Nemažiau pusės 20 a. Lietuvos istorijos nusako SSRS okupacija - su neilgalaike tuometinės Vokietijos reokupacija - ir pasipriešinimas jai, Tautos bei valstybės rezistencija.

Rinkimų rezultatai per savaitę kitą pavirs savivaldos tarybų formavimu su merais, ir čia rinkėjų valia, išskyrus nebent vietoves, kur jie palaikė ankstesnį merą, tampa sąlygiška. Lemia interesų grupės, galbūt ir pašaliniai manipuliaciniai mechanizmai, ir pačių lyderių pasirinkimai – su kuo ir kur jie nori eiti. O tai reiškia apsisprendimą – kur tu nori vesti miestą, rajoną ir šalį. Bet rinkėjų klausti nebetenka.

Ginklų eksporto politika Europos Sąjungoje šiuo atveju apima konkretesnį turinį. Kalbama apie puolamosios aukštų technologijų ginkluotės eksportą iš ES į trečiąsias šalis, kai tai gali sukelti grėsmių kai kurių valstybių narių Vidurio Europoje suverenioms pozicijoms ir politiniam saugumui. Žinoma, tai Europos solidarumo dalykas, tad svarstytinas ne mažiau, kaip Taryboje, ir jis neturi būti sumenkintas – naudojant šiek tiek veidmainystės – kaip „grynai biznis“.

Lietuva kaip Europos Sąjungos narė neprieštaravo Rusijos įstojimui į Pasaulinę prekybos organizaciją. Sutiko ES, sutiko ir Lietuva, nors būtų galėjusi kai ko pageidauti. Tačiau koks būtų kilęs riksmas!

Viešąjį protą blaško įaudrintos įvykių bangos. Per savaitę ar panašiai - trys pagrindinės naujienos. Ir su jomis ar pro jas bešviečią didieji lūkesčiai. „The Great Expectations“ - yra toks Ch. Dickenso romanas.

Sovietija, kaip nors federaciškai – konfederaciškai įsivardinanti Rusija, būtų likusi senose valdose patenkintoms Vakarų demokratijoms nelabai prieštaraujant. Svarbioji Europos dalis (taip apie save mananti) būtų pasitenkinusi ištiesdama ranką Lenkijai, Čekoslovakijai, galbūt Jugoslavijai, džiugiai švęsdama Berlyno sienos griūtį ir Vokietijos susivienijimą. Toliau – eilinį kartą „persikraunančios" Rusijos reikalas. Ir būsimoji Europos siena sutampanti su Lenkijos šiaurės rytų siena.

Dalykai stoja į savo vietas. Aiškiau pasidaro, kas kuriose širdyse tūno, jeigu jų esama, ir kas galvose. Ar smegenys, ar kempinė. Ir krusteli kitąsyk bemaž užmirštas reiškinys - tai sąžinė. Ji liudija apie sielą, gali kalnus pajudinti, laužia betono plutą.

Ateina žmonės pirmadienį į pirmo būtinumo parduotuves, o darbininkai - į savo įmonių valgyklas ir pamato, kad kainos keturiskart aukštesnės. Jokių kompensacijų, tik Vyriausybės leidimas įmonių vadovų sprendimu kelti atlyginimus... iš tų pačių fondų! (Kai kurie vadovai iškart sau ir pasikelia). Strateginis planas – darbininkai į Vilniaus gatves, ir sinchroniškai – tą pačią 1991 m. sausio 8 dieną – Pskovo parašiutininkai per Kazlų Rūdą, Gaižiūnus jau Šiaurės miestelyje.

Tai politikas, arogancija nenusileidžiąs pačiam V. Putinui. Proto mažiau, bet pasirodė labai anksti kaip naujosios nacionalistinės (pojelcininės) Rusijos švyturys. Pirmoji kregždė, o kita vertus, sovietinių „deržavininkų“ ugnies estafetė. Destruktyvi jėga, V. Putino paskirtas Rusijos atstovu mišrioje NATO-Rusijos taryboje.

Praėjusią vasarą, jai virstant į rudenį, sprogo Rusijos-Gruzijos karas. Prancūzijos prezidentas ir užsienio reikalų ministras abu ėmėsi energingų diplomatinių iniciatyvų, toli skraidė, kad tik sustabdytų karą. O rusų tankai buvo jau Tbilisio prieigose. Rusijos aviacija daužė gruzinų aerodromus, geležinkelius, skandino laivus. Bombarduodami Gorio miestą užmušė olandų žurnalistą. (Gruzinai neskaičiuojami, olandai bemaž pratylėjo).

Turime priešintis lobistiniam ir kai kada korupciniam ES skaldymui, juolab nepritarti Rusijos arogancijai mūsų pačių, t. y. Europos Parlamento, atžvilgiu. Negalime sutikti, kad „Gazpromas“, pagrindinis „Nord Stream“ akcininkas, totaliai ignoruoja mūsų parlamento rezoliuciją dėl dujotiekio keliamų aplinkosaugos grėsmių. Problema, tai ne vien Baltijos jūros tragiška ekologinė būsena, bet ir mūsų institucijos moralinė kondicija.

Karinis Rusijos ir Gruzijos susirėmimas 2008 metų rugpjūtį dabar dažniausiai išskiriamas iš visos dviejų šalių ginkluoto konflikto arba karo istorijos, besitęsiančios nuo 1992 metų. Atsirado „penkių dienų karo“ sąvoka (nors gruzinų policininkus priešo snaiperiai nušauna ligi dabar), ir labai daug dirbta nustatinėjant, kas vyko būtent per tas penkias dienas.

Šį rudenį minime mažų mažiausiai tris svarbius Europos praeities įvykius, kurių pirmasis įvyko prieš 70 metų, o kiti du – prieš 20 metų. Vienas šių įvykių buvo nelaimė, o kiti du laimingi – ir visi tarpusavyje susiję.

Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio 

Pareiškimas 

Dėl Rusijos politinės ofenzyvos artėjant Antrojo pasaulinio karo pradžios 70- tosioms metinėms

Savaitė tarp Vokietijos – SSRS nepuolimo pakto (Molotovo – Ribbentropo pakto) ir Antrojo pasaulinio karo pradžios 70- tųjų metinių yra ir bus nužymėta desperatiškų Rusijos diplomatijos ofenzyvų. Tai filmai, publikacijos, įvairūs protestai.

Trys įvykiai, kuriems šiemet sukanka 70 ir 20 metų, supynė Lietuvos, Rusijos ir visos Europos likimus.

Pirmiausia, tai nelemtasis Hitlerio ir Stalino 1939 m. sandėris dalytis tarp jų valstybių esančias tautas ir teritorijas. Sandėris vadinamas Molotovo-Ribbentropo Paktu, o jo pasekmės buvo Antrasis pasaulinis karas ir nesuskaičiuojamos pavergtų tautų nelaimės.

Norėčiau pateikti keletą pastabų, kurias reikėtų suvokti kaip klausimus kiekvienam žmogui ir kiekvienai vyriausybei, ne tik „Gazpromui“, kuris yra Rusijos vyriausybės ir jos užsienio politikos dalis.

Tai dienos ir datos, nepaprastai svarbios naujausių laikų Lietuvos istorijai. Jos svarbios todėl, kad tomis dienomis buvo pasirašyti atkuriamo ir ginamo Lietuvos valstybingumo pamatinės reikšmės dokumentai.

Atrodo, blogesnės vyriausybės Lietuvoje dar nebuvo. Toks vaizdelis kyla ypač iš laikraščio, kuris pralaimėjo Seimo rinkimus. Kai kurie pokyčiai administracijos pusiau šešėliniame aparate – išties, tai valstybės perversmas!

Į Lietuvą, Latviją, Estiją ir dvylika buvusios Sovietų Sąjungos šalių atėjo Lenkijos įstatymas štai toje neva „posovietinėje“ erdvėje gyvenantiems tautiečiams. Pasiūlyta lyg ir atskiras lenkiškas asmens tapatybės dokumentas norintiems jį turėti papildomai prie lietuviško arba ukrainietiško paso. Tuo dokumentu nustatoma ypatingas pageidavusių rūšiavimas: Lietuvos lenkas savo laisva valia gali tapti „lenku Rytuose“.

Tarybos sprendimu surengtieji ir Komisijos globojami komunistinių režimų nusikaltimų klausymai paliečia labai esmingus ir labai senus dalykus. Jų vardas – tiesa.

Užvakar per vakarienę turėjau ilgą pokalbį su viena šviesiausių galvų Europoje – Otto von Habsburgu. Remdamasis plačiu faktų žinojimu, jis pasakė, kad Europos vyriausybės yra nepaprastai korumpuotos. Kadangi puikiai žinome, jog Rusija tikrai naudoja prieš Vakarus savo naują slaptą ginklą – globalinį papirkinėjimą, – šiandien Taryba galėjo labiau apšviesti tą tamsų Europos politikos kampą.

Viena didelė narė nori pareikšti apie visas konvencijas, chartijas ir įsipareigojimus štai ką: et, man juos primetė, kai buvau silpna. Dabar aš stipri ir atmetu visą tą jūsų nelemtą kolonializmą. Mano tikrasis principas yra kumščio teisė.

Rusijos aneksijų politika turi būti tiksliai įvardinta kaip istorinė sistema pradedant bent nuo Molotovo-Ribbentropo pakto. Tai ištiko paeiliui Baltijos valstybes Europoje, Tuvos Respubliką Azijoje, Karaliaučiaus kraštą, kuris buvo pavestas SSRS laikinai administruoti, bet netrukus vienašališkai aneksuotas, o dabar Abchaziją ir Pietų Osetiją. Šis atvejis, tai reconquista, atsikariavimas, o toliau eis Krymas.

Rusijos-Gruzijos karas sugriovė ir anuliavo susitarimą dėl bendro taikos palaikymo, panašiai kaip Hitlerio puolimas prieš sovietus anuliavo Vokietijos ir SSRS draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Neįsivaizduojama, kad kas nors sakytų ją tebegaliojant.

Gruzijos aukštieji politikai sunerimę klausinėja: nejau vėl yra koks nors slaptas susitarimas? Iš tiesų, kodėl Vokietija darė paslaugą Rusijai šį pavasarį Bukarešte, blokuodama Gruzijos laukiamą NATO narystės veiksmų planą? Kodėl dabar iš Berlyno skamba balsai nesmerkti Gruzijos užpuolikės Rusijos?

Pildosi blogesnieji spėjimai, kad suskilusi ir, deja, pataikūniška Europa galų gale stos Rusijos agresorių pusėn. Tą rodo Europos Sąjungos vadovų neįgalumas net pareikšti, kad valstybė, peržengusi sienas ir siautėjanti kitos valstybės teritorijoje, yra agresorė. Jiems neaišku? Nei ši sena demokratijų bendrija, nei paralyžiuotos Jungtinės Tautos nepareikalavo, kad interventų kariuomenė, kartu su vyriausiuoju vadu Kremliuje atsakinga už tebesitęsiantį smurtą ir plėšikavimus, tučtuojau išsinešdintų. Prašymai tik liautis nieko neduoda, kaip ir bejėgiški vadovų kalbėjimai apie Rusijos panaudotas „neadekvačias priemones“.

Mūsų širdys pilnos skausmo dėl užpultos Gruzijos likimo ir tiek pat pilnos ryžto jai padėti.

Gruzijos laisvei iškilo mirtina grėsmė. Bet tai grėsmė ne vien Gruzijai, ji iškilo visai Europai ir demokratiniam pasauliui. Tai globalinė grėsmė, o jos vardas – globalinis šunuodegavimas.

Rusija nuosekliai rengėsi karui, įskaitant dabartinę Gruzijos blokadą, ir nūnai nori laimėti ne vien karštąjį, bet ir propagandinį karą. Artimieji jos tikslai du. Pirmas – tai pasiekti Gruzijos pajėgų ir administracijos pasitraukimo visiems laikams iš Pietų Osetijos, tad ir iš tų Pietų Osetijos rajonų, kuriuose nuo seno gyvena gruzinai ir kurie buvo likę lojalūs Gruzijos Respublikai.

Rusija nuosekliai rengėsi karui, įskaitant dabartinę Gruzijos blokadą, ir nūnai nori laimėti ne vien karštąjį, bet ir propagandinį karą. Artimieji jos tikslai du. Pirmas – tai pasiekti Gruzijos pajėgų ir administracijos pasitraukimo visiems laikams iš Pietų Osetijos, tad ir iš tų Pietų Osetijos rajonų, kuriuose nuo seno gyvena gruzinai ir kurie buvo likę lojalūs Gruzijos Respublikai.

Prezidentas Dmitrijus Medvedevas iš tolimos Maskvos pareiškė artimajai Europai: Ukrainos ir Gruzijos ketinimai jungtis į NATO kelia Europai grėsmę! Kaip regis, Rusija galėtų vėl išgelbėti Europą nuo grėsmės, šįkart gruzinų.

Kalba XI-ajame Sąjūdžio suvažiavime, Vilnius, 2008-05-31

Lietuvos Sąjūdis, kuris gimė prieš 20 metų ir augo, brendo kaip didžioji pilietinė bendruomenė, pirmiausiai buvo išsiilgtas dvasinis atgimimas. Politiniai patriotiniai tikslai – prikelti Tėvynę kaip valstybę – reiškėsi kaip natūrali Atgimimo dalis.

Šių metų balandžio 8 dieną Europos Komisijos Karolio Didžiojo rūmuose Briuselyje įvyko svarbus renginys - pirmieji oficialūs europiniai klausymai apie komunistinių režimų nusikaltimus žmonijai. Politikai, teisininkai, istorikai teikė įvairiakryptę informaciją, vertinimus bei svarstymus.

Rusija tikisi NATO kapituliacijos Bukarešte ir padarys viską, kad V. Putinas baigtų savo tiesioginį valdymą kaip Vakarų nugalėtojas.

NATO šalių vienybė susilpninta nesutarimais dėl įvairių klausimų, tad ir dėl plėtros. Gruzijos ir Ukrainos euroatlantinių perspektyvų šalininkai jau dabar nepajėgė pasipriešinti, kad organizacijos sprendimuose nedalyvautų aršus pašalinis oponentas.

Vladimiras Putinas yra Vilniuje. Jau jis mūsų (diplomatijos) susikrimtimuose, kodėl neatvyksta. Ir skvarbiame rūpestėlyje, kuo turbūt nusidėjome, kad taip negerai yra. F. Kafka seniai aprašė šį nežinomos kaltės prieš valdžią sindromą.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.