Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  ES politika Centrinėje Azijoje: naujosios strategijos komentarai

Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
2007 08 10

2007 metų birželio 21-22 dienomis Briuselyje vyko Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimas, kuris, be kitų dalykų, svarstė ir patvirtino ES strategiją Centrinėje Azijoje (CA). Tokio dokumento pasirodymas yra svarbus įvykis tarptautinėje politikoje, signalizuojantis apie galimus diplomatijos prioritetų ar intensyvumo pokyčius.

Tai buvo Vokietijos idėja. Pirmininkavimo Europos Sąjungoje laikotarpiu Vokietija užsibrėžė tikslą peržiūrėti ir performuluoti ES politiką Centrinėje Azijoje. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris po susitikimo su Europos Parlamento nariais 2007 m. sausio 23 d. pasakė, kad Vokietija ruošiasi pasiūlyti naują „iniciatyvą Centrinei Azijai“, kurioje turėtų harmoningai derėti energetikos ir saugumo užtikrinimo strategijos – dvi pagrindinės ES interesų šiame regione sritys. Kodėl kaip tik Vokietija ir kodėl dabar?

Europai iš tiesų metas užsiimti CA strategija, nes jos pozicijos šiame regione sparčiai prastėja. Rusijos prezidento Vladimiro Putino „pergalingas maršas“ Centrinėje Azijoje šių metų gegužės viduryje, kai buvo sudaryti svarbūs susitarimai gamtinių dujų gavybos ir transportavimo klausimais, parodė, kad ES optimizmas dėl alternatyvaus dujų transporto koridoriaus gali būti šiek tiek perdėtas. Suprantama, Centrinėje Azijoje dujų daug, ir Turkmėnijos vadovas Gurbanguly Berdymuchamedovas - jau po minėto V. Putino vojažo - ne kartą yra sakęs, kad neatmeta galimybės jas eksportuoti ir alternatyviu Transkaspijos dujotiekiu. Tačiau rusai tokius pareiškimus atvirai vadina blefu, pastangomis susikurti arba bent jau pademonstruoti manevro galimybę. Nors dujų ištekliai Turkmėnijoje yra išties didžiuliai, šalis eksploatuoja tik nedidelę jų dalį ir vos gali įvykdyti įsipareigojimus tiekti dujas Rusijai. Tarptautinių specialistų nuomone, Turkmėnija nepajėgi savarankiškai pradėti eksploatuoti daugiau resursų. Galbūt turkmėnai geriau žino, kiek turi dujų, nes Turkmėnija yra susitarusi tiekti dujas Kinijai. Šių metų gegužės 11 dieną Uzbekistanas ir Kinija pasirašė tarpvalstybinį susitarimą dėl dujotiekio, kuriuo turkmėniškos dujos tekės per Uzbekistano teritoriją, tiesimo. Taigi į Kiniją, o ne į Europą. Norinčių pirkti CA dujas bei kitus gamtinius išteklius (auksą, molibdeną, varį, medvilnę ir t. t.) yra ir daugiau: Indija, Pakistanas, Egiptas, Turkija, Japonija, Pietų Korėja. Šiaip ar taip, prie CA rikiuojasi eilutė pirkėjų, siūlančių ne tik vienkartinius pirkimus, bet ir nemažus investicinius projektus. Tiesa, strategines ilgalaikes investicijas kol kas gali pasiūlyti tik stambiausieji išoriniai CA partneriai, tarp jų ir ES. Tačiau - ir Rusija bei Kinija, o jos neuždavinėja erzinančių klausimų.

Rusija su Kinija taip pat galėtų raminamai paplekšnoti Europai per petį, jei ši išreikštų susirūpinimą regioninio saugumo klausimais: štai Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO) bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) yra numačiusios užsiimti ir sienų apsauga, ir kovoti su narkotikų bei ginklų gabenimu/prekyba, ir negailestingai naikinti organizuotą nusikalstamumą.

Taigi dabar (aišku, būtų buvę geriau anksčiau) Vokietija ėmėsi iniciatyvos peržiūrėti ir performuluoti ES politiką Centrinėje Azijoje. Veikiausiai jokia kita Europos valstybė to padaryti ir negalėjo. Pirma, Vokietija pirmininkauja Europos Sąjungai ir būdama šiame poste turi prerogatyvą nustatyti prioritetines užsienio politikos kryptis. Antra, po įvykių Andižane 2005 metais, ES įvedus sankcijas Uzbekistanui, Vokietija dėjo pastangas tas sankcijas arba panaikinti, arba bent jau kaip įmanoma švelninti. Kadangi ES ir JAV elgesį Andižano įvykių atveju visos CA valstybės iš esmės vertino neigiamai, Vokietijos pozicija lėmė, kad ji tapo savotiška tarpininke tarp CA ir Vakarų, siūlu, dar vis palaikančiu silpnėjantį dialogą. Beje, dėl tos pačios priežasties Vokietijai vienintelei iš Vakarų valstybių buvo leista išsaugoti savo karinę bazę Uzbekistane, Afganistano pasienyje.

