„Mistral“ sandoris unikalus: NATO valstybė pirmą kartą parduoda tokio lygmens ginkluotę Rusijai. Pasaulyje rimstant pirminiam susijaudinimui dėl tokio artimo Prancūzijos ir Rusijos bendradarbiavimo, ateina laikas gilesnei įvykių analizei. Šiame straipsnyje pabandysiu į „Mistral“ atvejį pažvelgti iš trijų perspektyvų: karinės strateginės, politinės ekonominės ir geopolitinės.

Svarbiausia Kazachstano energijos šaltinių eksporto strategijos kryptis – maksimalus jo kelių diversifikavimas, todėl naftos eksporto į Europą reikalų sutvarkymas visiškai atitinka Kazachstano interesus. Šių metų kovo pradžioje per Kazachstano ir Rumunijos prezidentų susitikimą Astanoje Nursultanas Nazabajevas pasakė, kad jo šalis yra suinteresuota naujais naftos eksporto į Europą keliais, ir atskleidė, koks maršrutas yra svarstomas.

Vakarų sąjungininkai, planuodami intervenciją į Afganistaną, pagrindiniu karinio tiekimo maršrutu pasirinko Kaiberio perėją (Khyber pass). Apie 75 proc. visų karui reikalingų krovinių atplaukdavo į Pakistano Karačio uostą ir iš čia beveik 2000 km sausuma buvo gabenami į Kabulą. Kaiberio perėja – tai kalnų tarpekliais vingiuojantis kelias, nuo amžių žinomas kaip svarbiausia sausumos arterija į Indiją.

Dujotiekis „Nabucco“ šiuo metu, ko gero, yra svarbiausias Vakarų energetinis projektas Eurazijoje. Jei jis būtų įgyvendintas, žymiai sumažintų energetinę Europos Sąjungos priklausomybę nuo Rusijos. Dėl šios priežasties „Nabucco“ dujotiekis įgyja labai plačią geopolitinę reikšmę, gerokai viršijančią jo realią ekonominę naudą.

Spalio 27 d. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai nusprendė nutraukti ginklų embargą Uzbekistanui ir užbaigti ketverius metus trukusią diplomatinę akciją, kuria buvo siekiama priversti šią valstybę gerbti žmogaus teises. Sankcijos buvo neveiksmingos, tad akcija vertintina kaip Europos Sąjungos diplomatijos nesėkmė Vidurio Azijoje.

Esminis Rusijos geopolitinės situacijos peržiūrėjimas, įvykęs pasibaigus prezidento Boriso Jelcino erai, atskleidė gerokai susilpnėjusias šalies pozicijas Centrinėje Azijoje. Iš esmės Rusija beveik dešimtmetį buvo pasitraukusi iš šio strategiškai svarbaus regiono. Tokią situaciją stengėsi išnaudoti kitos pasaulio galybės, pirmiausia JAV ir Kinija. Kremliaus šeimininku tapus Vladimirui Putinui, Rusija pradėjo dėti sistemingas pastangas turėtai įtakai Centrinėje Azijoje susigrąžinti.

Uzbekistanas siekia tapti Centrinės Azijos regiono lyderiu. Tokia jo politinė vizija pasireiškia nuo tada, kai iš buvusios sovietinės respublikos jis tapo nepriklausoma valstybe. Regioninės lyderystės siekis grindžiamas keliais veiksniais. Pirma, Uzbekistanas užima strategiškai svarbią geografinę padėtį: jis yra pačiame Centrinės Azijos viduryje.

Teigti, kad Azija yra prioritetinė Vakarų transatlantinės bendruomenės užsienio politikos kryptis, reikštų pernelyg sumenkinti Azijos reikšmę Vakarams. Čia reikalingas gerokai stipresnis, gal net emocingas epitetas. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Vakarai, atėję į Aziją, iš esmės neišsprendė nė vienos ten buvusios problemos, tačiau sukūrė daug naujų, ir labai rimtų. Be to, tų problemų vis daugėja.

Prieš gerą savaitę Rusijos atominės energijos agentūros ROSATOM generalinis direktorius Sergejus Kirijenka su vienos dienos darbo vizitu lankėsi Vašingtone, kur susitiko su JAV komercijos sekretoriumi Carlosu Gutierrezu. S. Kirijenka skubėjo užbaigti vieną reikalą, kurį Rusija jau keletą metų stengėsi „prastumti“: Vašingtone buvo pasirašyta JAV ir Rusijos prekybos sutartis, pagal kurią Rusija galės nuolat didinti savo sodrinto urano eksportą į JAV.

2007 metų birželio 21-22 dienomis Briuselyje vyko Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimas, kuris, be kitų dalykų, svarstė ir patvirtino ES strategiją Centrinėje Azijoje (CA). Tokio dokumento pasirodymas yra svarbus įvykis tarptautinėje politikoje, signalizuojantis apie galimus diplomatijos prioritetų ar intensyvumo pokyčius.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.