Įprasta teigti, kad JAV pozicijos Irano–Pakistano–Afganistano trikampyje ypač susilpnės, kai 2014 metais Vakarų sąjungininkai išves kariuomenę iš Afganistano. Tenykščius procesus akylai stebi ir pagal galimybes juose dalyvauja Rusija ir Indija, Pakistanas lyg ir beldžiasi į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO), taigi tolsta nuo Amerikos.

Ne taip seniai Rusijos žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie tai, kaip moteris ir vyras grasindami ginklu kažkur prie Vologdos pagrobė sraigtasparnį „Mi-2“ ir išskraidino iš šios srities pataisos darbų kolonijos pusę (12 metų) bausmės laiko už trijų žmonių nužudymą ir apiplėšimą iškalėjusį draugą recidyvistą, nuleidę jam virvines kopėčias. Bokštelyje budinti apsaugininkė iššovė porą šūvių, tačiau nepataikė.

Kovo 8-ąją prancūzų dienraštyje „Le Figaro“ paskelbtame straipsnyje Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovė Catherine Ashton (Katrin Ešton) pripažino, kad Europai tenka ir teks importuoti vis daugiau energijos išteklių iš užsienio, tačiau, be Norvegijos, daugiau beveik nėra valstybių – naftos ir gamtinių dujų eksportuotojų, kurios būtų stabilios ir draugiškos demokratijos.

Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaida šykščiai užsiminė, kad teismas Stambule pratęsė turkų atsargos generolo Ilkero Bashbuto suėmimą: jis kaltinamas rengęs sąmokslą ir siekęs nuversti premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Taypo Erdoano) vyriausybę. I. Bashbutas – aukščiausio rango kariškis vadinamojoje „Ergenekono“ byloje, kurioje įtariamieji skaičiuojami šimtais.

Teiginys apie galimas žinias iš Kinijos ir Suomijos pasienio kažkurioje apžvelgiamoje ateityje, be abejo, yra oksimoronas. Jei siena kada nors tiek slinksis, ten veikiausiai jau bus nebe Suomija, o kažkoks kitas politinis darinys. Vis dėlto provokuojanti antraštė nusako daugiau ar mažiau tariamą arba daugiau ar mažiau tikrą tendenciją – globalizacijos painiavoje neatmestini jokie, taip pat ir kraštutiniai scenarijai.

Paskutinį birželio savaitgalį įvykęs dar vienas tarptautinių tarpininkų bandymas spręsti Kalnų Karabacho problemą baigėsi kukliais rezultatais, jei apskritai apie tokius galima kalbėti. Šįkart susitikimas vyko Kazanėje, jam vadovavo Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Paskutinę vasario dieną dienraštyje „Boston Globe“ išspausdintame straipsnyje „Kitas eilėje – Pakistanas?“ primenama, kad 1979-aisiais per sukilimą prieš Irano šachą Amerika turėjo galimybę peržiūrėti savo šaltojo karo laikų stabilumo koncepciją, tačiau ja nepasinaudojo, o 1989-aisiais žlugus sovietinei sistemai komunizmo šėtoną pakeitė islamišku.

Lapkričio ir gruodžio mėnesių sandūroje Rusija ir Bulgarija pasirašė susitarimą steigti bendrą įmonę, užsiimsiančią „Pietų srauto“ tiesimu per Bulgarijos teritoriją. Tai buvo paskutinis parengiamųjų darbų etapas. Europoje vamzdynas dar turėtų eiti Kroatijos, Graikijos, Italijos, Serbijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Austrijos teritorijomis. Baigus tiesti jo galingumas turėtų siekti 63 milijardus kubinių metrų dujų per metus, visas ilgis – apie 900 kilometrų. „Gazprom“ statybų kainą yra įvertinęs 18–24 milijardais dolerių.

Taip jau susiklostė mūsų tėvynėje, kad anoniminėse erdvėse, kurias geriausiai reprezentuoja interneto komentarų „ganyklos“, gali rasti ko tik nori, bet ne susirūpinimo ir pagarbos. Kita vertus, būna, kad nepaaiškinamo naivumo apimtas imi ir pradedi to ieškoti kaip tik tose vietose. Gerai paieškojus, ir „ganyklose“ pasitaiko rasti visko.

