškos ar provakarietiškos – orientacijos šalies viduje tęsiasi iki šiol (tai vyksta ir Ukrainoje).

Tema apie Ukrainos integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą perspektyvą nėra nauja. Pretekstu dar kartą grįžti prie jos tapo praeitą savaitę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto surengta apskritojo stalo diskusija „Euroatlantinė Ukrainos perspektyva po NATO viršūnių susitikimo“.

Greitai sueis dveji metai nuo „bronzinės nakties“ įvykių Estijoje, kai 2007 metų balandžio 26–28 dienomis didelė jaunuolių grupė sukėlė masinius neramumus. Viskas prasidėjo nuo protesto akcijos prieš paminklo sovietų kariams, kuris žmonių buvo vadinamas Bronziniu kariu, ir po juo palaidotų karių palaikų perkėlimą iš miesto centro į Karių kapines.

Tarp pasaulio taškų, kur rusena ilgamečiai konfliktai, ko gero, ypač išskirtinas Korėjos pusiasalis. Čia yra dvi šalys – dvi Korėjos, kurios žiūri viena į kitą kaip į veidrodį, tiesa, reikėtų patikslinti – kaip į kreivą veidrodį. Šios dvi šalys, nors tauta viena, atstovauja skirtingiems raidos modeliams, skirtingoms ideologijoms, skirtingai geopolitinei orientacijai.

Žodis „įpėdinis“ politiniame diskurse tapo ypač populiarus prieš Rusijos prezidento rinkimus 2008 metais. Visi laukė, ką gi kaip savo darbų tęsėją įvardins Vladimiras Putinas? Beje, pats antrasis Rusijos prezidentas ilgą laiką tikino, jog jokio įpėdinio nebus, tačiau galiausiai valdžia buvo „perduota“ gana tikslingai. Rusijos prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, ir vargu ar jis laimėtų rinkimus, jei nebūtų paties V. Putino palaimintas užimti aukščiausiąjį šalies postą.

2009 metų vasario 4 dieną Maskvoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių atstovai pasirašė susitarimą dėl Kolektyvinių operatyvaus reagavimo pajėgų (KORP) formavimo. Kai kurie ekspertai vienareikšmiškai įvertino šį įvykį kaip dar vieną Maskvos žingsnį formuojant atsvarą NATO. Pagrindinė KORP sukūrimo iniciatorė buvo Rusija.

Tilto vaizdinys dažnai vartojamas dviejų skirtingų subjektų santykiams apibūdinti. Tiltas gali būti ir nutiestas, ir sugriautas. Kai tiltas sugriaunamas, tarp subjektų lieka praraja, kurią įveikti labai sunku. Sugriuvusį tiltą, kuris per tarpeklį jungė dvi valstybes, atstatyti galima gana lengvai. Tačiau kaip tarp dviejų šalių atstatyti „santykių tiltą“, dažniausiai tiksliai nežino niekas.

Rusijos propaganda mėgsta peikti „prakeiktą praeito amžiaus dešimtą dešimtmetį“, kai šalyje buvo sunki kriminogeninė situacija ir įvairiausio plauko banditai tapdavo naujojo gyvenimo šeimininkais. Panašų sunkų periodą po Sovietų Sąjungos žlugimo vienaip ar kitaip išgyveno visos posovietinės šalys.

Po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykių JAV tikriausiai nebeliko žmonių, kurie nebūtų girdėję „Al Qaeda“ pavadinimo. Kaip tik ši teroristinė organizacija siejama su lėktuvų ataka prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius ir Pentagono pastatą. Atsakydamos į šiuos išpuolius JAV pradėjo karinę operaciją Afganistane. Tačiau ar kalbėdami apie „Al Qaeda“ galime tiksliai pasakyti, kas tai per organizacija? Šiuo klausimu randame nemažai nuomonių.

Šiais metais Rusija ir vėl buvo vienu pastebimiausių žaidėjų Rytų Europos regione. Iš tikrųjų – nieko nuostabaus, nes būtent ši šalis bando prisiimti regiono lyderės vaidmenį. Toks siekis atsirado iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai Maskva siekė iš naujo suburti aplink save subyrėjusios imperijos dalis (tada buvo surinkta Nepriklausomųjų Valstybių Sandrauga, kuri formaliai egzistuoja iki šiol).

Lapkričio 18 dieną Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandianas Vilniaus universitete skaitė paskaitą „Saugumas Pietų Kaukaze: Armėnijos perspektyva“ („Security in South Caucasus: Armenian Perspective“). Paskaitoje jis išdėstė savo šalies strategiją formuojant santykius su kaimynais – šioje srityje Jerevanas turi daug problemų.

Sankt Peterburgo fenomenas Rusijoje vertas plataus nagrinėjimo. Pirmiausia tai miestas konkurentas klasikinėje dvinarėje dviejų didžiausių ir svarbiausių Rusijos miestų priešpriešoje. Maskvos ir Sankt Peterburgo konkurenciją iš dalies galima lyginti su mums geriau žinoma lietuviška Vilniaus ir Kauno konkurencija, bet tas palyginimas yra labai sąlygiškas.

Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija deklaruoja ginanti savo tėvynainių interesus buvusiose sovietinėse respublikose. Per visus šiuos metus daugiausia kritikos dėl „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimų“ sulaukė Baltijos šalys, ypač Latvija ir Estija, kur egzistuoja „nepiliečių“ problema. Būtinybė apginti savo piliečius tapo svarbiausiu Rusijos pasiteisinimu, bandant paaiškinti pasauliui šių metų rugpjūčio mėnesio karinę agresiją prieš Gruziją.

Į Rusijos įsiveržimą į Gruziją Lietuva atsakė aktyviais diplomatiniais veiksmais ir pilietinėmis palaikymo akcijomis. Tai, kas prasidėjo rugpjūčio 8 dieną, galima pavadinti svarbiausiu pastarųjų metų įvykiu postsovietinėje erdvėje. Šio įvykio svarbą pirmiausiai pajuto buvusios sovietinės respublikos. Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir priklausiusi sovietiniam blokui Lenkija išreiškė Gruzijai paramą. Kitų buvusių sovietinių respublikų vadovai santūriai tylėjo, pasirinkę neutralią poziciją. Rusijos veiksmus palaikė vienintelė Baltarusija – ir tai tik po to, kai Maskva faktiškai to pareikalavo. Kartu Aleksandras Lukašenka suskubo paleisti kai kuriuos politinius kalinius, kad galima būtų pasistengti suartėti su Vakarais, nes po konflikto su Gruzija norom nenorom atsiranda klausimas apie bendrą šiandieninės Rusijos adekvatumą.

Praeitą savaitę pasirodė keletas įdomių naujienų, kurios, tiesą pasakius, nuskambėjo gandų lygyje. Pirmiausiai pasirodė pranešimai, jog JAV svarsto galimybę atnaujinti diplomatinius santykius su Iranu. Galima priminti, jog santykiai buvo nutraukti 1980 metais, kai amerikiečių diplomatai Teherane buvo paimti įkaitais.

Per 2008 metų balandžio 2–4 dienomis Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą Kroatija kartu su Albanija gavo oficialų kvietimą prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Faktiškai tai byloja apie šios Balkanų valstybės progresą, pasiektą įgyvendinant savo strateginius tikslus. Įstojimą į NATO galima vertinti kaip pirmą rimtą šalies žingsnį integracijos į susivienijusią Europą kelyje. Tačiau žengti šį žingsnį Kroatijai nebuvo lengva.

Šiandienės Rusijos gyvenimo diskurse grėsmės samprata užima svarbią vietą. Ji yra nuolatos aktualizuojama – tiek žiniasklaidos, tiek ir oficialių valstybės pareigūnų. Iš vienos pusės, čia nėra nieko nuostabaus – kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti terorizmo grėsmę, kuri yra aktuali daugeliui valstybių (tarp jų – ir Rusijai). Tačiau, iš kitos pusės, grėsmės sampratos aktualizavimas gali tapti ir manipuliavimo įrankiu.

