Kalbos, kad Gruzija gali prarasti pietvakarių Samcchė Džavachetijos regioną, kuriame daugiausia gyvena etniniai armėnai, garsiau pasigirdo iškart po referendumo Kryme praėjusių metų kovą. Tokias kalbas kursto nerimstanti Kremliaus remiamų separatistų kova su Kijevo pajėgomis Ukrainos rytuose ir tylus, bet kryptingas prarajos tarp Abchazijos bei Pietų Osetijos regionų ir Gruzijos gilinimas.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas su Vladimiru Putinu draugiškus santykius palaiko gana ilgai, ir tai Budapeštui jau kainavo Vašingtono palankumo praradimą. Bet kol Vengrija pamažu bando savo politikos vairą sukti į Vakarų pusę, Čekija žengia jos pramintu taku link Kremliaus.

Gruzijoje juokaujama, kad ruduo – politinių intrigų ir permainų metas. Ne išimtis ir šis lapkritis: mėnesio pradžioje su triukšmu skilo valdančioji koalicija, kai tarpusavyje ragus surėmė du Irakliai – premjeras Iraklis Garibašvilis ir populiariausias Gruzijos politikas, dabar jau buvęs gynybos ministras Iraklis Alasanija.

Jau beveik metus Gruzijos prezidento poste esantis Giorgijus Margvelašvilis vis labiau tolsta nuo savo protežė, milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio, įtakos. O tai kelia įtampą ne tik šalies politikos užkulisiuose, bet ir pagrindinėje scenoje tarp prezidento ir premjero, artimo B. Ivanišvilio patikėtinio Iraklijaus Garibašvilio. Bet tikėtina, kad naujoji Rusijos politika Abchazijos atžvilgiu suvienys šiuos politinius varžovus.

Vos per plauką Europoje neatsirado nauja valstybė: Škotijos nepriklausomybės referendume 45 procentai visų balsavusiųjų pareiškė norą atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, bet juos nusvėrė 55 procentai Jungtinės Karalystės (JK) šalininkų.

Rugpjūčio pradžioje politikos ekspertų akys, be karinio konflikto rytų Ukrainoje, krypo ir į Kalnų Karabachą – čia vyko kruviniausi susirėmimai nuo 1994-aisiais paskelbtų paliaubų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Nors abi pusės praneša apie skirtingą nukautųjų skaičių, tarptautinės žiniasklaidos duomenimis, rugpjūčio 9 dieną bendras aukų skaičius viršijo 20.Tad nenuostabu, kad Kremlius čia įžvelgė patogią progą įtvirtinti savo pozicijas Pietų Kaukazo regione ir kiek pastiprinti Vladimiro Putino, kaip taikdario, pozicijas prieš Vakarų oponentus. Rugpjūčio 9–10 dienomis Sočyje V. Putinas atskirai susitiko su Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentais ir surengė bendrą trišalį susitikimą...

Rožių revoliucijos lyderis, charizmatiškasis Gruzijos vadovas ir geriausias JAV draugas Kaukaze Michailas Saakašvilis savo vynuogyno, esančio šalies rytuose, gali nematyti dar ilgai.

Rugpjūčio 14-ąją Gruzijos generalinė prokuratūra įtraukė buvusį Gruzijos prezidentą į labiausiai ieškomų Gruzijos asmenų sąrašą. Taigi, jei šiuo metu JAV gyvenantis ir Tafto universiteto Tarptautinių santykių mokykloje Masačusetse dėstantis M. Saakašvilis sugalvotų bent trumpam sugrįžti į valstybę, kuriai vadovavo ištisą dešimtmetį, jo iškart lauktų areštas.

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo kalbama apie stačiatikybės hegemoniją Gruzijoje – būti gruzinu didumai šios šalies gyventojų reiškia priklausyti Gruzijos stačiatikių bažnyčiai. Nors oficialiai čia nėra valstybinės religijos, jau pati Konstitucija pripažįsta išskirtinį Stačiatikių bažnyčios vaidmenį Gruzijos istorijoje. Šį vaidmenį dar labiau sustiprina dabartinė įstatyminė bazė ir valstybės iždo parama stačiatikiams.

Antrojoje straipsnio dalyje pažvelkime į Gruzijos moterų musulmonių gyvenimą iš arčiau: ką reiškia būti ne etnine, o religine mažuma oficialiai pasaulietinėje valstybėje.

Besitęsiantis pilietinis karas rytų Ukrainoje daro įtaką ne tik Rytų ir Vakarų politinėms svarstyklėms, bet ir ekonominei situacijai visame regione. Nors karas vyksta Ukrainoje, į gilesnę duobę pamažu smunka ir Rusijos ekonomika.

Gruzija – šalis, kurioje beveik kiekvieno kalno ar kalvos viršūnę puošia kelių ar keliolikos amžių senumo bažnytėlė arba bent jau padangę remiantis kryžius. Bet važiuojant pietų keliais per kalnus netoli Turkijos sienos bažnyčias ir kryžius peizaže pakeičia minaretai, iš kurių penkiskart per dieną arabiškai skamba kvietimas maldai. Tai Adžarija, vienintelė Gruzijos sudėtyje išlikusi autonominė respublika, kurioje gruzinai ir gruzinės atvykus svečiui renkasi ne vyną ir kiaulienos šašlykus, o vietoje gaminamą „Buratino“ skonio limonadą ir aštroką troškintą jautieną.

Gegužės 11 dieną, praėjus vos porai mėnesių nuo vadinamojo Krymo referendumo, dalis (tikėtina, mažesnė) Donecko ir Luhansko gyventojų vėl žengė link balsadėžių, kad balsuotų už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos. Referendumo rezultatai buvo žinomi iš anksto, nes dieną prieš balsavimą netoli Slavjansko buvo sulaikyta grupė separatistų, gabenančių per šimtą tūkstančių jau pažymėtų biuletenių, kuriais planuota užkimšti balsadėžes, gausybė pažeidimų taip pat buvo referendumo dieną – nenuostabu, kad nei Kijevas, nei Vakarų valstybės nepripažįsta šio „referendumo“ rezultatų.

Balandžio 7 dieną Vengrijos parlamento rinkimai didelių staigmenų neatnešė. Kaip ir tikėjosi dauguma vengrų, charizmatiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas išsaugojo savo postą, o jo vadovaujama dešiniųjų jėgų partija „Fidesz“ užsitikrino daugumą parlamente: iš 199 vietų ji laimėjo 133, penkių kairės ir liberalų partijų aljansas gavo 38 vietas, kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik“ turės 23, o žalieji LMP – 5 parlamentarus. Tačiau po rinkimų netyla diskusijos, kad demokratija Vengrijoje nėra tokia stipri, kaip norėtųsi, ir „Fidesz“ šalį pamažu veda į autokratijos liūną.

Kai prieš pat Krymo referendumą Jungtinių Tautų Saugumo Taryba siekė priimti rezoliuciją, raginančią viso pasaulio valstybes nepripažinti jo rezultatų, niekam nebuvo nuostabu, kad Rusija pasiūlymą vetavo. Kita vertus, Kinijos susilaikymas nuo balsavimo sulaukė gerokai daugiau dėmesio, spekuliacijų ir interpretacijų.

Radikalus rusų nacionalistas, buvęs Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojas, dabartinis Liberalų demokratų partijos frakcijos Dūmoje vadovas ir Valstybės tarybos narys Vladimiras Žirinovskis siūlo padalinti Vakarų Ukrainą tarp Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos pagal Molotovo-Ribbentropo pakte numatytas demarkacines linijas. Tiesa, jis siūlo eiti neva demokratijos keliu: tiek Vakarų Ukrainoje, tiek ir jau minėtose valstybėse surengti referendumus, per kuriuos patys žmonės galėtų nuspręsti, ar prisijungti prie šių valstybių, ar ne – t. y. veikti tokiu pačiu principu, kaip buvo veikiama Kryme.

Šiemet gegužės mėnesį Krymo totoriai minės 70-ąsias trėmimų iš Krymo į Sibirą ir Centrinę Aziją metines. Per 200 tūkstančių totorių buvo ištremti, o sugrįžti į gimtąsias vietas jiems buvo leista tik prasidėjus M. Gorbačiovo perestroikai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų neslepia antirusiškų nuotaikų ir bando priešintis Rusijos veiksmams Kryme.

Vakaruose Rusijos veiksmams Kryme kritikos netrūksta. Tačiau ji būtų konservatyvesnė ir mažiau emocinga, jei geriau suprastume pagrindinius Rusijos argumentus. Šiame straipsnyje ir apžvelgsiu du svarbiausius – tautos apsisprendimo teisę ir intervenciją humanitariniais pagrindais ir, remdamasi jų atsiradimo istorija, nurodysiu silpnąsias ir stipriąsias Rusijos argumentacijos puses.

Bosnijos šiaurėje esančioje Tuzloje protestus vasario 4 dieną pradėjo penkių privatizuotų gamyklų darbininkai, iš savininkų ir vyriausybės reikalaudami sumokėti vėluojančius atlyginimus bei pensijas. Per kelias dienas protestai išplito į kitus miestus, pasiekė ir sostinę Sarajevą. Taikūs protestai virto riaušėmis: vasario 7 dieną protestuotojai susirėmė su policija ir padegė keliolika valstybinių pastatų, tarp jų premjero administraciją ir prezidentūrą Sarajeve su joje įkurtu valstybiniu archyvu. Sulaikyti 27 protesto akcijos dalyviai, o kitą dieną atsistatydino kelių šalies kantonų vadovai. Manoma, kad iš viso nuo protestų pradžios sužeista per tris šimtus žmonių.

Kodėl bitkoinai tampa vis populiaresne kriptovaliuta (crypto-currency)? Visų pirma, atsiskaityti bitkoinais už prekes ir paslaugas yra kur kas paprasčiau ir pigiau nei tradicinėmis mokėjimo priemonėmis. Kita priežastis – bitkoinai nėra priklausomi nė nuo vienos šalies vyriausybės, todėl jų infliacija ir defliacija nėra ir negali tapti politinio žaidimo dalimi – o tai ypač patrauklu libertarių pažiūrų asmenims. Dar vienas bitkoinų pliusas yra tas, kad atsiskaitymai jais yra ne tik paprastesni, bet ir atsieti nuo jūsų tapatybės. Kitaip tariant, apsipirkdami ar mokėdami už paslaugas neturite atskleisti savo privačių duomenų – ši tema pastaruoju metu po JAV šnipinėjimo skandalų yra ypač aktuali. Bitkoinų rėmėjai taip pat tikina, kad ribotas jų kiekis – iš viso 21 mln. bitkoinų galės būti paleisti į apyvartą – taip pat apsaugos nuo šios valiutos infliacijos.

Didžiulis korupcijos skandalas, įtraukęs daugiau nei pusšimtį įtakingiausių Turkijos politikų ir verslininkų, atrodytų, turėjo būti šios šalies ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano eros pabaiga. Tačiau jis savo posto palikti nežada. Ar tai reiškia, kad Turkijoje baigiasi (dalinės) demokratijos era?

Lapkričio mėnesį Maskvoje veikusioje parodoje „Pravoslavų Rusia. Romanovai. Mano istorija“ apsilankė per 300 tūkstančių žmonių. Nenuostabu: 400-osioms Romanovų dinastijos metinėms skirta paroda tapo tikru technikos triumfu. 3D instaliacijos, judantys koliažai, filmuota medžiaga, planšetėms pritaikyti viktorinos klausimai – į naujausias technologijas įvilkta istorija patraukli ne vien siauram specialistų ratui, bet ir jaunajai Rusijos kartai.

