Žiniasklaidos priemones apkeliavusi vienintelė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir įkalintos ligonės Julijos Tymošenko susitikimo nuotrauka Charkovo ligoninėje – šilta ir žmogiška. Tame rankų susilietime – ir atjauta, ir moteriškas solidarumas, ir moralinis palaikymas. Bet politika – šiurkšti gyvenimo realybė.

Prancūzija pasuko į kairę. Taip apžvalgininkai – vieni su nuogąstavimo gaidele, kiti vildamiesi ryškių socialinių pokyčių – apibūdina socialistų kandidato Francois Hollande‘o pergalę antrajame prezidento rinkimų ture. Tiesa, atotrūkis nuo dešiniojo centristo Nicolas Sarkozy buvo tik kiek didesnis kaip 3 proc., maždaug kaip ir pirmajame ture.

Pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 6-ąjį straipsnį genocidas – tai baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Osmanų imperijos vykdytas armėnų genocidas, ko gero, atitinka klasikinį šio masinio nusikaltimo apibrėžimą. Neseniai, balandžio 24-ąją, sukako 97-eri metai nuo tos dienos, kuri laikoma armėnų genocido pradžia.

Daugiau kaip prieš mėnesį įvestos papildomos ES sankcijos A. Lukašenkos režimui, vienų nuomone, yra būtina priemonė represijoms Baltarusijoje pažaboti, kitų manymu – visiškai neveiksmingas Vakarų žingsnis siekiant priversti diktatorių sušvelninti opozicijos persekiojimą, paleisti iš kalėjimų politinius kalinius ir kitus jo oponentus.

Rašyti apie žmogų, kai jo jau penkeri metai nebėra, – nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau – apie Borisą Jelciną, kuris iki pat savo mirties 2007-ųjų balandžio 23-iąją nugyveno spalvingą, prieštaringą ir reikšmingą visai SSRS ir Rusijai 76 metus ir beveik tris mėnesius trukusį gyvenimą.

Galima būtų pagalvoti, kad atidesnis visuomenės ir apžvalgininkų žvilgsnis į Rusijos stačiatikių bažnyčią (RSB) nukrypo dėl jų Velykų, šiemet švenčiamų savaite vėliau negu katalikų. Bet jeigu taip ir atsitiko, tai kalti patys jos hierarchai, pritraukę žiniasklaidos susidomėjimą keistais pareiškimais, veiksmais ir netgi pikantiškomis detalėmis.

Tiesą sakant, šis straipsnis patektų į proginių rašinių kategoriją – kovo 29 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, jei ne keletas narystės aspektų, kurie ir šiandien verčia diskutuoti, aiškinti ir aiškintis, abejoti ir prognozuoti.

Šiaip jau apibendrinti kovo 19–20 d. vykusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus darbo vizito į Maskvą rezultatus galbūt per anksti, tačiau apžvalgininkai iš anksto spėjo, kad daug iš to vizito laukti neverta. Tiesiog tai Ukrainos vadovo pažinties su V. Putinu, kaip išrinktuoju Rusijos prezidentu, atnaujinimas arba, kaip laikraščiui „Nezavisimaja gazeta“ sakė Ukrainos politikos instituto ekspertas Aleksejus Poltorakovas, „žvalgyba prieš svarbiausią mūšį“.

Tiesą pasakius, šiame portale analitikai nedažnai atidžiau pažvelgia į Lietuvą, jos problemas ir reiškinius, o daugiau vertina geopolitinius, regioninius ar globalinius poslinkius. Tačiau šį kartą mūsų dėmesį atkreipė iš anksto sumanyta ir daugialypė Kovo 11-osios akcija Vilniaus gatvėse. Būtent – akcija, nes į šventę tos margaspalvės eisenos nė kiek nebuvo panašios.

Taip jau atsitiko, kad du svarbūs įvykiai eina vienas šalia kito – Rusijos prezidento rinkimai ir Kovo 11-oji. Štai ir šį kartą Rusijos vadovu buvo išrinktas spalį 60-ties sulauksiantis V. Putinas, o po savaitės Lietuva pažymi Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 22-ąsias metines.

Baigiasi penkeri metai – ir vėl viskas iš naujo. Tą pačią dieną kaip ir 2007-aisiais, balandžio 22-ąją, vyks nauji Penktosios Respublikos prezidento rinkimai (jeigu reikės, antrasis jų turas bus surengtas gegužės 6 d.). Ir vėl ant balto žirgo – tas pats vengrų kilmės politikas, 57-erių sulaukęs Nicolas Sarkozy. Ir vėl jam koją kiš socialistai, tačiau šįkart laukia vyriška dvikova.

Kad vasario 18-ąją Latvijoje vykusiame referendume pavyks pritarti Konstitucijos pataisoms rusų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, nesitikėjo nė šio plebiscito organizatoriai. Ir iš tiesų, daugiau kaip 75 proc. Latvijos rinkėjų šiam sumanymui pasakė „ne“.

Mažytėje Kaukazo respublikoje Pietų Osetijoje verda dideli įvykiai. Apie juos išsamiai rašė Geopolitika.lt iškart po prezidento rinkimų lapkritį (http://www.geopolitika.lt/?artc=5062) ir gruodžio pabaigoje (http://www.geopolitika.lt/?artc=5098). Per šiuos tris mėnesius nuo Gruzijos atsiskyrusiame krašte padėtis tik kaito. Prezidente pasiskelbusi 62 m. pedagogė, buvusi švietimo ministrė Ala Džiojeva tapo šios skandalingos politinės suirutės ašimi.

Nuo Afrikos vakarinės Atlanto pakrantės atsiritusi arabiškų revoliucijų banga pasiekė kitą kraštinį tašką – Siriją: joje štai jau beveik metai netyla pilietinio karo kanonados. Prezidento Basharo Assado režimas bando žiauriai numalšinti jo valdymu nepatenkintų šalies žmonių protestus ir nesileidžia į jokias derybas dėl pasitraukimo. Padėtis Sirijoje tapo nauju nesantaikos akmeniu, dar labiau komplikuojančiu Vakarų santykius su Rusija ir Kinija.

Rašant apie taip vangiai besiplėtojantį opozicinį pakilimą Rusijoje, prisimena kadaise K. Donelaičio „Metuose“ išguldytos eilutės apie rudens darbus: „...ratas ant ašies girgždėdamas sukasi sunkiai...“ Iš tiesų, tik chaotiškas protesto sujudimas iškart po Dūmos rinkimų gruodžio 4-ąją leidžia pajusti, kad Rusijoje bręsta galinga revoliucija, nukreipta prieš valdžios monolitą.

Ukraina vėl prie naujo energetinio karo su Rusija ribos. Iki Naujųjų metų Kijevui ir Maskvai nepavyko suderinti 2013-ųjų dujų tiekimo sutarties, o sausio 17 d. vykęs eilinis derybų raundas taip pat baigėsi nesėkme. Bet nuolatinė Kijevo ginčų su „Gazprom“ byla šįkart turi gilesnę politinę potekstę, kuri rodo, kad Ukraina pateko į izoliacinę aklavietę.

Įdomi ta šalis – Kazachstanas. Bet iš pradžių – ne apie įvykusius rinkimus, o apie kazachiškąjį fenomeną. Kaip rašo interneto žinynas „Wikipedia“, šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia „kazachų žemė“, o kazachų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq, tiurkų kalba reiškiančio „pabėgęs į laisvę“.

Pirmosiomis sausio dienomis Budapeštas, į kurio gatves išėjo apie 100 tūkst. žmonių, labiau priminė ne naujametiniam fejerverkui susirinkusią minią, o gražuolį miestą, apimtą neramumų, siautėjusių šalyje revoliuciniais 1956-aisiais. Tiesa, dabar juos sukėlė ne sovietiniai agresoriai, o vietiniai politikai.

Dvejų metų, kurie astrologų vadinami savo savybėmis visiškai priešingų simbolinių būtybių – Triušio ir Drakono vardais, sandūroje rusakalbėje spaudoje pagausėjo svarstymų apie Baltijos šalių vietą regione ir ateitį. Įdomu tai, kad iš pirmo žvilgsnio objektyvių straipsnių autoriams tarsi priimtinas ugnimi alsuojančio Drakono vaidmuo, o trims Baltijos valstybėms – vargšo iš baimės tirtančio Triušio, kuris netrukus bus suvalgytas.

Peršokdami horoskope nuo Triušio ar Kiškio prie Juodojo Drakono, mes teikiame nedaug reikšmės šiems simboliams, kurie tarsi apibūdina prabėgančius ir ateinančius metus. Iš tiesų gyvenimas nenuspėjamas ir daug sudėtingesnis negu pranašavimai iš žvaigždžių ir planetų.

Kazachstanas, didžiulė ir turtinga posovietinė valstybė, tarsi skirianti Europą ir Aziją, vėl šurmuliuoja. Tiesa, neramumų apimti tik kai kurie kalnakasybos ir naftos turtingi rajonai, esantys netoli Kaspijos jūros, šalies pietvakariuose. Įdomu tai, kad neramumai prasidėjo kaip tik tomis dienomis, kai Kazachstanas pažymėjo nepriklausomybės paskelbimo 20-metį.

Politinis gyvenimas Rusijoje tampa įdomus ne tik politikams, valdžios žmonėms, bet ir analitikams bei apžvalgininkams. Atrodo, laikotarpis tarp rinkimų atneš dar nemažai staigmenų, tokių kaip netikėtų kandidatų į prezidentus apsireiškimai. Antai kovo 4 d. įvyksiančiuose rinkimuose norą dalyvauti pareiškė ir skandalingasis oligarchas Michailas Prochorovas.

Pietų Osetija, po Rusijos karo Kaukaze pasiskelbusi nepriklausoma nuo Gruzijos respublika Rusijos sudėtyje, vėl politinių intrigų šešėlyje. Intrigą sukėlė du prezidento rinkimų turai, kuriuose varžėsi opozicijos ir dabartinio vadovo Eduardo Kokoitos atstovai – Ala Džiojeva ir valdančiosios Vienybės partijos lyderis Anatolijus Bibilovas.

Atrodo, kad sunaikinus Libijos diktatorių Muammarą Gaddafį arabų šalių problemos nesibaigia. Įsidrąsinusios Vakarų valstybės imasi naujų sankcijų prieš Iraną ir Siriją. Šių musulmoniškų valstybių keliamas rūpestis skirtingas, todėl ir sankcijų poveikis šiems režimams gali būti įvairus.

Branduolinio ginklavimosi temą Maskva tampo kaip gumą. Kai reikia pagąsdinti Vašingtoną ar regiono šalis, ištraukiamas „adekvataus atsako“ į amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje planus. Kai paspaudžiamas santykių su JAV „įkrovimo iš naujo“ mygtukas, iš Maskvos skamba užtikrinimai, kad branduolinės raketos dislokuotos nebus.

Maskva vis su kuo nors kyla į kovą. Nuo pat karo Kaukaze pradžios ji stimuliavo „čečėnofobiją“ – iš centrinių Rusijos rajonų vaikė „lic kavkazskoj nacionalnosti“ („Kaukazo tautų asmenis“), o dabar šis ksenofobijos taikiklis atsisuko prieš tadžikus.

Rusija jau 18 metų siekia narystės PPO, kuri šiuo metu vienija 153 valstybes. Problema ta, kad kiekviena šalis narė turi veto teisę, kai nauja valstybė siekia narystės. Ir štai praėjusį sekmadienį šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kaip pranešė „RIA Novosti“, pareiškė, kad Rusija tikisi baigti derybas dėl narystės iki metų pabaigos.

Lygiai po metų, lapkričio 4-ąją, vyks 45-ojo 57-osios kadencijos JAV prezidento rinkimai. Jau dabar galima tvirtinti, kad šių rinkimų kampanija, iš esmės seniai prasidėjusi, niekuo nesiskirs nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-erių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet Šiaurės žemyne griaudėjo pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojanti valstybė buvo padalyta į dvi stovyklas.

Muammaras Gaddafis tegyveno 69-erius metus ir 135 dienas, bet koks tai buvo gyvenimas! Gimęs 1942-ųjų birželio 7 d., kaip rašoma jo biografijoje, „varganoje beduinų palapinėje“, jis buvo ir pulkininkas, nenorėjęs sau suteikti dar ir generolo laipsnio, ir „liaudies sūnus“, nes kilęs iš tautos gelmių, vadinasi, tapatus su libiais, ne lyderis, todėl ir siūlęs NATO naikintuvams jo nemedžioti. Nors jis užėmė visus svarbiausius valstybės postus, save titulavo filosofiniu „Rugsėjo 1-osios vadovu“.

Didžiųjų pasaulio valstybių mūšis dėl įtakos pokomunistinėje erdvėje toli gražu nesibaigia. Kaip paprastai būna, vienintelė auka šioje interesų sankirtoje – ta pati iš sovietinės priklausomybės prieš 20 metų išsivadavusi šalis, o JAV ir Rusija jokių nuostolių nepatiria. Panašiai atsitinka ir rungiantis dėl įtakos Gruzijoje bei Ukrainoje, kurių euro- ir transatlantiniai integraciniai siekiai dar nepasiteisina.

Tuo metu, kai Rusijos premjeras V. Putinas pasuko į Kiniją, siekdamas sustiprinti ekonominius ryšius su Pekinu, ir ragina sukurti Eurazijos sąjungą, kai kam primenančią SSRS, kita beveik trejus metus egzistuojanti iniciatyva, atrodo, blėsta. Tai parodė Varšuvoje vykęs Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje (RPP) dalyvaujančių šalių vadovų susitikimas, iš kurio demonstratyviai pasitraukė Baltarusijos delegacija.

Rašyti apie Vladimirą Putiną, kuriam spalio 7 d. sukanka 59-eri, atsiejus jį nuo praeities ir juo labiau – nuo ateities, neįmanoma. Tiesa, jo politinė praeitis iki pat 1999-ųjų rugpjūčio, kai jis tapo Rusijos premjeru, gana miglota. O ir perspektyvos, atlikus visus nustebinusią rokiruotę su prezidentu D. Medvedevu per „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimą rugsėjo 24-ąją, ne ką aiškesnės. Viena aišku: tai stiprios valios, ryžtingų politinių sprendimų lyderis, nesibodintis jokių priemonių tikslui pasiekti.

Kinijai jau neužtenka užkariauti Tolimuosius Rytus, Azijos kaimynes, ji, kaip praneša Rusijos žurnalas „Vlast“, siekia įsitvirtinti šalyse, kurias Maskva tradiciškai laiko savo įtakos zona – Ukrainoje ir Baltarusijoje. Pekinas pradėjo investuoti į šių posovietinių šalių ekonomiką.

Buvęs naftos giganto „Jukos“ vadovas, vienas didžiausių Rusijos oligarchų Michailas Chodorkovskis nevengia politikuoti ir kalėjime. Štai ir dabar, atsakydamas į kelias dešimtis britų naujienų agentūros „Reuters“ pateiktų klausimų, naftos magnatas skaudžiai įgnyba didžiausiam savo politiniam priešininkui premjerui Vladimirui Putinui.

Nors nepritekliai skurdina JAV, Rusijos ir kitų šalių kosmines programas, Amerikos nacionalinė aeronautikos agentūra (NASA) ir toliau varžosi su Rusija atlikdama įvairiausius kosmoso tyrimus. Ko gero, tai vienintelė mokslo sritis, kur tokios varžytynės nemažina tempo nuo pat istorinio J. Gagarino skrydžio prieš pusšimtį metų. Dabar jų objektai – Mėnulis, Marsas, Jupiteris...

Pasaulio galingieji, užimdami aukštus postus, jau negali siautėti kaip viduramžių karaliai. Tokia išvada peršasi stebint vis naujus teismo procesus: į kaltinamųjų gretas pakliūna buvę ir esami valstybių prezidentai, vyriausybių vadovai, diktatoriai ir šiaip įtakingi veikėjai. Vadinasi, tarptautinė bendrija demonstruoja savo demokratinę brandą.

Priešlaikinių rinkimų, vykusių rugpjūčio 26-ąją nuo Gruzijos atsiskyrusioje Abchazijoje, rezultatai nieko nenustebino. Gal tik atkreipė dėmesį tai, kad jie buvo surengti lygiai po trejų metų, kai Rusija pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę po 2008 m. rugpjūčio pradžioje vykusio penkių dienų karo su Gruzija. Tai buvo dar vienas Maskvos padėtas taškas, kad ji niekuo šiuose rinkimuose nerizikuoja. Gal dėl to, kaip rašo Vakarų spauda, Rusijos įtaka rinkimams šį kartą buvo beveik nepastebima.

Libijoje įvykiai ėmė rutuliotis sparčiu tempu: jau pirmadienio rytą sukilėliai pranešė kontroliuojantys 80 ar net 95 proc. Tripolio, ir susišaudymas vyko aplink M. Gaddafio rezidenciją, maždaug už kilometro į pietus nuo Žaliosios aikštės – vietos, kur nuo opozicijos išpuolių pradžios vasarį rinkdavosi režimo šalininkai, reiškę jam paramą. Gali būti, kad iki šio straipsnio pasirodymo M. Gaddafio režimas galutinai pasiduos...

