Priklausymas rusų tautai visada buvo susijęs su vienokio ar kitokio ortodoksinio tikėjimo išpažinimu“ – šie garsaus rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo žodžiai iki šiol aktualūs. Vietoj stačiatikybės ir marksizmo ant nacionalinės ideologijos pjedestalo vis įnirtingiau veržiasi senas ir gerai pažįstamas rusų imperializmas. Pats žodis „imperija“, sovietinės ideologijos apaštalų prakeiktas kaip išnaudotojiškos sistemos atributas, yra artimas šiuolaikinės rusų visuomenės viršūnių, o neretai ir inteligentų, sielai bei kūnui.

NATO viršūnių susitikimas Bukarešte patraukė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį, tačiau analogiški susitikimai Rytuose, kur veikia NATO analogas – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), praeina beveik nepastebimi. Tai atspindi ir realią organizacijų įtaką. NATO vienija galingiausias pasaulio šalis. Rytų blokas, Rusijos sukurtas siekiant išsaugoti įtaką posovietinėje erdvėje, gali pasigirti nebent autoritarinių diktatorių gausa.

Dar visai neseniai Šiaurės Atlanto karinis blokas buvo laikomas jėga, su kuria visi privalo skaitytis. Šaltojo karo metais organizacija turėjo didelį karinį ir politinį potencialą, veikė darniai, tarsi virtuozo diriguojamas orkestras, tačiau dabar padėtis pasikeitė. Bloką krečia vidiniai nesutarimai dėl karo Afganistane ir Irake, dėl aktyvesnio Europos karinio indėlio kovoje su talibais. Tai susilpnino NATO vienybę ir kartu sukėlė diskusijas dėl Aljanso ateities.

Tautinis atgimimas XX a. pabaigoje, sudrebinęs visą komunistinį bloką, paskatino net archajiškiausių tautelių ir etnosų bruzdėjimą. Kazokai ne išimtis. Prie šio reiškinio plitimo, vadinamojo „kazokų renesanso“, prisidėjo daug žymių Rusijos kultūros veikėjų, rašytojų, kurie savo darbais aukštino kazokiškas vertybes, ištikimybę stiprios valstybės idėjai, pabrėžė savitą jų gyvenimo būdą.

Įvykę Dmitrijaus Medvedevo rinkimai tikrai nebuvo įdomūs, tačiau tolesnė Rusijos raida kelia daugybę klausimų. Rusijos istorijoje dar niekada nebuvo atvejo, kad sveikas ir galingas valdovas atiduotų sostą kitam, o pats taptų jo valdiniu. Iš Vladimiro Putino kalbų aišku, kad jis neketina atsisakyti savo galios, ir kitas Rusijos prezidentas bus valdomas bei kontroliuojamas valdinio – premjero V. Putino.

Kaspijos regionas vėl atsidūrė dėmesio centre. „Didysis žaidimas“ – kova dėl įtakos Vidurinėje Azijoje tęsiasi. Panaši kova vyko ir seniau – tarp Britanijos imperijos ir carinės Rusijos. Dabar joje dalyvaujančių valstybių skaičius išaugo. Pasikeitė ir pats kovos pobūdis: anksčiau kovota dėl teritorijų, o dabar pagrindiniu kovos objektu tapo nafta ir dujos bei jų transportavimo keliai.

Artėjantys Rusijos prezidento rinkimai šių metų kovo mėnesį tampa vis mažiau įdomūs. Kremliaus šeimininkas ir jo komanda pasistengė paversti juos paprasta technine procedūra, kurios galutinis rezultatas visiems žinomas: naujuoju Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Tačiau Vladimiro Putino parinkto įpėdinio politiniai ketinimai, pažiūros, kaip ir operacijos „Įpėdinis“ tikslas, iki šiol tebėra mįslė.

Kadaise Fiodoras Dostojevskis rašė, kad rusų tauta taip aistringai tiki caro visagalybe, kad šis idealas ir toliau darys įtaką Rusijos istorijai. Įvykę Valstybės Dūmos bei artėjantys prezidento rinkimai nelabai intriguoja: viskas vyko ir vyksta pagal Kremliuje parengtą scenarijų. Dabartinis Rusijos vadovas ketina perduoti prezidento postą pasirinktam įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui, todėl politologai dažnai lygina autoritarišką Rusijos sistemą su caro monarchija.

Tatarstanas – istorinis Šiaurės Pavolgio branduolys. Šioje teritorijoje jau XI a. egzistavo didelis valstybinisdarinys, kurio įpėdiniu tapo Kazanės chanatas. Kazanės chanatą 1552 m. užkariavo caras Ivanas Rūstusis ir į Rusijos valstybę buvo inkorporuota gausi musulmonų bendruomenė. Rusifikacijos ir prievartinės christianizacijos politika nebuvo sėkminga, tačiau paliko totorių sąmonėje istorinių nuoskaudų, nepriklausomos ir didžios valstybės prisiminimus. Tatarstano gyventojai pasižymi stipriu tautinės savimonės jausmu.

Regionas apibrėžiamas kaip administracinėmis sienomis atribota erdvė su savitomis kultūrinėmis, lingvistinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis ypatybėmis. Netolygi socialinė ir ekonominė raida, skirtinga demografinė padėtis, kokybinės gyventojų sudėties skirtumai, politinės galios svertų suteikimas vietinėms valdymo struktūroms sąlygoja regionalizacijos procesus, kurie tampa lokalinės savimonės formavimosi priežastimi.

Sakoma, kad profesionalios politikos epochoje svarbiausia priemonė legaliai gauti valdžios mandatą yra ne ideologija ir jos principais paremtos vertybės, o politinės technologijos, grindžiamos įvairiausiomis psichologinėmis metodikomis ir manipuliacijos visuomene strategijomis. Politikos technologizacija leidžia menkos politinės kultūros visuomenėje iš nežinomo asmens lengvai suprojektuoti naują lyderį, naują „tautos gelbėtoją“ per labai trumpą laiką.

Baltarusijos prezidento rinkimai 2006 metų pavasarį tapo takoskyra, rodančia demokratizacijos bangos pabaigą ir galutinį posūkį autokratijos link. Demokratijos banga, prasidėjusi kartu su Berlyno sienos griuvimu ir „aksominėmis revoliucijomis“, nuslūgo.

Rusijoje vis labiau artėjant Valstybės Dūmos ir, svarbiausia, prezidento rinkimams, opozicijos klausimas tampa labai aktualus. Daugelį domina, kokį vaidmenį Rusijos visuomenėje atlieka opozicinės jėgos, kokios jų veiklos galimybės ir įtakos visuomenei mastas. Šalyje vyrauja autoritarizmo tendencijos, politinė kultūra menka ir nėra legalios priešpriešos su valdžia tradicijų. Politinė valdžia nepripratusi, kad jos sprendimai gali sulaukti protestų.

Buvusių sovietinių respublikų regioninė organizacija, pasivadinusi paslaptingai skambančia abreviatūra GUAM, buvo įsteigta 1997 metų spalio 10 dieną Strasbūre, vykstant Europos Tarybos vadovų susitikimui. Jos steigėjomis tapo Gruzija, Ukraina, Uzbekistanas, Azerbaidžanas ir Moldova (iki 2005 metų organizacija vadinosi GUUAM, pasitraukus Uzbekistanui liko GUAM).

Europos Sąjunga, kurios branduoliui priklauso Vokietija ir Prancūzija, deklaruoja ištikimybę demokratinėms vertybėms, žmogaus teisių gynimas laikomas prioritetiniu užsienio politikos uždaviniu. Bendra ES užsienio politika teoriškai turėtų užtikrinti, kad šių principų griežtai laikytųsi visos ES narės.

Rinkimų procesas Rusijoje susijęs su neišvengiamomis politinėmis permainomis, tačiau Kremlius visomis jėgomis stengiasi, kad tos permainos būtų kuo labiau kontroliuojamos. Valdžia jau žengė kai kuriuos žingsnius, kurie turėtų užtikrinti absoliučią „valdžios partijos“ ir Kremliaus kandidato pergalę: pakeistas Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas, panaikintas minimalus dalyvavusių rinkėjų reikalavimas. Aktyviam politinės kovos etapui rengiasi ir opozicinės Kremliui jėgos.

Sekmadienį Maskvos „Izmailovo“ viešbučių komplekse, apsuptame mitinguojančių proprezidentinio jaunimo judėjimo aktyvistų, koalicija „Kitokia Rusija“ paskelbė savo kandidatą 2008 m. prezidento rinkimuose. Juo tapo šachmatų didmeistris Garis Kasparovas. Tačiau nepaisant nuopelnų sporte, daugelis analitikų G. Kasparovo politinius sugebėjimus vertina neigiamai, vadina jį politiniu diletantu, nesuvokiančiu „didžiosios politikos“ taisyklių.

Naujieji 2008 metai žada Rusijai politinius išbandymus ir permainas, kurios domina ne tik šios šalies visuomenę. Pagrindinis permainų vardiklis – dabartinio Rusijos prezidento, kuriam konstitucija draudžia užimti postą trečią kartą iš eilės, pasitraukimas ir valdžios perdavimo procesas. Šis procesas svarbus, ypač žinant Rusijos istoriją, kur carai, imperatoriai, generaliniai sekretoriai valdydavo tol, kol savo nuosprendį paskelbdavo gamta.

Šiaurės Kaukazo regionas Rusijos Federacijoje visada buvo probleminis tiek žvelgiant iš istorinės, tiek iš dabarties perspektyvos. Šio regiono respublikas – Dagestaną, Karačiajų Čerkesiją, Čečėniją, Kabarda-Balkariją, Adygėją, Ingušiją – sieja ne tik vyraujanti islamo religija, bet ir fantastišką mastą pasiekusi korupcija, klaninė politinio ir ekonominio visuomenės gyvenimo organizacija, didžiulis nedarbas, chaotiška socialinio aprūpinimo ir paslaugų sfera, o tai visuotinio skurdo fone dar labiau sunkina ir taip nelengvą vietinių gyventojų dalią.

Nepriklausomų valstybių tapsmo procesas Centrinėje Azijoje lydimas didelių prieštaravimų visose gyvenimo sferose, paveldėtų iš žlugusios sovietinės sistemos. Šio regiono tautų nacionalinio atgimimo ir tautinio identiteto stiprėjimas lemia didesnį visuomenės susidomėjimą religija, kuris sovietmečiu buvo slopinamas prievartinio ateizmo kampanijomis ir tikėjimo laisvės suvaržymais.

Paskutiniu metu triumfališki JAV administracijos ir NATO vadovybės pasisakymai apie pergalę prieš Afganistano islamo fundamentalistų judėjimą Talibaną nutilo. Juos pakeitė nauji karingi šūkiai, kviečiantys Vakarų valstybes stiprinti tarptautinį kontingentą, siųsti daugiau karių į Afganistaną.

Kaip teigia politikos žinovai, gauti, užgrobti ar pasiekti valdžią visada lengviau nei išlaikyti, nes norint ją išsaugoti reikia įsitraukti į aukštos įtampos politinį žaidimą, nuolat sekti jo pokyčius ir judėjimo kryptį, formuoti kontrolės instrumentus, vykdyti tiesioginę bei netiesioginę tarpasmeninių ir visuomeninių santykių reguliaciją.

Iširus SSRS ir kariniam Varšuvos blokui, Rusijos karinė galia akivaizdžiai sumenko. Maskva neteko politinių ir karinių sąjungininkų, kurie ištikimai laimindavo visas jos akcijas, tiek iš baimės, tiek ir iš įsitikinimų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas demonstruoja siekį atkurti supervalstybės statusą, kokį anksčiau turėjo SSRS, todėl jo planuose svarbų vaidmenį užima karinio šalies potencialo didinimo klausimas.

Šiuolaikiniam kasdieniam Centrinės Azijos šalių gyvenimui, socialinei ir politinei raidai didelę įtaką daro islamo faktorius. Islamo religijos įtaką, nepaisant septyniasdešimt metų trukusio komunistinio ateistinio režimo ir intensyvios kovos su religingumo apraiškomis, lemia tai, kad regionas jau nuo IX a. yra musulmoniškas.

Didžiulėje Centrinės Azijos erdvėje po sovietinės imperijos žlugimo jau šešiolika metų vyksta fantasmagoriškas spektaklis: autokratijos šmėkla niekaip neužleidžia vietos demokratijai. Nors Turkmėnistano, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano režimų konstitucijos skelbia, kad jų šalys yra demokratinės respublikos.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje  buvo plačiai aptarinėjami prezidento Vladimiro Putino oponentų žygiai, pavadinti „nepritariančiųjų maršu”. Tiksliau, ne tiek patys maršai, kiek neadekvati valdžios reakcija, kai milicijos ir OMON pareigūnai guminėmis lazdomis daužė nesirinkdami: senukus, moteris, vaikus.

Atrodytų, po Sovietų Sąjungos žlugimo ir komunistinio režimo nusikaltimų atskleidimo komunistai turėjo išnykti ir likti tik marginalios atplaišos, neturinčios realios įtakos visuomenei. Tačiau Rusijoje Komunistų partija tebėra įtakinga jėga, o jos vadovas G. Ziuganovas ne kartą metė iššūkį buvusiam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kėlė baimę -  Rusijos verslininkams pažadais grįžti prie ,,socialistinės ekonomikos”, o inteligentams – galimu cenzūros grąžinimu.

Metų pradžioje žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo pranešimai, kad Irano dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei pasiūlė Rusijos vyriausybei bendradarbiauti dujų gavybos ir tiekimo srityje ir sukurti panašų į OPEC kartelį. Pasiūlymas pateiktas Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretoriaus Igorio Ivanovo vizito Irane metu.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.