„Rusija pradėjo bombarduoti Gruziją“. „Rusija ir Gruzija – ant naujo karo slenksčio“. Taip ir dar baisiau Vakarų spauda aprašo pirmadienio incidentą, kai Rusijos naikintuvai numetė beveik toną sveriančią ir nesprogusią bombą į už 65 kilometrų nuo Tbilisio esantį daržovių lauką.

Apskritai šio incidento aplinkybės ir tuo labiau priežastys neaiškios. Gruzijos ekspertai nustatė, kad bomba ar raketa buvo paleista iš Gruzijos oro erdvę pažeidusio Rusijos naikintuvo Su-24, kokių gruzinai neturi. Ji buvo aprūpinta kovine fugasine dalimi su 140 kilogramų trotilo. Tokia raketa galėjo pridaryti daug žalos už kelių kilometrų esančiam Citelubanio kaimui, bet, laimei, nesprogo.

Rusijos pareigūnai tvirtina, kad jos lėktuvai neskraidė minėtame rajone ir Gruzijos sienos nepažeidė, tad ir jokios bombos nenumetė. Rusijos užsienio reikalų ministerija apkaltino Tbilisį provokacija, kuria siekiama sužlugdyti vykstančias Gruzijos ir Osetijos derybas. Ginčytinose Gruzijos teritorijose esantys Rusijos taikdariai kol kas nenustatė, kam priklauso užtaisas.

Todėl italų „La Stampa“ ironiškai pradeda savo straipsnį: galbūt bomba, gal raketa, gal iš rusų lėktuvo iškrito netyčia, gal pamesta, gal paleista kaip perspėjimas, gal nutaikyta į Goryje esančią radiolokacinę stotį, gal iš viso nieko neįvyko... Nepaisant neaiškių incidento aplinkybių, surimtėja laikraščio apžvalgininkas, įvykis dar kartą patvirtina, kad tarp Rusijos ir Gruzijos perbėgo juoda katė. Atskaitos taškas – tas 2003-ųjų lapkritis, kai po „rožių“ revoliucijos į valdžią atėjo vakarietiško išsilavinimo ragavęs Michailas Saakašvilis, ir Gruzija iš Rusijos farvaterio perplaukė į amerikietiškąjį. V. Putinas tai suprato kaip neišvengiamą pokytį, tačiau savo užrašų knygelėje pasižymėjo ir nuostolius, ir galimas politines pajamas.

Sovietiniais laikais, tęsia „La Stampa“, niekas neteikė didelės reikšmės respublikų sudėtyje esančių sienoms, nes viskam dirigavo Maskva. Suirus Sovietų Sąjungai, šios sienos tapo dažnų konfliktų zonomis, ir šia prasme buvusioje posovietinėje erdvėje tebepirmauja Gruzija. Zviadas Gamsachurdija buvo griežtos linijos šalininkas, ir 90-ųjų pradžioje pasiuntė gruzinus į respublikos pakraščius daryti tvarkos. Eduardas Ševardnadzė sugebėjo šią problemą užglaistyti, laviruodamas tarp lojalumo Maskvai ir naujo kurso į Vakarus. Ryžtingas Tbilisio noras sukti į ES ir NATO, kai prieš ketverius metus prie vairo stojo Michailas Saakašvilis, Pietų Osetiją ir Abchaziją paskatino šlietis prie Rusijos. Rusija pasišovė tarpininkauti šiame ginče, prie konflikto linijų palikdama savo kariuomenę ir taikdarius. Nors dabar Rusijos kariuomenė beveik išvesta, tačiau vadinamieji taikdariai regiono lyderiams kelia susirūpinimą. Štai ir dabar, Gruzijos ekspertų teigimu, rusiškas naikintuvas pakilo iš Šiaurės Osetijos mieste Mazdoke esančios bazės. Galėjo pasikartoti šių metų kovą įvykęs Kodorio tarpeklio kaimų apšaudymas iš rusiškų pabūklų „Grad“ ir Rusijos naikintuvų antskrydžiai.

Taigi, V. Putinas šiame žiauriame žaidime turi galingą kortą – Šiaurės Osetiją ir Abchaziją. Ja jis mosuoja, kai pradedama kalbėti apie Kosovo nepriklausomybę ar Padnestrės grįžimą į Moldovos sudėtį. Dabar Maskva ją naudoja, teigdama, kad Tbilisis pats įvykdė minėtą provokaciją, siekdamas niekais paversti bendros komisijos Gruzijos ir Osetijos konfliktui sureguliuoti darbą.

Tačiau, kaip pastebi Londono „Daily Telegraph“, Gruzijos vadovus šis incidentas dar labiau pastūmės į Vakarų glėbį. Dabar Gruzija gali sutikti su JAV pasiūlymu ir Kaukaze dislokuoti savo Priešraketinės gynybos sistemas, nes juk ten esančios sovietinio tipo radiolokacinės stotys neužtikrina oro erdvės saugumo. Dėl šio amerikietiško „skydo“ Rusija atsisakė vykdyti įprastinės ginkluotės Europoje sutartį, taip atrišdama sau rankas permesti savo kariuomenę, kur panorės, smogti raketomis tam, kas su ja nesutiks. Iš tikrųjų, viena numesta bomba dar nereiškia karo. Tačiau šis incidentas parodo, kokio karščio lygį pasiekė įtampa tarp Rusijos ir Gruzijos. Tiesa, apžvalgininkai patikslina: Kaukazo karas – tai karas tarp Rusijos ir Amerikos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.