Pernai lapkričio 27 dieną penkiasdešimties sulaukusiai buvusiai Ukrainos premjerei Julijai Tymošenko atėjo sunkūs laikai: politikė priversta susipažinti su sulaikymo kameros gultais. Praėjusį penktadienį ji buvo suimta už nepagarbą teismui.

Visa Europa gaudžia, sužinojusi apie sustiprintą Danijos sienų kontrolę, kurią vyriausybė įvedė nuo liepos 5 dienos. Vieni ją smerkia, reikalaudami Europos teismo, kiti vertina abejingai, na, o treti – tuo apžvalgininkai nė kiek neabejoja – ja pasinaudos kaip precedentu svarstyti savo šalių prisijungimo prie Šengeno sutarties sąlygas. Pasak vokiško „The Financial Times“, čia jau kvepia Europos integracijos idėjos laidotuvėmis.

Kažin ar kam kilo abejonių, kad penkios ar šešios valstybės, kurių teritorija betarpiškai ribojasi su Arkties vandenynu, kada nors į jo turtus pareikš ne tik ekonomines, bet ir karines pretenzijas. Lyg ir logiška: kaip kitaip apginsi savo interesus šiame šalčiausiame Žemės rutulio kampelyje, jei ne karine jėga... Šiuo metu ypač suaktyvėjo Rusija.

Kalnų Karabachas (KK), kurio pavadinimas azerbaidžaniečių kalba (azeri kalba priklauso tiurkų kalbų grupei) reiškia „juodasis sodas“, iš tikrųjų nepanašus į Rojaus sodus, o greičiau primena juodus nesantaikos laikus. Tiesa, tie laikai, nors 1994 m. buvo pasiektos paliaubos, nesibaigė, ir tik nuolat atsinaujinančios nedrąsios derybos tarp Jerevano ir Baku, kurių net negali pavadinti derybomis, liudija, jog tarptautinė bendruomenė imasi kai kurių veiksmų, kad konfliktas būtų visiems laikams užgesintas.

Rusijos prezidento rinkimai dar už devynių mėnesių, o pasaulio žiniasklaida jau dabar „gimdo“ ketvirtąjį šios posovietinės valstybės vadovą. Dingstį naujoms kalboms davė pats prezidentas Dmitrijus Medvedevas, dukart netiesiogiai patvirtinęs, kad galbūt jis geriau negu Vladimiras Putinas tiktų Rusijos ekonomiką pervesti nuo valstybinių ant privataus kapitalo bėgių. Tiesa, Kremliaus šaltinių teigimu, abu politikai apie savo ketinimus praneš tik rugsėjį ar spalį.

Ginklavimasis ir ginklų prekyba – du šio šimtmečio skauduliai, kurie naikina bet kokias galimybes susitarti, neutralizuoti konfliktus ir pasiekti taikos. Beje, sovietiniais laikais mes jautriau reaguodavome į kiekvieną ginkluotės didinimo etapą, tačiau pastaraisiais metais jis tampa gyvybiniu iššūkiu žmonijai.

Baltarusija, ilgą laiką save vaizdavusi atsparia pasaulinei krizei, vis dėlto, tiesa, kiek pavėluotai, neria į jos akivarą. Žinoma, tai vyksta planinei centralizuotai ekonomikai būdingu stiliumi: brangsta būtiniausi produktai ir prekės, trūksta užsienio valiutos, krinta pragyvenimo lygis. Minskas karštligiškai ieško kreditorių ir todėl priverstas kreiptis pagalbos ir į Maskvą, ir į Vakarus.

Per mūsų kaimynę Latviją šeštadienio vakarą tarsi pavasario škvalas praūžė politinė audra: prezidentas Valdis Zatleras nelauktai pranešė, kad paleidžia parlamentą (Seimą), dirbusį šiek tiek daugiau kaip pusmetį. Paleidimo motyvas – keistas, apžvalgininkų nuomone, daugiau pagrįstas emocijomis, o ne realiu sumanymu padėti įvesti tvarką šalyje. Dar įdomiau, kokiomis aplinkybėmis šis sprendimas buvo priimtas ir kokių jis turės padarinių.

Vakarų televizijos kanalai puolė mėgautis TVF prezidento Dominique’o Strausso Kahno Niujorko viešbutyje „Sofitel“ sukeltu skandalu dėl agresyvaus elgesio su moterimi. Aptariamos viešbučio kambarinės prievartavimo, sulaikymo detalės, galimos bankininko savižudybės dėl streso prielaidos, svarstomos įvairios sąmokslo teorijos, esą taip siekta sukompromituoti galimą Prancūzijos prezidento N. Sarkozy varžovą kitais metais įvyksiančiuose prezidento rinkimuose... Pasaulio elitas sudarė gerą progą žiniasklaidai pasismaginti.

Ko gero, jau galima patikėti, kad pirmuoju pasaulio teroristu vadinamas Osama bin Ladenas yra sunaikintas. Tai didelis antiteroristinės kampanijos, kuriai vadovauja JAV, laimėjimas. Tačiau analitikai kone vieningai tvirtina, kad O. bin Ladeno mirtis nieko nekeičia, nes pastaraisiais metais terorizmo centrai nebūtinai buvo siejami su talibais, mistine tapusia „Al Qaeda“ ar jos garsiuoju lyderiu.

Rusijos jaunimas šį kartą savaip sutiko Prisikėlimo šventę, kurią šiemet trys pagrindinės konfesijos pažymėjo vienu metu. Praėjusį šeštadienį Maskvos priemiestyje Čistyje Prudy keli šimtai jaunuolių iš mažai žinomų organizacijų „Rusų pilietinė sąjunga“ ir „Nacionalinis gelbėjimo frontas“ surengė mitingą „prieš neteisingą Rusijos finansų ir biudžeto politiką“. Konkrečiau – prieš Kremliaus vykdomą Kaukazo dotavimą. Ar iš tiesų Rusijos investicijos į Kaukazo vystymą yra tokios beviltiškos?

Visuotiniai rinkimai į Suomijos parlamentą pastūmėjo šią šalį į dešinę. Taip apžvalgininkai apibendrina sekmadienį įvykusio balsavimo rezultatus: konservatyvi Nacionalinė koalicija 200 vietų parlamente gauna 44 mandatus, o anksčiau mažai kam žinoma populistinė partija „Tikrieji suomiai“ tik trimis mandatais nusileidžia valdžioje buvusiems socialdemokratams, turėsiantiems 42 vietas.

Islandija, kuri buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto slenksčio, o pernai pavasarį nukentėjo dar ir nuo Eyjafo ugnikalnio išsiveržimo, Europai pateikė naują akibrokštą. Visuotiniame referendume jos rinkėjai pasakė „ne“ Altingo (parlamento) pakartotiniam sprendimui atiduoti skolas Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams. Į ES pretenduojanti šalis atsidūrė labai nepatogioje padėtyje.

Jau ne kartą rašėme apie Katynės žudynes, kurioms sukanka 71-eri, ir tą lemtingą, iki šiol galutinai neišaiškintą Smolensko tragediją lygiai prieš metus, kai lėktuvo katastrofoje žuvo 96 Lenkijos delegacijos nariai, tarp kurių buvo ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Abu atsitiktinai sutapę įvykiai gerokai atšaldė Lenkijos ir Rusijos santykius, o Smolensko katastrofos tyrimas užsitęsė. Šį kartą į nelaimės vietą atskrenda žuvusiųjų artimieji, nuogąstaujantys, kad užkeiktas „Bermudų trikampis“ Rusijos centre gali pasikartoti...

Likus savaitei iki NATO įkūrimo 62-ųjų metinių ir kelioms dienoms iki Lietuvos įstojimo į ją 7-ųjų metinių, Aljansas nutarė jas pažymėti nauju iššūkiu: nuo pirmadienio jis perėmė vadovavimą karinei operacijai Libijoje. JAV vadovaujamos tarptautinės pajėgos užtikrino kovo 17-ąją Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos paskelbtą neskraidymo zoną, tačiau dabar operacija prieš Muamarą Gaddafi išsiplėtė, ir NATO misija tampa sudėtingesnė.

Netrukus, balandžio 12-ąją, sukaks 50 metų, kai pirmasis žmonijos istorijoje žmogus SSRS pilietis Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Tačiau taip jau sutapo, kad šiek tiek ankstesnę, kovo 27 dieną prisimename kaip tragišką sukaktį: po šlovingo skrydžio praėjus septyneriems metams, J. Gagarinas žuvo aviakatastrofoje. Rusijoje iki pat šių dienų kalbama, kad šie du įvykiai prilygsta žygdarbiams, tačiau abu jie vis dar apgaubti paslapties skraiste.

Tai, kas atsitiko Japonijoje, įspėja visą pasaulį: net stipriausios ir labiausiai pažengusių technologijų šalys negali atsilaikyti prieš gamtos siautulį. Antžeminė, požeminė ar povandeninė stichija paverčia žmogų ir jo veiklos produktus žaisliukais, o žmonijos likimą nenuspėjamu. Bet ar galima pasiduoti bejėgiškumui ir panikai? Japonai visą laiką tam priešinasi.

Pernai gegužę rašėme, kad pasiūlymas Estijai – vienai iš trijų Baltijos „sesių“ – nuo 2011-ųjų pradžios įsivesti eurą, kelia ir pavydą, ir šypseną. Taip pat pažymėjome, kad ta šypsena tapo dar platesnė, kai vokiečių laikraštyje „Die Welt“ perskaitėme, jog gegužės pradžioje Briuselio sutikimą deryboms dėl įsitraukimo į euro zoną gavo ir Islandija, kuri 2009 m. buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos. „Tad džiaugtis, pavydėti ar šaipytis turime iš estų?“ – ambicingai klausėme tada.

Vasario 24-ąją Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, lydimas 13 ministrų ir 67 žurnalistų, tarsi viesulas praūžė per Briuselį, siekdamas palenkti ES vadovybę ir įpiršti jai savo energetinės politikos modelį. Derybos buvo sunkios, ir tiek V. Putinas, tiek Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barrosas spaudos konferencijoje negalėjo paslėpti didžiulio nuomonių skirtumo.

Likimo ironija, o gal sąmoningas, kupinas cinizmo žingsnis, kad vasario 23-iąją – buvusią Tarybinės armijos dieną – Rusijoje nutarta švęsti kaip Tėvynės gynėjo dieną. Juk tą pačią 1944-ųjų dieną tūkstančiai čečėnų ir ingušų buvo deportuota į Sibiro ir Kazachstano platybes. Jiems tai – tragiška Deportacijos diena.

Keturios Japonijos salos, Tokijuje vadinamos Šiaurinėmis teritorijomis, tebekelia karštus Japonijos ir Rusijos ginčus. Aukštų pareigūnų pasisakymuose apie šią maždaug pusantro šimto metų užsitęsusią problemą netrūksta emocijų, sodrių epitetų, nediplomatinių posakių. Viena ir kita pusė ginčus kaitina rizikingais vizitais ir drąsiais pareiškimais.

Tie, kas buvo Egipte (o tokių Lietuvoje, ko gero, kas antras galintis keliauti), šioje šalyje galėjo tikėtis pamatyti visko: bekraščio Kairo chaosą, turgaus šurmulį, Gizos piramidžių didybę, lėtą išdidžią Nilo tėkmę, Asuano karštį, Raudonosios jūros koralus, sovietiniais automatais ginkluotų savanorių apsaugą, daugybę šventovių... Tiktai ne revoliuciją. O ji, detonuota Pietų Sudane, Tunise, Alžyre ar Jemene, visa naikinančia ugnimi ėmė siausti po senąją faraonų valstybę.

Baltijos šalių ir Gruzijos protestai dėl Prancūzijos sprendimo parduoti karinius desantinius laivus „Mistral“ Rusijai, atrodo, virsta niekais. Sausio 25-ąją didžiausiame vakarų Prancūzijos uoste Sen Nazere (Saint Nazaire) tarp šios šalies ir Rusijos buvo pasirašyta sutartis statyti ir parduoti pastarajai keturis sraigtasparnius plukdančius laivus. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Nicolas Sarkozy, iš Rusijos pusės – vicepremjeras Igoris Sečinas.

Po Sudano, kurio pietinė dalis, atrodo, iškovojo nepriklausomybę ir taps dar viena pasaulio valstybe, neramumai įsiliepsnojo kitoje juodojo žemyno pusėje – Tunise. Įvykius šioje vakarinėje žemyno dalyje kažkas jau pavadino jazminų revoliucija, tačiau kiti tai laiko tipišku afrikietišku perversmu. Jis nė iš tolo neprimena sekinančios Pietų Sudano – kur kas vargingesnės Afrikos valstybės – separatistinės kovos už savo nepriklausomybę.

Sudanas –  didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė – visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo – pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius...

Rusija žengė galingą žingsnį link Kinijos: sausio 1-ąją nauju naftotiekiu didžiausia pasaulyje šios žaliavos išgavėja ėmė tiekti naftą didžiausiai jos vartotojai. Apžvalgininkai sutaria, kad tai ne tik didžiulis šių valstybių ekonominis laimėjimas, bet sandoris turi ir nemažą strateginę vertę. Juk iki šiol Rusijos energijos šaltiniai tekėdavo daugiausia į Vakarus...

Stebuklinga ta kalendorinių metų pabaiga – gruodis. Jo gale keičiasi dienos ir nakties santykis. Prie Jos Didenybės Gamtos pokyčių prisitaikiusios ir religinės šventės – nuo neatmenamų laikų, iš pagonybės, stabmeldystės ir tikėjimo Aukščiausiuoju sumišusios ceremonijos. Simboliška ir dėsninga, kad į šios civilizacijos metų finalą sueina kone svarbiausios visų religijų šventės.

Kiekvienas – nuo individo iki valstybės – norėtų, kad jį gintų, globotų, juo rūpintųsi. Kilus tikrai ar menamai grėsmei, toks poreikis tik padidėja. Jį ypač išsiugdžiusios mažos tautos, jautrios kiekvienai neteisybei, agresijai ar net griežtesnei politiko frazei. Gal todėl, kad jos greičiau gali išnykti, asimiliuotis, susilieti su didesnėmis. Savisaugos dėsnis, toks dažnas gamtos pasaulyje, galioja ir tarpvalstybiniuose santykiuose.

Visa savaitė iki gruodžio 10-osios, kai Stokholme ir Osle bus įteikiamos 2010 metų Nobelio premijos, žiniasklaidos ironiškai vadinama „mokslo, kultūros ir politikos orgijos“ dienomis. Mat šiemet šios iškilmės susijusios ne tik su solidžiais apdovanojimais tiksliųjų mokslų, literatūros ir taikos srityse, bet ir su skandalingais įvykiais bei detalėmis, kurios kompromituoja šį pasaulinį renginį.

Lapkričio 23-iąją įvykęs Šiaurės ir Pietų Korėjų konfliktas prie pat vadinamosios Šiaurinės pasienio linijos (Northern Limit Line, NLL) yra didžiausias nuo 1953 m. pasibaigusio karo Korėjos pusiasalyje. Naktį Šiaurės Korėjos artilerija netikėtai paleido keliasdešimt sviedinių į nedidukę Jonpchjondo salelę. Per apšaudymą žuvo du Pietų Korėjos kareiviai ir du civiliai, keliasdešimt buvo sužeista, sugriauta ir padegta apie 60 pastatų.

Dvi dienas Portugalijos sostinėje vykęs NATO šalių viršūnių susitikimas įtiko, kaip sakoma, „ir mūsiškiams, ir jūsiškiams“. Tokių susitikimų dalyviai gal per lengva ranka juose priimamus sprendimus pakrikštija istoriniais, tačiau Aljanso sesija Lisabonoje netikėtai pradžiugino tiek šiapus, tiek anapus Atlanto. Tiktai tie akcentai buvo sudėlioti kitur...

Artėjant naujam strateginės puolamosios branduolinės ginkluotės sumažinimo etapui, vis daugiau nuogąstavimų, kad JAV ir Rusijos sutartis taip ir neįsigalios. Kol kas ji neratifikuota nė vienos šalies parlamente. Vašingtonui tai padaryti sutrukdė lapkričio pradžioje įvykę Kongreso rinkimai ir pasikeitęs politinių jėgų balansas, o Maskva sustabdė ratifikavimą Dūmoje, kol savo žodžio netarė Amerikos Senatas.

Žiaurus trisdešimtmečio Kaliningrade gimusio laikraščio „Kommersant“ žurnalisto Olego Kašino sumušimas tik patvirtino, kad Rusijoje ir toliau siautėja nebaudžiamas nusikalstamumas, šiurkščiausiai užgniaužiama žodžio laisvė, o žiniasklaida tapo kamikadzių verslu. Tai pažymi visi pasaulio leidiniai. Nors Dmitrijus Medvedevas aukščiausiems šalies pareigūnams asmeniškai pavedė ištirti šį nusikaltimą, sužalojusių žurnalistą nusikaltėlių ir pėdos ataušo...

Nė vienai pasaulio šaliai ne paslaptis, kad ginklų prekyba  – vienas pelningiausių verslų, gerokai papildančių valstybės biudžetą. Šios įplaukos laikomos didžiausiomis po prekybos nafta, dujomis ir kitais gamtos ištekliais. Trečioje valstybės pajamų vietoje, kaip bebūtų keista, yra alkoholio ir kitų narkotizuojančių medžiagų gamyba, dažnai susijusi su vadinamąja šešėline ekonomika. Tačiau nežabotas ginklų eksportas naikina menkiausius stabilumo daigus.

Prancūzija vėl šurmuliuoja. Nicolas Sarkozy, išrinktas prezidentu prieš pusketvirtų metų kaip liberalių reformų šalininkas, patiria vieną skandalą po kito. Prieš kelerius metus nugriaudėjo imigrantų protestai, paskui miestų gatvėse degė automobiliai dėl diskriminacinių jų įdarbinimo įstatymų, šiemet protestai išsiliejo dėl romų tautybės atvykėlių deportavimo iš šalies. O šį rudenį Prancūziją siaubia spalio 12-ąją prasidėję neramumai, kuriuos sukėlė vyriausybės paskelbta pensijų reforma.

Artėja dar vienas globalus karas, skelbia žymiausi pasaulio ekonomistai ir finansų centrai. Šis karas bus kur kas baisesnis negu kovoti ginklais ar informacija. Tai – valiutų karas. Apie jį pirmas prakalbo Brazilijos finansų ministras Guido Mantega, laikraštyje „The Financial Times“ rugsėjo 29-ąją paskelbęs, kad „tarptautinis valiutų karas jau įsiliepsnojo“.

Kitados išsiplėtojusi diskusija, kuri pasaulio šalis labiau verta Lietuvos strateginės partnerės vardo – Lenkija, Prancūzija ar kokia ten Amerika, dabar atrodo nereikalinga ir net naivi. Kursas į pragmatinę užsienio politiką tarsi pabrėžia, kad kiekviena valstybė – kaimynė ar toliau esanti – mums yra svarbi, kaip ir mes – jai. Taigi kalbos, kad Lietuvos žiniasklaidoje pernelyg dažnai minimas Rusijos vardas, yra tas pats, jei šnekėdami apie valgius užmirštume duoną.

Latvijos parlamento rinkimų rezultatai buvo netikėti tiek patiems latviams, tiek kaimynams iš Rytų ir Vakarų. 100 vietų Saeimoje premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės koalicija „Vienybė“ tik sustiprino pozicijas, nors buvo prognozuota, kad nuo 2008 m. vidurio Latviją užgriuvusi ekonomikos krizė tokias viltis palaidos. Kodėl taip atsitiko?

Rugsėjo viduryje nedidelis Pultusko miestelis šalia Varšuvos atsidūrė tarptautinės visuomenės dėmesio centre. Kitados jis buvo žinomas tik kaip dar vienos Napoleono pergalės prieš carinės Rusijos kariuomenę vieta: 1806 m. prie miestelio pilies prancūzai sutriuškino rusus ir per Lietuvą patraukė į Maskvą. Tiesa, šį karą Napoleonas pralaimėjo, bet Pultusko skandalas po dviejų šimtmečių nieko gero nežadėjo rusams...

Nors daug kas nelabai tiki virtualių enciklopedijų teikiamomis žiniomis, populiariausia iš jų „Wikipedia taip aiškina Arkties pavadinimo kilmę: keliaujant į šiaurę dangaus skliauto šiaurinis polius vis labiau kyla virš horizonto, pasirodo Šiaurinė ir kitos žvaigždės. Jos sudaro du žvaigždynus – Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus. Daugeliu europiečių kalbų šie du žvaigždynai vadinami Didžiąja ir Mažąja Lokėmis, todėl, pavyzdžiui, graikai šiaurės kraštą pavadino Arktika (gr. άρκτος – meška).

Nors tiksli Baltarusijos prezidento rinkimų data ilgai nebuvo nustatyta (jie turėjo įvykti iki kitų metų vasario, bet rengiant straipsnį buvo paskelbta, kad vyks paankstintai – gruodžio 19-ąją), rinkimų kampanija jau yra įsibėgėjusi ir įgauna vis sodresnių spalvų. Šalį 16 metų valdantis Aleksandras Lukašenka ją pradėjo pirmas pagal principą „ruošk roges vasarą. Bet savo ryškiaspalvių dažiklių į ją įpylė ir Rusija.

Politinė krizė ir bevaldystė Moldovoje tęsiasi. Rugsėjo 5 d. moldavai neatėjo į referendumą, kuriame turėjo balsuoti, ar rinkti šalies prezidentą tiesiogiai. Iki šiol jau apie dvidešimt metų jis buvo renkamas parlamento.

Tragiškų įvykių kodas „Rugsėjo 11-oji“ (amerikiečiai jį dar trumpina: 9/11) žinomas visam pasauliui. 2001 m. rugsėjo 11-osios rytą, 8.46 val., Niujorke buvo susprogdintas Pasaulio prekybos centro (PPC) šiaurinis pastatas, o po 20 min. – ir pietinis. Po pusvalandžio dar vienas „Boeing 757“ smigo į Pentagono rūmus Vašingtono priemiestyje, o dar po 26 min. Pensilvanijos valstijoje į žemę krito ketvirtas keleivinis lėktuvas.

Dar nenutilus aistroms dėl musulmonių dėvimų apdarų, Prancūzijoje vėl kilo skandalas, šį kartą Paryžius pradėjo iš šalies deportuoti romus. Tai dalis šalies prezidento Nicolas Sarkozy paskelbto plano „sutriuškinti nelegalią imigraciją“. Deportacija dar sykį atkreipė viso pasaulio dėmesį į romus, kurie vis dar labai dažnai nesuprantami, nors ir yra viena didžiausių Europos mažumų, praneša CNN.

Beveik du mėnesius kone visoje posovietinėje erdvėje tvyroję karščiai, matyt, slūgsta, ir tai didžiausia Dievo ir Gamtos malonė jų padarinių nualintai europinei Rusijai bei ištisai juostai nuo Karelijos iki Juodosios jūros. Kalbėti apie kažkokią bausmę ar gamtos stichijos racionalumą būtų per daug mistiška, tačiau svarstyti, kad tų kraštų valdžia savo atsakingais ūkiniais ir politiniais sprendimais galėjo daugiau padėti įveikiant stichijų padarinius, visai logiška.

Nuo karo Gruzijoje prabėgus dvejiems metams, šį nesantaikos įkaitintą Kaukazo regioną aplankė ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir buvęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus, o liepą Tbilisyje viešėjo JAV valstybės  sekretorė Hillary Clinton. Tačiau ne politikų vizitai apibūdina sudėtingą situaciją šiame regione, o tebesitęsiantys Maskvos ir Tbilisio nesutarimai dėl santykių perspektyvų, Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo dilema ir tarptautinės visuomenės reakcija į padėtį Kaukaze.

Galbūt kada nors suprasime, kad Moldova – ši nedidelė tarp Ukrainos ir Rumunijos įsispraudusi vyno šalis – yra ypatingas kraštas, kai kuriais atžvilgiais panašus į Lietuvą. Antai netgi gyventojų skaičiumi (jų Moldovoje yra apie 3,6 mln., o su Padnestre ir jai priklausančiu Benderų regionu – 4,2 mln.) Moldova kone prilygsta mūsų šaliai.

Analitikai įvykusius Lenkijos prezidento rinkimus vertina labai skirtingai. Vieni tvirtina, kad jie įtvirtina visuomenės ir net valstybės skilimą, kiti atvirkščiai – teigia, jog dabar kaip niekada atėjo laikas tautai vienytis. Greičiausiai tiesos vėlgi reikės ieškoti kažkur apie vidurį, nes kiek daugiau kaip 6 proc. balsų skirtumas dar neleidžia kalbėti apie didžiulius pokyčius nei politiniame, nei ekonominiame Lenkijos gyvenime.

Apžvalgininkai juokauja, kad iš savaitgalį Toronte (Kanada) vykusių Didžiojo aštuntuko (G8) ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) forumų konkrečiais skaičiais išreikštų sprendimų beliko tik šių tarptautinių susivienijimų pavadinimai. Ir dar niūrus antiglobalistų palikimas Toronto gatvėse: krūvos šiukšlių, arklių mėšlo prie miesto administracijos pastato, vėjo gainiojamos suplėšytų plakatų skiautės...

Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.

Birželio 11 d. prasidėjusios ir visą mėnesį truksiančios pasaulio futbolo žaidynės Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), be abejonės, yra didžiulė sportininkų šventė. Įdomu tai, kad už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolęs pietinis Afrikos smaigalys yra toje pačioje laiko juostoje kaip ir mūsų šalis.

Jau šį trečiadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JT ST) ketina priimti rezoliuciją dėl sankcijų Iranui. Kai straipsnis buvo rengiamas, dar nebuvo aišku, ar kuri nors tikroji ST narė – Rusija, JAV, Kinija, Didžioji Britanija ar Prancūzija – neuždės veto šiam sprendimui. JT kuluaruose buvo kalbama, kad dokumentui nepritars nenuolatiniai Saugumo Tarybos nariai Brazilija, Libanas ir Turkija. Kad rezoliucija įsigaliotų, būtinas 9 iš 15 narių pritarimas su sąlyga, jog nė vienas tikrasis narys nebalsuos prieš.

Šiomis dienomis sukanka 65-eri metai nuo garsiosios San Francisko konferencijos, vykusios baigiantis Antrajam pasauliniam karui – 1945 m. balandžio 25–birželio 26 d. Tai buvo steigiamasis 50-ies pasaulio valstybių atstovų susirinkimas, įkūręs Jungtinių Tautų Organizaciją (tuomet ji vadinosi Suvienytųjų Nacijų Organizacija – SNO) ir parengęs svarbiausią jos dokumentą – Chartiją, arba Įstatus.

Šis straipsnis – greičiau pažintinis negu politinis. Pasaulyje nemažai teritorijų, kurios pretenduoja būti oficialiai pripažintos arba bent išskirtos kaip savarankiški dariniai. Kitos gi – daugiausia tokių yra Okeanijoje, kuri pasaulio žemėlapyje išsiskiria tautų ir nykštukinių valstybių margumynu, – neturi net ambicijų tapti Jungtinių Tautų narėmis ir tvarkyti savo ekonomiką nepriklausomai nuo buvusių metropolijų.

Šiaurės Atlanto aljansas koreguoja savo strategiją. Prieš dvejus metus peržengęs 60-mečio slenkstį, jis naujam dešimtmečiui parengė programines nuostatas, kaip plėtosis ir kokią misiją vykdys ateityje. Svarbiausia jų tokia: NATO turi būti pasirengusi vykdyti karines intervencijas už savo ribų. Apie tai pirmadienį, pristatydami savo siūlomą naują Aljanso strategijos koncepciją, pareiškė ekspertai iš vadinamosios 12-kos išminčių tarybos*, kuriai vadovauja buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright.

73-ejų sulaukęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kaip rašo laikraštis „Vedomosti“, iš savo posto gali pasitraukti dar nesibaigus jo įgaliojimams. Prieš 18 metų atsisėdęs į daugiau kaip 10 mln. gyventojų turinčio megapolio valdovo sostą J. Lužkovas įkyrėjo visiems – nuo jį globojusio Vladimiro Putino ir „Vieningosios Rusijos“ iki mero išvaikytų homoseksualų.

Praėjusią savaitę Graikija ėmė skambinti pavojaus varpais: jei ji negaus naujos finansinių antibiotikų injekcijos, po kelių mėnesių bankrutuos. Pernai prie šios prarajos buvo priėjusi Islandija, ją išgelbėjo kai kurios ES šalys, nors ši šiaurės valstybė dar nėra Bendrijos narė. Blogiausia tai, kad po Graikijos tarsi domino gali griūti Portugalijos, Ispanijos, net Italijos ir Airijos ekonomika. Londono „The Independent“ perspėja, kad ši griūtis gali pražudyti ir patį eurą.

Nepraėjo nė trys mėnesiai nuo prezidento rinkimų Ukrainoje, o naujasis jos vadovas Viktoras Janukovyčius jau pateikia staigmenų. Kas, spręsdamas iš jo kalbų, būtų galėjęs pagalvoti, kad Regionų partijos lyderis, nors ir įtariamas simpatijomis Rusijai, taip iš esmės pasuks valstybės vairą Rytų kryptimi. Ne vienas politologas sakė, kad šio politiko pergalė prieš pagrindinę oponentę Juliją Tymošenko dar nereiškia naujo Ukrainos kurso. Atrodo, jie apsiriko.

Islandijos gamta, atrodo, nutarė savaip atkeršyti Europai ir pasauliui už tai, kad kai ši nedidelė, vos 320 tūkstančių gyventojų turinti geizerių ir ugnikalnių šalis 2008 m. buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos, niekas jai neskubėjo padėti.

Kirgizijoje naujas perversmas. Penkerius metus valdžioje išsilaikęs Kurmanbekas Bakijevas skynė per daug saldžius „tulpių revoliucijos“ vaisius ir visaip erzino Rusiją. Balandžio 7–8 d. šalyje vykę neramumai baigėsi tuo, kad opozicija pasiskelbė „atkurianti demokratiją“, o K. Bakijevui teko lėktuvu bėgti į pietvakarinį šalies pakraštį, kur susitelkusi jo giminė ir šalininkai. Bet šis „žaidimas revoliuciją“ nusinešė 81 gyvybę, sudeginti, suniokoti pastatai Biškeko centre, valstybei padaryta milžiniška žalaю

Katynė – tai gūdi miškinga vietovė 18 km į vakarus nuo Smolensko. Kaimelį supa kitos gyvenvietės – Mednoje, Piatichatka, Gnezdovas. Čia 1943 metų balandį surasti lenkų karių, po Lenkijos kapituliacijos 1939 metais patekusių į Sovietų Sąjungos nelaisvę, masiniai kapai. Dabar Katynės memorialinį kompleksą sudaro dvi dalys – lenkų karių ir rusų karių kapinės.

Pro storą teroro baimės miglos, apgaubusios Rusiją, šydą prasiskverbia ir šviesos spindulys: branduolinis pavojus pasaulyje sklaidosi. Balandžio 8 d., ketvirtadienį, Prahoje ketinama pasirašyti naująją Strateginės puolamosios ginkluotės (SPG-1) sutartį. Rusijos ir JAV prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Barackas Obama pratęs 1991 m. sudarytą ir pernai gruodžio 5 d. baigusį galioti branduolinių užtaisų mažinimo susitarimą.

Praėjusį savaitgalį per visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado – nuvilnijo protesto mitingų banga „Pykčio diena“. Tūkstančiai žmonių reiškė savo nepasitenkinimą šalies valdžia, vykdančia žmonių ekonominio ir socialinio skurdinimo politiką. Tarp reikalavimų vienur kitur pasirodydavo plakatų, raginančių premjerą Vladimirą Putiną atsistatydinti.

Kinijos ekonominis fenomenas pasaulį ne tik žavi, bet ir kelia daug mįslių. 1978 m. pabaigoje Deng Xiaopingo pradėtos reformos sėkmingai vykdomos daugiau kaip 30 metų, o jau beveik dvejus metus siaučianti krizė tik išryškino Azijos „tigro“ stiprybę. Žymiausi pasaulio ekonomistai ginčijasi, kur slypi komunistinio-kapitalistinio ūkio sėkmės paslaptys.

Kalbėsime, žinoma, ne apie nuošalų Kėdainių rajone, Krakių seniūnijoje Pašušvyje esantį dabar jau apmirusį Krymo kaimą, kuris, beje, taip pat susijęs su Vytauto į Lietuvą atvežtais Krymo totoriais ir garsiąja Kėdainių sutartimi. Prieš 19 metų vasario 12-ąją įkurta Krymo autonominė respublika šiomis dienomis paminėjo ir kitą svarbią datą: 1954 m. vasario 19 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas savo sprendimu Pereslavlio sutarties 300-ųjų metinių proga Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija, perdavė Ukrainai.

Incidentas tarp Lenkijos ir Baltarusijos, kilęs pirmoje vasario pusėje, nuskambėjo toli už šių šalių sienų. Kaip rašė laikraštis „Gazeta Wyborcza“, tai rimtas „testas Europos Sąjungai“, ar ji išlaikys savo narių gynimo egzaminą. Gali būti, kad Europoje atsiranda dar vienas etninės įtampos židinys, kuriam užgesinti prireiks didžiulių pastangų.

JAV ketinimai priešraketinį skydą perkelti iš Lenkijos ir Čekijos toliau nuo Rusijos sienų – į Rumuniją sukėlė tokias pat įnirtingas diskusijas kaip ir ankstesni Vašingtono planai šias raketas ir radarą dislokuoti Rytų Europos šalyse. Aukščiausioji gynimo taryba jau patvirtino šį planą, o Rumunijos prezidentas Traianas Besescu vasario 4-ąją pareiškė, kad jo šalis „pasirengusi vesti derybas su JAV dėl raketų perėmėjų antžeminio bazavimo ir jas dislokuoti iki 2015 metų“.

Pirmadienį JAV prezidentas Barackas Obama išsiuntė Kongresui laišką su 2011 m. valstybės biudžeto pasiūlymais. Nors naujieji finansiniai metai prasidės tiktai spalio 1 d., jau dabar Baltieji rūmai pradeda ilgą svarstymo maratoną. B. Obamos administracija neslepia, kad, visuotinės krizės laikais rengiant dokumentą, buvo priimami „sunkūs sprendimai“.

Vašingtonas, atrodo, nenori prarasti gerų santykių su Lenkija – didžiausia buvusio Rytų bloko šalimi Europos struktūrose. Šie santykiai pastebimai pablogėjo, kai Varšuva nusivylė, kad jos teritorijoje buvo nutarta nedislokuoti amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) elementų. Dėl viso to kaltas Barackas Obama: prieš metus jis paskelbė santykiuose su Rusija paspaudęs „perkrovimo“ mygtuką.

Kodėl didžiulės nelaimės dažniausiai ištinka vargingas, dažnai karų, konfliktų ir diktatorių nualintas šalis? Į šį klausimą kol kas niekas negali duoti aiškaus atsakymo. Net ir tragedija Haityje – šioje netoli Kubos Antilų atole esančioje saloje. Sausio 12-ąją, kai pas mus buvo pats vidurnaktis, salą sukrėtė didesnis kaip 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, oficialiais duomenimis, nusinešęs per 70 tūkstančių gyvybių, bet jų gali būti ir apie 200 tūkstančių. Daugiau kaip pusantro milijono žmonių liko be pastogės.

Kazachstanas nuo sausio 1-osios vieneriems metams iš Graikijos perėmė vadovavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Taip 56 šalis vienijančiai transatlantinei saugumo organizacijai pirmą kartą pradėjo vadovauti buvusi SSRS respublika, kurios vyriausybė pažadėjo vykdyti demokratines reformas.

JAV ir jų sąjungininkės, atrodo, ketina atidaryti trečią antiteroristinį frontą. Priešininko pozicijos taip pat išdėstytos arabų flange. Po įnirtingų Osamos bin Ladeno gaudynių ir operacijų Irake bei Afganistane dabar Vašingtonas metasi į naują teroristų paiešką. Šįkart jo taikiniu tapo Jemenas – prieš 20 metų puikioje strateginėje padėtyje Arabijos pusiasalyje susiformavusi arabų respublika.

Viščiukus skaičiuoja rudenį, tačiau metų rezultatus paprastai suveda jiems baigiantis. Tuomet neišvengiamos ir ateinančiųjų prognozės. Kaip žinome, baigiame jaučio (buivolo) ir pradedame tigro metus. Tiesa, pagal kinų kalendorių kiti metai prasidės tik vasario 14-ąją, bet jau dabar verta pamąstyti, kur esame, kur sustojome, ant kokio pagrindo laikomės.

JAV prezidentas Barackas Obama, atrodo, jau surado vietą, kur perkelti maždaug 100 Gvantanamo kalinių, kurių dauguma įtariami dalyvavę teroro veiksmuose. Taip Amerikos vadovas tesi iškart po rinkimų duotą pažadą iki kitų metų sausio visiškai likviduoti 2002 m. Kubos saloje, Gvantanamo karinėje bazėje, įkurtą sustiprinto režimo kalėjimą.

Abchazija – ši apsišaukėlišką nepriklausomybę nuo Gruzijos paskelbusi Kaukazo atogrąžų respublika – tampa vienu aktyviausių darinių visoje konfliktuose paskendusioje posovietinėje grandinėje, besitęsiančioje nuo Vidurio Azijos iki Moldovos. Nė perpus tiek kaip, sakykime, Vilnius gyventojų neturintis prie Juodosios jūros prisišliejęs kraštas bene uoliausiai deklaruoja ištikimybę Maskvai. Gruodžio 12 d. įvykę prezidento rinkimai – dar vienas to lojalumo įrodymas.

Kopenhagos konferencija – turbūt paskutinė galimybė rasti problemų, susijusių su klimato kaita, sprendimus, rašo vokiečių „Tagesspiegel“. Danijos sostinėje pirmadienį prasidėjęs forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, o iš viso 192 valstybių atstovai, tęsis iki gruodžio 18 dienos. Jos organizatoriai po beveik dviejų savaičių svarstymų ketina priimti dokumentą, įpareigojantį pasaulio šalis sumažinti dujų, sukeliančių vadinamąjį šiltnamio efektą, išmetimą į atmosferą.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas praėjusią savaitę po apsilankymo Brazilijoje ir Bolivijoje jau ketvirtą kartą buvo atvykęs į Venesuelą. Dar vizito išvakarėse buvo aišku, kad, be pasirašytų dvišalių dokumentų vykdyti 70 projektų pramonės, energetikos, žemės ūkio ir kitose srityse, abiejų šalių lyderiai pratęs antiamerikietišką retoriką.

Praėjusį savaitgalį Vladimiro Putino tėvonijoje Sankt Peterburge vykusiame valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime (mano kompiuterio automatinis korektorius vis taiso tą žodį į prasmingesnį „pieningoji“) prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasielgė kaip koks „perestrojkos“ tėvas Michailas Gorbačiovas.

JAV prezidentas Barackas Obama, garsėjantis rekordiniu per pirmuosius vadovavimo metus vizitų į užsienio šalis skaičiumi (daugiau kaip 30), buvo kritikuojamas, kad simbolinę Berlyno sienos nuvertimo iškilmių ceremoniją iškeitė į turnė po Azijos šalis. Bet Amerikos vadovą galima suprasti: užuot pakilnojęs šampano taurę už šaltojo karo baigtį ir vėlęsis į ginčus, kas gi iš tikrųjų nugriovė šią sieną – Vašingtonas ar Maskva, jis nutarė sustiprinti JAV pozicijas labai svarbiame Amerikos geopolitinių interesų sparne.

Artėjant Vladimiro Putino atėjimo į Rusijos vadovo postą dešimtmečiui, pasirodo vis daugiau svarstymų, kaip tai buvo padaryta ir kas paskatino Borisą Jelciną dvigalvio erelio – carinio Rusijos herbo – skeptrą patikėti niekam nežinomam KGB auklėtiniui ir užsienio žvalgybos karininkui. Neseniai apie tai diskusiją surengė ir „Laisvės“ radijas rusų kalba.

Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino reitingai vėl katastrofiškai nukrito, praneša laikraštis „Vedomosti“, remdamasis fondo „Visuomenės nuomonė“ ir Levados tyrimų centro apklausų, spalio antroje pusėje atliktų 44 šalies regionuose, duomenimis. Per savaitę iki spalio 24 d. pasitikėjimas prezidentu sumažėjo nuo 62 iki 56 proc., o premjeru – nuo 72 iki 66 procentų. Tai mažiausias rodiklis per visą pusantrų metų trunkantį V. Putino vadovavimo vyriausybei laiką.

Nepaisant Baltijos šalių protestų, dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“) pamažu įgauna pagreitį. Keletas valstybių jau davė aiškų sutikimą, kad dujos būtų tiekiamos per jų teritorinius vandenis nutiestu vamzdynu. Jų neatbaidė kai kurių politikų ir ekspertų perspėjimai, kad taip Rusija gali primesti savo diktatą Vakarų Europai ir kad vamzdynas kelia ekologinį pavojų Baltijos jūros regionui.

Praėjo keliolika dienų po to, kai Armėnija ir Turkija vėlų spalio 10-osios vakarą Ciuriche pasirašė istorinį susitarimą užmegzti diplomatinius santykius ir atidaryti sieną tarp valstybių. Jau šį ketvirtadienį, spalio 22 d., abiejų šalių užsienio reikalų ministrai susirinko į Baku prasidėjusį Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) tarybos posėdį.

Nobelio premijų komiteto posėdžio išvakarėse žiniasklaida skelbė, kad šių metų taikos premijai pasiūlytos taip pat ir JAV bei Prancūzijos prezidentų Baracko Obamos ir Nicolas Sarkozy kandidatūros. Ekspertų nuomone, pirmojo šansai ją gauti buvo vienas iš 500, antrojo – ne ką didesni.

Artėjant Krymo autonominės sovietinės respublikos V. Lenino Rusijos sudėtyje paskelbimo 88-osioms metinėms (bolševikai apie jos įkūrimą paskelbė 1921 m. spalio 18 d.) ir ruošiantis Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų sausį, padidėjo Maskvos aktyvumas siekiant destabilizuoti padėtį regione. Laikraštis „The Washington Post“ netgi rašo, kad per rinkimus Kryme gali kilti rimtų neramumų.

Jau 16 metų Rusija beldžiasi į Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duris. Gana griežti narystės reikalavimai, nesubalansuota Rusijos rinka, ekonominė krizė, o dabar dar ir neapgalvoti Maskvos organizaciniai veiksmai kuo toliau, tuo labiau atitolina šią Rytų šalį nuo įsijungimo į tarptautinę prekybos struktūrą. Praėjusį penktadienį, rugsėjo 25-ąją, trys Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalys – Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija – narystės PPO viltis iš esmės palaidojo.

Niujorke prasidėjusi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesija tampa ne tik ugningų kalbų tribūna, bet ir svarbių susitikimų arena. Nors dvišalės derybos sesijos metu nerekomenduojamos, pasaulio šalių vadovų kontaktai neišvengiami ir dažnai būna net svarbesni negu oficialūs vizitai.

Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos darbo vizitui į Lietuvą mūsų šalies žiniasklaida skyrė ypatingą dėmesį. Atrodytų, į Lietuvą atvyksta pats Popiežius. Suprantama, asmenybė marginalinė, tačiau neeilinė, viešnagė istorinė, o kaimyninių valstybių santykiai, švelniai tariant, politine prasme nėra kaimyniški. Tačiau šis vizitas, ko gero, reiškia pasikeitusį Vakarų ir pirmiausia Europos Sąjungos požiūrį į „paskutinį diktatorių Europoje“ ir jau 15 metų trunkantį A. Lukašenkos režimą.

Liepos 28-ąją iš Lamanšo sąsiaurio dingusio medieną gabenusio, Suomijos kompanijai priklausančio, Maltoje registruoto ir rusų įgulos valdomo sausakrūvio laivo „Arctic Sea“ epopėja, prasidėjusi laivo užgrobimu Baltijos jūroje liepos 24 d., kaip ir spėjo Vakarų spauda, apaugo pačiais nemaloniausiais Maskvai įtarimais.

Moldovą, rugpjūčio 27-ąją atšventusią 18-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines, krečia politinės krizės drugys. Keista ta šventė: po balandžio 5 d. įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Komunistų partija, įsiliepsnojo opozicijos įžiebtos masinės riaušės, ir iki šiol 101 deputatas niekaip neišrinko šalies prezidento.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje Čečėnijos Respublikai Ičkerijai sukanka kelios labai reikšmingos datos. Prieš 18 metų, 1991-ųjų rugsėjo 6 dieną, Grozne minios čečėnų išvaikė Čečėnijos–Ingušijos Aukščiausiąją tarybą, o jos pirmininkas Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją.

Prieš 70 metų, 1939 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo ir SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo pasirašyta nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio Europos padalijimo protokolai reiškė dviejų agresorių sandėrį, lėmusį Antrąjį pasaulinį karą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nutarė supaprastinti karinių operacijų už šalies ribų tvarką. Jis Dūmai nusiuntė įstatymo projektą, kuriuo siūloma padidinti priežasčių, leidžiančių šalies vadovui pradėti karą užsienyje, skaičių ir priimant šį sprendimą nereikalauti parlamento Federacijos Tarybos pritarimo. Apžvalgininkų nuomone, taip Maskva atriša sau rankas operatyviau reaguoti į konfliktus už Rusijos sienų.

Per keletą JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Rusiją dienų nieko ypatingo neįvyko. Kaip ir prognozuota, šalys pasirašė principinį susitarimą dėl Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo, karinių kontaktų pratęsimo, susitarė dėl karinių krovinių tranzito į Afganistaną. Ir tai beveik viskas. Todėl apžvalgininkai daugiau dėmesio skyrė pirmojo vizito detalėms.

Naujienų agentūros pranešė, kad Rusijos Šiaurės Kaukazo apygardos Ingušijos Respublikos prezidentas Junusas Bekas Jevkurovas pirmadienį per pasikėsinimą buvo sunkiai sužeistas. Apžvalgininkai daro išvadą, kad šis pasikėsinimas yra dar vienas smūgis Kremliaus viltims atkurti stabilumą Kaukaze. Tai jau trečias Ingušijoje per paskutiniąsias tris savaites nužudytas ar sužeistas aukščiausiojo rango pareigūnas ir ketvirtas šį mėnesį Šiaurės Kaukazo regione.

Atrodytų, per pusšimtį su viršum pokario metų susidėstė neginčijamos išvados, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, Antrąjį pasaulinį karą pradėjo nacistinė Vokietija. Tačiau dabar, artėjant Didžiojo Tėvynės karo pradžios 68-osioms metinėms ir įvairių nusikalstamų sandėrių 70-mečiui, pasirodė samprotavimų, kad jį išprovokavo arba pagreitino ir Lenkijos užsispyrimas netenkinti kai kurių Trečiojo Reicho reikalavimų. Pasvarstykime, ar tokia teorija logiška ir adekvati to meto padėčiai.

Ieškodamas analizės apie Rytų Europos šalių galimybes išbristi iš pasaulį apėmusios ekonominės krizės, netikėtai susidūriau su įdomiu vertinimu. Vokiečių „Die Zeit“ rašo: „Prieš 20 metų, iširus sovietinei imperijai, ta pati Europa Lenkijai ir Vengrijai, Baltijos šalims ar Bulgarijai buvo laisvės, atvirumo ir šviesios ateities įsikūnijimas, o dabar ji į šias pokomunistines valstybes žvelgia suraukusi antakius“.

Rusenantį žaizdrą nesunku pakurstyti mažiausiu šapeliu. Šis palyginimas tinka ir padėčiai Gruzijoje apibūdinti. Tarsi būtų negana pernai rugpjūtį kilusio Rusijos ir Gruzijos konflikto, gegužės 6 d. NATO pradėjo karines pratybas, kuriose dalyvauja apie 500 karių. Tai sukėlė ne tik Rusijos pasipriešinimą, bet ir kai kurių Aljanso šalių politikų kritiką Briuselio adresu.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka po 14 metų pertraukos pagaliau prasiveržė iš izoliacijos į Vakarus. Kad ir kaip būtų keista, stačiatikių ateistu save laikantis Baltarusijos lyderis pirmąja nuo 1995 m. kelione pasirinko Vatikaną ir Italiją. Pirmadienį autoritarinių ambicijų turintis Baltarusijos lyderis, kadaise Jungtinių Valstijų pramintas „paskutiniu Europos diktatoriumi“, 25 minutėms susitiko su popiežiumi Benediktu XVI.

Balandžio 21 d. paminėtos 13-osios pirmojo Ičkerijos (Čečėnijos) Respublikos prezidento Džocharo Dudajevo žūties metinės. Paskui buvo nužudyti dar trys Ičkerijos prezidentai – Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas ir Abdula Sadulajevas. Rusija keletą kartų skelbė, kad sukilėliai ir jų vadai sunaikinti ir antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta.

Piratavimas – senas viso pasaulio galvos skausmas. Paskutiniaisiais metais jis ypač išplito prie Afrikos krantų – Somalio ir Afrikos kyšulio rajone. Čia driekiasi svarbūs jūrų prekybos keliai, Sueco kanalu jungiantys Viduržemio jūrą ir Indijos vandenyną. Norėdami išvengti piratų antpuolių, laivai turėtų rinktis ilgą ir brangų kelią, aplenkiantį visą Afrikos žemyną. Todėl jie dažniausiai rizikuoja ir bando prasmukti pro vis įžūlesnių Somalio piratų užkardas. Pavyksta toli gražu ne visiems.

Paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kelionės po Europą stotelė – Turkija. Apžvalgininkai tvirtina, kad iš pradžių Amerikos vadovo turnė maršrute jos nebuvo. Pagal protokolą jis turėjo apsilankyti Londone G20 šalių susitikime, čia susitikti su Rusijos kolega Dmitrijumi Medvedevu, dalyvauti NATO įkūrimo 60-mečio iškilmėse Prancūzijoje ir Vokietijoje, paskui vykti į ES ir JAV vadovų susitikimą Prahoje. Dar sausį JAV valstybės departamente kalbėjo, kad paskui B. Obama pasuks į Maskvą.

Rusijos regionai pradeda bruzdėti. Jie nepatenkinti federaline valdžia, kuri vos ne visą krizės naštą perkelia ant jų pečių. Nors didelę dalį regionų gaunamų pajamų tenka atiduoti federacijos vyriausybės žinion, o rinkimų sistema taip sutvarkyta, kad svarbiausi regionų asmenys yra skiriami iš „stipraus centro“.

Baškirijos Respublika – akivaizdus naujas separatizmo pavyzdys.

Artėjant Lietuvos įstojimo į NATO penkmečiui ir Aljanso įkūrimo 60-mečiui pravartu aptarti šios gynybinės organizacijos plėtros ir reformų problemas. Šįkart – keletas pastabų NATO „globalizacijos“ tema.

Praėjusį savaitgalį dėmesį atkreipė du svarbūs ekonomikos įvykiai: Didžiojo dvidešimtuko (G-20) šalių finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimas netoli Londono ir Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) konferencija Vienoje. Nei vienas, nei kitas susitikimas netapo ženkliu postūmiu lipant iš pasaulinės krizės duobės. Analitikus ypač nuvylė deklaratyvūs G-20 ministrų priimti sprendimai ir vos dviejų puslapių komunikatas.

Indijai – po Kinijos didžiausiai pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybei – šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Nesunku suprasti, kodėl JAV ir Rusija savo geopolitinių interesų smaigalį sutelkė į Indostaną.

Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams.

Iš trijų Baltijos valstybių Latvija pirmoji neatlaikė pasaulinės ekonomikos krizės. Praėjusį penktadienį prezidentas Valdis Zatleras priėmė ministrų kabineto vadovo Ivaro Guodmanio atsistatydinimo prašymą. Kartu pasitraukė ir visa Vyriausybė. Jau pirmadienį šalies vadovas pradėjo naujo premjero paieškas, tačiau tai nėra toks paprastas užsiėmimas. Agentūrai AP jis užsiminė, kad, siekiant atkurti politinę tvarką, gali prireikti pirmalaikių Saemos (parlamento) rinkimų.

Tą vasario 17-ąją, kai parlamentui paskelbus nepriklausomybę Kosovas tapo septintąja valstybe, atsiradusia subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, buvo sekmadienis. Kosovas skelbė nepriklausomybę jau antrąjį kartą. 1991 m. Kosovo vienašališką aktą pripažino tik Albanija. Ne trečias, o antras kartas, kaip sakoma, nemelavo: buvusios Serbijos provincijos nepriklausomybę pripažino apie penkias dešimtis pasaulio valstybių, iš jų 22 (iš 27) yra Europos Sąjungos narės.

Apžvalgininkai įvairiai vertina praėjusį savaitgalį Miunchene vykusią saugumo konferenciją ir joje pareikštas idėjas. Joje tvyrojusi optimistinė dvasia, pasklidusi iš JAV ir Rusijos pareigūnų lūpų, netelpa nei į dar vieno Miuncheno sandėrio (ar sąmokslo – pagal 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno slaptąjį susitarimą, kai hitlerinei Vokietijai buvo atiduotas Sudetų kraštas), nei į politinio (ar geopolitinio) sandorio rėmus.

Rusija ir Baltarusija pasirašė susitarimą dėl bendros sąjunginės valstybės išorinės sienos apsaugos, kuriuo vadovaujantis bus kuriama integruota regioninė oro gynybos sistemos, tai yra vieninga priešlėktuvinės gynybos sistemos (PLGS). Dokumentai pasirašyti antradienį per sąjunginės valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris buvo atidėliojamas nuo lapkričio ir kuriam dabar kartu pirmininkavo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai – Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka.

Rusijos interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Vadimas Dubnovas po riaušių Rygoje ir Vilniuje straipsnyje „Kaprizas kaip demokratijos forma“ nagrinėja šių įvykių bendrus bruožus ir su ironija tarsi svarsto, ko iš baltijiečių gali pasimokyti Rusijoje.

Talinas, Ryga, Vilnius... O ne, tai ne Baltijos kelias, beveik prieš 20 metų gyvąja grandine sujungęs tris į nepriklausomybę žengusias valstybes. Tuomet tai buvo galingas jų vienybės ir laisvės siekių simbolis. Dabar, ko gero, ta vienybė pasireiškia tik smurto veiksmais, kurie nuošė per tris regiono šalis ir turi bendrų bruožų.

Beveik savaitę rusiškų dujų negavę Rytų ir Vidurio Europos gyventojai antradienį pagaliau atgaivino viltį vėl įsižiebti žydrąsias liepsneles. Europoje tarsi atšilo. Tokį atšilimą lėmė ne staiga pagerėję Rusijos ir Ukrainos santykiai, o Europos Sąjungos įsikišimas sprendžiant vos ne kasmet pasikartojančią ir Vakarams ypač skaudžią problemą.

Tai, kad Baltarusijos centrinis bankas nuo sausio 1 d. devalvavo šalies nacionalinę valiutą baltarusišką rublį („zuikutį“), nebuvo naujiena nebent finansų ir ekonomikos ekspertams, kurie atidžiai seka pasaulio rinkų pokyčius. Tačiau eilinius Baltarusijos ir Europos šalių žmones ji nustebino. Ypač kai ilgus metus šalies lyderis A. Lukašenka su jam būdingu patosu tvirtino, kad Baltarusijos ekonomika lieka viena stabiliausių krizės apimtame pasaulyje.

Kas nežino Belovežo (Baltvydžio) girios, besitęsiančios Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje? Tai ne tik unikali Europoje sengirė, garsi savo pirmykšte augmenija, gausiausia stumbrų populiacija. Dabar ji įeina į Belovežo nacionalinį parką, kuris 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Jos vardas ypač išgarsėjo 1991-ųjų pabaigoje ir net įgavo politinį atspalvį.

Naftos kartelis OPEC per aukščiausio lygio susitikimą Orane (Alžyras) naftos gavybą nuo sausio 1 dienos nutarė sumažinti maždaug 2 mln. barelių per dieną. Bendras gavybos sumažinimas bus 2,2 mln. barelių, o tai sudaro 2,5–3 proc. visos pasaulio naftos gavybos. Taip tikimasi pažaboti naftos kainų nuosmukį – nuo 147 JAV dolerių už barelį liepą iki 44 dolerių dabar. Laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad, rugsėjį ją sumažinus 2 mln. barelių, nuo Naujųjų metų jos gavyba iš viso kris 4,2 mln. barelių.

Klausimas, ar Turkmėnistanas – ši „dujinė“ Vidurio Azijos šalis – pajudėjo link demokratijos, ar taip ir stovi vietoje kaip Saparmurato Nijazovo laikais, atrodo šiek tiek pritemptas. Tačiau jis vėl keliamas, sekmadienį čia įvykus 4-ojo šaukimo parlamento rinkimams. Kas juos laimėjo?

Rusija neteko vieno ryškiausių pastarojo meto religijos, politikos ir visuomenės veikėjo, Maskvos ir visos Rusijos metropolito Aleksijaus II. 79 metų patriarchas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, kurį temdė KGB šešėlis ir rietenos su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, tačiau neabejotina, kad Aleksijus II iš esmės sukūrė tai, kas šiandien yra Rusijos stačiatikių bažnyčia.

Naujajame tūkstantmetyje terorizmas „sušvito“ naujomis spalvomis ir pasirodė naujais veidais. Enciklopedinė svetainė „Wikipedia“ terorizmu (teroru, smurtu, prievarta) vadina organizuotų grupuočių sistemingą grasinimą ar nenuspėjamo smurto naudojimą siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o dažniausiai naudojamas ginklas – baimė.

Galų gale paklauskime savęs: Baltarusija – mūsų draugė, priešė ar šiaip kaimynė? Klausimas, viena vertus, politiškai sudėtingas, nors eiliniam žmogui – paprastas. Jau beveik 17 metų po SSRS žlugimo mes negalime į jį vienareikšmiškai atsakyti, ir problema ne tik A. Lukašenkos režimas, kuris tvyro lyg tamsus debesis 14 metų ir visus baugins dar mažiausiai trejus.

Visa ši savaitė Ukrainoje skirta Didžiajam badmečiui (holodomorui) pažymėti. Nuo lapkričio 17-osios šalyje vyksta renginiai 1932–1933 m. sovietinio genocido prieš ukrainiečių tautą 75-mečiui paminėti. Prezidentas Viktoras Juščenka paragino, kad „visi, kurie neabejingi užuojautai ir teisingumui, kurie siekia gėrio pergalės prieš blogį, lapkričio 22 dieną uždegtų žvakę žuvusiųjų atminimui“.

Nepraėjus nė savaitei po karingo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pranešimo Dūmoje, šalies vadovas Parlamentui paskubėjo pateikti Konstitucijos pataisas, kurios numato nuo 4 iki 6 m. pailginti prezidento įgaliojimų trukmę. Apžvalgininkai šią iniciatyvą vertina kaip bandymą sudaryti sąlygas Vladimirui Putinui grįžti į aukščiausią valstybės postą.

Nesunku pastebėti keistą ginklavimosi ciklą: kiekvieną vėlyvą rudenį Rusija padaro militaristinius pareiškimus, kurių tikslas – užimti palankias pozicijas pasaulyje, nepaisant didėjančios krizės ir konfrontacijos su JAV.

Ką reiškia toks dėsningumas?

44-ojo JAV prezidento rinkimų kampanija baigėsi. Atrodo, kad jaunystė, entuziazmas ir puikūs oratoriaus sugebėjimai įveikė konservatyvų mąstymą, tradicines vertybes ir kiek senstelėjusią respublikonų užsienio politiką. Pirmą kartą per ilgesnę kaip 200 metų prezidentų rinkimų istoriją į Baltuosius rūmus įžengs 47-erių tesulaukęs juodaodis teisininkas Barackas Obama.

Lietuviui rašyti apie Lietuvą ar lietuvius be išankstinio nusistatymo ar emocijų – sunku. Nesakau, kad tai objektyviai gali padaryti tik žmogus iš šalies, tačiau atsikratyti tautinės priklausomybės ir su ja susijusių emocijų dažnai nepavyksta. Žinoma, gali griebtis filosofinių ar teisinių svarstymų, bet tuomet iškyla pavojus likti nesuprastam ir tiesiog apkaltintam nacionalizmo skatinimu.

Baltijos šalys – ir ne tik Baltijos – viena po kitos skelbia totalitarinių režimų padarytos žalos dydį. Antai Latvijos valstybinė komisija, tyrusi totalitarinių režimų padarinius, pateikė duomenis apie demografinius nuostolius, kuriuos šalis patyrė per komunistinės okupacijos laikotarpį. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų.

Kažkaip pro žiniasklaidos akis tyliai praslydo šiaip jau svarbus įvykis Rusijos regionų valdyme – spalio 12-osios vietos valdžios organų rinkimai, vadinamoji Visuotinė balsavimo diena. Lietuvoje juos, žinoma, nustelbė Seimo rinkimai, kuriuos Vakarų spauda pavadino aiškia dešiniojo centro jėgų pergale. O balsavimas, įvykęs 77-iuose Rusijos subjektuose (respublikose, autonomijose, srityse, miestuose), vargu ar įspraudžiamas į kokius nors aiškios politinės orientacijos rėmus.

Darbo vizito į Minską pirmadienį atvykusį Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasitiko plačia šypsena ir iš karto puolė svečią sveikinti. Mat spalio 7-ąją V.Putinas švenčia 56-ąjį gimtadienį. Ta proga, jau grįžęs iš Minsko į Sankt Peterburgą, Rusijos premjeras pristatė filmą „Mokytis dziudo su V. Putinu“, kuriame jis – puikus šios sporto srities meistras – ir vaidina pagrindinį vaidmenį...

Rusijos kariškiai iki gruodžio 1 d. turi palikti Baikonuro kosmodromą. Tokį sprendimą 2005 m. priėmė Rusijos vyriausybė, nors jo demilitarizacija prasidėjo dar 1997 metais. Iš šio Kazachstano rajono rusų kariškiai turėjo išvykti iki 2007 m., tačiau juos pristabdė gyvenamojo ploto stygius tėvynėje, kitos socialinės problemos.

Pirmadienį Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išvyko į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-iąją sesiją Niujorke, palikęs politinės krizės graužiamą Kijevą ir ieškodamas paramos Vakaruose. Manoma, kad susitikimuose su Vakarų šalių lyderiais ir sakydamas kalbą iš aukštos JT tribūnos Ukrainos vadovas bandys pavaizduoti padėtį šioje šalyje kaip nekeliančią grėsmės tarptautiniam pasitikėjimui Kijevu.

Praūžus karui Kaukaze, Vakarai tarsi puolė varžytis dėl dėmesio šiam regionui ir vaidmens atkuriant taiką jame. Iš pradžių gana pasyviai konfliktą stebėjusi Europos Sąjunga, kuriai pirmininkauja Prancūzija, prezidento Nicolas Sarkozy pastangomis sudarė du planus, kaip stabilizuoti padėtį Gruzijoje. Netrukus į tas varžytynes įsijungė NATO, kurį aktyvesniems veiksmams „karštuosiuose taškuose“ paprastai ragina Jungtinės Valstijos.

JAV karo laivai – į Juodąją jūrą, o Rusijos – prie Venesuelos krantų. Tokiais grasinamais gestais šį rudenį keičiasi dvi didžiosios valstybės, kurių santykiuose jaučiamas šaltukas. Jis ypač padvelkė po to, kai Rusija rugpjūtį įvykdė agresijos aktą Kaukaze. Vakaruose prakalbo apie atsinaujinusį šaltąjį karą. Atrodo, tai ne kas kita, kaip geopolitinių įtakos zonų dalijimosi tąsa.

Sevastopolio – beveik 400 tūkstančių gyventojų turinčio Ukrainos miesto ir didžiulio Rusijai išnuomoto uosto – ateitis dabar aptarinėjama daug aštriau negu kada nors anksčiau. Rusijos agresija prieš Gruziją, separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų pripažinimas vėl išryškino viso Krymo, Sevastopolio, o kartu ir Juodosios jūros laivyno priklausomybės problemą.

Aišku, kad gruzinų ir osetinų susipriešinimas kilo ne vakar ir ne prieš kelerius metus – jo šaknų tenka ieškoti žiloje istorijoje. Taip paprastai būna: tautų ir valstybių šiandienos nesantaikai „pagrindus padeda“ senovės valdovai, ano meto pasaulio viešpačiai, o naujųjų amžių diktatoriai tai įprasmina sau naudingais karais, teroru, genocidu ir pasaulio perdalijimu.

Rusijos Federacijos Taryba pirmadienį žengė žingsnį, kuriam buvo ruoštasi seniai. Ji nusprendė pripažinti dvi separatines Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją. Už tokį nutarimą deputatai balsavo pavyzdingai kaip sovietiniais laikais – 130 už ir nė vieno prieš arba susilaikiusio.

Geopolitiniai interesai reiškiasi ne tik sausumoje, vadinamuosiuose „karštuose“ planetos regionuose, kur iš tiesų, kaip dabar Kaukaze, žemė dega tiesiogine prasme. Jau keleri metai vyksta įnirtinga kova už Arkties turtus. Šešios Šiaurės valstybės, besiribojančios su Arkties vandenynu, grumiasi dėl jo dugne slypinčių milžiniškų išteklių, pirmiausia naftos ir dujų, kurių klodų, beje, niekas nėra tiksliai ištyręs.

Kaukaze vėl karšta.

Štai toks įvykių kaleidoskopas per keletą dienų.

Keturi žmonės žuvo, o dar šeši buvo sužeisti, kai sekmadienį kavinėje Abchazijos mieste Galyje sprogo bomba.

Ką bekalbėtų Aleksandras Lukašenka, Baltarusija balansuoja ties ekonominio nuosmukio riba, o kaltininko toli ieškoti nereikia, rašo dienraštis „Vedomosti“. Minskas įsiskolina Rusijai už dujas maždaug 45 mln. dolerių per ketvirtį.

Šią savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, Vakarų Sibire, naftos sostine vadinamame ir dėl šio verslo suklestėjusiame Chanty Mansijske, vyks ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas, kuriame ketinama galutinai susitarti dėl Strateginės partnerystės sutarties. Ji beveik dvejus metus buvo užstrigusi dėl Lenkijos ir Lietuvos keltų sąlygų.

Vokietijos karas prieš SSRS (kadaise vadintas Didžiuoju Tėvynės) prasidėjo ankstų birželio 22-osios rytą, sekmadienį. Ir šiemet jo pradžios metines pažymime sekmadienį. Politikai ir istorikai iki šiol nesutaria, kiek jis buvo netikėtas Josifui Stalinui ir kas iš tuometinių diktatorių buvo žiauresnis – „tautų tėvas“ ar nacių lyderis Adolfas Hitleris.

Kulka, pakirtusi Lietuvos karį Afganistane alytiškį Arūną Jermalavičių, pakirto ir pasitikėjimą Lietuvos dalyvavimo misijose užsienyje reikalingumu.

Tik ką Krašto apsaugos ministras J.Olekas buvo priverstas sutikti, kad Lietuva toliau siųs savo karius į Iraką, kai atskriejo žinia apie tragediją Afganistane.

JAV prezidentas George’as W. Bushas pirmadienį išvyko į savo, ko gero, paskutinę kelionę po šešias Europos šalis. Tai nelengvas vizitų ciklas, nes, pirma, Amerikoje tebesitęsia įnirtinga rinkimų kampanija, kurioje pirmauja G. W. Busho politiniai oponentai, antra, pasaulį, taip pat ir Europą, užgriuvusios sunkiai įveikiamos problemos.

Naftos brangimas pasaulio rinkose – nuo 20 iki daugiau kaip 120 dolerių už barelį mažiau kaip per dešimtmetį – tempia žemyn visą globalinę ekonomiką ir kartu gyventojų pragyvenimo lygį. Imta kalbėti apie pasaulinę krizę, arba XXI amžiaus „didžiąją depresiją“, kuri paliečia stipriausias ekonomikas, pavyzdžiui, JAV arba ES šalių ūkį, bet ypač skaudžiai smogia trečiojo pasaulio valstybėms.

Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų.

Gegužės 5–6 dienomis į metinį regioninį susitikimą Vilniuje buvo susirinkę Švedijos ambasadoriai Baltijos ir Šiaurės šalyse, užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, institucijų prie ES ir NATO atstovai, diplomatai, politikai.

Nors neseniai atrodė, kad po Gruzijos prezidento rinkimų Tbilisio ir Maskvos santykiai pradeda normalizuotis, nauja įtampos banga sužlugdė visas viltis, kad ginčas dėl Gruzijos ketinimų stoti į NATO ir dėl separatistinių teritorijų pamažu blėsta.

Incidentų ir grasinimų grandinė tęsiasi.

Tiesą sakant, straipsnio temą pasufleravo Rusijos interneto svetainėje „Regnum“ pateikta Lenkijos ir Lietuvos ekonominių santykių analizė ir provokuojanti publikacijos antraštė: „Lenkijos verslas pasiglemžia Lietuvos ekonomiką“. Reikia pripažinti, kad Lenkijos eksportas į Lietuvą auga, investicijos didėja, kai kuriuose prekybos sektoriuose iš tikrųjų pastebima didelio aktyvumo tendencija.

Po Turkmėnistano prezidento Saparmurato Nijazovo mirties naujasis šios energetinių išteklių turtingos Vidurio Azijos šalies vadovas Gurbanguly Berdymuchamedovas, kaip rašo „The Financial Times“, mažiau turi iliuzijų laikyti šalį izoliacijoje ir labiau linkęs gerai uždirbti iš milžiniškų dujų resursų. Tokius ketinimus pajuto ir ES delegacija balandžio 10 dieną vedė nelengvas derybas Ašchabade ir gavo prezidento garantijas tiekti dujas tiesiai į Centrinę Europą per Kaspijos jūrą.

Antradienį Maskvoje atsinaujino Rusijos ir Lenkijos derybos dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje. Lenkijos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro pavaduotojo Witoldo Waszykowskio, susitiko su Rusijos kolegomis praėjus kelioms dienoms po to, kai Sočyje Vladimiras Putinas ir George‘as W. Bushas pasirašė Deklaraciją dėl strateginių JAV-Rusijos santykių ribų. Apžvalgininkų nuomone, Maskvos pozicija dėl PRGS Rytų Europoje tapo švelnesnė.

Paskutinę JAV prezidento George‘o W. Busho savaitės kelionę po keturias Europos šalis apžvalgininkai vadina „gulbės giesme“: lapkritį vyks nauji Amerikos vadovo rinkimai, o kitų metų sausį prie šios šalies vairo stos naujas lyderis. Štai kodėl G. W. Bushas žūtbūt stengiasi žengti lemiamą žingsnį gindamas NATO ir JAV interesus Rytų Europoje.

Baltarusijos opozicija nuo 2000-ųjų jau aštuntą kartą Minsko centre surengė nepriklausomybės dienos minėjimo akciją, kuri kaip paprastai virto milicijos ir specialiųjų pajėgų pogromu prieš demonstracijos dalyvius.

Prieš savaitę ES šalių lyderiai viršūnių susitikime Briuselyje pritarė Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymui dėl Viduržemio jūros sąjungos (VJS; angl. Mediterranean Union) įsteigimo.

Kokia tai struktūra? Ar ji nepakeis ES? Kokie prieštaravimai tebegraužia šią sąjungą? Kokia joje Baltijos šalių vieta?

„Dujų karai“, „dujinė“ taktika ir strategija pastaruoju metu tapo valstybių santykių, geopolitinės situacijos kertiniu akmeniu. Nesiliauja energetinė krizė tarp Rusijos ir Ukrainos (pirmadienį už skolas ketvirtadaliu sumažintas dujų tiekimas Kijevui). Daug triukšmo sukėlė „Gazprom“ planai tiekti dujas Vakarams Baltijos jūros dugnu nutiestu vamzdynu. Maskva puoselėja planus naujais dujotiekiais aplenkti Ukrainą ir Baltarusiją, statoma galinga trasa į Kiniją.

Praėjusią savaitę JAV gynybos departamentas pranešė, kad netoli Havajų iš laivo paleista raketa sėkmingai pataikė į 2006 m. gruodį paleistą sugedusį Amerikos žvalgybinį palydovą „US 193“. Visas aparatas į Žemę būtų nukritęs kovo 6 dieną.

Praėjusį ketvirtadienį Prancūzijos nacionalinis susirinkimas, o po jo ir Senatas pasirašė naująją 2007 m. Lisabonoje priimtą ES Reformų sutartį. Naujienų agentūra AFP pranešė, kad  šios sutarties pasirašymas reiškia krizės, kilusios po to, kai 2005 m. Prancūzija ir Olandija nubalsavo prieš Europos Konstituciją, pabaigą. Taigi Prancūzija taps penktąja ES valstybe, pasirašiusia Lisabonos sutartį.

Vasario 7–8 d. Vilniuje, LITEXPO parodų centre vyksta neformalus NATO šalių gynybos ministrų susitikimas. Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje, tai didžiausias kada nors Lietuvoje organizuotas NATO renginys. Į susitikimą Vilniuje suvažiuoja atstovai iš bemaž ketvirtadalio pasaulio šalių – be delegacijų iš Aljanso valstybių, jame atstovaujama NATO partnerėms, dalyvaujančioms tarptautinių pajėgų operacijose Kosove ir Afganistane.

Pastaruoju metu Padnestrės problema įgauna naujų atspalvių. Keičiasi Maskvos, Kišiniovo ir Vakarų nuostatos dėl šios nepriklausoma pasiskelbusios teritorijos ateities. Dar labiau jos keisis, kai bus apsispręsta dėl Kosovo provincijos statuso ir kai Kremliuje į valdžią ateis naujasis Rusijos vadovas.

Kažin ką pagalvojo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas, išgirdęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymą Davose, kritikuojantį tuos, kurie kalba apie Rusijos atnaujinamą Šaltąjį karą? Londono ir Maskvos santykiai pastaruoju metu tikrai primena tuos beveik dviejų dešimtmečių senumo laikus, kai Rytai ir Vakarai kentėjo nuo Šaltojo karo speigų.

Britų taryba (BT), prieš 70 metų įkurta nevyriausybinė organizacija, gavo galingą smūgį Rusijoje. Jos skyriai Sankt Peterburge ir Jekaterinburge buvo uždaryti, o darbuotojai, daugiausia vietos specialistai, atleisti. Pretekstas – neaiškus BT padalinių teisinis statusas ir mokesčių pažeidimai. Dar daugiau: padalinių darbuotojai buvo kvočiami šių miestų mokesčių inspekcijose ir net saugumo darbuotojų. Kaip Stalino laikais, į jų butus net nakties metu ateidavo pareigūnai ir juos išsivesdavo „pokalbiams“.

Vladimiras Putinas, po trijų mėnesių baigsiantis savo kadenciją Rusijos prezidento poste, žengė dar vieną ryžtingą užsienio politikos žingsnį: sausio pradžioje savo įsaku jis paskyrė buvusį Dūmos deputatą 44-erių metų Dmitrijų Rogoziną nuolatiniu atstovu prie NATO. Lapkričio mėnesį jo kandidatūrą slaptame posėdyje patvirtino parlamento Užsienio reikalų komitetas.

Pradėdamas naujuosius metus, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje apžvelgė šalies užsienio politiką. Be kita ko, jis pasakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis.“

Kaliningrado sritis yra unikali įvairiais požiūriais. Tai ne tik vienintelis toks 15,1 tūkst. kv. km ploto Rusijos anklavas (arba esklavas), po Antrojo pasaulinio karo atitekęs jai Potsdamo sutartimi, dėl kurio priklausomybės iki šiol vyksta ginčai. Tai, ko gero, labiausiai militarizuota Europoje vietovė, nes čia tebėra dislokuota apie 25 tūkstančius Rusijos kareivių, daug įvairios karinės technikos. Čia yra vienintelis neužšąlantis Rusijai priklausantis  Baltijos jūros uostas, per kurį plukdoma apie 8 mln. tonų krovinių kasmet. Krašte randama 90 proc. viso pasaulio gintaro. Dar vienas daug lemiantis faktas: čia gyvena Vladimiro Putino uošvė...

Trečiadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba uždarame posėdyje pradėjo svarstyti klausimą dėl Kosovo statuso. Po 4 mėnesių tiesioginių Belgrado ir Prištinos derybų pateiktas tarpininkų trejeto pranešimas, kuris suskaldė Saugumo Tarybą. Problema iš tiesų unikali, nes tai pirmas atvejis po Antrojo pasaulinio karo, kai valstybės sienas bandoma keisti be abipusio pritarimo.

Lietuva, kaip ir dar aštuonios valstybės, naktį iš gruodžio 21-osios į 22-ąją tampa visateise Šengeno erdvės nare. Nuo šios dienos ties sausumos ir jūros sienomis nebeliks asmenų kontrolės. Oro uosto kontrolė bus panaikinta kovo 30 dieną, atsižvelgiant į naujai sudarytą skrydžių tvarkaraštį.

Šengeno plėtra į Lietuvą – didelė garbė ir pareiga mūsų šaliai, teigia Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Osvaldas Jusys.

Kol kas dar savo poste tebesantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skina vieną politinę pergalę po kitos. Čia jis netikėtai paskelbia, kad balotiruosis į Dūmą partijos „Vieningoji Rusija“ priešakyje, čia pareiškia, kad neužims jokio vadovaujamo posto nei parlamente, nei Vyriausybėje (iki kovo 2-osios), čia baigia intrigą, anksčiau, negu visi laukė, pristatydamas savo įpėdinį valstybės vadovo poste – 42 metų Dmitrijų Medvedevą.

Pusę metų siautėjusi valdžios krizė Ukrainoje, atrodo, gruodžio pradžioje baigiasi. Trečiajame Aukščiausiosios Rados posėdyje antradienį vėlai vakare slaptu balsavimu buvo išrinktas parlamento pirmininkas. Šį postą užėmė prieš savaitę pagaliau sudarytos parlamentinės demokratinės koalicijos atstovas – vienas iš prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ veikėjų, laikinasis Viktoro Janukovyčiaus vyriausybės užsienio reikalų ministras 34-erių metų Arsenijus Jaceniukas.

Artėjant Rusijos Dūmos rinkimams, kurie, kaip pripažino pats V. Putinas, turės lemiamą reikšmę ir prezidento rinkimams kitų metų kovo pradžioje, Maskvos tonas Vakarų atžvilgiu griežtėja. Rusijos vadovas negaili vaizdingų posakių, atvirų grasinimų arba tiesiog šaiposi iš tariamų vidaus ir išorės priešų, kurie tik ir nori pakenkti V. Putino demokratijai. Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų, jo tonas nė kiek nesušvelnėjo. Atvirkščiai: jis rado naujų aukų…

Opozicinės Kosovo demokratinės partijos vadovui Hashimui Thaciui – vienam už įstatymų ribų paskelbtos Kosovo išvadavimo armijos buvusių vadų – pranešus apie pergalę šeštadienį Kosove vykusiuose parlamento rinkimuose, diskusijos dėl krašto ateities vėl įkaito. Šios politinės jėgos nuotaikos yra kur kas radikalesnės negu iki šiol populiariausios prezidento Fatmiro Sejdiu Kosovo demokratinės lygos, ir tai perspėjimas Europai, kad beveik 2 mln. gyventojų turinčios provincijos problema aštrėja iki antrosios krizės Balkanuose ribos.

Penkis milijonus gyventojų – šiek tiek daugiau negu Lietuva – teturinti Gruzija sukėlė tokį galvos skausmą Rytams ir Vakarams, kad atrodo, tarsi ši Kaukazo valstybė lemtų visą situaciją globalinėje jėgų sanklodoje. Tačiau neverta ir sumenkinti pastarųjų savaičių įvykių Gruzijoje: šalis yra tarsi geopolitinėje sankirtoje, lyg ant interesų slenksčio, nuo kurio jų gijos nusitęsia link Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros, Vidurio Azijos, Kaspijos jūros baseino, galų gale – link Rusijos gilumos...

Likus maždaug mėnesiui iki Rusijos Parlamento rinkimų, situaciją šioje šalyje galima apibūdinti taip: chaosas. Artėdama prie Liaudies vienybės dienos, kuri minima lapkričio 4 d. ir šiemet beveik sutampa su devyniasdešimtosiomis bolševikų revoliucijos metinėmis, Rusija tampa vis labiau susiskaldžiusi ir moraliai pakrikusi.

Keista, bet antisemitizmas kaip ksenofobijos apraiška gajus ne tik Vakarų pasaulyje, kuris negali išsivaduoti iš „trečiųjų šalių“ imigrantų antplūdžio, bet ir Rytuose, buvusios Sovietų Sąjungos kraštuose, nuo sovietinių laikų deklaruojančiuose pakantumą kitam tikėjimui, kitai rasei ar tautinėms mažumoms. Dar keisčiau, kad dažnai tokią etninę ir religinę netoleranciją pakursto aukščiausi valdžios pareigūnai ir valstybių vadovai.

Europoje pakvipo istoriniu sąmokslu. Jo dalyvės – šalys, kurių santykių nepavadinsi gerais: Rusija ir Jungtinės Valstijos.

Iniciatyvą čia parodė Vašingtonas. Prahoje viešėjęs Amerikos gynybos ministras Robertas Gatesas pareiškė, kad JAV gali atidėti Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimą Rytų Europoje, kol įsitikins Irano grėsme. Jis pakvietė Rusiją bendradarbiauti šalinant šią grėsmę.

Daugelis žinome, kas yra SWOT (Strengths, Weaknesses, Opportunities, Threats) analizė. Galbūt jos metodika kiek paseno ir labiau tinka verslo bei finansų sferai, bet ne prošal ja naudojantis prognozuoti kai kuriuos politinius procesus. SWOT metodas tinka esamos padėties teigiamybių ir neigiamybių (stipriųjų ir silpnųjų pusių), galimybių, grėsmių bei laukiamų rezultatų išryškinimui.

Kiekvienais metais spalio mėnesį praūžia Nobelio premijų teikimo banga. Vienos nominacijos sukelia mažiau diskusijų, o tokios kaip Taikos premija gyvai aptariamos visame pasaulyje iki pat jos įteikimo – gruodžio 10-osios, Visuotinės žmogaus teisių dienos. Šiemet Nobelio taikos premijos nominacija tarsi nieko ir nenustebino, nes pretendentai buvo žinomi kelios savaitės prieš jų paskelbimą. Įdomu tai, kad kandidatų tapti jos laureatais šiemet buvo net 181.

Vilniuje šią savaitę susirinkę 7 valstybių prezidentai, dar maždaug 12 šalių vyriausybių nariai, aukšto rango JAV ir ES pareigūnai, taip pat ekspertai ir energetikos įmonių atstovai diskutavo apie pasaulio energetikos saugumą ir ieškojo ES energetikos politikos gairių ateičiai.  Konferencija pavadinta „Vilniaus energetikos saugumo konferencija 2007: atsakinga energetika – atsakingiems partneriams“.

Pirmadienį Strasbūre prasidėjo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) rudens sesija. Per penkias jos darbo dienas europarlamentarai apsvarstys nemažai aktualių klausimų, tačiau didžiulį dėmesį ir šįsyk jie skirs Rusijai. Interneto svetainė http://www.newsru.com/ praneša, kad dar sesijos išvakarėse antradienis buvo vadinamas „Rusijos diena“.