Interesai, tikslai, priemonės

Strategija prasideda nuo interesų formulavimo. Naujajam dokumente ES taip apibrėžia savo pagrindinį interesą: taiki, demokratinė ir ekonomiškai klestinti CA. Tokį interesą sąlygoja trys faktoriai:

  • strateginis politinis ir ekonominis vyksmas bei didėjantys transregioniniai iššūkiai tiesiogiai ir netiesiogiai liečia ES interesus;
  • plečiantis ES bei įtraukus Pietų Kaukazą į Europos kaimynystės politikos (European Neighbourghood Policy) ir Juodosios jūros iniciatyvos rėmus, CA ir ES geografiškai suartėja;
  • didžiuliai energetiniai CA resursai ir regiono siekis diversifikuoti prekybos partnerius ir transportavimo galimybes gali patenkinti ES energetinio saugumo bei tiekimo poreikius.

Analizuojant šiuos esminius teiginius tenka pastebėti štai ką: pagrindinis interesas yra suformuluotas aiškiai, tačiau nieko naujo nėra. Taigi, jau čia galima padaryti išvadą: ES interesai Centrinėje Azijoje nesikeičia. Kita vertus, vargu ar taip suformuluotas interesas gali keistis – tai labai bendra formuluotė, galinti be pakitimų keliauti iš dokumento į dokumentą. Ji graži, bet nefunkcionali. Šiaip jau ir pats dokumentas kažkodėl neturi laiko rėmų. Kyla klausimas: kokiam laikotarpiui numatyta strategija ir kada ji vėl bus peržiūrėta? Galbūt tokia abstrakti intereso formuluotė tiktų, jei vėliau iš jos būtų išvedami konkretūs tikslai. Tačiau taip neatsitinka.

Daugiau konkretumo dokumente yra kalbant apie strategijos įgyvendinimo instrumentus. Tačiau, kita vertus, jie tiesiog išvardyti, pabrėžiant, kad kiekvienas jų bus naudojamas intensyviau. Yra numatyta kai kurių naujų veiklos rūšių:

  • reguliaraus regioninio politinio dialogo užsienio reikalų ministrų lygmeniu užmezgimas;
  • Europos švietimo iniciatyvos startas bei parama CA šalims kuriant „e-šilko greitkelį“;
  • ES teisingumo iniciatyvos startas;
  • pradėti nuolatinį, rezultatyvų „dialogą žmogaus teisių klausimais“ kiekvienoje CA valstybėje;
  • palaikyti nuolatinį dialogą energetikos klausimais su CA valstybėmis.

Taigi naujosios ES Centrinės Azijos strategijos pagrindas – ES ir CA regiono valstybių interesų bendrumas. Tokie interesai iš tiesų yra: regioninis stabilumas, CA šalių eksporto diversifikavimas, ES integracinė patirtis, investicijos. Tai tvirtas pagrindas, tačiau nenaujas – ant jo ir anksčiau buvo renčiamas ES ir CA bendradarbiavimas.

Nestabilumo židiniai už regiono ribų

Naujesnis dalykas yra tai, kad šiame dokumente ES regioninio saugumo kontekste mini Afganistaną, Pakistaną ir Iraną. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia į tai, kad saugumo tematika yra iš dalies (tačiau pirmiausia) iškeliama už CA regiono ribų į pietus – tam tikras diplomatinis reveransas Centrinei Azijai. Antra, Pakistanas iki šiol yra Amerikos sąjungininkas, todėl jo paminėjimas šiame kontekste lyg ir prieštarautų vakarietiškam solidarumui. Tačiau čia galimas JAV diplomatijos „ėjimas žirgu“: bet kokie rimtesni Vašingtono priekaištai, išsakyti Pervezo Mušarafo režimui, tik silpnina ir taip problemišką jo egzistenciją. Kita vertus, aišku, kad patiems Vakarams yra reikalingos permainos Pakistane, galinčios užkirsti kelią galimam šalies teokratizavimui ir ekstremizavimui. Todėl, galimas dalykas, Pakistano įvardijimas kaip galimo įtampos laidininko – mandagus būdas iš šono spustelti generolą efektyviau tvarkytis savo šalyje. Trečia, nelabai aišku, kodėl šiame kontekste minimas Iranas. Islamo revoliucija jau kuris laikas nebefigūruoja šalies „eksporto“ pozicijų sąraše. Be to, pačios CA valstybės gana rezervuotai žiūri į šį savo kaimyną: nors Iranas gal ir nebegali būti laikomas grynai teokratine valstybe, dvasininkijos įtaka ten yra labai stipri. O CA autoritariniai režimai į bet kokias užuominas apie valdžios dalybas žvelgtų kaip į tiesioginę grėsmę. Dar viena, jau silpnesnė kliūtis Irano ir CA suartėjimui – religiniai skirtumai: Irane dominuoja šiitų islamas, o Centrinėje Azijoje dauguma – sunitai. Ir galiausia civilizacinis-kultūrinis aspektas: nepaisant išorinio Irano ir CA kultūrinio panašumo, artimiausi Iranui yra tadžikai, kalbantys persų kalba (farsi), nes didžioji CA dalis yra apgyventa tiurkų tautų (kazachų, uzbekų, turkmėnų, kirgizų, Pamyro tautų ir pan.). Taigi kadangi Irano ir CA santykiuose yra gana daug „saugiklių“, nelabai aišku, kokiu tikslu ES užsiima papildomu Irano demonizavimu. Tokia veikla gali pasirodyti neproduktyvi tiek tarpininkaujant Irano atominiuose reikaluose, tiek ir žvelgiant į tolesnę santykių su juo perspektyvą. Juk sukūrus normalius santykius su šia šalimi, atsivertų visai neblogos perspektyvos spręsti alternatyvaus energijos tiekimo klausimą. Ir ne tik – geri (nepriešiški) santykiai su Iranu leistų daryti įtaką platesniame regione, įskaitant tą pačią CA.

Taigi naujovė ES išleistoje strategijoje yra ta, kad prakalbusi apie stabilumą už regiono ribų, ES savo dokumente išreiškė santykių su CA svarbą – per CA siekti tikslų kituose regionuose: Pietų Azijoje, Vidurio Rytuose, Pietų Kaukaze. Sėkminga politika kaimyninėse CA šalyse galėtų padėti daryti įtaką situacijai ir CA regione.

Dvišalių ir regioninių santykių balansas

Vadimas Volovojus savo straipsnyje „Centrinė Azija: vidinės ir išorinės reikšmės faktoriai“ rašė: „Pažymėtina, kad Rusija, vedama savo nacionalinių geopolitinių ir geoekonominių interesų, siekia kuo glaudesnės Centrinės Azijos valstybių politinės-ekonominės integracijos... O JAV, priešingai, nenorėdamos naujo Rusijos įsitvirtinimo Centrinėje Azijoje, akcentuoja regiono deunifikaciją ir stengiasi plėtoti su jo valstybėmis dvišalius, bet ne daugiašalius santykius.“ Manytina, kad šiame regione statyti savo žaidimą ant kurios nors vienos - dvišalio bendradarbiavimo ar regioninės integracijos - kortos yra labai neatsargu.

Realybė yra tokia, kad CA valstybės savo užsienio politikoje dažnai vengia užimti pozicijas, kurios implikuotų vienareikšmius įsipareigojimus (žvelgiant iš tų valstybių pozicijų, tai gana išmintinga politika). Be to, šių valstybių politikoje nepaprastai didelį vaidmenį vaidina žmogiškasis lyderio faktorius, todėl prognozuoti jų politiką yra ypač sunku (tai, beje, matyti ir iš Vadimo Volovojaus pasiūlytos CA „sėkmės formulės“). Taigi dvišaliai santykiai su CA valstybėmis yra problemiški, ir nei ES, nei JAV, nei Rusija, nei Kinija negalėtų laikyti kurios nors valstybės savo tvirta sąjungininke. Integracijos skatinimas taip pat nėra garantuota sėkmės strategija. Pirma, juk nevyksta jokios realios integracijos (dėl tų pačių nebrandžių nacionalinių ambicijų), nors oficialiai jos idėjoms regione pritariama. Kol kas nėra sukurto nė vieno veikiančio vidaus integracijos mechanizmo, veikia tik tie, kuriuose dalyvauja Rusija ar/ir Kinija. Antra, jei ir pavyktų paskatinti tokią vidaus integracijos iniciatyvą, iškyla klausimas: kiek ilgai ji gyvuotų? Kaip jau ne kartą yra buvę, kuri nors valstybė be didesnių paaiškinimų „susirenka savo žaislus“ ir pasitraukia, dažniausiai motyvuodama savo veiksmus tuo, kad „bendradarbiavimas nedavė lauktų rezultatų.“ Trečia, regioninė integracija šiuo metu galėtų vykti tik aplink Kazachstano ir Uzbekistano ašį. Tokios ašies šiandien nėra, nes integracinės iniciatyvos, išsakytos katros nors vienos iš šių šalių (dažniau Kazachstano), yra kitos šalies suprantamos (dažniau Uzbekistano) kaip pretenzijos į regiono lyderio poziciją. Šiandien Rusija atvirai palaiko regioninę integraciją, o Uzbekistanas tai traktuoja kaip žaidimą Kazachstano pusėje, todėl į Taškento ir Maskvos santykius pradeda skverbtis šaltukas.

Savo naujojoje strategijoje ES suranda išeitį iš šios dilemos - tai dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo balansas. Štai, pavyzdžiui, kas yra už regiono, lyg ir nebėra vienos kurios nors regiono valstybės problema, o kaip regioninė grėsmė reikalinga vieningo atsako, taigi neįkyriai skatina integraciją. Lygiai taip pat neįmanoma nesutikti, kad valstybės sienų valdymo, migracijos, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinio terorizmo, ginklų, narkotikų bei žmonių grobimo problemos gali būti sprendžiamos tik viso regiono pastangomis. Strategija akcentuoja ir dvišalių santykių su regiono šalimis reikšmę. Šių santykių sferoje galėtų būti sprendžiami klausimai, susiję su žmogaus teisėmis, ekonomine diversifikacija, energetika bei kitais ekonomikos sektoriais, taip pat jaunimo ir švietimo klausimai.

„Copy–Paste“ diplomatija ir jos padariniai

Didžiausias naujosios strategijos trūkumas yra tai, kad joje nėra iš naujo apmąstomos ES užsienio politikos paradigmos. Dabartiniu metu, kai ES bando save suvokti kaip geopolitinę žaidėją, tai padaryti yra būtina. ES bendrosios užsienio politikos koncepcija remiasi tradicinėmis vakarietiško tipo demokratijos vertybėmis. Gal atėjo metas kvestionuoti jų universalumą (bent jau atsižvelgti į tai, kad tos vertybės gali būti kitaip traktuojamos kitoje civilizacijų lūžio pusėje)?

ES turi formalų pagrindą spausti CA dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau praktinė diplomatija turėtų kelti sau tokius klausimus:

  • Koks labiausiai tikėtinas tokio spaudimo rezultatas?
  • Ar jis atitinka ES interesus regione?

Akivaizdu, kad vykdant kategorišką spaudimą ES ir CA dialogas nutrūktų. Todėl ES prarastų galimybę bent kiek daryti įtaką situacijai regione, taip pat ir žmogaus teisių bei demokratijos klausimais. Taigi pagrindiniu Europos diplomatijos uždaviniu Centrinėje Azijoje laikytinas dialogo išsaugojimas. Tik išsaugojus galimybę kalbėtis įmanoma vienu ar kitu būdu kelti prieštaringai vertinamus klausimus. Tai patvirtina ir faktas, kad visai neseniai, spaudžiamos būtinybės spręsti Irako problemą, JAV buvo priverstos atsisakyti savo nebendravimo politikos nuostatų su Sirija ir Iranu.

Kitas svarbus aspektas, kuris liko nepaliestas dokumente – ES vykdytos politikos Centrinėje Azijoje pamokos, išvados ar tiesiog patirties apibendrinimas. Apmąstant tą patirtį ryškėja štai kokie dalykai. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė euforiją ne tik Rytų ir Centrinėje Europoje (RCE), bet ir Vakaruose, juk tie įvykiai reiškė Vakarų demokratinių vertybių triumfą ir komunistinės ideologijos bankrotą. Tačiau iš akių išleidžiamas vienas svarbus momentas: RCE iš tiesų neįvyko ir negalėjo įvykti jokio ideologinio bankroto, nes sovietinė ideologija neturėjo ten jokių šaknų. Socialistinis lageris Europoje buvo paremtas sovietų karine galia, o ne vienijančia ideologija. Dėl šios priežasties, sugriuvus Sovietų Sąjungai, RCE šalys nedarė jokio ideologinio pasirinkimo – jos natūraliai siekė integruotis į Vakarų demokratijos pasaulį, tuo labiau kad  šalia buvo sėkmingai veikiančios NATO ir ES struktūros, integracija į kurias reiškė saugumo ir ekonominės plėtros užtikrinimą. Integracijos tempą didžiąja dalimi lėmė Vakarai, atsižvelgdami į tai, kokiu greičiu ir kaip kokybiškai įgyvendinamos demokratinės reformos. Taigi pačios vertybės bei reformų būtinumas Centrinėje ir Rytų Europoje nebuvo kvestionuojamas. Galbūt dėl to Vakarams susidarė įspūdis, kad tos vertybės yra universalios, ir tokio kurso buvo bandoma laikytis ir Centrinėje Azijoje: savotiškas „Copy–Paste“ iš Europos į Aziją.

