Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ką parodė Rusijos elgesys su Estija?

Arūnas Spraunius
2007 08 08

Lietuvoje vykusiame seminare, skirtame Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiams, Europos Parlamento deputatė iš Estijos socialdemokratė Mariane Mikko pareiškė mananti, kad Europa turi keisti kalbėjimo stilių aptardama savo santykius su Rusija. „Užuot kalbėję apie „stiprią Rusiją“, mes turime raginti savo partnerę Rusiją laikytis demokratijos", - pareiškė M. Mikko.

Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas sakydamas kalbą Madride surengtoje tarptautinėje konferencijoje perspėjo, kad Europos Sąjungoje šiuo metu vyraujančios nuotaikos gali lemti, jog Bendrija praras savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Estijos vadovas teigė, kad turinti pusę milijardo gyventojų ES gali varžytis su Jungtinėmis Valstijomis, Kinija ir Indija. Bet europiečiai privalo suprasti, kad šie regionai ypač sparčiai vystosi, ir ES atsiliks nuo jų, jei neatvers savo rinkų konkurencijai. Konkurencijos stoka daro poveikį ir saugumui, nes save energetikos supergalybe vadinanti valstybė energiją naudoja kaip politinį ginklą. ES privalo turėti bendrą energetikos politiką, antraip jai gresia pavojus tapti strategijos ,,skaldyk ir valdyk“ auka.

Kai kalbama apie energetinį saugumą, visi supranta, kad turima galvoje Rusijos energetiniai resursai, kuriais ji neretai manipuliuoja ir siekdama politinių tikslų. Abu cituoti pasisakymai pasakyti liepos pradžioje, ir tai veikiausiai rodo, kad Rusijai šių metų pavasarį organizuotu puolimu nepavyko palaužti Estijos ir išgąsdinti estų politikų.

Britų savaitraštis „The Economist“ birželio 29-osios numeryje išspausdintame straipsnyje „Pučiant žvarbiam vėjui“ kalbėdamas apie Baltijos šalių vienybę pasitelkia Vakarų Berlyno įvaizdį šaltojo karo laikais. Tada tai buvo mažas, menkai apsaugotas ir gana prastai valdomas miestas, savotiškas laisvo gyvenimo simbolis sovietinės imperijos apsuptyje. Bet Vakarų Berlynui išlikti padėjo jo gyventojų ir jo sąjungininkų valia ir vienybė. „The Economist“ teigimu, šiandien, kai Europai vėl gresia pasidalijimas, valios ir vienybės gali prireikti Baltijos valstybėms.

Tęsiant britų savaitraščio mintį, valios ir vienybės Baltijos valstybėms reikia pirmiausia dėl to, kad dabar jos yra arčiausiai, jos „kraštinės“ - suprantama, neoimperinių projektų autoriai juos čia pirmiausia ir tikrina. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jos buvo imperijos sudėtyje, o atsisveikinti su tuo, ką „turėjo“, save beveik vien su imperine didybe tapatinančiai valstybei visada sunku. Dar vienas aspektas (tiesą sakant, formaliai svarbiausias) pamažu įgyja grotesko pavidalą. Juk kaip tik Rusijos elgesys išprovokavo eitynes su šūkiais „SSSR forever!“ ir riaušes Taline. Bet apie tai (kaip ir apie XX amžiaus istoriją) kalbėti nebeverta – faktų pateikimas pokalbiuose su Kremliumi reiškia vis mažiau.

Sovietinė imperija – tai toks posovietinės erdvės vaiduoklis, dėl jauno ir negailestingo kapitalizmo visuomenei primestų išbandymų ilgainiui įgyjantis socialinės ir psichologinės kompensacijos, sakmės apie laimingą praeitį ar net savotiškos stebuklinės pasakos pavidalą, juo panorėjęs gali naudotis bet kas, be abejo, taip pat ir turintys neoimperinių ambicijų. Riaušės Taline ir po jų sekę Rusijos mėginimai visapusiškai spausti už ją šimtą kartų mažesnę valstybę parodė, kad neoimperine „priemone“ gali būti ir už Rusijos sienų gyvenantys rusai. Vis dėlto kalbėti, kad demografiniu požiūriu (mažesnis rusakalbių procentas) geriausiai „atrodanti“ Lietuva gali jaustis ramiau už Estiją ar Latviją, vargu ar reikštų adekvačiai vertinti situaciją. Imperija ne tik patikimai susaistė ūkiniais, transporto, energetikos ir kitais ryšiais buvusias respublikas, bet ir „išauklėjo“ ne vieną tebegyvenančią jai absoliučiai lojalių žmonių kartą.

Estijos ministras pirmininkas Andrusas Ansipas estų dienraštyje „Postimees“ gegužės 20-ąją išspausdintame straipsnyje „SSSR: forever arba niekada“ konstatavo, kad nepaisant materialinių ir moralinių nuostolių, kuriuos patyrė Estijos visuomenė, paminklo perkėlimas buvo vienintelė galimybė išsaugoti Estijos Respublikos orumą, o tolesnėje perspektyvoje – ir pačią Estijos valstybę.

