Kijevui reikalingas Tarpjūrio (Intermarium) – šalių nuo Baltijos iki Juodosios jūrų – blokas

Svarbiausia nesenos įtampos Rytų Europoje eskalavimo priežastis yra efektyvios saugumo struktūros, kuri apimtų tokias karine prasme silpnas valstybes kaip Moldova, Gruzija ir Ukraina (susijungusias į bedantę GUAM), nebuvimas. Nors pastaruoju metu ukrainiečių visuomenės nuomonė NATO atžvilgiu pastebimai pasislinko nuo atmetimo link palankumo, artimoje ateityje Šiaurės Atlanto aljansas nebus pasirengęs plėsti savo įsipareigojimų rytų kryptimi. Greičiau priešingai: kuo agresyvesnė tampa Rusija, tuo mažesnė tikimybė, kad NATO atvers duris naujiems nariams, suėjusiems į konfliktą su Maskva.

Patirianti fundamentalų saugumo vakuumą Ukraina susiduria su vis didėjančiais iššūkiais, kylančiais iš rytų. Ukraina nėra tarptautinių organizacijų, kurios galėtų padėti Kijevui užtikrinti šalies teritorinį vientisumą ir politinį suverenitetą, narė. Kokius dar pasirinkimus, be tolimos perspektyvos tapti NATO nare, turi Ukraina, kad šiandien užpildytų šį vakuumą? Vienintelis galimas sprendimas, bent jau turintis šansų būti realizuotas, yra atgaivinti seną Lenkijos planą, žinomą kaip Tarpjūris (lot. Intermarum, lenk. Międzymorze),– šalių, esančių tarp jūrų, sąjungą.

Vadinamosios Ukrainos krizės tarptautinės pasekmės neapsiriboja vien tik Rytų Europa ir šia diena. Be viso kito, tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, griauna 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurios tikslas yra masinio naikinimo ginklo gaminimo, pardavimo arba įsigijimo draudimas įvairioms pasaulio valstybėms, logiką. Dešimto dešimtmečio viduryje Ukraina atsisakė tuomet trečio pasaulyje pagal didumą branduolinio arsenalo, tekusio jai kaip SSRS palikimas, ir prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Atsiliepdamos į tai trys iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos valstybių – JAV, Rusija ir Didžioji Britanija – Budapešto aukščiausio lygio pasitarime 1994 m. gruodį pasirašė su Kijevu Memorandumą dėl saugumo garantijų (Memorandum on Security Assurances, Budapešto memorandumas). Šiame dokumente Maskva, Vašingonas ir Londonas , kaip trys pirmosios Neplatinimo sutartį pasirašiusios valstybės, garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą ir politinį suverenitetą.

Kaip Vakarai reaguotų į prasčiausią įmanomą Rytų Ukrainoje vykstančio karo plėtros scenarijų? Kokių priemonių Briuselis ir Vašingtonas imtųsi, jeigu Rusija toliau vykdytų ekspansiją į Ukrainą? Dažnai minimos skirtingos karinės išeitys, pavyzdžiui, gynybinių ginklų tiekimas Ukrainos kariuomenei, ir pamirštama, kad Vakarų pasaulis iki šiol yra didžiausias Rusijos prekybos ir investicijų partneris. Šiuo metu galiojančios sankcijos apriboja tik tam tikrų paslaugų ir technologijų eksportą į Rusiją. Jos beveik nepaveikia esamo Rusijos ir Vakarų ekonominio bendradarbiavimo ir neturi tiesioginės įtakos stambaus masto ES energijos importui iš Rusijos.

Kai kurie stebėtojai už Vokietijos ribų nustebs sužinoję, kad vokiečių politiniuose debatuose asmenys ir organizacijos, susiję su Šiaurės Atlanto sąjunga, kartais yra smarkiai smerkiami. Daugeliui radikaliai nusiteikusių kairiųjų ir dešiniųjų vokiečių primesti etiketę „NATO“ yra stebėtinai populiaru, nors Vakarų Vokietija – NATO narė nuo 1955 m., o Rytų Vokietija tokia tapo 1990 m. po Vokietijos susivienijimo. Beveik visi prieš Vakarus nusiteikę vokiečiai, naudojantys etiketę „NATO“, kad pakirstų žmonių pasitikėjimą savo oponentais, yra NATO valstybės piliečiai.

Rusų maršas jau seniai tapo svarbiu Rusijos nacionalinės vienybės dienos šventimo įvykiu. Žymus politologas ir Valdajaus klubo ekspertas Andreas Umlandas dalinasi savo pamąstymais apie Rusų maršo vietą šalies socialinėje ir politinėje scenoje ir apie specifinius nacionalizmo Rusijoje bruožus.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.