Interviu latvių dienraščiui „Diena“ buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka klausimą, ar sutinka, kad Vakarai šiandien Ukrainą vertina skeptiškiau nei jo prezidentavimo metais, atrėmė replika, kad Europos politika kenčia dėl ambicijų stokos ir dažnai atrodo neaiški ir savitikslė, tarsi koks savaiminis gėris, nereikalaujantis įrodymų nei argumentavimo. Ir Ukrainos integravimasis į Europos Sąjungą (ES) suprantamas kaip vienpusis (tai yra Ukrainos) veiksmas.

Terorizmas, pasaulinė finansų krizė, pandemija, kas dar? Šių metų gegužės 31-ąją naujienų agentūros pranešė, kad Izraelis pradėjo kasmetines pratybas „Posūkio taškas-3" (Turning Point 3), kurių metu išbandė gelbėjimo tarnybų pasirengimą „pasaulio pabaigos“ – raketinių atakų, mirtininkų išpuolių ir stichinių nelaimių – deriniui.

Šie metai Rytų bei Vidurio Europoje lyg ir turėjo būti nužymėti šventėmis: prieš dvidešimtmetį griuvo Berlyno siena, prieš dešimt metų prasidėjo NATO plėtra, prieš penkerius – pirmosios šio regiono šalys įstojo į Europos Sąjungą (ES). Ar reikalai iš tiesų atrodo šventiškai? Nelygu žvilgsnio priekabumas ir akiplotis.

Kiekviena istorija vis tiek turi kompoziciją – vidinę logiką su viltinga pradžia ir „patyrusia“, nebelinkusia ką nors daugiau pasakyti (išsisėmusia) pabaiga. Tiesa, „išsemtą“ temą visada galima pildyti naujomis (ar tariamai naujomis) aplinkybėmis – tai metodas, kuriuo remiasi visa „koverių“ kultūra. „Koveriai“ – muzikos pasaulio terminas, reiškiantis pirminių, autorinių kūrinių perdarytas („papildytas“) versijas.

Į apyvartą paleistos menkiausios smulkmenos, netgi telefono ryšys. Šiaurės Korėja vėl įjungė tiesioginę telefono liniją su Pietų Korėjos kariškiais tik pasibaigus Vašingtono ir Seulo kasmet kovą  rengiamoms gynybos pratyboms, kurias Pchenjanas vadino pasiruošimu invazijai.

Vasario 25-ąją pirmą kartą kreipiantis į Amerikos kongresą Jungtinių Valstijų prezidentui Barackui Obamai teko labai skrupulingai, kruopščiai apgalvoti retoriką. Tiesa, dar rinkimų kampanijos metu visi pripažino, kad dėl retorikos ponas B. Obama turi mažiausiai rūpesčių. Bet įtikinamai kalbėti yra viena, o mėginti išjudinti įstrigusią didžiausią pasaulio ekonomiką – vis dėlto visai kita.

Įprasta, kad konfrontacijos, dramatiški susidūrimai ir politiniai įvykiai ilgainiui pereina į procedūrinę fazę, taigi ir šįkart okupacijos faktas ima įgyti vis daugiau politinių manevrų bei propagandinių ėjimų rutinos požymių. Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA) sausio 28-ąją priėmus jau antrą rezoliuciją dėl rugpjūtį įvykusio karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto, kiekviena suinteresuota pusė, suprantama, ją interpretavo savaip.

Sausio 2-ąją naujasis JAV prezidentas Barackas Obama su šeima tyliai grįžo į Čikagą iš Havajų po dvylikos dienų atostogų. Havajuose B. Obama su žmona Michelle ir dviem dukromis viešuose renginiuose nedalyvavo ir beveik išvengė žiniasklaidos dėmesio. Obamų šeima išskrido į Vašingtoną gerokai prieš inauguraciją sausio 20-ąją, nes dukroms po švenčių reikėjo eiti į mokyklą.

Dalis mūsų jau kaip ir įprato reikšti nepasitenkinimą demokratija ir laisvąja rinka. Nesame vieniši šioje srityje. Štai buvęs Nepalo maoistų sukilėlis prieš Naujuosius pareiškė, kad vadovauti sukilimui buvo lengviau negu šaliai. „Kai kada man atrodo, kad daug patogiau buvo liaudies karo metu“, – Nepalo laikraštis „Kantipur“ citavo šalies premjero pasisakymą per jo susitikimą su Nepalo laikraščių redaktoriais.