Komunistų partija buvo vienintelė reali ir legali politinė jėga Sovietų Sąjungoje. Šios partijos hegemonija griuvo kartu su sovietine imperija. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje jos veikla Rusijoje buvo sustabdyta ir uždrausta, bet nepraėjus nė keleriems metams Komunistų partija buvo atkurta ir įsitraukė į aktyvų politinį šalies gyvenimą.

Vladimiras Putinas oficialiai palieka Rusijos prezidento postą, tuo lyg ir nepažeisdamas demokratinių procedūrų ir konstitucinių normų. Tačiau ar vadinamoji „Putino Rusija“ pasitrauks kartu su jos vadovu (kuris išties negalvoja pasitraukti iš politikos ir jau yra numatęs sau ministro pirmininko postą) ir kuria linkme judės „Medvedevo Rusija“? Tai klausimas, į kurį atsakymą kol kas galima tik spėlioti. Tenka konstatuoti, kad aštuoneri V. Putino valdymo metai tikrai buvo Rusijai lemtingi.

Latvijoje gyvena apie 2,3 mln. žmonių, iš jų tik apie 1,4 mln. (apie 60 proc.) yra latviai.  Kiti šalies gyventojai priskiriami tautinėms mažumoms, iš kurių daugumą sudaro rusai. Be to, rusų kalbą kaip gimtąją vartoja nemažai čia gyvenančių kitų tautinių mažumų atstovų. Dėl tokios diferenciacijos latviai kai kuriuose savo šalies miestuose faktiškai sudaro etninę ir kalbinę mažumą. Tai lėmė griežtą Latvijos Respublikos požiūrį į pilietybės suteikimo klausimą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo.

Prof. dr. Georgijus Počepcovas yra vienas garsiausių informacinių karų ir viešųjų ryšių specialistų Rytų Europoje. Šiuo metu jis dirba Nacionalinėje viešojo administravimo akademijoje Kijeve ir Mariupolio valstybiniame humanitariniame universitete. Jis yra daugelio knygų, nagrinėjančių komunikacines ir politines technologijas, autorius. Ne taip seniai G. Počepcovas lankėsi Lietuvoje. Čia jis skaitė dvi viešas paskaitas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute. Po vienos šių paskaitų G. Počepcovas sutiko trumpai atsakyti į keletą klausimų.

Šiandien internetas vaidina vis didesnį vaidmenį visuomenės informavimo srityje. Į jį jau nebežiūrima vien kaip į „žaislą suaugusiems“. Vos per dešimt metų internetinė žiniasklaida įgijo autoritetą, kuris leidžia jai kaip lygiai konkuruoti su spauda ir televizija, o kartais šią konkurencinę kovą netgi laimėti. Tai privertė kai kurių šalių oficialiąją valdžią rimčiau pažvelgti į internetą kaip į naujų galimybių, o kartais – ir grėsmių erdvę.

Žurnalistinė dienotvarkė – įnoringa dama. Šiuo metu Rytų kryptimi pagrindinį žiniasklaidos atstovų dėmesį traukią Rusija, kurioje artėja rinkimai į parlamentą bei ruošiamasi rimtai politinei rokiruotei pačiu aukščiausiu lygiu. Esant tokioms aplinkybėms visos kitos regiono šalys lieka savotiškame informaciniame šešėlyje. Atrodo, kad net ir ne tokiems seniems įvykiams Gruzijoje buvo skiriama mažiau dėmesio negu artėjantiems Dūmos rinkimams, kurių baigtį galima labai tiksliai prognozuoti jau šiandien.

Rusija niekaip negali apsispręsti, ką gi jai daryti su rusais, atsidūrusiais už jos ribų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie buvo faktiškai palikti likimo valiai, nes Maskva po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik visą dėmesį buvo sukoncentravusi ties vidaus problemų sprendimu. Dabar, kai aukštos naftos kainos leidžia kalbėti apie tam tikrą Rusijos ekonominį stabilumą, jos akiratyje atsidūrė ir gausi rusų (ir dar gausesnė rusakalbių) bendruomenė užsienyje.