Bulgarai nerimsta jau beveik metus

Gatvės protestai Bulgarijoje nerimsta beveik metus. Sausio pabaigoje dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų prasidėję protestai, vėliau peraugę į apskritai nepasitenkinimą korupcija, skurdu, oligarchija ir pan., privertė atsistatydinti Boiko Borisovo vyriausybę. Tačiau net ir po rinkimų gegužės mėnesį bulgarai nenurimo.

Iki žiemos olimpinių žaidynių Sočyje lieka vis mažiau laiko. Vienas didžiausių galvos skausmų Kremliui yra užtikrinti šio pasaulinės svarbos renginio saugumą. Atrodytų, nieko nuostabaus, juk kiekvienos olimpinės žaidynės yra masinis renginys, kuriam reikia didžiulių saugumo pajėgų. Bet Sočio atvejis išskirtinis dėl geografinės padėties: pasaulinė žiemos sporto šventė vyks vos už kelių šimtų kilometrų nuo neramaus Šiaurės Kaukazo regiono.

Paskutinį spalio sekmadienį Gruzijoje vykę prezidento rinkimai netikėtumų nepateikė nei rinkėjams, nei politikams, nei politikos apžvalgininkams. Kaip ir tikėtasi (tiksliau – kaip prieš rinkimus rodė įvairios apklausos), naujuoju šalies vadovu tapo „Gruzijos svajonės“ (GS) kandidatas Georgijus Margvelašvilis, surinkęs beveik du trečdalius (62 proc.) rinkimuose dalyvavusių gruzinų balsų.

Kaip jau rašyta, Armėnijos pasirinkimas stoti į Rusijos proteguojamą Muitų sąjungą (MS), užuot pasirašius Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, paveiks šio bloko ir Rusijos žaidimo taisykles. Šį kartą pažvelkime, kaip gali pasikeisti situacija Pietų Kaukaze, o tiksliau – Kalnų Karabache.

Baltijos šalys nebėra vienintelės, nepriklausomybės siekusios sudarydamos gyvą žmonių grandinę – Baltijos kelią. Rugsėjo viduryje panašų kelią pakartojo katalonai – šiaurės Ispanijos regiono, siekiančio nepriklausomybės, gyventojai. „Katalonija – nauja ES valstybė“ – tai pagrindinis nepriklausomybės siekiančių Katalonijos nacionalistų šūkis. Bet ar šis siekis realus?

Rugsėjo 3 dieną į Maskvą nuvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsjanas pranešė, kad Armėnija jungiasi prie Rusijos inicijuotos Muitų sąjungos. Toks žingsnis užkirto kelią numatytam Armėnijos ir ES asociacijos sutarties pasirašymui Vilniuje, nors dėl šio dokumento, į kurį įtraukta ir laisva prekyba su ES bloku, derybos vyko ilgiau nei trejus metus.

Šį pavasarį Kremlius džiūgavo – ES buvo beveik pasiruošusi priimti teigiamą nutarimą dėl vizų režimo su Rusija supaprastinimo, o tai reikštų ne tik lengvesnes ilgalaikių vizų procedūras, bet ir bevizį režimą Rusijos tarnybinių pasų savininkams. Tačiau rugpjūtį paaiškėjo, kad džiūgauta veltui: Vokietija pakeitė savo nuomonę ir nutarė, kad beviziam režimui laikas dar neatėjo. Kodėl? Apie viską nuo pradžių.

Ateinančios Sočio žiemos olimpinės žaidynės jau dabar vadinamos brangiausiomis per visą olimpiadų – tiek žiemos, tiek vasaros – istoriją. Tačiau pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje svarstoma – dalyvauti jose ar nedalyvauti? Ar pasaulio sporto ir politikos arena turėtų sureaguoti į naująjį Rusijos įstatymą, nukreiptą prieš seksualines mažumas, ir nedalyvauti olimpiadoje? Atsakymas: ne.

