Europos Sąjungos plėtra į rytus sustojo neapibrėžtam laikui. Neabejotina, kad nei Ukraina, nei Baltarusija, Moldova ar Pietų Kaukazo valstybės artimoje ir vidutinėje perspektyvoje netaps Europos Sąjungos narėmis. Visų pirma tiek ES valstybių vadovai, tiek paprasti piliečiai yra pavargę nuo vienu metu entuziastingai vertintos plėtros. Kita vertus, kai kurios narės, sakykim, Bulgarija ar Rumunija, kol kas kelia daugiau problemų, ypač korupcijos srityje, nei teikia naudos.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas pasiekė, kad Iranas sulaukė naujų Jungtinių Tautų sankcijų. Papildomas sankcijas taip pat įveda Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga. Tiesa, Turkija ir Brazilija už šias sankcijas nebalsavo, bet jos Jungtinėse Tautose neturi veto teisės, todėl Teheranas gavo vien šiokią tokią moralinę paramą, kuri vargu ar išves Iraną iš politinės, diplomatinės ir ūkio izoliacijos.

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo iš Rusijos girdėjosi skeptiškų balsų, kad ši nepriklausomybė nėra ilgalaikė. Dar daugiau, viešai buvo skelbiamos prognozės, kad šalis anksčiau ar vėliau suskils bent jau į dvi dalis – Rytų ir Vakarų Ukrainą.

Baltarusijos ir Rusijos sąjunga yra senas dviejų kaimynių projektas, kuris praktiškai nejuda tikros valstybių sąjungos link.

Kas nuveikta, kad tokia sąjunga taptų realybe? Visų pirma, subyrėjus SSRS, Baltarusija nepasirinko aiškaus integracijos į Vakarus kelio, nors Stanislavui Šuškevičiui būnant Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku bandymų integruotis ir buvo.

Taip, Hamidas Karzajus yra Afganistano prezidentas, formaliai ir Vakarų sąjungininkas. Tačiau po jo neseniai paskelbtų antivakarietiškų pareiškimų nekyla abejonių, kad tai nepatikimas, aikštingas ir nenuspėjamas politikas. Tačiau kito prezidento Afganistane nėra ir tenka jį priimti panašiai, kaip susitaikoma su kitais Afganistano ypatumais, sakykim, su šaltomis žiemomis ar kalnais. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu atsirastų kokia nors alternatyva jam.

Teigti, kad Iranas yra visiškai izoliuotas ir neturi draugų, būtų neteisinga. Nėra ir vienareikšmės nuomonės apie didžiausią Vakarų susirūpinimą keliančią problemą – Irano branduolines programas ir kiek veiksmingi yra bandymai jas sustabdyti tarptautinėmis sankcijomis.

Teko būti Kosove vos mėnesį iki jam pasiskelbiant nepriklausomybę. Gyvenau ne viešbutyje, o kartu su kokiais aštuoniais studentais albanais, kurie nuomojosi butą Prištinos centre. Su vienu jų susipažinau susirašinėdamas internete. Jis labai nuoširdžiai pakvietė į Kosovą. Nusprendžiau važiuoti, nes, mano supratimu, žurnalistai nėra politologai, kad galėtų rašyti apie tai, ko nėra matę, ir kurti įvairiausias teorijas, žurnalistui būtina gyvenimą tose šalyse, apie kurias rašo, pamatyti savo akimis.

Baltarusijos opozicija yra silpna ir kiekvienais metais vis silpnėja, nepaisant nei Vakarų paramos, nei pokyčių jos vadovybėje. Tas silpnėjimas tapo ypač akivaizdus po 2001 metų. Kodėl Baltarusijos režimas, kurį ne taip seniai JAV pavadino „paskutine diktatūra Europoje“, yra toks stabilus?

