Birželio mėnesį Irane vykę prezidento rinkimai patraukė išskirtinį pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Nenuostabu, nes, pasikeitus prezidentui, tarptautinė bendruomenė Irane tikėjosi pokyčių, susijusių su šios šalies branduoline programa, santykiais su Izraeliu, Iraku bei apskritai su Vakarais.

Nedaug kas tikėjosi, kad Pakistanas po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių prieš JAV taps viena pagrindinių kovos su tarptautiniu terorizmu teritorijų. Kai visos pasaulio bendrijos dėmesį keletą metų laikė prikaustęs G. Busho inicijuotas karas prieš Iraką bei tarptautinės koalicijos veiksmai Afganistane, Pakistanui, po rugsėjo 11 d. išpuolių parėmusiam JAV paskelbtą kovą su tarptautiniu terorizmu ir taip tapusiam vienu svarbiausių JAV sąjungininkų regione, Pietų Azijoje atiteko logistikos centro ir tarptautinės koalicijos karių atspirties taško kovoje su Talibano kovotojais vaidmuo.

Naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama ištesėjo per rinkiminę kampaniją duotą pažadą uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą. Šį sprendimą oficialiai pasveikino Europos Sąjungos teisingumo komisaras Jacques‘as Barrot, savo pranešime priminęs „apgailėtiną Gvantanamo kalėjimo epizodą“. Tačiau Gvantanamo uždarymas neišsprendžia problemiško įkalintų asmenų statuso.

Kovo 11 d. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy oficialiai pareiškė, kad Prancūzija sugrįžta į NATO vadovybės integruotas karines struktūras. Pažymint Šiaurės Atlanto aljanso įkūrimo 60-ąsias metines, šis istorinis sprendimas turėtų būti formaliai patvirtintas balandžio 4–5 d. Strasbūre. Taip užsibaigė 43-ejus metus trukęs generolo Charles‘io de Gaulle‘io inicijuotas Prancūzijos pasitraukimas iš Šiaurės Atlanto aljanso.

Dviejų geopolitinių milžinių – JAV ir Kinijos – valstybiniai ryšiai sunkiai sutalpinami į tradicinius diplomatinių santykių rėmus. To pavyzdys – oficialus JAV Valstybės departamento pareigūno ir valstybės sekretorės pavaduotojo Johno Negroponte‘o vizitas į Kiniją, kurio tikslas buvo paminėti 30-ąsias šių valstybių diplomatinių santykių metines. Renginių dienotvarkėje svarbią vietą užėmė... stalo teniso varžybų stebėjimas.

Sausio 1 dieną suėjo penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai 1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą. Vėliau sekęs „raudonosios“ Kubos laikotarpis ne kartą prikaustė viso pasaulio dėmesį aštriais įvykiais. Vienas jų – Karibų krizė, vos nevirtusi trečiojo pasaulinio karo įžanga.

Palanki Pietų Amerikos valstybių reakcija į Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo lapkričio mėnesį vykusį vizitą atvėrė naujų perspektyvų Rusijos įtakai šiame žemyne. Apsilankydamas Peru, Venesueloje, Brazilijoje ir Kuboje, D. Medvedevas visam pasauliui atskleidė Rusijos siekį glaudžiau bendradarbiauti su šalimis, kurias Jungtinės Amerikos Valstijos laikė savo įtakos zona.

Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO), kurią šiuo metu sudaro Rusija, Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas ir Uzbekistanas bei stebėtojo statusą turintys Indija, Iranas, Mongolija ir Pakistanas. ŠBO kūrimosi pradžia - 1996 m. balandžio mėn., kai Kinijos mieste Šanchajuje susitiko tuomečiai Rusijos, Kinijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano vadovai.

Yra prielaidų, kad viena iš netikėtų karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto pasekmių - galima Švedijos ir Suomijos narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje. Toks įspūdis yra teisingas tik iš dalies. Nors iki šiol šios Skandinavijos valstybės kartu su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrį, narystė NATO nėra naujas klausimas Švedijos ir Suomijos užsienio politikos dienotvarkėje.

Pietų Amerikos Tautų Sąjunga (UNASUR) - taip vadinasi nauja, šių metų gegužės 23 d. Pietų Amerikos šalių įkurta sąjunga, padėjusi pamatus glaudesniam ekonominiam ir politiniam šio kontinento valstybių bendradarbiavimui. Šis ambicingas politinis projektas apžvalgininkų netrukus buvo imtas lyginti su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Pastarųjų metų naftos kainos labiau nei bet kada parodo tikrąją šio „juoduoju auksu“ vadinamo gamtos produkto vertę. Tarptautinės žiniasklaidos piešiamos niūrios pasaulinės ekonomikos perspektyvos ir baimė dėl įsibėgėjusio plataus vartojimo prekių brangimo primena, kokia didžiulė yra šiuolaikinio ekonomikos modelio priklausomybė nuo naftos. Kylančių „juodojo aukso“ kainų padariniams jautrūs tiek eiliniai vartotojai, tiek ištisos valstybės.

Balandžio pradžioje Bukarešte vykęs NATO viršūnių susitikimas baigėsi nauju Aljanso plėtros etapu. Albanijos pastangos įstoti į NATO daug kuo prisidėjo prie jos pakvietimo į Aljansą. Tačiau NATO sprendimo procese ne mažesnis vaidmuo turėjo atitekti strateginei šalies pozicijai: priimta į Aljansą, Albanija tampa papildomu stabilumo Balkanuose garantu. Be to, kvietimas į NATO šalių gretas sutampa su Kosovo nepriklausomybės paskelbimu.

Dėl imigracijos Rusijoje jau kuris laikas kyla aštri polemika. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos pasaulio šalies, tačiau Rusijoje jis įgyja grėsmingą potekstę dėl čia egzistuojančios demografinės krizės. Spartus gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas kelia nerimą ne tik dėl ateityje atsiliepsiančių pasekmių ekonominiam šalies gyvenimui, bet ir dėl Rusijos, kaip galingos valstybės, dominavimo.

Terminas „oligarchai“ Rusijoje išpopuliarėjo 1996 metais. Tų pačių metų lapkričio mėnesį „Financial Times“ pasirodė Boriso Berezovskio, dar vadinto „pilkuoju Kremliaus kardinolu“ bei „Kremliaus krikštatėviu“, interviu, kuriame jis teigė, kad Boriso Jelcino perrinkimas Rusijos prezidentu buvo suorganizuotas septynių bankininkų. Jo žodžiais tariant, šiems septyniems bankininkams priklausė pusė visos Rusijos ekonomikos.

Afrikos žemynas, tarptautinių apžvalgininkų nuomone, vėl tampa pasaulinio nestabilumo epicentru. Šaltojo karo metais Afrika buvo didžiųjų pasaulio valstybių žaidimo aikštelė. Tuomet Sovietų Sąjunga ir JAV, siekdamos išplėsti savo įtakos zonas, finansiškai rėmė ir ginklavo bet ką, o Europos šalys, siekdamos išlaikyti nepriklausomybę paskelbusias buvusias savo kolonijas, nevengdavo jose panaudoti karinę jėgą.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.