Mes daugiau žinome apie karus ir konfliktus Žemėje, tačiau Vakarų apžvalgininkai teigia, kad konfrontacija tarp dviejų sistemų nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos vyko ir kosmose. Tiesa, šis tebesitęsiantis konfliktas paslėptas nuo visuomenės akių. Rusiškos BBC tarnybos apžvalgininkas Andrejus Ostalskis praneša, kad spalio pradžioje bus paskelbtas projektas „Pusę amžiaus nesvarumo būklėje“, kurio metu bus atskleista paradoksali politinė kosmoso plėtros ypatybė: jo užkariavimas prieš pusšimtį metų tapo „komunizmo žlugimo nuojauta“.

Baltijos jūros regiono valstybių pastangos nenuėjo perniek: trečiadienį Europos Komisija vieningai nutarė apriboti energetikos monopolistų apetitus. Užsienio energetikos korporacijos, pavyzdžiui, Rusijos „Gazpromas“, negalės tiesiogiai įsigyti aktyvų Europoje. EK užsienio reikalų komiteto pirmininkas Jacekas Sariush-Volskij neslėpė, kad galų gale imtasi ryžtingų priemonių prieš Rusijos ekspansiją į Vakarus.

Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Maria ir 150 žmonių delegacija, kurioje buvo nužudytų karininkų artimųjų, savaitės pradžioje aplankė Katynės memorialinį kompleksą Vakarų Rusijoje, netoli Smolensko, ir ten pagerbė maždaug 22,5 tūkstančio 1940 metais nužudytų lenkų. Tai buvo pirmas ir vos keletą valandų užtrukęs L. Kaczynskio vizitas į Rusiją, su kuria Lenkijos santykiai įtempti dėl lenkiškos mėsos embargo ir ketinimo dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešraketinės gynybos sistemą.

Rusijos liberalų demokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis išmetė dar vieną skandalingą rinkimų kortą: jis priglaudžia naują odiozinę figūrą – buvusį saugumietį, kaltinamą Aleksandro Litvinenkos nunuodijimu, o pastaruoju metu verslininką Andrejų Lugovojų. Pirmadienį partijos suvažiavimas šį veikėją patvirtino antruoju rinkimų sąraše.

Kaimyninėje Lenkijoje pribrendusią politinę krizę buvo bandoma išspręsti kardinalia priemone. Vėlyvą penktadienio vakarą Lenkijos parlamentarai balsavo už Seimo paleidimą ir atvėrė kelią pirmalaikiams rinkimams, kuriuos numatoma surengti spalio 21 dieną. Bet apžvalgininkai klausia: ar rinkėjai padės valdantiesiems pašalinti tas gilias skandalo priežastis, kurios ir pakirto pasitikėjimą brolių dvynių Kaczynskių valdžia?

Krymo pusiasalis – skanus geostrateginis kąsnelis ne tik įvairioms regiono šalims, bet ir globalinius interesus reiškiančioms formuotėms. Tai kelis šimtus metų besitęsiančio ginčo tarp Rusijos ir Ukrainos objektas. Jei dar pridursime Krymo totorių, įvairios pakraipos politikų ambicijas, nesunku įsivaizduoti, kad ši teritorija vilioja kone visą pasaulį.

Štai kodėl Rusija taip laikosi įsikibusi prieš 10 metų sudarytos sutarties dėl Juodosios jūros laivyno Sevastopolyje.

Ketvirtadienį Kirgizijos sostinėje Biškeke susirinkę šešių Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) šalių lyderiai šokiravo Vakarus. Formaliai per vieną dieną pakalbėję regioninio pasitikėjimo, energetikos ryšių stiprinimo, ekologijos temomis, Rusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Uzbekistano ir Kinijos vadovai nusileido Vladimiro Putino pasiūlytoms diskusijoms apie saugumo ir stabilumo stiprinimą Azijoje.

Rusijos pretenzijos į Arkties vandenyno gelmių turtus pasaulyje sukėlė didžiulį ažiotažą. Neseniai atsinaujinęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų, atrodo, virsta „lediniu“ karu; šįkart jis iš kosmoso aukštybių persikelia į vandenynų gelmes. Taip tarp Rusijos ir JAV kylančią naują konfrontacijos bangą vadina Londono laikraštis „The Times“.

„Rusija pradėjo bombarduoti Gruziją“. „Rusija ir Gruzija – ant naujo karo slenksčio“. Taip ir dar baisiau Vakarų spauda aprašo pirmadienio incidentą, kai Rusijos naikintuvai numetė beveik toną sveriančią ir nesprogusią bombą į už 65 kilometrų nuo Tbilisio esantį daržovių lauką.

Sparčiai besivystantis ir vis didesnį pasaulio investuotojų dėmesį patraukiantis Kazachstanas – įspūdinga Centrinės Azijos valstybė. Ji vaidina vis didesnį vaidmenį ne tik NVS politikoje ar regiono struktūrose, bet ir pasaulyje. Kazachstano lyderis ,,iki gyvos galvos” Nursultanas Nazarbajevas, nepaisant jo diktatoriškų valdymo metodų, sugebėjo šį didžiulį laivą įvairuoti į ekonomiškai pajėgių ir politiškai įtakingų valstybių farvaterį.

Būtų nedora nepastebėti šių paskutinių birželio dienų – nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos karo pradžios. Tuo labiau, kad okupantų tankų vikšrais buvo išvažinėta ir Lietuva. O apskritai į Antrąjį pasaulinį karą buvo įtraukta 110 mln. gyventojų iš 60 valstybių. Iš viso žuvo 50 mln. žmonių, vien tik SSRS – 27 mln. (kitais duomenimis – beveik 30 mln.).

Antradienį Hofburgų rūmuose Vienoje prasidėjo keturias dienas truksianti nepaprastoji konferencija dėl Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (ĮGES). Ji surengta Rusijos iniciatyva. Forume svarstomi klausimai, susiję su karine politine situacija Europoje po NATO plėtros į Rytus, ir bus peržiūrėta nauja ginkluotė, karinė technika, kuri atsirado per kelerius metus.

Rengiant šias įžvalgas, dar nebuvo aišku, kaip pavyks metinis Didžiojo aštuoneto (G8) lyderių susitikimas Vokietijoje, tačiau jo išvakarėse tikimybė, kad jame vyraus sutarimo dvasia, galutinai išsisklaidė. Tam toną davė du pagrindiniai šiuolaikinio pasaulio vadovai – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas.

Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, kad Lenkija Lietuvą užstoja nuo masinės Vakarų kultūros vėjų, o Lietuva kaimynus lenkus saugo nuo politinių Rusijos speigų. Bet tai tik gražūs publicisto žodžiai, atspindintys, kaip turėtų būti nuo seno gyvenant ne tik kaimynystėje, bet ir turėjus bendrą galingą valstybę. O šiaip, analitikų nuomone, visos Baltijos šalys egzistuoja naujojo kolonializmo sąlygomis.

Iranas, stengdamasis išsiveržti iš tarptautinės izoliacijos ir nusimesti JT sankcijų naštą, ieško naujų partnerių visame pasaulyje. Ir randa jų ne tik tarp islamo šalių, bet ir tarp tų valstybių, kurios demonstruoja atvirą priešiškumą Jungtinėms Valstijoms ir apskritai Vakarams.

Pastaruoju metu Čečėnija yra tarsi Dievo užmirštas kampelis. Tiesioginiai karo  veiksmai nevyksta, čečėnų sukilėlių pasipriešinimas sporadiškas ir, sprendžiant iš įvykių eigos, atsitiktinis. Prezidentu tapęs trisdešimtmetis boksininkas Ramzanas Kadyrovas imituoja nepriklausomą nuo Maskvos šios pietų Rusijos respublikos politiką, o Rusija dosniai dotuoja jos ūkį. Pagrindiniai čečėnų separatistų vadai ir Ičkerijos prezidentai sunaikinti.

Pirmadienį Strasbūre prasidėjusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijoje, kuri truks penkias dienas, vyraus NVS problemos. Daugiausia dėmesio europarlamentarai skirs padėčiai Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Rusijos energetikos ir pramonės ministerija vyriausybei pateikė seniai rengtą naftotiekio tiesimo į Europą aplenkiant Baltarusiją ir Lenkiją projektą. Apžvalgininkų nuomone, tai sukels naują nesantaikos bangą tarp Rusijos ir Baltarusijos, nors šių šalių santykių krizė po metų pradžioje kilusių nesutarimų dėl naftos tiekimo baltarusiams kainų jau buvo kiek aprimusi.

Brazilija – didžiausia Lotynų Amerikos valstybė – gal ir neatkreiptų ypatingo analitikų dėmesio, jei ne jos suaktyvėję pastarųjų metų kontaktai su Jungtinėmis Valstijomis - taip pat didžiausia Šiaurės Amerikos ir kol kas galingiausia pasaulio šalimi. Keista, kad tarp antiamerikietiškai nusiteikusių arba bent nuosaikių JAV atžvilgiu žemyno valstybių keletas jų – gal penkios – neprieštarauja plėsti abipusio bendradarbiavimo santykius su Vašingtonu. Nors, tiesą sakant, nieko keisto čia nėra...

Baltarusija ir Venesuela – dvi skirtinguose pasaulio kraštuose esančios valstybės – tokios nepanašios beveik pagal visus parametrus, išskyrus vieną – jas abi valdo diktatoriškai nusiteikę politikai. Jau beveik metai pastebimas jų polinkis bičiuliautis, ir šios bičiulystės kertiniu akmeniu tampa bendradarbiavimas energetikos srityje.

Kovo 25-ąją Europos Sąjunga (buvusi Europos ekonominė bendrija – EEB) švęs 50-metį. Sekmadienį visų bendrijos valstybių vadovai susirinks Berlyne į jubiliejines iškilmes, bet, kaip rašo „The Wall Street Journal“, jose putos ne vien šampanas, o ir diskusijos: Europos lyderiai priims deklaraciją dėl bendrijos ateities, kuri, kaip pažymi daugelis apžvalgininkų, nėra be jokio debesėlio…

Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac) sekmadienį pareiškė nebekelsiąs savo kandidatūros kitą mėnesį, balandžio 22-ąją, vyksiančiuose prezidento rinkimuose. 74-erių sulaukęs Prancūzijos vadovas ketina pasitraukti iš aktyvios politikos po 45 metus trukusios karjeros. Jo sprendimas pasitraukti, kurio ir buvo tikėtasi, žymi ypatingos eros pabaigą Prancūzijoje ir atveria kelią naujai politikų kartai.

Prieš dvejus metus, Tarptautinę Moters dieną – kovo 8-ąją, Čečėnijos Tolstoj Jurto kaime Rusijos specialiosios tarnybos nužudė nepripažintos Ičkerijos respublikos prezidentą Aslaną Maschadovą. Maskvoje ta proga rengiamas piketas, kuriam valdžia vis dėlto išdavė leidimą. Anksčiau tokio pat likimo sulaukė ir pirmasis Čečėnijos vadovas Džocharas Dudajevas, ir Katare gyvenęs Zelimhanas Jendarbyjevas.

Vakarai toliau reiškia susirūpinimą padėtimi Baltarusijoje ir ketina jai padėti išeiti iš diktatoriško režimo nulemtos izoliacijos. Pretekstą tam davė paties Minsko nutolimas nuo Maskvos, kurį inspiravo dujų, naftos ir finansinis karas bei paties A. Lukašenkos užuominos dėl glaudesnių santykių su ES ir visu demokratiniu pasauliu. Vadinasi, geopolitinė situacija Lietuvos kaimynystėje artimiausiais metais gali iš esmės pasikeisti. Vilniui šiose permainose yra skiriamas svarbus vaidmuo.

Trečiadienį baigėsi terminas, kurį pernai gruodžio 23 dieną Jungtinių Tautų Saugumo Taryba savo rezoliucija davė Iranui sustabdyti urano, naudojamo branduoliniam ginklui, sodrinimo procesą. Artėjant šiam terminui, Britanijos televizijos ir radijo korporacija BBC, remdamasi diplomatiniais šaltiniais, pranešė, kad Jungtinės Valstijos rengia planą smogti iš oro Irano atominiams objektams ir karinei infrastruktūrai, jeigu susipriešinimo dėl Irano branduolinės programos nepavyks sureguliuoti diplomatiniais svertais. Atrodo, diplomatams nepavyko. Kas toliau?

Trečiadienį, praėjus vos trims dienoms po rinkimų, Ašchabade buvo inauguruotas antrasis po nepriklausomybės atkūrimo Turkmėnijos prezidentas -  49-erių metų Gurbangulas Berdymuchamedovas. Jis – pernai gruodžio 21 dieną nuo širdies ligos mirusio   66 metų  Saparmurato Nijazovo, vadinto Turkmėnbaši, įpėdinis. Koks jis? Ar pajėgs atsiplėšti nuo savo pirmtako valdymo stiliaus? Kur pasuks Turkmėnija po šių rinkimų?

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ („Laisvės rūmai“) paskelbė eilinę jau 29-ąją metinę ataskaitą „Dėl laisvių padėties pasaulyje“. Jame visos valstybės skirstomos į tris grupes: laisvos, iš dalies laisvos ir nelaisvos. Organizacija savo tyrimą rengia pagal du kriterijus: politinės teisės bei pilietinės laisvės. Šie tyrimai atliekami nuo 1978 m.

Vakarų šokis aplink įkaitusį „garo katilą“ – Iraną tampa vis įnirtingesnis. Pasaulis čia pasidalinęs tarsi į dvi stovyklas: JAV su kai kuriais savo sąjungininkais siekia pažaboti radikalius islamo lyderių apetitus, tuo tarpu Rusija, Kinija ir kai kurios Vakarų valstybės priešinasi ne tik Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoms, bet ir plečia bendradarbiavimą su Teheranu.

„Moteris – prezidentė? Kodėl gi ne?“, – rašė laikraštis „The Financial Times“ po to, kai praėjusių metų pabaigoje Prancūzijos socialistų partija savo kandidate į balandžio 22 d. įvyksiančius rinkimus iškėlė 53 metų politikę Segolen Ruajal (Segolene Royal). Ji susirungs su centro dešiniųjų atstovu, dabartiniu šalies vidaus reikalų ministru, Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy). Pastarasis kandidatas sausio 28 d. švęs 52-ąjį gimtadienį…

Prancūzijos prezidento rinkimai dar daugiau kaip po trijų mėnesių – balandžio 22-ąją, bet jau dabar tarp dviejų svarbiausių kandidatų į šį postą užvirė aštri kova. Tiesa, kairiųjų ir dešiniųjų pretendentai dar nekimba vienas kitam į atlapus. Greičiau žiniasklaida ir visuomenė juos narsto po kauliuką. Apie kai kuriuos dešiniųjų kandidato politinius ir asmeninius bruožus,  kovos metodus – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Naujųjų metų sandūroje, kai paprastai apmąstome savo būtį ir pažvelgiame į gyvenimą tarsi iš paukščio skrydžio, pasigirdo nerimą keliančių samprotavimų apie katastrofą žadantį globalinį atšilimą. Nuogąstavimus paskatino Londono dienraščio „The Guardian“ straipsnis apie 2007 m., kurie dėl vadinamojo El Ninjo klimato fenomeno žada būti karščiausi per visą Žemės istoriją. Šiomis dienomis klimato ekspertai ir politikai susitinka Buenos Airėse, kad pažymėtų Kioto protokolo įsigaliojimą.

Savaitgalį britų spauda šokiravo pasaulį. Laikraštis „The Sunday Times“ pranešė, kad Izraelis yra parengęs slaptą planą smogti branduolinį smūgį trims Irano urano sodrinimo objektams. Leidinys teigia, jog rengiami du Izraelio karinių oro pajėgų daliniai, kurie bunkeriams sprogdinti skirtomis mažo galingumo atominėmis bombomis sunaikins Irano objektus.

Baigiantis rytietiškiems Šuns metams, Iraką ir visą pasaulį sudrebino dvi naujienos, kurios tam tikra prasme susijusios. Gruodžio 30-ąją anksti ryte buvo pakartas Sadamas Huseinas. Įvertinus tai kaip pergalę, Vašingtone kalbama, kad JAV ketina padidinti savo karinį kontingentą Irake.

Antradienį, gruodžio 19 dieną, Leonidui Brežnevui būtų sukakę visas 100. Tuos slogios „stagnacijos“ laikus, tvyrojusią tariamo „stabilumo“ atmosferą prisimena ir vertina žurnalistas, politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas. 

Sunku įsivaizduoti tokį amžių žmogaus, kuris, jau būdamas virš 70, judėjo palaikomas kitų politbiuro narių už rankų, sunkiai beapvertė liežuvį, tuo tarpu kalbas padėjėjai jam rašė ilgas tarsi paklodes.

Sekmadienį mirusio buvusio Čilės prezidento Augusto Pinočeto asmenybė ir jo veikla dar ilgai bus analitikų darbų objektas. Iki šiol, net ir palaidojus šį politiką, daugelis jį vadina diktatoriumi, tironu, sunaikinusiu daugiau kaip 3000 čiliečių, kiti jį laiko „veikėju, apsaugojusiu šalį nuo komunizmo grėsmės“.