Veikiausiai ir apie sąvokas „giesmė“... Ukrainos holodomoro 75-erių metų paminėjimui skirtame vokiečių dienraščio „Berliner Zeitung“ straipsnyje „Kaip Dmitrijus Medvedevas parenka žodžius“ (11 18) cituojamas Rusijos prezidentas, pareiškęs, jog Maskva nesutinka su tuo,  kad Ukraina vadina holodomorą ukrainiečių genocidu. Pasak pono D. Medvedevo, milijonai žmonių žuvo ir Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje.

Bejėgiškumas ar veikiau jo regimybė yra tikroji Vakarų diplomatijos jėga, nes dialektikos tėvynė – Vakarai tiesiog pagal apibrėžimą privalėjo tos dialektikos išmokti geriausiai.

Apskritai informacija tokiomis aplinkybėmis tarsi ir nebelabai turi prasmės, mat kai kada žinios prieštarauja viena kitai. Kita vertus, kai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) darbas per porą dienų nežinia kelintą kartą buvo „užblokuotas“ ir vėl „atblokuotas“, jo pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė ypatingų vilčių dėl tolesnio parlamento darbo nepuoselėjąs.

Integruotis darosi ne tik madinga, bet ir būtina. Sakoma, kad sąjungos padeda išgyventi, nes optimizuoja valdymą ir iš dalies neutralizuoja riziką, o tai svarbu gresiančios krizės, kurią provokuoja perėjimas prie globalios tikrovės, akivaizdoje.

Liepos pabaigoje po septynerių metų konsultacijų žlugus Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) deryboms, Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Støre norvegų laikraščiui „Aftenposten“ pareiškė, kad tai signalizuoja apie naują pasaulio tvarką. Ministro teigimu, dar prieš kelerius metus Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga (ES) išspręsdavo visus ginčus. Kai jos sutardavo dėl sprendimo, taip dažnai ir būdavo.

Pekinas labai stengėsi, bet to išvengti nepavyko. Veikiausiai ir nebuvo lemta. Reikalas ne tas, kad prieš bet kurį išskirtinį renginį nebūna nenumatytų atvejų ar tiesiog skandalų. Tiesiog Pekino olimpinių žaidynių rengėjai turėjo diskutuoti temomis, kurių veikiausiai būtų linkę išvengti.

Anksčiau ar vėliau, bet tai veikiausiai buvo neišvengiama, nors nuo 2006 m. šalį valdantis dvyliktasis Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas garsėjo sugebėjimu išlikti poste net ir esant pačioms nepalankiausioms aplinkybėms. Ponui E. Olmertui praktiškai nuo pat valdymo pradžios teko atlaikyti nesiliaujančios kritikos ugnį, kuri užgriuvo po prieštaringai vertinamo 34 dienas trukusio karo su islamistų grupuote „Hezbollah“ Libane.

Kažin ar tinka kalbėti vien apie Kazachstaną ir Turkmėnistaną, mat Centrinėje Azijoje irgi pradeda įsisukti geopolitiniai bei integraciniai mechanizmai, dabartinių regiono šalių lyderių valia ir dėl užsienio įtakos pamažu formuojantys Centrinės Azijos vienybę ir tapatumą. Protu ne visada paaiškinamus lyderių sprendimus ar tiesiog ambicijų pasireiškimus palengva ima keisti pragmatiniai sumetimai.

Kai šių metų gegužės viduryje minint Izraelio 60-metį JAV prezidentas George‘as W. Bushas sakė kalbą Izraelio parlamente, joje, be viso kito, išdėstė savo viziją, kaip Artimieji Rytai atrodys po 60 metų. Pasak dabartinio Jungtinių Valstijų prezidento, Izraelis tada minės 120-ąsias savo įkūrimo metines, palestiniečiai turės tėvynę, žmonės visame regione gyvens laisvose ir nepriklausomose visuomenėse, o Iranas ir Sirija bus taikios valstybės.

Ukrainos ir Rusijos dialogas neįtikėtinai keblus, lygiai kaip ir neįtikėtinai niuansuotas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo statiškas, jei nepaisysime ciklais pasikartojančio retorikos „sutirštėjimo“ dėl kokių nors konkrečių veiksmų (pavyzdžiui, gamtinių dujų pabranginimo Ukrainai) ar įvykių. Bet esama ir tam tikros dinamikos, šis tas vis dėlto keičiasi.