Sausio 6 dieną Dagestano sostinėje Mahačkaloje savižudis teroristas prie milicijos skyriaus vartų susprogdino sprogmenų prikrautą automobilį. Pirminiais duomenimis, žuvo 7 milicininkai ir 16 buvo sužeista. Jeigu automobiliui būtų pavykę įvažiuoti į policijos skyriaus teritoriją, aukų skaičius būtų buvęs kelis kartus didesnis – sprogimo metu milicininkai kaip tik rikiavosi kieme ir ruošėsi vykti į budėjimą.

Sausio 17 dieną Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Dabartinis šalies prezidentas ir 2004 metais vykusios „oranžinės revoliucijos“ vadovas Viktoras Juščenka neturi jokių galimybių juos laimėti.

V. Juščenka per kelerius metus tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų. To ir buvo galima tikėtis. Per Ukrainos „oranžinę revoliuciją“ beveik mėnesį praleidau Kijeve. Į akis labiausiai krito tai, kad centrinėje sostinės aikštėje susirinkę žmonės beveik 24 valandas skandavo vieną šūkį – „Juščenka!“

Neseniai interneto portalui „Delfi“ rašiau straipsnį apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Mano nuomone, praktiškai jokių formalių priežasčių šiems santykiams būti blogiems šiuo metu nėra. Yra tik įžeistos Maskvos ambicijos, trukdančios juos pakeisti į normalius tarpvalstybinius ryšius. Lietuva per maža, kad galėtų ką nors padaryti, o be to, ne ji šiuos santykius sugadino. Tačiau Lietuvos politika ir požiūris į Rusiją (tiksliau, aiškios politikos nebuvimas) taip pat kelia nerimą.

Kariuomenės maištas Bangladeše numalšintas. Atrodo, viskas pasibaigė, bet, ko gero, tai tik iliuzija. Tačiau kam tai svarbu ir kas tas Bangladešas? Išvertus pažodžiui, Bangladešas – tai bengalų šalis. 1947 metais, Didžiajai Britanijai palikus Indiją, Bangladešas tapo rytine Pakistano dalimi. 1971 metais po Pakistano karo su Indija Bangladešas išsikovojo nepriklausomybę.

Požiūriai į Rusiją – tiek Vakaruose, tiek pačioje Rusijoje – yra labai skirtingi.

Todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar Rusija šiuo metu darosi agresyvesnė ir kur yra to agresyvumo ribos, nėra lengva. Gruzijos ir Rusijos karas nebūtinai reiškia kokius nors fundamentalius pokyčius dabartinėje Rusijos politikoje. Ar jie įvyko, parodys netolima ateitis.

Visų liberalų stabas ekonomistas Frydrichas Hajekas turėtų apsiversti karste. Visame pasaulyje, o ypač kapitalizmo rojuje Jungtinėse Amerikos Valstijose, valstybė į savo rankas perima vis didesnę ekonomikos dalį, faktiškai finansų sektorių.

Nėra stebuklingosios lazdelės ar stebukladario, kuris greitai išspręstų Izraelio santykių su kaimynais ir palestiniečiais problemas.

Tačiau kaip visada valstybės vadovų pasikeitimas teikia vilčių, beje, labai dažnai nerealių.

2002 metais Amerika jėga pašalino iš valdžios radikalų Talibano judėjimą. Logiškai galvojant padėtis per tokį ilgą laiko tarpą šalyje turėjo stabilizuotis, o Vakarų pastangos atkurti sovietinės invazijos ir pilietinio karo nuniokotą šalį duoti vaisių.

Geopolitinė padėtis Kaukaze keičiasi. Tai rodo Rusijos įvykdyta dalies Gruzijos okupacija ir istorinės futbolo rungtynės tarp Turkijos ir Armėnijos komandų Jerevane. Rungtynes pirmą kartą drauge stebėjo šių valstybių prezidentai.

Rusijos elgesys Gruzijoje kelia nerimą kaimynams, ypač Ukrainai, kurios politika ne mažiau provakarietiška nei Gruzijos. Ukraina siekia tapti Europos Sąjungos nare. Aukščiausioji Ukrainos vadovybė taip pat deklaruoja siekį tapti NATO nare, tačiau šiuo klausimu tarp prezidentą palaikančių jėgų ir opozicijos vyksta nelengvos diskusijos.