Kas bendra tarp V. Šekspyro „Hamleto“ Polonijaus, Šefildo mieste esančio lenkiško restorano „Polonius“ ir radioaktyvaus Dmitrijaus Mendelejevo lentelės elemento polonios-210, kuriuo neva nunuodytas buvęs KGB agentas A. Litvinenka? Ogi nieko.

Bet neskubėkime spręsti.

Popiežiaus Benedikto XVI apaštališkoji kelionė į Turkiją antradienį prasidėjo neįprastai: Ankaros oro uoste Šv. Tėvo nepasitiko minios žmonių, nesigirdėjo sveikinimo šūksnių, tik keletas islamo pasekėjų už oro uosto vartų laikė iškėlę plakatus su krikščionims priešiškais užrašais.

Buvusio Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) karininko Aleksandro Litvinenkos apnuodijimas dar kartą pademonstravo, kokių metodų imasi Kremlius, norėdamas pašalinti jiems neįtikusius politikus ar juos išdavusius veikėjus. Tiesa, kol kas egzistuoja tik įtarimai, kad jį talio – šio pavojingo cheminio elemento – mišiniu apnuodijo Rusijos agentai, bet visi požymiai, rašant šį straipsnį, rodė, kad buvusiu saugumo karininku norėta atsikratyti.

Lenkijos ir Rusijos santykiai nuolat tikrinami istorijos ir dabarties. Tačiau jie niekada nebuvo geri. Maskvoje prisimenami 400 metų senumo įvykiai, kai Kremlių buvo užėmę lenkų ir lietuvių pulkai; daug iečių sulaužyta sprendžiant Katynės tragedijos problemą. Bet labiausiai šios slaviškos valstybės nesutaria dėl energetikos šaltinių. O štai šiomis dienomis tarp Lenkijos ir Rusijos vėl prabėgo juoda katė.

Buvusiam Irako diktatoriui Sadamui Huseinui specialusis tribunolas paskelbė mirties bausmę. Praėjus pusketvirtų metų, kai Amerikos vadovaujami sąjungininkai įžengė į Bagdadą ir nuvertė S. Huseino režimą bei pustrečių metų nuo diktatoriaus suėmimo, jo gyvenimas, atrodo, artėja į pabaigą. Kitų metų balandžio 28-ąją jam sukaktų 70, jeigu... 

Antradienį, lapkričio 7 d. – tarpiniai rinkimai į 110-ąjį JAV kongresą ir senatą. Apžvalgininkai tvirtina, kad jie taps rimtu G. W. Bušo ir respublikonų partijos išbandymu. Nors demokratai oponentams lipa ant kulnų, jų vienareikšmės pergalės kol kas niekas neprognozuoja. Amerikoje praktikuojama mažoritarinė rinkimų sistema didelę reikšmę teikia asmenybėms, bet ir, pavyzdžiui, karo Irake tema gali nulemti priešininkų sėkmę ir valdančiųjų pralaimėjimą. 

Antradienį tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (RSF – „Reporter sans frontiere“) paskelbė 2006 metų Pasaulinį spaudos laisvės indeksą – cenzūros, bauginimų ir smurto prieš žurnalistus apžvalgą. Tyrimą komentuoja politikos apžvalgininkas žurnalistas Česlovas Iškauskas.

JAV taip pat „neblizga“…

Štai įdomiausi tyrimo nurodomi pokyčiai.

Pasirodo, Suomija, Islandija, Airija ir Nyderlandai turi didžiausią žodžio ir žiniasklaidos laisvę, o Šiaurės Korėja ir vėl liko paskutinė.

Dar prieš Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) susitikimą Dohoje (Kataras) spalio 18-21 d., vienuolika jos narių susitarė mažinti naftos gavybos kvotas, kad būtų sustabdytas jau mėnesį užsitęsęs šio kuro kainų kritimas. „Visos OPEC šalys susitarė sumažinti naftos gavybą vienu milijonu barelių per parą“, patvirtino šią informaciją Alžyro energetikos ir šachtų ministras Chakibas Chelilis.

Kartais apninka neramus jausmas, kad kažkas vyksta ne taip, kad kas nors atsitiks. Paprastai, sako, tai būdinga moterims, kurios nujaučia asmeninio gyvenimo, dvasinės veiklos ir pan.permainas. Tegu ir vyrams būna leista pasipuikuoti tokiu nepaaiškinamu nuojautos jausmu, nors kažin ar tuo, kas gali įvykti, vadintume puikavimusi ar bent pramoga.

„Ana Politkovskaja. 1958-2006“. Taip ar panašiai užrašyta ant antradienį Trojekurovo kapinėse palaidotos žymios žurnalistės kapo paminklo. A. Politkovskaja nužudyta spalio 7 dieną, savo namų laiptinėje, šovus į krūtinę ir paleidus kontrolinį šūvį į galvą. Tipiškas samdomo žudiko braižas. Ji tapo trylikta žurnaliste, nužudyta per šešerius metus, kai prie Rusijos vairo stojo V. Putinas... Beje, kaip pastebi „The Times“, žurnalistė nužudyta per V. Putino 54-ąjį gimtadienį...

Rusijos ir Gruzijos konfliktas netruktų peraugti į atvirą konfrontaciją, jeigu Tbilisis pamažu „nenuleistų garo“. Michailas Saakašvilis iš pradžių pareiškė, kad jis netikįs, jog tarp valstybių gali kilti karas, tuojau įsakė paleisti du įtariamuosius šnipinėjimu Maskvos naudai, o paskui – visus likusius. Tačiau iš Maskvos vis aidi grasinimai Gruzijos adresu, ir tai kelia kritinę įtampą tarp šalių, kurių santykių istorija – viena seniausių ir viena draugiškiausių regione.

Kaspijos jūra^* tampa geopolitinių įvykių epicentru. Žinoma, šie procesai susiję daugiausiai su milžiniškais energijos ištekliais, kurie slypi arba didžiausio pasaulio ežero dugne, arba tranzitu per jį nusitęsia iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus, ir turi toli gražu ne vien regioninę reikšmę. Įdomu, kad savo interesus į Kaspijos jūros išteklius demonstruoja ir Lietuva...

Senas, nuo pat Ukrainos nepriklausomybės atgavimo užsitęsęs Rusijos ir Ukrainos ginčas dėl Juodosios jūros laivyno ir joje esančios įrangos pasiekė naują fazę. Tiesa, jis dar neįgavo atviro konflikto spalvų, tačiau atspindi Rusijos geopolitinius interesus šiame nuo seno įtemptame regione.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje – atsitiktinai ar ne – sutampa keletas reikšmingų posovietinei erdvei datų ir įvykių, kurie vienaip iliustruoja Rusijos geopolitinių interesų mastus.

Analitikai ir diplomatai tvirtina, kad vienas svarbesnių pastarųjų metų iškovojimų Lietuvos ir Rusijos santykiuose – tai tranzito į Kaliningradą ir atgal į žemyninę Rusiją sureguliavimas. Tai patvirtino ir Lietuvos konsulas Kaliningrade Viktoras Baublys. Tačiau ir šiems santykiams neseniai kelią perbėgo juoda katė: liepos 29 dieną, įvykus avarijai dujotiekyje „Družba“ prie Rusijos ir Baltarusijos sienos, Maskva pareiškė, kad nutraukiamas naftos tiekimas „Mažeikių naftai“, o vamzdyno remontas užsitęs maždaug metus. Iš Rusijos pasigirdo pareiškimų, kad naftos tiekimas Lietuvai iš viso nebus atnaujintas. Kad jos negausime rugsėjo mėnesį – tai buvo jau oficialus perspėjimas.

Šiemet, rugpjūčio 19-ąją, minime Rusijos pučo 15-ąsias metines.  Kas gi tuomet vyko Rusijos sostinėje? Kokios jėgos norėjo perimti valdžią iš M. Gorbačiovo? Kokias pamokas gavo Rusija iš „gėkačėpistų“ (GKČP lietuviškai – Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas) sumanymo įvykdyti perversmą? Pagaliau, kokios sąsajos tarp Sausio 13-osios Lietuvoje ir po pusmečio įvykusio pučo Maskvoje?

Ne tik Lietuvos ar Rusijos, bet ir Vakarų spauda analizuoja, kodėl Rusijos nafta nebeteka į įmonės „Mažeikių nafta“ rezervuarus, o didesnis jos srautas nukreiptas į kaimyninės šalies pietus. Diskusiją užaštrino Lietuvos pareigūnų pareiškimai apie politines šios „energetinės sausros“ priežastis, galimą kuro kainų šuolį ir Mažeikių įmonės pardavimo sandorio užkulisius. Užsienio apžvalgininkai tvirtina, kad dėl tų priežasčių pablogėjo Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos santykiai.

Ateinantį savaitgalį, liepos 15-17 dienomis, Sankt Peterburge įvyks Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikimas. Maskvai šis renginys vis dar kelia nemažą nerimą. Vakarų politikai neseniai uždavinėjo klausimą, ar ekonomiškai pajėgių šalių lyderiams būtina vykti į šį forumą, jei Rusija tolsta nuo visuotinai pripažintų demokratijos normų. Jeigu jų vadovai ir atvyks į Rusijos miestą prie Nevos (dėl to ginčai per pastarąsias savaites atslūgo), tai Kremliui reikia griežtai pareikšti, kad jis pažeidinėja savo piliečių teises, taip pat energetikos išteklius naudoja kaip politinio spaudimo priemonę buvusios Sovietų Sąjungos respublikoms ir Europai.

Energijos ištekliai vis labiau tampa politinio spaudimo instrumentu. Tokiu būdu nesidomėti pasaulinėmis naftos ir dujų rinkomis reiškia politinį aklumą, o informacijos vakuumas ne tik politikui, valstybės veikėjui, bet ir eiliniam žmogui yra tam tikras jo veiklos merdėjimas.

Prancūzų laikraštis „Le Monde“ klausia: ar jūs visiškai ramūs dėl Saudo Arabijos ateities? Jūsų nejaudina karingi Irano prezidento M. Ahmedinejado pareiškimai? Ar jūs tikrai pasitikite energetinio nacionalizmo politika, kurią vykdo Rusijos prezidentas V. Putinas? Jūsų neliečia populizmo proveržiai Venesueloje ir Bolivijoje? Laikraštis daro išvadą, kad nafta ir dujos tampa ne tik spaudimo priemone, bet ir „nacionalizmo auka“.

Katalonija – labiausiai išsivysčiusi iš visų 17-kos Ispanijos provincijų – sekmadienį vykusiame referendume balsavo už autonomijos išplėtimą. Tiesa, prie urnų neatėjo net pusė (49,71 proc.) iš penkių milijonų balso teisę turinčių katalonų, o už prieštaringai vertinamą regiono statutą (konstituciją) balsavo apie 74 proc. rinkėjų.

Diskusijos dėl referendumo legitimumo

Dėl tokio mažo jų aktyvumo kilo įvairių diskusijų. Generaliteto (parlamento ir vykdančiosios Tarybos) atstovas spaudai Josepas Vendrelis pareiškė, kad „daugelis katalonų iš ryto išėjo į paplūdimius arba nenorėjo praleisti eilinių pasaulio futbolo čempionato rungtynių“.

Iki Didžiojo aštuoneto (G8) valstybių aukščiausiojo lygio susitikimo Sankt Peterburge liko lygiai mėnuo. Apžvalgininkai tvirtina, kad tai bus Rusijai nelengvas forumas visais atžvilgiais: tiek dėl Irano branduolinės programos, kuriai, atrodo, pritaria Pekinas ir Maskva, tiek dėl santykių posovietinėje erdvėje (būtent dėl to mieste prie Nevos šiomis dienomis vykusiame ekonomikos forume susitiko Gruzijos ir Rusijos lyderiai), tiek dėl vadinamojo „energetinio saugumo“.

Pasaulis vis didesnį dėmesį skiria procesams, vykstantiems Lotynų arba Pietų Amerikos šalyse. Tiesa, tas dėmesys buvo prikaustytas visą laiką, nes šiam žemynui priklausančiose 13-oje valstybių nuolat vyko radikalios politinės ir ekonominės permainos: civilę valdžią keitė kariniai režimai, ekonominį stabilumą, dažniausiai pagrįstą didžiulių gamtos turtų išpardavimu, keitė gyvenimo lygio nuosmukiai, karinius ir ekonominius blokus – perversmai atskirose šalyse bei poreikis vienytis. Šį poreikį paprastai skatina priešinimasis JAV diktatui.

1975 metų rugpjūčio pabaigoje Suomijos sostinėje priimtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Helsinkio Baigiamasis aktas įtvirtino Europos sienų nekeičiamumą ir teritorijų nedalomumą, kaip žemyno stabilumo garantą. Jis buvo patvirtintas 55 Europos valstybių vadovų, tačiau tuo metu senajame žemyne tiek savo karine galia, tiek ideologine prasme dominavo Sovietų Sąjunga.

Europoje sekmadienį atsirado dar viena valstybė – Juodkalnija. Tokį žemyno šeimos pagausėjimą lėmė gana aktyvus referendumas, kuriame rinkėjai nusprendė įkalti paskutinę vinį į buvusios Jugoslavijos karstą ir išardyti formalią, ketverius metus egzistavusią sąjungą su Serbija.

Jau kitą dieną po referendumo, opozicinių Juodkalnijos serbų partijų lyderiai pareikalavo perskaičiuoti referendumo dėl nepriklausomybės balsus, pranešė BBC. Rinkimų komisija kol kas į šį reikalavimą nereagavo. Penktadienį rinkimų rezultatus turi patvirtinti parlamentas, o dar po 15 dienų Juodkalnija taps nepriklausoma pasaulio valstybe.

Rugpjūčio 13-ąją 80 metų švęsiantis Kubos vadovas Fidelis Kastro (Fidel Alejandro Castro Ruz) vėl supyko. Šįkart jis pasipiktino žurnalo „Forbes“ straipsniu, kuriame kasmet sudaromas turtingiausiųjų pasaulio karalių, karalienių, diktatorių sąrašas. Šiemet, jau 15 kartą, Kubos diktatorius įėjo į pirmąjį turtingiausiųjų vadovų dešimtuką ir užėmė garbingą septintą vietą. Leidinys diktatoriaus turtą įvertino 900 milijonų dolerių.

Čečėnų kovotojų prasiveržimas į virtualiąją erdvę, kaip ir visa kova už nepriklausomybę, ypač paaštrėjusi 1994-aisiais metais Rusijai pradėjus karą Kaukaze, taip pat nėra lengvas. Rusijos specialiosios tarnybos daro viską, kad jų interneto svetainė http://www.kavkazcenter.com/nerastų pastovios išsidėstymo vietos, persekioja serverių savininkus, daro spaudimą tų valstybių teisėsaugos organams, kad vadinamasis „separatistų ir teroristų portalas“ apskritai išnyktų iš nerealiosios erdvės. Tokiu būdu jis „migruoja“ per „artimojo užsienio“ šalis – Lietuvą, Estiją, Suomiją, Švediją.

Vargu ar kas laukė, kad tarptautinė Vilniaus konferencija prabėgs nepastebimai, be jokių aštrių kampų, be įsidėmėtinų pasisakymų. Nieko nuostabaus, kad didesnio šio forumo dalis buvo skirta Rytų ir Vakarų santykių analizei, buvusių sovietinio bloko valstybių pozicijos išryškinimui, dažniausiai nukreiptam prieš Maskvą.

Ir vis dėl to, kaip ir buvo tikėtasi, JAV viceprezidento Dicko Cheney kalba nebuvo nuglaistyta ir aptaki. O laikraštis „The Washington Post“ pastebėjo, kad jau pats viceprezidento sprendimas atvykti į Vilnių, nors čia buvo kalbama apie kaimyniškus Baltijos ir Juodosios jūrų regiono šalių santykius, buvo signalas Rusijai ir Baltarusijai, kurios patį forumo faktą vertino kaip priešišką.

„Irano dosjė“ tapo svarbiausiu gegužės pradžios tarptautiniu įvykiu – tuo jautriu globaliniu nervu, kuris jau seniai dirginamas Vašingtone ir Teherane.

Kam rengiamas paskutinis teismas?

Penktadienį baigėsi ultimatumo terminas, kurį prieš mėnesį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nustatė Iranui, kad šis nutrauktų savo urano sodrinimo procesą ir apsispręstų dėl branduolinės programos. Tą pačią dieną TATENA generalinis direktorius Mohamadas el Baradei Saugumo Tarybai įteikė pranešimą apie Irano branduolinę veiklą.

Rusijos prezidento specialaus atstovo santykiams su ES Sergejaus Jestržembskio viešnagė Vilniuje gali sukelti dvejopą vertinimą. Ji galėtų būti šiltėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių pranašas ir kartu signalas, kad Maskva, siųsdama į Baltijos valstybes tokią odiozinę figūrą, rezga kažkokius diplomatinius planus.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.