Jokia paslaptis, kad oficialiai pripažindama kaimyninių šalių teritorinį vientisumą Rusija tuo pat metu beveik atvirai palaiko tenykščius separatistinius režimus. Ypač didelį palankumą Maskva demonstruoja mėginančioms atskilti nuo Gruzijos Abchazijai bei Pietų Osetijai ir Padnestrei, nepaklūstančiai Moldovos valdžiai. Tačiau kažin ar vykdydama tokią politiką Rusija nekelia pavojaus savo pačios vientisumui?

Rašyti apie rinkimus Ukrainoje kartu ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad visos pagrindinės politinės jėgos iš esmės yra žinomos – net ir nelabai besidomintis politika žmogus greičiausiai gana lengvai gali pasakyti, kokios jėgos šioje Rytų Europos šalyje yra „oranžinės“, o kokios siekia glaudesnio suartėjimo su Rusija.

Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Niujorke vykusią 62-ąją Jungtinių Tautų Asamblėjos sesiją iš dalies priminė fejerinį šou. Minios protestuotojų tikino, kad į JAV atskrido tikrų tikriausias „velnias“, o pats šurmulio kaltininkas ramiai  sau sakė kalbą Kolumbijos universitete bei dosniai dalijo interviu. Kiek galima spręsti iš pranešimų, Irano prezidentas „priešo teritorijoje“ jautėsi visai neblogai. Jis net vaidino  geradarį, atstovaujantį, vertinant jo paties pasisakymus, vos ne vienai iš taikiausių pasaulio šalių.

Savotiško grįžimo į sovietmetį požymius Rusijoje papildė dar vienas: stiprėjanti ideologinės emigracijos banga tampa reiškiniu, kurį ignoruoti būtų sunku (nors oficialioji Rusijos valdžia nekreipia į jį didesnio dėmesio). Anksčiau tai dar nebuvo labai intensyvus procesas, o 2007 metų įvykiai leidžia kalbėti apie stiprėjančią tendenciją, kurios esmę galima nusakyti viena fraze: „Spėti pabėgti iš Rusijos.“

Rusijos ir Baltijos šalių santykius negalima vadinti lengvais ir paprastais. Jiems dažnokai taikytina juridinė formuluotė versus, reiškianti teisminę dviejų šalių priešpriešą. Pastaruosius septyniolika metų Rusija ir Baltijos šalys, vaizdžiai tariant, yra skirtingose barikadų pusėse (turbūt tai prasidėjo nuo barikadų prie Lietuvos Respublikos Seimo 1990 metais, kurių memorialinius fragmentus dar galima pamatyti, laikų).

Demonstracijos, manifestacijos, protesto maršai – turbūt vienintelės aktyvaus viešo dalyvavimo politikoje formos, savotiškas klasikinės graikų demokratijos laikų atgarsis. Senovėje miesto aikštė simbolizavo „demokratijos erdvę“, o susirinkę joje piliečiai vykdė demokratinio valdymo procedūras. Šitie laikai seniai praėjo, o demokratinis valdymas formaliai pasikeitė iš esmės.

Praeitą sekmadienį čekų internetiniai chuliganai pasidarbavo iš peties. Tiesioginės naujienų laidos transliavimo metu jiems pavyko prisijungti prie eterio ir paleisti siužetą apie neva įvykusį šalyje branduolinį sprogimą. Nustebę ir šokiruoti žiūrovai stebėjo gana realistiškus vaizdus su branduoliniu „grybu“, išaugusiu, pagal pranešimą, kažkur Šiaurės Moravijoje. Į televizijos redakciją iškart pasipylė skambučiai.

Kaip pranešama, Serbijos prezidentas Borisas Tadičius oficialiai atsiprašė kroatų tautos dėl 1991 – 1995 metų įvykių. Balkanų karas turbūt dar ilgai bus prisimenamas kaip vienas baisiausių karinių konfliktų naujausioje Europos istorijoje. Kroatijoje jis nusinešė daugiau negu 20 tūkst. gyvybių. Tačiau tai, kad konfliktavusios šalys šiandien sugeba ištiesti viena kitai ranką, leidžia tikėtis, kad tokie įvykiai nebepasikartos.

Juodkalnija yra vadinama jauniausia Europos žemyno šalimi. Nors jos istorinė praeitis gana turtinga, kaip suvereni demokratinė valstybė ji egzistuoja tik vienerius metus. Kaip ir būdinga daugeliui neseniai atsiradusių ar atkūrusių savo nepriklausomybę šalių, Juodkalnijos politinis bei ekonominis gyvenimas yra veikiamas daugybės pavojingų veiksnių.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į NATO atvertė naują puslapį Aljanso istorijoje. Dar prieš porą dešimtmečių sunku buvo net įsivaizduoti, kad respublikos, priklausiusios sovietiniam blokui, galės tapti šios struktūros narėmis. Tačiau svarbūs geopolitiniai pokyčiai šiandien leidžia kalbėti apie NATO galimybes dar labiau įsitvirtinti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Informacinis karas – paplitęs, netgi madingas žodžių derinys. Apie šio karo grėsmę pastaruoju metu nuolatos kalbama. Tačiau retai užsimenama, kas tiksliai tai yra ir kuo iš tiesų gresia informacinio karo veiksmai valstybei, politikams ir net paprastiems žmonėms.

Pagal šiuo metu galiojančią Rusijos Federacijos Konstituciją V. Putinas negali balotiruotis trečiajai kadencijai. Kitaip sakant, laikantis pagrindinio šalies įstatymo, jam 2008 metais teks palikti Rusijos prezidento postą. Žinoma, Konstitucija gali būti pakeista, ir V. Putinui nebebus kliūties likti šalies vadovu neribotą laiką.

Gali pasirodyti, kad apie tai neverta kalbėti. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne kartą buvo klaustas, ar sieks trečiosios kadencijos, ir visada į tai atsakydavo beveik vienodai: jis nesieks trečiosios kadencijos, nes tai prieštarautų šalies Konstitucijai. Bet kažkodėl toks atsakymas neužkerta kelio pačioms įvairiausioms prognozėms. Kodėl?

Dėmesį, kurį Rusija skiria Iranui, paaiškina jos geopolitiniai siekiai. Ne paslaptis, kad Maskva siekia atgauti kadaise buvusią galybę, o kartu ir savo įtaką pasaulyje. Rusijoje ypač dažnai ir garsiai piktinamasi JAV veiksmais, čia neretai galima išgirsti su nepasitenkinimu kalbant apie amerikiečių dominavimą pasaulio politikoje. Tačiau vargu ar Rusija jaudinasi dėl „vieno jėgos centro“ formavimosi todėl, kad mato čia pavojų globaliems demokratijos siekiams.

Kovo pradžioje Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo karinis laikraščio „Komersant“ („Komersantas“) apžvalgininkas Ivanas Safronovas. Jis iškrito iš namo, kuriame gyveno, laiptinės lango. Nors tyrėjai tvirtina, kad šitą nelaimę galima kvalifikuoti kaip savižudybę, žurnalisto kolegoms ir artimiesiems tokia versija atrodo labai abejotina. Jie yra linkę manyti, kad I. Safronovo žūtis gali būti susijusi su jo profesine veikla.

Skaudi netektis

Tragiška Lietuvos diplomato Vytauto Pociūno mirtis Baltarusijoje sukėlė daug klausimų. Remiantis oficialia kaimyninės šalies pareigūnų versija, konsulato darbuotojas žuvo per nelaimingą atsitikimą, iškritęs iš devinto viešbučio aukšto. Prieš tai jis esą vartojo alkoholio.

Tačiau Lietuvoje tebesvarstoma, kad diplomatas galėjo tapti slaptųjų Baltarusijos ar Rusijos tarnybų auka. LNK televizijos Žinių tarnyba, remdamasi neoficialiais šaltiniais, pranešė apie įdūrimą, aptiktą ant pareigūno kūno, dėl kurio kilmės ekspertai kol kas nesutaria.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.