Į Ukrainą paskutinį liepos savaitgalį atvykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas stengėsi dar kartą įkalbėti Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių prisijungti prie Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos. Nors oficialus jo vizito tikslas buvo paminėti 1025-ąsias Kijevo Rusios krikšto metines, bet daugiausiai pastangų buvo skirta stengiantis atkalbėti Ukrainą nuo Asociacijos ir laisvos prekybos sutarties pasirašymo su Europos Sąjunga lapkričio mėnesį Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystė viršūnių susitikime.

Žinios apie Jungtinės Karalystės būsimojo sosto įpėdinio gimimą kurį laiką karaliavo pasaulio naujienų antraštėse; Belgija taip pat ką tik soste pasveikino naują karalių. Kita vertus, ar monarchai vis dar vaidina rimtą rolę Europos scenoje?

Naktį į liepos pirmąją Zagrebo dangų nušvietė fejerverkai. Kroatija tapo 28-ąją ES nare, bet ar jai reikėjo tiek stengtis, ar bloke jos laukia rožėmis klotas kelias?

Gruzijoje karšta. Ir ne vien dėl to, kad termometro stulpelis pakilęs gerokai virš trisdešimties laipsnių žymos, bet ir todėl, kad šalis ima ruoštis spalį vyksiantiems prezidento rinkimams.

Nacionalistai, socialistai, kairieji, islamistai, moterų teisių, LGBT teisių gynėjai, kurdai – Turkijos protestuotojų profilis labai platus. Tačiau daugelis apžvalgininkų pažymi, kad tarp jų kurdų, nuolatinių protestuotojų prieš Turkijos valdžios aparatą, nėra tiek daug, kiek būtų galima tikėtis iš penktadalį šalies piliečių sudarančios tautinės mažumos, nors jų politiniai lyderiai – tiek kalintis Kurdistano darbininkų partijos PKK lyderis Abdula Ocalanas (Abdullah Ocalan), tiek ir Taikos ir demokratijos partijos BDP parlamentarai – ir išreiškė savo paramą bei solidarumą su marga protestuotojų minia.

Vakarų pasaulyje homoseksualams įgaunant vis daugiau teisių, rytinės mūsų kaimynės demonstruoja, kad vadinamosioms vakarietiškoms liberalioms idėjoms įsigalėti čia dar per anksti.

Gegužės viduryje minėta Tarptautinė diena prieš homofobiją ir ją lydėjusios gėjų teises palaikančios akcijos Rusijoje, Ukrainoje bei Gruzijoje išryškino skirtumus tarp Rytų ir Vakarų visuomenių ir jų propaguojamų vertybių.

Sprogimai per Bostono maratoną ir du pagrindiniai įtariamieji broliai Carnajevai, kilę iš Čečėnijos, vėl atkreipė pasaulio dėmesį į neramų Šiaurės Kaukazą.

Du dalykai – teroro akto įvykdymo vieta (masinė sporto šventė) ir įtariamieji (čečėnų kilmės broliai) – ypač daug nerimo kelia Rusijai, besiruošiančiai Sočio olimpinėms žaidynėms kitais metais.

Lietuva vis dar gyvena be galiojančio Tautinių mažumų apsaugos įstatymo. Šio teisės akto nebuvimas Lietuvoje gerokai komplikuoja tautinių mažumų padėtį, nes skirtingi su tautinėmis mažumomis susiję reikalai reguliuojami atskirų įstatymų (pavyzdžiui, Švietimo, Pavardžių rašymo asmens dokumentuose, Valstybinės kalbos vartojimo viešojoje erdvėje ir t. t.).

Balandžio pradžioje Vokietijos kanclerė Angela Merkel atostogavo Ischia saloje, esančioje į vakarus nuo Neapolio. Jai poilsiaujant Kampanijos regiono gubernatorius Stefano Caldoro, buvęs Silvio Berlusconi ministrų kabineto narys, paviešino vaizdo įrašą, kuriame skelbėsi esantis laimingas, kad kanclerė savo atostogoms pasirinko jų regioną, ir kartu (...) kritikavo dabartinį Europos susiskaldymą ir teigė, kad Vokietija į tai turėtų atkreipti dėmesį.

Pastarosiomis savaitėmis Kipras, maža Viduržemio jūros salos valstybė, karaliauja pasaulio žiniasklaidos antraštėse. Dėl blogų paskolų beveik sužlugusią šios euro zonos valstybės bankų sistemą turėjo gelbėti didžioji trijulė – Europos Sąjunga, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas.

Žmogaus teisių ir demokratijos aktyvistams Vengrijoje kovo 11 diena žymi demokratijos žingsnį atgal – šalies parlamentas, kuriame absoliučią daugumą sudaro valdančiosios „Fidesz“ partijos delegatai, priėmė tiek daugumos vengrų, tiek ir tarptautinės bendruomenės kritiškai vertinamus Vengrijos Konstitucijos pakeitimus.

Galima ginčytis, kad tai, kas šiuo metu vyksta technikos laboratorijose, prilygsta pramonės revoliucijai ir ateityje apie XX amžiaus pabaigą ir XXI amžiaus pradžią bus rašoma (skaitmeniniuose) istorijos vadovėliuose kaip apie laikotarpį, pakeitusį žmonijos santykį su supančiu pasauliu. Per pramonės revoliuciją mašinos žmogui pridėjo fizinės jėgos, o per dabartinę technikos revoliuciją žmonija susikurs ne tik fizinius, bet ir protinius pagalbininkus.

Manoma, kad šiuo metu Europoje gyvena 10–12 mln. romų, iš jų maždaug pusė – ES priklausančiose šalyse. Romai nėra nauji Europos gyventojai: mokslininkų teigimu, šį žemyną jie pasiekė daugiau nei prieš tūkstantmetį. Tačiau iki šiol jie yra labiausiai diskriminuojama ir atskirta socialinė etninė grupė tiek Europos Sąjungoje, tiek ir už jos ribų.

Vos pasibaigus balsavimui praėjusių metų spalį vykusiuose Gruzijos parlamento rinkimuose, minia džiūgavo – žengtas dar vienas žingsnis demokratijos keliu, mat rinkimus gan netikėtai laimėjo opozicinė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Gruzijos svajonė“... Bet dabar, praėjus daugiau nei šimtui naujosios vyriausybės darbo dienų, pasigirsta nemažai nuomonių, kad B. Ivanišvilis šalį veda ne į Vakarus, o atgal į Rusijos glėbį. Kaip yra iš tikrųjų?

Vasario pradžioje tarp Rumunijos ir Vengrijos užvirė žodžių karas dėl plevėsuojančios istorinės Seklerlando (Szeklerland) regiono vėliavos: Rumunijos užsienio reikalų ministras Titus Corlateanas netgi pagrasino iš šalies išsiųsti Vengrijos ambasadorių Oszkarą Fuzesą už jo atvirai reiškiamą paramą Seklerlando autonomijai.

Lietuvoje pastaruoju metu vėl užvirė debatai dėl pilietybės. Šįkart žibalo į ugnį įpylė Pilietybės komisijos, o vėliau – ir Prezidentės sprendimas nesuteikti Lietuvos pilietybės išimties tvarka čiuožėjai Issabelai Tobias.

Šis sprendimas ne tik sukėlė ant kojų dailiojo čiuožimo gerbėjus, bet ir iš snaudulio pažadino po rinkimų kiek aprimusius debatus dėl dvejopos pilietybės įteisinimo ...

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.