Jungtinės Valstijos rugsėjo pirmą dieną perdavė Anbaro provincijos kontrolę Irako vyriausybei. Vos prieš metus šią provinciją kontroliavo antiamerikietiškas pasipriešinimas – pradedant nacionalistinėmis ir Saddamui prijaučiančiomis grupuotėmis ir baigiant „Al Qaeda“. Provincija taip pat buvo religinės nesantaikos centras. Galima sakyti, kad Anbaras vienu metu buvo gera visų Iraką krėtusių problemų iliustracija.

Pakistano prezidentas Pervezas Musharrafas, nelaukdamas balsavimo dėl nepasitikėjimo, atsistatydino pats. Politinis peizažas šalyje, kuri yra vienintelė islamiška valstybė, turinti branduolinį ginklą, pasikeitė, bet stabilumas nepadidėjo.

Šiek tiek daugiau nei prieš metus Afganistanas, palyginti su Iraku, atrodė kaip saugumo pavyzdys.

Tie laikai – praeityje. Padėtis Irake stabilizuojasi, o Afganistane – priešingai – Talibanas vis labiau kelia galvą. Talibanas šioje šalyje pradėjo naudoti Irake išbandytą labai veiksmingą taktiką – savižudžius. Tai neturi nieko bendro su ta islamo pakraipa, kurią propagavo Talibanas, bet yra įprasta „Al Qaeda“ taktika.

Parlamento rinkimai Baltarusijoje įvyks šių metų rugsėjo pabaigoje, turbūt rugsėjo 28 dieną. Tiksli data dar kol kas nėra žinoma, nes prezidentas Aleksandras Lukašenka dar nepasirašė dėl jos dekreto.

Ukrainos „oranžinė revoliucija“ jau seniai praeityje, o jos vadovas, prezidentas Viktoras Juščenka, kaip rodo sociologinės apklausos, tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų.

Labai sunku kalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta Čečėnijoje. Rusija kovoja totalinį informacinį, tiksliau, dezinformacinį, karą. Jis yra sėkmingas, nes nemaža dalis Vakarų valstybių tiki arba apsimeta tikinčios, kad padėtis Čečėnijoje stabilizuojasi. Tačiau stebėtojų ir žurnalistų, kuriems pavyksta prasiskverbti į Čečėniją, skelbiama ramybė yra tik tariama. Po ja slypi daug problemų – senų, o dar daugiau naujų.

Ne taip seniai Irakas atrodė kaip laivas, kuriame kapitonas surištomis rankomis sėdi savo kajutėje, o laive siautėja kelios piratų gaujos, niekaip nesutariančios, kuria kryptimi ir iš viso kodėl laivas turi plaukti.

Balandžio pradžioje Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo susitarta į Aljansą priimti dvi valstybes – Kroatiją ir Albaniją. Šių Balkanų valstybių narystei turi pritarti visos NATO šalys, bet tai tėra formalumas ir ilgai neužtruks.

Irako valdžios santykiai su Iranu netenkina nei JAV, nei Irano. Iranas norėtų, kad JAV kariuomenė kuo greičiau išeitų iš kaimyninės valstybės, taip suteikdama dar daugiau politinių galimybių Teheranui. Irano įtakos visame regione didėjimas turbūt yra viena priežasčių, kodėl amerikiečiai neskuba palikti Irako, o lėtą jų traukimąsi, nors ir nenoriai, bet toleruoja arabų sunitų valstybės, kurios bijo stiprėjančios Irano įtakos.

Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikime Liuksemburge Lietuva blokavo naują Partnerystės ir bendradarbiavimo su Rusija sutartį. Tai didžiulis Lietuvos diplomatijos laimėjimas ir aiškus ženklas Rusijai, kad ji turi atsižvelgti į visų ES valstybių norus bei interesus ir nustoti traktuoti Baltijos valstybes ir buvusias Sovietų Sąjungos satelites Rytų Europoje kaip sferą, kuriai ji vis dar daro įtaką ir kurios interesų galima visiškai nepaisyti.

Pasaulio banko skaičiavimu, per paskutinius trejus metus maisto, ypač grūdinių kultūrų, kainos pasaulyje pakilo 83 procentais. Toks staigus kainų kilimas daug ką nustebino ir išgąsdino.

Tai visiškai naujas poslinkis, nes pastaruosius 30 metų, iki pat 2005-ųjų, maisto kainos ne didėjo, o mažėjo. Toks nelauktas šuolis sukėlė valstybių vadovų ir tarptautinių organizacijų reakciją.

Belgrade liūdnai juokaujama, kad Serbija panaši į mobilųjį telefoną „Nokia“ – kiekvienais metais ji darosi vis mažesnė ir mažesnė. Jugoslaviją – pietų slavų valstybę, susikūrusią po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai sudarė serbai, kroatai ir slovėnai. Po Antrojo pasaulinio karo Josifas Broz Tito paskelbė Jugoslavijos Federacinę Socialistinę Respubliką, susidėjusią iš Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Slovėnijos ir Serbijos.

Beveik mėnesį trukusi nepaprastoji padėtis, paskelbta Armėnijoje po prezidento rinkimų, atšaukta.

Prezidentas Robertas Kočarianas ją paskelbė kovo pirmą dieną po Jerevano gatvėse vykusių neramumų, per kuriuos žuvo vienas civilis ir vienas policininkas. Neramumų priežastis, panašiai kaip pernai metų gale Gruzijoje, – abejotini prezidento rinkimų rezultatai.

Šiuo metu sunku atsakyti į klausimą, ar neramumai Kinijai priklausančiame Tibete yra didesnių sukrėtimų pradžia, ar tik dar vienas epizodas sudėtinguose Kinijos ir Tibeto santykiuose. Tačiau protestai kelia rimtų moralinių ir politinių dilemų tiek Vakarams, tiek Kinijai.

Europos Sąjunga neturi vieningos energetikos ir užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tokios politikos nebuvimas labai skaudžiai gali atsiliepti ateityje.

ES, kaip ir visas Vakarų pasaulis, priklauso nuo dujų ir naftos tiekimų. Šiais energijos šaltiniais grindžiama transporto sistema, ekonomika ir apskritai visa civilizuoto XXI amžiaus žmogaus buitis.

Jau dabar matyti, kad ši Amerikos prezidentų rinkimų kampanija bus tokia, kokios iki šiol nepasitaikė per visą JAV istoriją. Kol kas dvi pagrindinės partijos – respublikonai ir demokratai – kelia savo kandidatus, kurie varžysis dėl Baltųjų rūmų šeimininko posto. Respublikonai tokį kandidatą jau turi – tai Arizonos senatorius Johnas MacCainas.

Daugiau nei prieš savaitę Ankara pradėjo invaziją į iki šiol stabilų šiaurės Iraką, siekdama sunaikinti Turkijos kurdų separatistinės organizacijos PKK (Kurdų darbininkų partija) bazes. Atrodo, kad Bagdado vyriausybė apie operacijos pradžią net nebuvo informuota. O Amerikos kariškiams tai nebuvo paslaptis.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas niekam nebuvo netikėtumas. Tačiau skiriamoji linija tarp šalių, pripažįstančių Kosovą ir jo nepripažįstančių, yra gili ir principinė. Bet būtų neteisinga tvirtinti, kad Kosovą pripažįsta demokratijos rėmėjai, o jo nepriklausomybei nepritaria demokratijos ir tautų apsisprendimo priešininkai.

