Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių. Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes...

Daugiau nei 20 metų tarptautinės politikos ekspertai ir analitikai atsargiai kalbėjo apie potencialų Padniestrės konflikto atšilimą. Nepaisant visų 5+2 formato taikos derybų dalyvių (separatistinis regionas, Moldova, Ukraina, Rusija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei stebėtojos – JAV ir Europos Sąjunga) bandymų sureguliuoti konfliktą, tenka pripažinti, kad kai kurioms iš jų status quo Padniestrėje dėl per jos sienas vykdomos kontrabandinės veiklos yra tiesiog pernelyg naudingas. Galbūt todėl į Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rumunijos vadovo Klauso Iohanniso praėjusių metų pavasario susitarimą atšildyti pabaigos neturintį Padniestrės konfliktą niekas nepanoro kreipti dėmesio. Nuo P. Porošenkos pasakytų žodžių praėjo beveik metai ir, nors konfliktas nepripažintoje Padniestrės Moldavijos Respublikoje (PMR) taip greitai neatšilo, reikia pripažinti, jog separatistinio regiono status quo Ukrainai pavyko kiek sudrebinti.

2015-uosius baltarusiai įsimins kaip metus, kai žurnalistei Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija, o Aleksandras Lukašenka penktą kartą iš eilės tapo šalies prezidentu. Nors įvykiai kaimyninėje Ukrainoje vis nukreipdavo visuomenės dėmesį nuo ekonominių valstybės problemų, praėjusiais metais jų tapo nebeįmanoma nepastebėti: nors buvo jaučiamas politinių ir ekonominių santykių su Europos Sąjunga atšilimas, Baltarusijos ekonomika patyrė geroką nuosmukį. A. Lukašenka sutelkė turimas diplomatines pajėgas naujų partnerių paieškai už Europos Sąjungos ir NVS šalių ribų – Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Ar šis Minsko bandymas jau davė naudos?

Neramumai Ukrainoje tapo pagrindiniu katalizatoriumi, sąlygojusiu besitęsiančią Rusijos ir Vakarų pasaulio krizę. Dėl to ir pasaulio politinėje darbotvarkėje tikėtis stagnacijos neverta: kai Europos Sąjunga ir JAV, reaguodamos į neteisėtą Krymo aneksiją, paskelbė sankcijas Rusijai, Maskva garsiai eskalavo persiorientuojanti į bene svarbiausią Rytų Azijos regiono žaidėją – Kiniją. Ir ne veltui – Pekinas tapo kone vienintele Vladimiro Putino viltimi palaikyti silpstančios šalies ekonomikos ir režimo gyvybę. Kuo ši pamažu vis stiprėjanti abiejų valstybių draugystė tokia naudinga?

Praėjusiais metais Šv. Kalėdos stebuklo neatnešė – per Kūčias Minske susitikusios kontaktinės grupės derybos buvo bevaisės, jeigu neskaitytume susitarimo dėl apsikeitimo belaisviais. Rusijos, Ukrainos, prorusiškų separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) deleguoti atstovai dėl ugnies rytų Ukrainoje nutraukimo nesusitarė, maža to, ir taip nuolat atidėliojamų derybų tolimesnė data vėl pakibo nežinioje.

Įsiliepsnojus ir vis nerimstant suirutei Ukrainoje, apie save atsargiai bando priminti kurį laiką tylėjusi de facto valstybė – Padniestrės Moldovos Respublika (PMR), jau 24-erius metus beviltiškai siekianti vienašališkai paskelbtos nepriklausomybės pripažinimo. Pavasarį PMR, įrodinėdama, kad niekuo juridiškai nesiskiria nuo Krymo, vėl beldėsi į Kremliaus duris su prašymu prisijungti pagal aneksuoto pusiasalio scenarijų. Bergždžiai: meilė Rusijai – ir vėl be atsako.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.