Rugpjūčio 7 d. iš Gruzijos atėjo nerimastingi pranešimai. Šalies prezidentas Michailas Saakašvilis pranešė, jog į Gruzijos oro erdvę įsiveržęs Rusijos karinių oro pajėgų naikintuvas Su-24 iššovė raketą, kuri nukrito Gruzijos teritorijoje, netoli Citelubanio kaimo (apie 65 km į šiaurės vakarus nuo Tbilisio).

Minėtoji teritorija yra taip vadinamoje „gruzinų – osetinų konflikto zonoje“ – visai šalia nepriklausomybės nuo Gruzijos siekiančios Pietų Osetijos respublikos sienų. Raketa nesprogo ir jokių nuostolių nepadarė, tačiau Gruzijos pusė apkaltino Maskvą atlikus „agresijos aktą“, siekiant destabilizuoti padėtį šioje Pietų Kaukazo valstybėje.

Rusija savo ruožtu paneigė bet kokį savo karinių pajėgų dalyvavimą šiame incidente ir apkaltino Tbilisį surengus provokaciją, kurios tikslas buvo diskredituoti Rusiją. Panašius pareiškimus paskelbė ir Rusijos remiama separatistinė Pietų Osetijos vyriausybė.

Tai jau ne pirmas incidentas, į kurį įsivelia Rusija ir Gruzija. Šių metų kovo mėnesį jau buvo kilusi panaši situacija, kai Rusijos sraigtasparniai taip pat iššovė kelias raketas į Gruzijos kontroliuojamą Kodorio tarpukalnę Abchazijoje. Apskritai, 2004 m. Gruzijos prezidentu išrinkus M. Saakašvilį ir šaliai pradėjus sparčiai orientuotis į Vakarus, Maskvos – Tbilisio santykius ištiko krizė.

Galima prisiminti pernykštę „šnipų krizę“, kai Gruzija apkaltinusi šnipinėjimu išsiuntė iš šalies keturis Rusijos diplomatus, o atsakydama Rusija atšaukė savo ambasadorių Gruzijoje, nutraukė oro, jūrų ir pašto susisiekimą ir deportavo kelis tūkstančius gruzinų iš savo teritorijos. Tačiau pagrindiniu įtampos šaltiniu lieka separatistiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos siekiai, kuriuos remia Rusija ir su kuriais negali susitaikyti Gruzija.

Tbilisis deklaruoja siekį išlaikyti šalies teritorinį vientisumą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, byrant TSRS, Abchazija ir Pietų Osetija išsikovojo de facto nepriklausomybę nuo Gruzijos ir buvo beveik visiškai nekontroliuojamos centrinės valdžios. Po „Rožių revoliucijos“ naujoji Gruzijos valdžia vienu prioritetinių savo tikslų paskelbė efektyvios centrinės valdžios nepaklusniose provincijose įvedimą. 2004 m. jai sėkmingai pavyko „susigrąžinti“ Adžarijos provinciją, dabar siekiama tą patį padaryti ir likusiuose dviejuose regionuose. Gruzinai sutinka pripažinti Abchazijai ir Pietų Osetijai autonomijų statusą, tačiau tik Gruzijos sudėtyje.

Tuo tarpu Rusija pirmiausia siekia išlaikyti kaip įmanoma didesnę įtaką Pietų Kaukazo regione, kuris yra prie pat neramių Rusijos regionų - Čečėnijos, Ingušijos, Dagestano. Rusija prieštarauja Tbilisio ketinimams įstoti į ES ir, ypač, į NATO, kadangi tai iš esmės reikštų šios šalies negrįžtamą įtraukimą į Vakarų orbitą ir ženklų Rusijos įtakos regione mažėjimą. Todėl Rusija separatistiniams regionams Gruzijoje teikia ne tik moralinę (palaiko jų pretenzijas atsiskirti), bet ir ekonominę paramą - jų užsienio prekyba labai priklausoma nuo Rusijos, o Rusijos rublis vartojamas kaip atsiskaitymo priemonė.

Šie konflikto židiniai suteikia Maskvai papildomą spaudimo priemonę, juose dislokuojant savo kariuomenę, prisidengiant „taikos palaikymo“ misijomis. Be to, neišspręsti konfliktai yra didelė kliūtis Gruzijai siekiant integruotis į Vakarų struktūras, kadangi i jas priimamos tik teritorinių ginčų neturinčios valstybės. Taigi Rusijai šiandien naudingesnis yra status quo išlaikymas, negu konfliktų išsprendimas.

Patys separatistiniai regionai šiuo metu patiria savotišką „įkaitų“ dalią. Byrant TSRS jų priešinimąsi Gruzijai nulėmė abchazų ir osetinų nacionalizmo pakilimas ir baimė prarasti turėtą autonomiją (Pietų Osetijos autonomijos statusas buvo panaikintas 1991 m.). Dabartiniu metu provincijos yra pernelyg priklausomos nuo Rusijos ir yra priverstos vykdyti jai palankią politiką. Taip pat separatizmą kursto ir pusiau autoritariniai abiejų regionų lyderiai Eduardas Kokoity ir Sergejus Bagapšas, bijantys prarasti savo valdžią.

Savo interesų Pietų Kaukazo regione turi ir JAV, šiuo metu laikančios Gruziją svarbia sąjungininke. Amerikiečių kariniai instruktoriai padeda rengti Gruzijos karius, taip pat neoficialiai kalbama ir apie galimybę Gruzijoje dislokuoti JAV kuriamo priešraketinio skydo elementus. Savo ruožtu gruzinai yra vieni iš ištikimiausių JAV koalicijos partnerių Irake ir Afganistane.

Taigi interesų katilas Kaukaze kunkuliuoja, o stabilumas regione atrodo nelengvai pasiekiamas. Nors, kaip rašė britų dienraštis „The Guardian“, karai Kaukaze dažnai prasideda nepaaiškinamais įvykiais, visgi šįkart nepanašu, kad naikintuvo į daržovių lauką paleista raketa peraugtų į rimtą konfliktą. Greičiausiai tai yra dar vienas Rusijos bandymas patikrinti Gruzijos ir Vakarų reakciją į netikėtas provokacijas.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.