Prieš keletą dienų Rusijos bombonešiai „Tupolev 95“ porą kartų vos pusės kilometro aukštyje  praskrido virš JAV lėktuvnešio „Nimitz“. Incidentas įvyko vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tai jau savaime rodo Rusijos pretenzijas elgtis, kaip elgėsi Sovietų Sąjunga, ir nenusileisti JAV, kaip buvo šaltojo karo metais.

Pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjo Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje. Nedraugiškų Maskvos žodžių dažnokai sulaukia Ukraina, Gruzija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Čekija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai vartoja kriminalistinę-kagėbistinę leksiką kaimynams sudrausminti.

Tikriausiai tik Sovietų Sąjunga anuomet taip nesutarė su Vakarais ir turėjo tokias ambicijas kaip dabar Rusija baigiantis Vladimiro Putino valdymui. Atrodo, V. Putinas tikrai padarė viską, kad Rusija ir Vakarai atsidurtų netoli šaltojo karo ribos. Žinoma, apie tiesiogines analogijas kalbėti būtų nekorektiška, nes Rusija nei kariniu, nei ekonominiu, nei demografiniu atžvilgiu Sovietų Sąjungai neprilygsta. Jos jėga slypi tik aukštose naftos ir dujų kainose.

Pirmasis Serbijos rinkimų ratas baigėsi prorusiško politiko, vieno Radikalų partijos vadovų Tomislavo Nikoličiaus pergale. T. Nikoličius, laikinai einantis Radikalų partijos vadovo pareigas, surinko beveik 40 procentų rinkėjų balsų. Tikrasis partijos vadovas Vojislavas Šešelis šiuo metu yra teisiamas Hagos karo nusikaltimų tribunole. Vien šios aplinkybės pakankamai daug sako ir apie T. Nikoličių, ir apie jo vadovaujamą Radikalų partiją.

Venesuela tapo didžiausia ginklų pirkėja Lotynų Amerikoje ir viena didžiausių pasaulyje, lenkdama tokias valstybes kaip Iranas bei Pakistanas. Pentagono duomenimis, per praėjusius dvejus metus Venesuela ginklų prisipirko už 4,3 milijardo dolerių, o Pakistanas – už 3 milijardus, Iranas – už 1,7 milijardo.

Nors Gruzijos opozicija ir nenori pripažinti, vis dėlto praėjusio savaitgalio prezidento rinkimus, nors nedidele balsų dauguma, laimėjo Michailas Saakašvilis. Vakarų organizacijos, stebėjusios rinkimus, vieningai paskelbė, kad didesnių pažeidimų nepastebėjo ir rinkimai vyko demokratiškai. Kremlius, aišku, mano kitaip, bet jau kuris laikas Maskva turbūt iš principo – kitaip sunku paaiškinti – visais klausimais turi priešingą nuomonę nei Vakarai.

Rusijos santykiai su Armėnija yra patys draugiškiausi iš visų Pietų Kaukazo valstybių. Valstybės pasirašiusios strateginio bendradarbiavimo sutartį, Rusija turi karines bazes Armėnijoje ir niekas rusų iš ten net nesiruošia išvaryti.

Gerais santykiais suinteresuotos abi pusės. Rusija siekia turėti bent vieną patikimą sąjungininką nedraugiškame Kaukazo regione, o Armėnija dėl geopolitinės padėties neturi didelių galimybių rinktis.

Šis klausimas yra kartu ir politinis, ir ekonominis, ir ekologinis. Atsakyti galima įvairiai, bet galutinio atsakymo nežino niekas.

Svarstyti vien Rusijos ir Europos Sąjungos problemas būtų šiek tiek per siaura.

Iranas yra didžiausia pasaulyje šiitų valdoma valstybė. Be to, ši teokratinė valstybė siekia pasigaminti branduolinį ginklą. Teherano tvirtinimai, kad branduolinė energetika reikalinga taikiems tikslams, gali įtikinti tik naivuolį. Juk Iranas turi vienas didžiausių naftos atsargas pasaulyje ir energijos trūkumu neturėtų per daug skųstis.

Praėjo gruodžio 10-oji, o Kosove, kaip ir buvo galima tikėtis, nieko neįvyko.

Nepriklausomybė nebuvo ir tikriausiai nebus paskelbta, kol Kosovo albanų vyriausybė neužsitikrins šiam žingsniui visiškos Vakarų paramos. Kosove kalbama, kad tai gali įvykti ne anksčiau kaip kitų metų pradžioje.

Po ilgos pertraukos Sudanas vėl atsidūrė pirmuosiuose Vakarų spaudos puslapiuose. Žiniasklaidos dėmesį šįkart patraukė nemaloni padėtis, į kurią pateko šioje šalyje dirbusi mokytoja iš Didžiosios Britanijos Gillian Gibbons, pavadinusi žaislinį meškiuką Muhamedu. Sudano musulmonai buvo pasiryžę mokytoją nulinčiuoti, bet valdžia apsiribojo nubausdama ją penkiolika parų arešto. Meškiukui vardas buvo išrinktas pradinės klasės mokiniams nubalsavus, kad kaip tik šis vardas jam labiausiai tinka. Jokių teologinių ginčų klasėje šiuo klausimu nevyko.

Jungtinėse Valstijose, Anapolyje, vykęs viršūnių susitikimas turėjo iš mirties taško pajudinti Izraelio ir palestiniečių santykius. Tai buvo pirmasis rimtas Amerikos prezidento George‘o W. Busho bandymas imtis palestiniečių ir Izraelio problemos. Gaila, kad G. W. Bushas palestiniečius prisiminė tik savo kadencijos pabaigoje, panašiai kaip Billas Clintonas 2000-aisiais, ir jam nepavyko.

Greitai bus metai, kai Amerikos kariškiai paskelbė, kad imasi aktyvių veiksmų stabilizuoti padėtį šalyje. Pastarųjų savaičių informacija teikia vilčių, kad pagaliau Irako kare gali prasidėti persilaužimas. Aišku, karinės amerikiečių pergalės nereiškia, kad šalyje jau prasideda politinis bei religinis susitaikymas. Iki jo dar labai toli, bet mažėjantis smurtas bent jau sudaro geresnį foną tokiam dialogui prasidėti.

Rusija stabdo savo dalyvavimą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartyje. Praėjusią savaitę šiam sprendimui vienbalsiai pritarė Rusijos Federacijos Taryba. Prieš porą savaičių šiam žingsniui taip pat kone vienbalsiai pritarė Rusijos Dūma. Prezidentas Vladimiras Putinas dar liepos mėnesį pasirašė dekretą dėl Rusijos dalyvavimo sustabdymo.

Lapkričio 7-ąją sukako 90 metų nuo bolševikų įvykdyto valstybinio perversmo Rusijoje, kuris nusinešė milijonus gyvybių ne tik šioje, bet ir visose tiesiogiai bolševizmo paliestose šalyse. Koks tikslus aukų skaičius, istorikai tebesiginčija, tačiau kalbama ne apie tūkstančius, o apie milijonus. Vardan šviesios ateities.

Pakistanas sparčiai tampa nenuspėjamu įtampos židiniu. Padėtis ypač paaštrėjo paskutinėmis savaitėmis, kai į šalį iš tremties grįžo opozicijos lyderė, buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto. Visuomenė tampa vis labiau poliarizuota ir atrodo, kad artėjama prie politinio sprogimo, kurio pasekmės būtų sunkiai nuspėjamos.

Lenkijos rinkėjai aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, kad 14-os mėnesių brolių Kaczynskių – Lecho ir Jaroslawo –  valdymo jiems užtenka iki kaklo. Rinkimus laimėjus Donaldo Tusko vadovaujamai „Piliečių platformai“ J. Kaczynskis palieka ministro pirmininko pareigas, jas užleisdamas laimėtojams. Pažymėtina, jog Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, rinkėjai aiškiai susiskirstę į provincijos ir didmiesčių elektoratą.

Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai ir vėl keičiasi valdžia. Normaliai, be demonstracijų, be kraujo praliejimo, kaip ir visose demokratinėse valstybėse.

Pažvelkime, kokie rinkimų rezultatai.

Pradžioje – trumpas atsakymas į klausimą, kada baigsis karas Čečėnijoje. Tikriausiai tada, kai Rusijai pavyks sunaikinti dalį Čečėnijos gyventojų fiziškai, o kitus palaužti dvasiškai, paverčiant juos Maskvai paklusniais zombiais. Kaip tik toks procesas aiškiai pastebimas Čečėnijoje jau keleri metai, Vakarams dažnai apsimetant, kad jie tiki Kremliaus žodžiais, esą kovojama su teroristais, banditais.

JAV ir NATO invazija 2001 metais iš valdžios Afganistane pašalino Talibano režimą, tačiau talibai niekur nedingo. Jie rado prieglobstį Pakistano pasienio regionuose ir tęsia kovą su Vakarais ir Hamido Karzajaus vyriausybe. Paskutiniu metu pastebima pokyčių Talibano taktikoje: atrodo, judėjimas persitvarko, tapdamas pasaulinio džihado, kuriam vadovauja „Al Qaeda“, dalimi.

Beveik lygiai prieš metus, spalio 7 dieną, Maskvoje buvo nužudyta drąsi Rusijos žurnalistė ir žmogaus teisių gynėja Anna Politkovskaja. Nužudymas, be abejonės, politiškai motyvuotas, iki šiol nėra išaiškintas.

Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorė Condoleezza Rice pakartotinai pareiškė Amerikos paramą Serbijos Kosovo provincijos nepriklausomybei ir paragino Europos Sąjungą naują darinį pripažinti, kai jis bus formaliai paskelbtas. Amerikos politikai mano, kad šis žingsnis suteiks Balkanams daugiau stabilumo. Albanų politikai žada vienašališkai skelbti nepriklausomą Kosovą gruodžio mėnesį, jeigu iki tol Jungtinėms Tautoms nepavyks susitarti dėl jo statuso.

Daugelyje šalių psichiškai sveikas žmogus, nesėdėjęs kalėjime už nužudymą, turi teisę legaliai įsigyti ginklą. Tačiau ar būtų protinga leisti nešiotis šaunamąjį ginklą sergančiam šizofrenija žmogui, kurio elgesys yra nenuspėjamas, o pasaulio supratimas iškreiptas?

Tvirta carų valdžia, stipri kariuomenė ir saugumas, labai artimi valstybės ir Pravoslavų bažnyčios ryšiai visada buvo kertiniai Rusijos imperinės stiprybės ir valstybinės ideologijos akmenys.

Nors geografiškai Rusija yra Europos valstybė, bet Pravoslavų bažnyčios suaugimas su valstybe ją daro panašesnę į rytietiškas, o ne vakarietiškas valstybes.

Nesvarbu, pritariame Jungtinių Valstijų sprendimui įvesti kariuomenę į Iraką ar ne, šis konfliktas jau tapo pasauline problema, kuri liečia beveik visas valstybes. Stabilus Irakas yra būtinybė, jeigu nenorime sulaukti rimto regioninio gaisro.

Praėjusią savaitę suėjo 16 metų nuo nepavykusio pučo Sovietų Sąjungoje, kuris turėjo grąžinti byrančią valstybę į įprastas vėžes. Pučas buvo taip nevykusiai organizuotas, kad iki šiol yra daugybė teorijų, aiškinančių jo tikslus bei kas stovėjo už sąmokslo, siekusio atkurti ,,tvarką“. Kai kas mano, kad pučo organizatorius buvo tuometis šalies vadovas Michailas Gorbačiovas, o jo tariamas areštas Kryme ir pergalingas grįžimas į Maskvą buvo surežisuotas spektaklis. Nesinori svarstyti sąmokslo teorijų, nes sąmokslas, jei toks ir buvo, nepavyko.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.