Šiuo atveju iš akių buvo išleisti keli svarbūs dalykai. Pirma, Centrinėje Azijoje nebuvo ir nėra priešiškumo nei Rusijai, nei sovietizmui. Antra, regione susiklostė klaninė visuomenės struktūra (nepainioti su grynai kriminaliniais klanais), taigi demokratija čia pirmiausia suprantama kaip proporcingas valdžios tarp klanų pasidalijimas, užtikrinantis stabilumą visuomenėje. Klanai – tai piramidinės valdymo struktūros, kuriose vadas turi absoliučią valdžią, ir valstybę tokiu atveju galima įsivaizduoti kaip iš piramidžių sudarytą piramidę. Tokioje struktūroje egzistuoja atsakomybės delegavimas, tačiau negali būti kalbos apie realų valdžių atskyrimą. Žiūrint per tokios visuomeninės sąrangos prizmę, Vakarų demokratijos vertybės įgauna kitokį, rytietišką pavidalą. Apie vakarietiškų vertybių priėmimą vakarietišku pavidalu Centrinėje Azijoje nebuvo svarstoma, o Vakarai, atėję į CA, nepastebėjo, kad čia, skirtingai negu Centrinėje ir Rytų Europoje, jie realiai neturi jokių savo politikos vykdymo svertų, išskyrus pinigus (o pinigai rinkoje, kurioje pardavėjas turi didelę derybinę galią, nėra svarus argumentas). Matyt, tuo ir galima paaiškinti skubotą Vakarų reakciją į Andižano įvykius Uzbekistane, po kurios JAV ir ES pozicijos regione pradėjo vis labiau silpti. Trumparegiška taip pat buvo nesvarstyti, koks gi bus Vakarų diplomatijos konkurencinis pranašumas į regioną grįžtant Rusijai (ką jau kalbėti apie Kiniją), siūlančiai ne mažiau pinigų už Vakarus ir, be to, neužduodančiai nereikalingų klausimų.

Išvados

Vokietijos pastangomis ES priėmė naująją CA strategiją, kurioje deklaruojamas pagrindinis ES interesas regione – stabili, demokratiška ir ekonomiškai klestinti CA. Taip ES pareiškė, kad CA yra viena iš prioritetinių jos užsienio politikos krypčių.

Detalesnė dokumento analizė atskleidė kiek kitokią regioninio saugumo problemų formuluotę, perkeliančią nestabilumo židinius už regiono ribų. Suprantamas šiame kontekste Afganistano paminėjimas, tačiau kelia klausimų nuorodų į Pakistaną, o ypač į Iraną, tikslingumas.

Naujoje strategijoje pateiktas teorinis dilemos „arba dvišalis, arba regioninis bendradarbiavimas“ sprendimas – siūlomas šių dviejų požiūrių balansas: vienos problemos būtų sprendžiamos dvišaliu pagrindu, o kitos deleguojamos į regioninį lygmenį. Yra prielaidų manyti, kad sprendimas veiks ir praktikoje.

Tačiau dokumento svarba daugiau deklaratyvi. Kaip strategijai, jam trūksta konceptualumo, gilesnės vykdytos politikos analizės, darbinių išvadų, kurios ir turėtų tapti naujos, veiksmingos ir konkurencingos strategijos pagrindu. Perskaičius dokumentą, darosi neaiški jo paskirtis ir vieta ES dokumentų sistemoje. Jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo TACIS programos rėmuose kas ketveri metai rašomo Pagalbos CA strateginio dokumento, nebent tuo, kad jame detaliai aptartas biudžeto paskirstymas veiklos sferoms, konkretizuoti projektai ir pan. Kaip tik šiuo metu ES finansuojami TACIS projektai Centrinėje Azijoje vykdomi vadovaujantis tokiu dokumentu (Central Asia Regional Strategy Paper 2007-2013), priimtu 2006 m. pabaigoje. O politinė strategija vis dėlto yra bendresnio pobūdžio dokumentas ir būtų logiška jį svarstyti ir priimti pirmiau negu darbo strategiją. Taigi - vežimas prieš arklį. Kita vertus, kada nors juk reikia pradėti. Geriau jau vėliau negu niekada.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras