Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  JAV ir Europos santykiai po Schroederio, Chiraco, Blairo

Arūnas Spraunius
2007 08 22

Taip formuluojant, turbūt derėtų pridurti: „...ir po Busho.“ Ne vien todėl, kad tai daugmaž ta pati politikų karta. Ponui George‘ui W. Bushui tiesiog tektų „persitvarkyti“, jei jo tikslas būtų vien taikymasis prie naujos Europos politikų kartos konjunktūros. Ilgalaikėje perspektyvoje kartų ar kokia kita konjunktūra vis dėlto nėra svarbiausia, viską nulemianti aplinkybė. Senojo ir Naujojo pasaulių politinio elito santykiai visais laikais buvo gerokai turiningesni už bet kokią formalią schemą.

Be abejo, daug lemia žiniasklaidos spėliojimai ir „naujųjų“ retorika, nes santykių niuansų pokyčių visada galima tikėtis. Britų BBC cituoja į pirmąjį vizitą Amerikoje išsiruošusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Gordono Browno pareiškimą, kad pasaulis skolingas JAV už jų lyderystę kovoje su tarptautiniu terorizmu. Prieš pirmąsias derybas su JAV prezidentu George‘u W. Bushu Britanijos ministras pirmininkas Amerikos ir Didžiosios Britanijos ryšį pavadino svarbiausiais dvišaliais santykiais. Ko nors kito iš britų premjero „po Tony Blairo“ kažin ar galima tikėtis, bet dabartinio britų užsienio reikalų ministro užuomina, kad dvi šalys užsienio politikoje nebebus „susiglaudusios klubais“, jau įdomesnė.

JAV lyderis naująjį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką sutiko prezidento rezidencijoje Kemp Deivide ir kalbėjosi apie Iraką, Darfūrą ir įstrigusias pasaulinės prekybos derybas. Prieš vizitą G. Brownas dar kartą paneigė gandus, kad ketina riboti Londono ir Vašingtono ryšius dėl nepasitenkinimo Irako karu. Pasak G. Browno, abi šalis sieja bendra istorija, vertybės ir idealai ir tai geriausiai padeda reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip branduolinės ginkluotės platinimas, skurdas, klimato kaita ir pasaulinis ekstremizmas.

G. Brownas į Ameriką vyko su penkių punktų planu dėl karo draskomo Sudano Darfūro regiono. Žiniasklaidoje taip pat rašyta, kad šiam planui pritarė ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tarp tų punktų – parama Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijai dėl kuo skubesnio bendrų JT ir Afrikos Sąjungos pajėgų dislokavimo Darfūre, ugnies nutraukimas taikos procesui išjudinti ir ekonominės pagalbos paketas šiam regionui.

Nežinia, sutapimas ar ne, tačiau beveik iškart po šio pranešimo JT Saugumo Taryba pritarė 26 tūkstančių karių ir policininkų dislokacijai Darfūre ir leido pajėgoms panaudoti jėgą ginant Sudano vakarų regiono civilius. JT ir Afrikos Sąjungos pajėgos sieks numalšinti smurtą Darfūre, kur per pastaruosius ketverius metus buvo nužudyta apie 200 tūkstančių, o į pabėgėlių stovyklas gyventi priverstinai persikėlė daugiau nei 2,1 mln. žmonių. JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas rezoliucijos patvirtinimą pavadino istoriniu ir neturinčiu precedento bei pabrėžė, kad misija atneš aiškių teigiamų pokyčių. Kadangi prognozuojama, jog ši kampanija vien per pirmus metus atsieis daugiau kaip 2 milijardus JAV dolerių, o didžiausi humanitarinių misijų donorai yra Vakarai, gali būti, jog britai atliko ar prisidėjo atliekant parengiamąjį darbą, kad toks JT Saugumo Tarybos nutarimas būtų priimtas. Taigi galbūt Amerikoje pristatydamas savo penkių punktų planą ponas G. Brownas „žinojo, ką sako“. O kadangi šmėkštelėjo Prancūzijos prezidento pavardė ir šis planas pristatytas ne kur kitur, o Jungtinėse Valstijose, tai gali būti Senojo ir Naujojo pasaulių naujo bendradarbiavimo stiliaus ženklas ar užuomina. Galbūt Vakarai dabar imasi praktikos iš pradžių koordinuoti, o paskui reklamuoti.

Kitas naujas svarbios Senojo žemyno valstybės Prancūzijos lyderis N. Sarcozy pradėdamas savo kadenciją iškart pareiškė, kad „Prancūzija visada bus jūsų [Amerikos] pusėje, kai jums to reikės“, jis taip pat yra pavadinęs JAV „didingiausia pasaulio demokratija.“ Analitikai teigia, jog galima tikėtis, kad naujasis Prancūzijos vadovas stengsis daugiau bendradarbiauti su amerikiečiais sprendžiant tarptautines krizes (pavyzdžiui, Irano branduolinės programos klausimą ar krizę Darfūre). Vis dėlto net ir tvirtindamas, kad JAV ir Prancūzija yra draugai, N. Sarkozy pabrėžia, kad „draugai turi teisę galvoti skirtingai.“ Tai primena dabartinio britų užsienio reikalų ministro užuominą dėl „susiglaudusių klubais“ būvio pabaigos užsienio politikoje. Senojo žemyno politikoje lingvistiniai niuansai svarbūs. Posakis „susiglaudusios klubais“ kelia pagundą ironizuoti, bet jis taip pat gali reikšti ir „tik“ tokius pat glaudžius, bet laisvesnius, ne vien aklai koordinuojamus partnerių santykius.

Atrodo, kad dabartinis Didžiosios Britanijos elitas bent retorikos lygmeniu nelabai skiriasi nuo Prancūzijos. „Po T. Blairo“ tai būtų naujovė.

Be abejo, retorika ne visada atspindi tikrąją reikalų padėtį, vis dėlto tam tikrų niuansų ir tendencijų požymių galima įžvelgti. Birželio viduryje susitikęs su Prancūzijos prezidentu, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pareiškė manąs, kad Prancūzijos asmenyje Gruzija Europoje įgijo labai rimtą ir stiprią sąjungininkę. M. Saakašvilio teigimu, N. Sarkozy pozicija Gruzijos atžvilgiu yra visiškai tiksli ir principinė, tokios neturėjo nė vienas Prancūzijos vadovas. Gruzijos santykius su Amerika galima apibūdinti kaip labai gerus, ši šalis yra labai nuosekli Amerikos kovos su terorizmu sąjungininkė, liepos viduryje padidinusi savo karių kontingentą Irake nuo 850 iki 2 tūkstančių, tad tolesnę loginę seką tarsi ir nesunku atsekti.

Pagaliau dar viena žiniasklaidos pastebėta aplinkybė: pats turintis žydiško kraujo (jo senelis, motinos tėvas, buvo žydas), N. Sarkozy yra laikomas pačiu palankiausiu Izraeliui Prancūzijos vadovu nuo pat 1958 metų. Kaip vieną iš savo užsienio politikos prioritetų jis išsikėlė uždavinį „nukalti tvirtesnius ryšius su Izraeliu.“ Vargu ar verta priminti, kad pastarojo santykiai su Amerika irgi labai glaudūs.

Galbūt subtilesnė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel padėtis – ponas Gerhardas Schroederis paliko tam tikrą palikimą (tiesą pasakius, Jacques‘as Chiracas Prancūzijoje paliko beveik tokį pat), kurį norom nenorom tenka koreguoti laviruojant. Aišku, galima daryti prielaidą, kad naujasis Prancūzijos prezidentas atrodo ryžtingesnis nei Vokietijos kanclerė, tačiau tai – tik politinio stiliaus (ar metodo) klausimas. Vokietijos pirmininkavimas ES pirmą šių metų pusmetį parodė, kad kanclerės aktyvumas buvo rezultatyvesnis, nei buvo galima tikėtis. Vokietijos santykiai su Amerika, atrodo, įgyja rutininį pavidalą be skambių pro ar contra pareiškimų, ir tai veikiausiai tenkina abi puses. Šių metų pradžioje pristatydama savo šalies pirmininkavimo ES gaires, kanclerė pabrėžė partnerystės su JAV reikšmę, ypač būtinybę naikinti prekybos kliūtis. Didžiausias Vokietijos užsienio politikos rūpestis vis dėlto yra santykių su Lenkija pagerinimas.

Nepaisant globalios ir postmodernios tikrovės realijų, kai balso teisę lyg ir turi kiekvienas, Senojo ir Naujojo pasaulių politinis elitas kartu su sąjungininkais sprendžia viso pasaulio problemas. Sprendžia, kaip pajėgia ar kaip leidžia aplinkybės. Bet akivaizdu, kad įtikinamai tuo užsiimti tiesiog daugiau nėra kam.

Pagaliau – ir tai labai svarbu – besiformuojanti Senojo žemyno politinė tradicija leidžia Amerikai palaikyti specifinius ir ne tokius jau nereikšmingus santykius ne tik „po Schroederio, Chiraco, Blairo“, bet ir su praktiškai visų ES šalių politiniu elitu. Valstybės dydis svarbu, bet „lemtinga“ jo įtaka mažėja. Prisimenant ES patirtį, galima remtis, tarkime, praėjusiais metais, kai Bendrijai vadovavusios Austrija ir Suomija tvarkėsi santūriau ir rezultatyviau negu prieš tai pirmininkavusi Didžioji Britanija, tik šiaip ne taip įstengusi „įkalbėti“ visas nares susitarti dėl finansinės perspektyvos iki 2012-ųjų. ES pirmininkavusi pragmatiška Suomija dėl Turkijos tik konstatavo, kad derybose dėl Kipro problemos persilaužimo nėra, bet nedarė jokių kategoriškų pranešimų nė į vieną pusę, tuo pat metu mėgindama pagelbėti Turkijai išlaviruoti procedūriniuose ES derybų reglamento labirintuose.

ES politika kryptingai ir be ypatingų iliuzijų suka pragmatizmo link. Sąjungos žemės ūkio komisarė Marianna Fischer Boel interviu „Financial Times“ sakė, kad vis didesnis skaičius ūkininkų turės susirasti antrą darbą, kai 2013 metais ES sumažins subsidijas. Tokie pareiškimai turbūt šiurpina prie subsidijavimo įpratusius Senojo žemyno ūkininkus ir pradedančius prie jo įprasti jų kolegas iš naujųjų ES šalių. Bet komisarė labai anksti pradeda kalbėti apie tai, kas tolesnėje ateityje veikiausiai neišvengiama – nuožmią konkurenciją ne tik Sąjungos viduje, bet ir visame pasaulyje.

Europa vienijasi ir tuo pat metu diskutuoja dėl to vienijimosi ribų ir santykių su sąjungininkais. Amerika elgiasi lygiai taip pat, ir tai galima laikyti vakarietiškos demokratijos tradicija, tebeveikiančia abipus Atlanto – ateitis vis vien priklausys tiems, kas sugebės save ir pasaulį vertinti sistemiškai ir be iliuzijų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras