Rusijos pretenzijos į Arkties vandenyno gelmių turtus pasaulyje sukėlė didžiulį ažiotažą. Neseniai atsinaujinęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų, atrodo, virsta „lediniu“ karu; šįkart jis iš kosmoso aukštybių persikelia į vandenynų gelmes. Taip tarp Rusijos ir JAV kylančią naują konfrontacijos bangą vadina Londono laikraštis „The Times“.

Kas iš to išloš? Ar tikrai ginčas dėl šių turtų tik komercinis, o ne politinis?

Rusija įžiebė ginčą 

Skandalas kilo, kai rugpjūčio 2 d. Rusija pasiuntė savo batiskafą į daugiau kaip 4 kilometrų (tiksliau – 4261 metro) gylį netoli Šiaurės ašigalio. Dugne rusų mokslininkai, tarp kurių buvo ir Dūmos narių – „Vieningosios Rusijos“ frakcijos atstovų, paliko iš titano Kaliningrade pagamintą Rusijos vėliavą, pareiškę, kad ši gelmių teritorija, prilygstanti dviem Prancūzijoms (apie 1,2 mln. kv. km), yra žemyno ir Rusijos valstybės tąsa, tad ir jos turtai priklauso jai. Maskva tvirtina, kad Arkties šelfe gali būti daugiau kaip 10 milijardų tonų naftos ir dujų, kurių vertė – apie 100 mlrd. JAV dolerių.

Ginčytiname vandenyno rajone dirbo Rusijos ekspedicija „Arktika 2007“ iš Murmansko, kurios darbai Maskvai kainavo apie 100 milijonų rublių.

Politinė Kremliaus vadovybė, kaip tvirtina Vakarų spauda, įsitikinusi, kad lėšų gailėti nereikia. Ekspertų nuomone, 2,5 mlrd. tonų naftos ir 7,5 mlrd. tonų dujų netoli Šiaurės ašigalio leistų Rusijai užsitikrinti pirmą vietą tarp pasaulio energijos tiekėjų. Dabar ji pirmauja pagal dujų gavybą ir yra antra po Saudo Arabijos pagal naftos eksportą. Arkties vandenyno telkinių eksploatacija jai leistų šių energijos išteklių apimtį padidinti 20 proc. Taigi nafta šios dienos kainomis Rusijos iždą papildytų 1 trilijonu JAV dolerių, o dujos – apie 3 trilijonais eurų.

Tačiau tai – tik teoriniai apskaičiavimai. Pradėti numatomų telkinių eksploataciją trukdo ir atšiaurios sąlygos, ir teisiniai labirintai.              

Per teisinį labirintą

Pagal 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų konvencijos (Amerika jos taip ir neratifikavo) 76-ąjį straipsnį penkios šalys, kurios nusitęsia už poliarinio rato, turi teisę eksploatuotiteritoriją per 200 jūrmylių nuo valstybės sienų. Šiaurės ašigalio nė viena valstybė nepasiekia, tad ir didžiuliai Arkties vandenyno plotai nepriklauso niekam.

Rusija bando pagrįsti jo gelmių nuosavybę, teigdama, kad iki tyrinėjamų vietų plyti Lomonosovo gūbrys, nusitęsiantis nuo Sibiro pusiasalio. Atsakydamas į šį teiginį, Kanados užsienio reikalų ministras ironizavo: „Dabar ne penkioliktas amžius. Negalima bastytis po pasaulį, smaigstyti vėliavas ir šaukti, kad tai mūsų teritorija…“

Kol kas intensyviau Arkties vandenyno turtus šiemet pradėjo eksploatuoti tik Norvegijos kompanija „Snohvit“, ištyrusi apie 16 mlrd. kubinių metrų dujų telkinius. Kur kas didesni dujų ištekliai išžvalgyti Barenco jūroje esančiame Štokmano telkinyje, priklausančiame Rusijai – 3,5 trilijono kubinių metrų. „Gazprom“ koncernas, kaip rašo laikraštis „Wirtschafts Woche“, iki 2013 m. ketina pradėti jų išgavimą. Trukdo tik didžiulis gręžinio gylis – 330 metrų, tad koncernui gresia milžiniškos eksploatacijos išlaidos (apie 15 mlrd. dolerių). Vis dėlto, artėjant pasauliniam energijos išteklių badui, tokie kaštai nei vienos iš penkių aplink Arkties vandenyną esančių valstybių nė kiek negąsdina.

„Rykliai“ Arkties vandenyne

Į Rusijos iššūkį iškart sureagavo Jungtinės Valstijos. Dar liepą Vašingtone įvyko trijų dienų mokslo ir karinių žinybų atstovų pasitarimas. Jame buvo akcentuota, kad Arkties vandenynas ir jo turtai yra pasaulinė nuosavybė, o į jo dugną įbesta valstybinė vėliava dar nenustato tos valstybės teisių. Kanada, taip pat pakilusi į varžytynes dėl Arkties, teigia, kad niekas neturi teisės uzurpuoti kitų šalių teisės į vandenyno šelfą. Šitai taikoma ne tik Rusijai. Prieš kelis dešimtmečius, kai Amerikos ledlaužis įplaukė į Kanadai priklausančių salų akvatoriją, kilo didelis skandalas. Į Arkties turtus taip pat pretenduoja Danija ir Norvegija.

Maskva sulaukė ne vien protestų. Antai JAV pirmadienį iš Sietlo uosto į Arkties vandenyną išplaukė sunkusis ledlaužis „Healy“ – vienas iš trijų tokio tipo Amerikos laivų, esančių karinės pakrančių apsaugos tarnybos žinioje. Jo tyrimams Arktyje Amerikos kongresas žada skirti 100 mln. dolerių. Šio ledlaužio paskirtis – tirti globalinio atšilimo procesus Arkties vandenyne ir jų įtaką mūsų planetos klimatui. Šįkart misija papildyta Kongreso nacionalinės mokslo tyrimų tarybos suformuluota nuostata, kad „dėl Aliaskos geografinės padėties JAV yra arktinė valstybė, turinti savo geopolitinių, ekonominių ir mokslinių interesų, ir jos interesų saugumas Arktyje turi būti apgintas.“

Norvegija jau anksčiau pasiuntė savo ekspediciją į Arkties vandenyną.

O štai prieš keletą dienų ir Danija išsiuntė į Šiaurės ašigalį ekspediciją rinkti geologinių duomenų, kad galėtų patvirtinti savo pretenzijas į povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, kurio tąsą į Arkties vandenyną savinasi Rusija. Ekspedicija truks maždaug mėnesį. Mokslininkai tikisi įrodyti, kad kalnagūbris yra Danijai priklausančios Grenlandijos tęsinys. Tai paremtų Danijos pretenzijas į galimas naftos ir dujų atsargas šiame rajone. 45 mokslininkai iš šiaurės Norvegijos išplaukė švedų ledlaužiu „Oden“. Jie beveik penkias savaites tyrinės rajoną tarp 83 ir 87 laipsnio platumos į šiaurę nuo Grenlandijos, kuri yra autonominė Danijos teritorija. „Už Farerų salų ir Grenlandijos nustatyti penki potencialūs ginčijami rajonai, įskaitant Šiaurės ašigalį“, – oficialiame tinklalapyje rašo Danijos mokslo, technologijų ir plėtros ministras Helge Sanderis.

O ekologija?

Karas dėl Arkties vyksta labai įdomiu metu: pasaulyje vis labiau baiminamasi globalinio atšilimo. Mokslininkų įrodyta, kad Arkties ir Antarkties ledynai pamažu šyla, jie traukiasi link ašigalių. Štai kodėl visi panūdo „griebti jautį už ragų“.

Nerimą kelia ir tai, su kokia aplinkos saugos atsakomybe Arkties turtus ketina eksploatuoti Rusija. Britų laikraštyje „The Sunday Times“ žinomas BBC žurnalistas Rodas Liddle‘is rašo, kad „Rusija vienintelė pasaulyje valstybė, kuri savo teritorijoje vykdo pasibaisėtinus ekologinius nusikaltimus. Prisiminkime Aralo jūros likimą arba Baikalo katastrofą... Arktis gali patekti į kieno nors kito – kad ir Čado, bet tik ne į Rusijos rankas...“ – ironizuoja autorius. Jis siūlo sandėrį su Rusija: Šiaurės ašigalį ji gaus tik tuomet, kai atkurs Aralo jūrą iki buvusių jos krantų ir nutrauks Sibiro ekologinį irimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.