Kai pernai liepą Arabų šalių lygos delegacija pirmą kartą istorijoje apsilankė Izraelyje, tuo metu Vakarų Krante viešėjęs specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose Tony Blairas pareiškė matąs taikos galimybę Artimuosiuose Rytuose.

Apie tono keitimosi (ar svyravimo) niuansus gali byloti pastarojo meto Rusijos politikų pasisakymai. Štai neseniai Maskvoje apsilankius JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice ir gynybos ministrui Robertui Gatesui, duodamas interviu rusų dienraščiui „Izvestija“, Sergejus Lavrovas teigė, kad Amerika sutiko leisti Maskvai stebėti Rytų Europos šalyse numatomą dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą (PRGS).

Pietryčių Azija – svarbus geopolitinis pasaulio regionas, milžiniška rinka, čia susiduria daugybė skirtingų interesų ir vyksta nuolatinė kova dėl įtakos. Be abejo, vienas aktualiausių (savaip madingų) šiuolaikinio pasaulio siekių – panaikinti vienapolio, Amerikos dominuojamo pasaulio padėtį. Sparčiai turtėjanti Kinija, pagal gyventojų skaičių didžiausia pasaulio valstybė, aišku, yra pretendentė būti bent jau Pietryčių Azijos regiono lydere.

Kalbant apie Europos indėlį ne vien į Afrikos saugumą, bet ir į Juodojo žemyno raidą, pirmiausia turbūt derėtų pripažinti, kad Afrikoje vienokiu ar kitokiu būdu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „yra ir veikia“ daug kas. Tarkime, šaltojo karo metais Juodasis žemynas buvo dalinamas pagal NATO ir Varšuvos pakto šalių konfrontuojančius interesus, o pastaraisiais metais Afrikoje aktyviai reiškiasi Kinija.

Nors abi šias šalis sieja tokia pati sovietinė praeitis, tai dvi skirtingos valstybės. Neišleidžiant iš akių panašios patirties ir vienodos starto pozicijos, perspektyvas tapti Aljanso narėmis reikėtų vertinti atsižvelgiant į jų unikalią dabartinę padėtį. Be to, Rytų bei Vidurio Europos šalių integravimosi į Vakarus schemoje kitas žingsnis buvo įstojimas į Europos Sąjungą (ES).

Kai sausio 10-ąją Artimuosiuose Rytuose viešėjęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas planavo skristi į Ramalą, jo sraigtasparnis negalėjo pakilti dėl rūko. Amerikos lyderiui susitikti su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu į šį Vakarų Kranto miestą iš Jeruzalės teko vykti automobilių kortežu. Rūko nulemtas keliavimo būdas, pasirodo, buvo informatyvus.

Be abejo, taip manyti esama pagrindo, juolab kad nestabilumas Pakistane naudingas ne vien Talibanui, bet ir „Al Qaedai“. Opozicijos lyderės Benazir Bhutto nužudymas prieš pat Naujuosius šiame kontekste įgyja simbolinę reikšmę. Gruodžio 27-ąją rinkimų kampanijos mitinge Ravalpindžio mieste B. Bhutto kalbėjo tūkstančiams savo šalininkų, taigi žuvo ne tik ji. Politikė šį mitingą planavo iš anksčiau, nors šalies prezidentas Pervezas Musharrafas ragino opozicijos lyderę saugumo sumetimais jį atidėti.

Kadangi linijiniu (iki „pergalingos“ pabaigos) mąstymu paremta derybų bei sandorių sudarymo meno tradicija labiausiai suklestėjo Vakaruose, tradicinis vakarietiškas požiūris į užsitęsusius, permanentinius konfliktus turėtų būti pragmatiškai optimistiškas: kad ir kokios, net drastiškiausios, būtų aplinkybės, mes vis tiek galų gale pasiūlysime sprendimą, daugmaž tenkinsiantį visus ir leisiantį pasiekti kompromisą ir žengti toliau.

Šių metų spalio pradžioje Maskvoje vykusiame priešrinkiminiame partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pareiškė manąs, kad Vladimiras Putinas turi tapti prezidentu visam gyvenimui. „Kodėl pas mus negali būti kaip Turkmėnistane ar Kazachstane?“ – pareiškė Čečėnijos vadovas. Buvęs Turkmėnistano diktatorius Saparmuratas Nijazovas nuveikė tikrai nemažai, kad jo šalis būtų siejama su valdžia iki gyvos galvos net ir tada, kai jis pats pasaulyje beveik pamirštas.