Įvykiai Taline atskleidė tam tikrus dėsningumus, būdingus (be abejo, niuansai įvairuoja) visoms trims Baltijos valstybėms. Kaip teigia Estijos premjeras, pati didžiausia problema – ne vandalai. Pasak jo, Estijos problema – gerokai didesnė visuomenės dalis, kurią šios šalies politinis elitas nepakankamai supranta. Iki šiol lengvabūdiškai tikėta, kad įstojus į ES ir NATO sulaukti grėsmės dėl praeities neliko. Bet nepastebėta ar nenorėta pastebėti, kad staigiai pasikeitusi Rusijos politika gali paveikti Estijoje gyvenančių žmonių nuotaikas, tarp kitko, jiems patiems to net nepastebint. Prieš penkerius metus tik nedidelei daliai Estijos rusų rūpėjo Bronzinis karys. Per porą paskutiniųjų metų ši skulptūra tapo svarbia Estijos rusų bendruomenės identiteto dalimi (taip teigia patys jos atstovai).

Estijos premjeras savikritiškai kalba apie tai, kad pervertino Estijos gyventojų prisirišimą prie Estijos valstybės. Daugelis net buvo pradėję galvoti, kad jos nėra. Tik dabar jie netikėtai suprato, kad valstybė yra ir jos reakcija akivaizdžiai juntama. Akivaizdu, kad dabar ir estai, ir rusai atviriau nei bet kada anksčiau svarsto, kaip gyventi toliau. Aišku, neapsieinama be nereikalingų emocijų, aštrumo ir nacionalinio egoizmo apraiškų.

Taigi pokalbis Estijoje lyg ir prasidėjo. Ar padėtis šioje šalyje kaip nors atitinka tai, kas yra Latvijoje ir Lietuvoje? Turbūt taip, nes kalbėti tenka apie posovietinį paveldą žmonių sąmonėje, ir problema čia ne vien rusakalbių (šiaip gana sudėtinga rasti korektišką terminą) procentas kurioje nors iš trijų Baltijos valstybių. Tas paveldas negali būti siejamas vien su tautybe (pasak estų rašytojo ir intelektualo Reino Raudo, Taliną nusiaubusiais vandalais piktinosi ir daugybė rusų). Jo aktualumą veikiau atspindi visuomenės požiūris į vertybes. Net vartotojiškas rojus, jei dominuoja vien jis, negali užtikrinti saugumo, kai pilietinis solidarumas, apie kurį kalba Estijos premjeras, gerokai apskabytas.  

Šalia „The Economist“ minėtų valios ir vienybės derėtų pridėti dar ir sisteminį to, kas vyksta, įvertinimą. Estijos vyriausybė kaip tik taip ir padarė, užsakydama sociologinį tyrimą. Tyrimą atlikę sociologai teigia, kad krizės priežastys glūdi visuomenės integracijos tempų mažėjime: nuo 2005 metų pastebima lėtesnė natūralizacija, aštresnis nuomonių išsiskyrimas šalies istorijos klausimais, didesnė tautinių grupių savitarpio neapykanta. Bronzinio kario krizė taip pat parodė, kad Rusija yra aktyviai suinteresuota įtampos Estijoje buvimu ir stengiasi ją palaikyti visomis įmanomomis priemonėmis. Bronzinio kario įvykiai estams tapo gera proga permąstyti savo šalies tautinį politinį kursą.

Tyrimo autoriai pirmiausia Estijos valdžiai siūlo pripažinti, kad šalyje egzistuoja visuomenės integracijos problema, kuriai reikia suteikti valstybinės reikšmės statusą. Pripažinę šią problemą, politikai turi įsipareigoti ją spręsti. Antra, reikia aiškiau suformuluoti nacionalinius politinius šalies siekius. Trečia, yra būtina remti Estijoje gyvenančių rusų teigiamo identiteto formavimą. Pavyzdžiui, tyrėjai mano, kad visuomenės integracijai padėtų ir kalbos reformos: tarkime, vietoje žodžio „ne estas“ verčiau sakyti „Estijos rusas“. Studijoje patariama kurti komisiją, kuri rastų estus ir kitas tautines grupes vienijančius ritualus ir simbolius, ypač Antrojo pasaulinio karo tema. Kitas siūlymas - atviriau diskutuoti apie opiausias tautų tarpusavio santykių problemas.

Esama ir gana netikėtų įvykių Taline pasekmių. Štai liepos pradžioje „www.delfi.ee“ paskelbė, kad  balandžio 27–gegužės 18 dienomis Estijos tinklalapius sugadinti siekusioms kibernetinėms atakoms buvo naudojamos vadinamosios „elektroninės bombos“, kurių kilmė iki šiol nežinoma. Per Estijoje įvykdytus išpuolius buvo naudojami „kompiuteriai zombiai”. Tokių kompiuterių savininkai nė neįtaria, kad yra naudojamasi jų kompiuteriais bei asmenine informacija, todėl bet kuris iš turinčiųjų kompiuterį gali tapti nevalingu kibernetinio nusikaltimo bendrininku. Atrodo, kad Estija tapo ne hipotetinio, bet tikro elektroninio karo išbandymo poligonu. Bet ir taip puolami estai atsilaikė. Galima vėl pasiremti ponu A. Ansipu, reiškiančiu įsitikinimą, kad būtinybė rimtai vertinti Estijos valstybę tolesnėje ateityje bus naudinga ir ekonomiškai. Tik reikia šiek tiek kantrybės – visa, kas gera, ateina ne iš karto. Manau, tai visiškai tinka ir Lietuvai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras