Dabartinę Rusiją dar negalima vadinti autoritarine valstybe, nes ji neabejotinai demokratiškesnė nei buvusi Sovietų Sąjunga, tačiau ji nėra ir liberalioji demokratija vakarietiška prasme.

Dabartinį Rusijos  režimą galima įvardyti kaip „valdomą demokratiją“. O pats Rusijos valdantysis elitas ėmė kalbėti apie „suverenią demokratiją“.

Švedijos nacionalinė savivoka yra determinuota vadinamojo „demokratinio socializmo“ – neutraliteto laikymasis per abu pasaulinius karus bei šaltąjį karą ir šalies polinkis į demokratiją ir egalitarizmą, kurie buvo pagimdyti gerovės valstybės politikos.

Abchazija - dar viena teritorija posovietinėje erdvėje (kaip ir Pietų Osetija, Padnestrė ir Kalnų Karabachas), kuri de facto yra nepriklausoma valstybė be oficialaus tarptautinio pripažinimo. Oficialiai Abchazija laikoma Gruzijos dalimi, nors de facto yra nepriklausomas valstybinis darinys, turintis funkcionuojančius vietinės valdžios organus, pradėtą atkurti vietos ekonomiką, regiono gyventojams teikiamos socialinės paslaugos.

Šaltojo karo pabaiga buvo siejama su konflikto pabaiga, tikintis ilgalaikės taikos ir stabilumo laikotarpio (bent jau Europoje). Tokias intencijas paneigė XX a. 10 dešimtmetis, pasižymėjęs konfliktų protrūkiu bei išaugusiu jų intensyvumu, nors tarpvalstybinių konfliktų skaičius nepadidėjo: 7 iš 111 konfliktų, kilusių ir vykusių 1989–2001 m., gali būti įvardijami kaip tarpvalstybiniai. Kai kurie vidiniai konfliktai buvo užbaigti dėl išnykusios supervalstybių – JAV arba SSRS – paramos vienai iš konflikto pusių, o tuo tarpu iškilo arba išsiplėtė santykinai stabiliose srityse dėl komunistinio bloko dezintegracijos, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konfliktas ir Gruzijos konfliktai su separatistiniais regionais.

Euroskepticizmo negalima įvardyti kaip aiškios vienalytės ideologijos, nes euroskeptikų retorika ir idėjos įvairiose valstybėse skiriasi. Pati euroskepticizmo sąvoka iš esmės reiškia priešiškumą Europos Sąjungai (ES), jos politikoms, bet kokiems proeuropietiškiems dariniams, galintiems įgauti supervalstybės, federacijos ar konfederacijos formą.

Formaliai teisiškai Kosovo provincija tebėra Serbijos valstybės dalis, tačiau nuo 1999 m. NATO vykdytos karinės operacijos ši provincija de facto yra JT  protektoratas. Apie 90 proc. iš dviejų milijonų Kosovo gyventojų sudaro albanai, kurie siekia nepriklausomybės nuo Serbijos. Tuo tarpu Belgradas tvirtina, jog Kosovas yra integrali Serbijos valstybės dalis, ir sutinka su provincijos autonomijos statuso įtvirtinimu.

Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse pastaruoju metu vis ryškesnės euroskepticizmo tendencijos, o naujosios narės su ES sieja viltis pagerinti savo ekonominę ir socialinę situaciją. Kuriantis  Europos Bendrijai (EB), ir eiliniai Vakarų Europos gyventojai, ir politinis elitas su vieninga Europa siejo stabilumo užtikrinimą, o šiuo metu vis dažniau susiduriama su gyventojų skepticizmu ES atžvilgiu bei  politinių jėgų, kritikuojančių ES institucijas, populiarumo didėjimu Vakarų Europoje.

2006 m. Balkanams reikšmingi vienu įvykiu – Juodkalnija tapo dar viena nepriklausoma valstybe regione, atsiskyrusi nuo Serbijos. Šis įvykis pažymėjo tolesnį buvusios Jugoslavijos valstybės irimą, prasidėjusį XX a. 10 dešimtmetyje ir pagarsėjusį kruvinais konfliktais.

Nikaragva yra viena iš neturtingiausių Centrinės Amerikos valstybių: pajamų paskirstymo netolygumas yra vienas iš didžiausių regione. 2005 m. Nikaragva pasirašė JAV ir Centrinės Amerikos Laisvos prekybos susitarimą, kuris siejamas su didesnėmis galimybėmis pritraukti užsienio investuotojus, sukurti naujas darbo vietas ir pagilinti ekonominį vystymąsi.

Lotynų Amerikoje antiamerikietiški sentimentai turi gilias šaknis, pradedant nuo JAV politikos remti dešiniuosius diktatorius ir baigiant karinėmis ir ekonominėmis intervencijomis į regiono valstybes, kurios ypatingai buvo būdingos XX a. pirmoje pusėje. Antiamerikietiškos tendencijos aiškiai buvo įtvirtintos regiono lyderių, kurie priešišką Amerikos atžvilgiu retoriką naudojo kaip savo populizmo priemonę. Tai buvo akivaizdu Šaltojo karo laikotarpiu Kuboje ir šiuo metu Venesueloje.

Šiuo metu Vidurio Rytų valstybės spaudžiamos demokratizuotis, o dabartinės JAV prezidento administracijos užsienio politika, iškelianti demokratijos sklaidos pasaulyje tikslą, tarsi turėtų būti kaip skatinantis veiksnys tai daryti. Visgi, nepaisant visuotinių rinkimų, pagrindinių demokratinių institucijų egzistavimo, ekonominės ir politinės liberalizacijos Vidurio Rytų valstybėse, šių šalių dar vadinti demokratijomis negalima dėl žmogaus teisių pažeidimų, opozicinių (tiek islamistinių, tiek sekuliarių) judėjimų veiklos apribojimų.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie globalizaciją. Tuo tarpu, koks šios sąvokos turinys, ne visuomet yra aišku, nes šis terminas vartojamas įvairiuose kontekstuose bei talpinant tiek pozityvius, tiek negatyvius šio reiškinio aspektus.

JAV viešosios diplomatijos Vidurio Rytų regiono atžvilgiu svarba yra tampriai susijusi su jų strateginiais interesais regione. Vienas iš svarbiausių JAV užsienio ir saugumo politikos tikslų yra prasiskverbti į Vidurio Rytus ir užsitikrinti nekliudomą JAV interesų įgyvendinimą regione. Siekis užsitikrinti įtaką regione įgyvendinamas ne tik per tradicines diplomatines priemones, bet ir naudojant kietąją diplomatiją bei viešosios diplomatijos priemones.

Protestus prie „McDonald’s“ restoranų ar prie JAV ambasados Vakarų Europos sostinėse vargiai galima vadinti „antiamerikietiškumu“, tačiau tai liudija tam tikras priešiškas nuostatas JAV politikos ar apskritai amerikietiško gyvenimo būdo atžvilgiu. Pagal Polą Holanderį, „antiamerikanizmas“ yra „apskritai kritiškas nusiteikimas prieš egzistuojančią socialinę tvarką, kultūrinius įsitikinimus, kurie gadina ir galimai pasmerkia visuomenę per grėsmę visuomenei ir žmonijai“. Taigi antiamerikietiškumas reiškia gilesnį priešiškumą JAV socialiniai tvarkai ir apskritai gyvenimo būdui, t.y. visam tam, kas yra amerikietiška ir negali duoti pozityvios naudos.

Sunku suprasti ir paaiškinti atitinkamos visuomenės elgesį bei požiūrį, neįsigilinus į tos šalies politinę kultūrą. Politinė kultūra yra neatskiriamas bendrosios kultūros aspektas ir apskritai socialinio gyvenimo dalis. Politinė kultūra yra subjektyvioji politikos sritis, suteikianti prasmę įvykiams politiniame šalies gyvenime, tarpusavyje susieja politinius institutus.

 Kas yra politinė kultūra?

Politinė kultūra yra sudedamoji politinės sistemos dalis, kuri padeda užtikrinti politinės sistemos stabilumą.

Kirgizija yra beprecedentis pavyzdys Centrinėje Azijoje kaip valstybės, kuri patiria svarbius pokyčius savo politiniame bei socialiniame gyvenime, 2005 m. pavasarį pašalinus prezidentą Askarą Akajevą. Po 2005 m. vasario mėn. parlamento rinkimų kilusi protestų ir neramumų banga, per kurią buvo sugriautas A. Akajevo autoritarinis ir korumpuotas režimas, buvo pavadinta „tulpių revoliucija“. „Tulpių revoliucijos“ terminą pavartojo pats buvęs Kirgizijos prezidentas savo kalboje, perspėdamas, kad jokia „spalvotoji revoliucija“ Kirgizijoje neįvyks. Šis terminas asocijuojasi su „rožine“ Gruzijoje ir „oranžine“ revoliucija Ukrainoje. Kirgizijoje, kaip ir Gruzijoje bei Ukrainoje, ilgą laiką valdę prezidentai, apkaltinti korupcija ir autoritarizmu, buvo nuversti visuotinio pasipriešinimo.

Pasibaigus Šaltajam karui, Centrinė Azija tapo vienu permainingiausių ir neramiausių regionų pasaulyje. Lordas Džordžas Robertsonas – NATO generalinis sekretorius – šį regioną pavadino „garantuota nestabilumo tiekimo grandine“. Kaip pastebėjo akademikas Džeremis Blackas, šis regionas yra iš tų pasaulio regionų, kuris gali lengvai būti sugriebtas politinės ir/ar karinės krizės dėl vidinio nestabilumo bei socialinių-ekonominių problemų regiono valstybių viduje. Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekija, kurios XX a. 10 dešimtmečio pradžioje, suirus Sovietų Sąjungai, atgavo nepriklausomybę.

Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekija, Tadžikija ir Turkmėnija. Šio regiono valstybė Tadžikija taip pat ribojasi su Afganistanu ir Kinija. Tadžikija, kaip ir kitos regiono valstybės, yra buvusi SSRS „broliška respublika“.

Turkija ilgą laikotarpį buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių, o Šaltojo karo pabaiga ir sovietų grėsmės išnykimas vertė Vašingtoną iš naujo įvertinti Turkijos svarbą jos užsienio ir saugumo politikoje. Turkijos-JAV partnerystė buvo toliau vystoma nauju pagrindu, kas buvo ir išliko svarbu ne tik pačiai Turkijai, bet ir JAV.

Besitęsiantis Izraelio-arabų konfliktas pasižymi nuolatine politine įtampa ir atviru priešiškumu. Šis konfliktas apima Izraelio valstybės sukūrimą ir jos santykius su arabų valstybėmis. 1948 m. Arabų-Izraelio, 1956 m. Sueco, 1967 m. Šešių dienų, 1973 m. Yom Kippuro ir 1982 m. Libano karai buvo ilgalaikio konflikto tarp Izraelio ir arabų valstybių išdava. Dabartinis konfliktas tarp Izraelio ir Libano tėra ilgalaikio priešiškumo pasekmė.

Šaltojo karo pabaiga ir prasidėję dezintegraciniai procesai Sovietų Sąjungoje atvėrė galimybės Šiaurės šalims aktyviai įsitraukti į naujai susikūrusių Baltijos valstybių problemų sprendimą, o taip pat atvėrė galimybę šių šalių glaudesniam bendradarbiavimui. Apskritai, SSRS žlugimas atvėrė duris Šiaurės šalims veikti nepriklausomai nuo Baltijos valstybių, iškilusių kaip pagrindinė veikimo erdvė. Po nepavykusio pučo Maskvoje, Danija ir Islandija pripažino Baltijos valstybes 1991 m (pirmosios, pripažinusios šias valstybes). 1993 – 1994 m., išvedus Rusijos karinius dalinius iš Baltijos valstybių teritorijos, išorinis spaudimas Šiaurės šalių politikai šių valstybių atžvilgiu dar labiau sumažėjo.

Turkija yra unikali dėl savo geografinės padėties ir tuo, jog yra vienintelė musulmoniška sekuliari demokratinė valstybė. Turkijos teritorija ne tik driekiasi dviejuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, bet ir ribojasi su tokiais strategiškai svarbiais regionais kaip Artimieji ir Vidurio Rytai, Balkanai bei Centrinė Azija.

Tiek Azerbaidžanas, tiek Armėnija reiškia istorinę teisę į regioną, esantį Azerbaidžano teritorijoje, kuris yra tankiai apgyvendintas armėnų – Kalnų Karabachą. Kalnų Karabacho regionas yra buvusi Azerbaidžano SSRS dalis, bet 1993 m. Armėnijos pajėgos perėmė kontrolę šiame regione.

Konflikto istorinės prielaidos

Dabartinis Kalnų Karabacho konfliktas, iš tiesų, yra sumaniai „užprogramuotas“ dar SSRS lyderio Josifo Stalino, kai šis regionas buvo prijungtas prie Azerbaidžano sovietinės respublikos, kas savaime tapo nuolatinio konflikto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano šaltiniu. Be abejo, toks pleištas, įkaltas tarp dviejų Užkaukazės valstybių, padėjo užtikrinti SSRS (Rusijos) kaip arbitro ir galios dalytojo vaidmenį šiame konflikte ir apskritai Užkaukazėje.

Neseniai deklaruota ir eskaluota trijų Baltijos valstybių draugystė, atrodo, ėmė pamažu byrėti, akcentuojant Lietuvos Rytų politiką ir jos strateginę partnerytę su Lenkija ir Estijos suartėjimą su Suomija bei jos orientaciją į Šiaurės šalis.

Užkaukazė, apimanti tokias valstybes kaip Gruziją, Armėniją ir dalinai Azerbaidžaną, yra strategiškai svarbus regionas tiek Rusijai, tiek Vakarų valstybėms, pirmiausia dėl energetinių resursų ir jų tiekimo. Užkaukazė ilgą laiką buvo „natūrali“ Rusijos interesų zona, tačiau pastaruoju metu pašlijo Maskvos santykiai su kai kuriomis Užkaukazės valstybėmis ir išaugo JAV bei ES susidomėjimas šiomis valstybėmis.

Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos užsienio politikos prioritetais buvo išskirti geri santykiai su kaimynais ir integracija į Europos Sąjungą (ES) bei NATO. Euroatlantinės integracijos siekius buvo bandoma įgyvendinti dviem kryptimis – šiaurine, t.y. per bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis, ir pietine, t.y. per glaudžių ryšių plėtojimą su Lenkija. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva kartu su Latvija ir Estija pasirinko šiaurinę kryptį tik dėl pačių Šiaurės šalių susidomėjimo Baltijos valstybėmis. Nuo 1996 m., pagerėjus santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos, atsirado naujas Lietuvos užsienio politikos vektorius į Lenkiją. Išvada – 1997 m. Lietuvos-Lenkijos santykiai įgavo kokybiškai naują formatą, t.y. šalys pasuko strateginės partnerystės link.

Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiai apima daug sričių. Svarbiausia ir kartu opiausia bendradarbiavimo sritis – bendra išorės saugumo erdvė. ES ir Rusijos bendradarbiavimas saugumo srityje, kaip ir kitose srityse, yra stipriai institucionalizuotas ir pagrįstas įvairiomis sutartimis. Galima teigti, kad ES santykiai su Rusija yra labiausiai institucionalizuoti lyginant su kitomis trečiosiomis šalimis. Visgi platus institucinis ir sutartinis bendradarbiavimo įtvirtinimas neužtikrina praktinio įgyvendinimo ir naudingumo.

Keturių bendrų erdvių koncepcija, identifikuojanti Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos bendradarbiavimo sritis, įtraukia bendrą ekonominę sritį šalia kitų bendrų erdvių. Be to, labiausiai išplėtotas ir kol kas didžiausią reikšmę ES santykiuose su Rusija išlaiko bendradarbiavimas ekonominėje srityje.

Europos Sąjunga (toliau ES) ir Rusija išplėtė politinį dialogą daugelyje sričių. Paskutiniu metu tai skatina intensyvų ES bei Rusijos ne tik politinį dialogą, bet ir bendradarbiavimą įvairiose srityse. Po plėtros ES gavo tiesiogines sienas su Rusija, o geografinis artumas ne tik sujungia ir kuria bendradarbiavimo galimybes, bet kartu lemia ir trinties atsiradimą.

Galima teigti, kad Rusijos ir Europos Sąjungos (ES) santykiai įgavo aiškią dinamiką 1997 m., kai buvo pasirašyta ir ratifikuota Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Bendradarbiavimas ne tik įgavo tam tikrą institucinę formą, bet ir ėmė apimti platų spektrą sričių.

ES plėtra iškėlė naujus iššūkius santykiuose su Rusija. Vystant bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei nusprendus plėstis į Rytus, svarbus tapo ne tik JAV interesas bei parama, bet ir Rusijos veiksnys.

Atgavus nepriklausomybę XX a. 9 dešimtmetyje Baltijos valstybės turėjo galimybes rinktis iš kelių alternatyvų, renkantis užsienio ir saugumo politikos kryptį,  – glaudžių santykių su Rusija išlaikymas, neutraliteto politika, regioninio bendradarbiavimo tarp trijų Baltijos valstybių skatinimas arba orientacija į Vakarų valstybes. Neatsitiktinai Baltijos politinis elitas pasirinko integracijos į Vakarų saugumo ir ekonomikos struktūras kelią, kuriuo buvo einama siekiant išvengti pavojaus būti įsuktoms į „pilkąją zoną“ tarp besivienijančios Europos ir revanšistinės Rusijos. Be to, pažymėtina ir tai, kad siekis tapti ES ir NATO narėmis buvo skatinamas ne tiek dėl materialinių interesų, kiek dėl noro atsverti Rusijos įtaką.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.