Įtampa – žodis, tiksliausiai apibūdinantis dabartinę situaciją Rytų ir Pietų Kinijos jūrose. Pasaulio žiniasklaidoje mirga pranešimai apie Japonijos ir Kinijos konflikto dėl Senkaku/Diaoyu salų eskalavimą, o Pietų Kinijos jūroje įsiplieskęs konfliktas tarp Kinijos bei Filipinų ir Vietnamo dėl žvejybos teisių, vandenų kontrolės ir salų priklausomybės. Čia dar reikia pridėti JAV, kurių prioritetų sąraše Azija užima svarbiausią vietą, o vis didėjantys pajėgumai regione verčia jaustis Kiniją nesaugiai, vaidmenį, ir gausime regioninę dinamiką, verčiančią viso pasaulio ekspertus nuogąstauti dėl karinės konfrontacijos pavojaus tolesnio eskalavimo.

Liepos 20 d. turėtų baigtis terminas, skirtas pasiekti susitarimui tarp P5+1 (nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės + Vokietija) šalių ir Irano dėl šios šalies branduolinės programos. Laikinasis susitarimas tarp derybų šalių buvo pasiektas 2013 m. lapkričio mėnesį, pagal jį (jo sąlygos pateikiamos čia) P5+1 valstybės sutiko suspenduoti (bet ne atšaukti) dalį Iranui taikomų ekonominių ir finansinių sankcijų (informaciją apie Iranui šiuo metu taikomas sankcijas galima rasti čia – JAV, ES) mainais į jo prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su urano sodrinimu ir vykdomos branduolinės programos skaidrumo užtikrinimu...

Taikių protestų Tiananmenio aikštėje numalšinimas prieš 25-erius metus (1989 m. birželio 4 d.) neabejotinai yra išskirtinis momentas Kinijos ir pasaulio istorijoje. Simboliška, kad kaip tik šių įvykių sūkuryje užfiksuotas vienas reikšmingiausių ir iškalbingiausių kadrų pasaulinėje fotografijoje. Ši nuotrauka, pavadinta „Tankų žmogus“, iki šiol kelia susižavėjimą vyru, drįsusiu užkirsti kelią tankų kolonai, važiuojančiai į Tiananmenio aikštę. Vis dėlto šis kadras simbolizuoja daug daugiau negu vieno žmogaus drąsą – tai yra pasipriešinimo priespaudai simbolis. Kartu tai – valdžios baimės ir pasimetimo išraiška, kurios kulminacija tapo tankų panaudojimas prieš taikius piliečius. Šis kadras taip pat savotiškai atspindi žmogaus bejėgiškumą (o gal – kaip tik jėgą, juk „tankų žmogui“, nors ir trumpam, pavyko sulaikyti visą koloną) prieš režimą, kurio pagrindinis tikslas – bet kokiomis priemonėmis išlikti valdžioje.

Receptas aiškus – padidinti vartojimą

Vidaus vartojimas Kinijoje 2012 m. sudarė vos 36,3%  BVP (1990 m. – 48,8%), tai mažiausias rezultatas lyginant su kitomis didžiosiomis valstybėmis. Ekonomikos subalansavimas reikalauja gerokai padidinti šį vartojimą. Pagrindinė priemonė siekiant šio tikslo yra namų ūkių pajamų, tiesiogiai koreliuojančių su vartojimu, didinimas. Receptas paprastas – namų ūkių pajamos ir vartojimas turi augti greičiau, negu Kinijos ekonomika...

Panašu, kad visi ženklai, kreipiantys žvilgsnį į Kinijos ekonomiką, šį kartą neklysta – Kinija didelėje bėdoje. Kinijos režimas jau sumažino šių metų BVP augimo prognozę nuo 8% iki 7,5% (II-jį šių metų ketvirtį, lyginant su praeitais metais, tokiu tempu augo Kinijos ekonomika), tačiau ekspertai pradeda abejoti, kad pavyks pasiekti ir tokį augimo tempą.

Retai kada vienas politikas taip smarkiai tapatinamas su valstybe ir joje vykstančiais pokyčiais kaip Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė (Shinzo Abe). Pirmą kartą premjeru jis tapo 2006 m., tačiau 2007 m. rugsėjo mėn. atsistatydino po korupcijos skandalų <...>. Š. Abė sugrįžo į Japonijos politikos viršūnę 2012 m. gruodžio mėn., vėl tapdamas Japonijos premjeru, š. m. liepos 21 d. rinkimų metu užsitikrino daugumą prieš tai opozicijos dominuojamuose Aukštuosiuose parlamento rūmuose. 

Šių metų gegužės 15 d. Arkties valstybių (Rusija, Kanada, JAV, Šiaurės šalys) užsienio reikalų ministrai Kirunoje (Švedija) baigė simbolinį pirmininkavimo ratą. 1996 m. įkurtos Arkties tarybos vairas, perėjęs visų Arkties valstybių pirmininkavimo ciklą (valstybė pirmininkauja dvejus metus), grįžta į jos įkūrėjos Kanados rankas. Nuo 1996 m. regionas pasikeitė neatpažįstamai: iš tarptautinių santykių provincijos, kuri politinėse darbotvarkėse faktiškai nefigūravo, iki nuolatinio dėmesio pasaulio politikų, akademikų, verslo atstovų ir visuomenės diskusijose.

Kinijoje vyksta tyli demografinė revoliucija, kurios mastas, panašiai kaip ir Kinijos ekonominis augimas, neturi precedento – visuomenė sparčiai senėja, gimstamumas yra vienas žemiausių pasaulyje (nesiekia kartų kaitos ribos). Ši šalis, regis, žengia į demografinį rudenį, kurio keliamiems iššūkiams atremti veikiausiai prireiks nemenkų pastangų.

Naujųjų metų išvakarėse tarptautinei energetikos kompanijai „Shell“ priklausanti mobili naftos platforma „Kulluk“ po ištisos su jos transportavimu susijusių nesklandumų lavinos užplaukė ant seklumos prie Aliaskos įlankoje esančios Kodiako salos. Iš tiesų tai tebuvo įvykis, vainikavęs nepavykusio „Shell“ parengiamųjų naftos telkinių gręžimo darbų Boforto ir Čiukčių jūrose sezono pabaigą. 

2010 m. spalio mėnesį Vokietijos kanclerė A. Merkel paskelbė, kad multikultūralizmo projektas Vokietijoje „visiškai žlugo“. [1] Be abejonės, tai, ką pasakė A. Merkel, nebuvo naujiena – šis pareiškimas tik atspindėjo bendras nuotaikas, besikaupiančias krizės kamuojamoje Europos Sąjungoje.

Prasti Lietuvos ir Rusijos santykiai kelia daug galvos skausmo politikos formuotojams, akademiniams sluoksniams bei dvišaliu dialogu besidomintiems abiejų valstybių piliečiams. Prognozuoti ateitį neabejotinai yra nedėkingas užsiėmimas, ypač tokiame dinamiškame pasaulyje, kur pastarieji du dešimtmečiai atnešė pamatinius geopolitinius pokyčius ir kokybiškai naujus saugumo iššūkius. Tad klausimas, kokie bus Lietuvos-Rusijos santykiai 10 metų perspektyvoje yra labai keblus ir tikslios prognozės vargu ar galima tikėtis.

Šiandieniniame Lietuvos politiniame diskurse energetikos klausimai užima labai svarbią vietą. Atrodo, pagaliau stebime procesus, kurie veda link energetinio saugumo užtikrinimo ir priklausomybės nuo vieno tiekėjo (Rusijos) mažinimo. Čia svarbu paminėti, kad dauguma infrastruktūros projektų (elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, planuojamas dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir pan.) vykdomi kaip Baltijos energetikos rinkos jungčių plano (Baltic Energy Market Innerconnection Plan – BEMIP) dalis.

Išaugus dėmesiui energetiniam Arkties regiono potencialui suaktyvėjo ir Rusijos karinės oro bei jūrų pajėgos. Apskritai nagrinėjant karinį aktyvumą regione būtina suprasti, kad naujai besiveriantiems plotams reikia apsaugos ir atitinkamo pasiruošimo. Suaktyvėjusios karinės pratybos ir išaugęs dėmesys fizinei Arkties apsaugai yra būdingas ir kitoms Arkties penketuko valstybėms, tačiau Rusija ypač pabrėžia savo galią ir interesus.

„Apskritai tai Rusija yra šiaurės šalis“ – toks sakinys iš Vladimiro Putino lūpų nuskambėjo 2010 m. rugsėjo mėnesį vykusiame tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Ko gero, šiaurietiškumas Rusijai nėra visiškai naujas įvaizdis, tačiau ši V. Putino frazė yra puikus didėjančio dėmesio Arkties regionui atspindys.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.