Integraciniai procesai vienaip ar kitaip įsivažiuoja visame pasaulyje, apie integraciją kalbama ar bent užsimenama ir įvairiuose Azijos regionuose bei juodojo žemyno valstybes vienijančioje Afrikos Sąjungoje. Apytikriai konstatavus reikmę, svarbiausias klausimas – kaip, kokiu pagrindu vienytis.

Prieštaravimų ir kraštutinumų blaškomai šios šalies politikai galbūt geriausiai tiktų žodis iš literatūrologijos – farsas. Daugiau ar mažiau farso elementų esama bet kurioje rinkimų kampanijoje, ypač pokomunistinėse valstybėse. Bet Ukraina šia prasme yra savotiška lyderė, galbūt dėl to, kad kaip niekur kitur nesusipratimai jos politiniame gyvenime, prasidėję pernai įvykusių paskutiniųjų parlamento rinkimų pabaigoje, užsitęsė. Aukščiausiosios Rados paleidimą pavasarį ir naujų parlamento rinkimų paskelbimo peripetijas galima laikyti savotiška sumaišties viršūne.

Britų verslo dienraštyje „The Financial Times“ publikuotame straipsnyje „Pabusk, Miegančioji gražuole Amerika“ (2007 07 04) kompanijos „M&C Saatchi“ vykdomasis direktorius ponas Saatchis tvirtina, kad idėjinė kova tarp amerikietiškumo ir antiamerikietiškumo formuos 21 amžiaus veidą. Jo teigimu, kaip tik daugiatautė Amerika padėjo pagrindus multikultūrinei visuomenei, gyvenančiai pagal principą „vienybė įvairovėje“.

Taip formuluojant, turbūt derėtų pridurti: „...ir po Busho.“ Ne vien todėl, kad tai daugmaž ta pati politikų karta. Ponui George‘ui W. Bushui tiesiog tektų „persitvarkyti“, jei jo tikslas būtų vien taikymasis prie naujos Europos politikų kartos konjunktūros. Ilgalaikėje perspektyvoje kartų ar kokia kita konjunktūra vis dėlto nėra svarbiausia, viską nulemianti aplinkybė.

Lietuvoje vykusiame seminare, skirtame Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiams, Europos Parlamento deputatė iš Estijos socialdemokratė Mariane Mikko pareiškė mananti, kad Europa turi keisti kalbėjimo stilių aptardama savo santykius su Rusija. „Užuot kalbėję apie „stiprią Rusiją“, mes turime raginti savo partnerę Rusiją laikytis demokratijos", - pareiškė M. Mikko.

Savaip simboliška, kad naujasis Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy birželio pradžioje paskelbė, kad kariai iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių dalyvaus kariniame parade Paryžiuje, kuris įvyks kitą mėnesį per Prancūzijos nacionalinę šventę. Anksčiau Bastilijos paėmimo dienos parade yra dalyvavę vokiečių ir britų kariai.

Kai antrą gegužės savaitgalį penkių valstybių prezidentai susirinko į energetinį forumą Krokuvoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tuo pat metu suorganizavo alternatyvų renginį Centrinėje Azijoje ir sutrukdė į Lenkiją nuvykti Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Be abejo,  lyderė ne dabar ir tikrai ne artimiausioje ateityje. Ukrainos atvejis labai sudėtingas. Sudėtinga ne tik demografinė situacija, nors čia esama savotiško paradokso. 2005 metų duomenimis, iš 48 su puse milijono šalies gyventojų 73 proc. save laikė ukrainiečiais ir tik kiek daugiau kaip 22 proc. – rusais. Nepaisant to, valdančioji Regionų partija atkakliai siekia rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą.

Tuo metu, kai ponas Vladimiras Putinas kartu su buvusiu Italijos premjeru Silvio Berlusconiu ir Jeanu Claudu van Dammu Sankt Peterburge stebėjo kovas be taisyklių, iš provincijos suvežtas OMON Maskvoje, o kitą dieną ir tame pačiame Sankt Peterburge  guminėmis lazdomis talžė „Nepritariančiųjų žygio“ dalyvius, tarp jų - ir garbaus amžiaus sulaukusius žmones. Teko ir žurnalistams. Milicija buvo sulaikiusi apie 350 žmonių.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.