Europos Sąjunga tikisi, kad nauji dujotiekiai, kuriuos ji planuoja nutiesti, padės atgniaužti Maskvos kumštį, spaudžiantį visus gamtinių dujų tiekimus į Europą, teigia JAV savaitraštis „Business Week“.

Pasak savaitraščio, rugpjūčio pradžioje kilęs Minsko ir Maskvos ginčas dėl įsiskolinimo už dujų tiekimą vėl priminė situacijas, kai ES tapdavo Rusijos ir jos kaimynių ginčų įkaite. Tai žymi naujos Europos Sąjungos tikrovės pradžią: Rusija suvokė savo energetinį pranašumą ir nesigėdydama naudosis juo kaip argumentu spręsdama vietinius nesutarimus. Naujieji įvykiai daugeliui atvėrė akis – tapo aišku, kad jei Kremlius tokiu būdu imsis „pramušinėti“ savo interesus ne tik artimiausių kaimynų teritorijoje, Europa taps labai pažeidžiama, teigia „Business Week“.

Pasak leidinio, visiškai suprantama, kodėl jau pusantrų metų Europa gana aktyviai bando spręsti naujų dujotiekių tiesimo problemą. Jau pritarta kai kurių iš jų, numatomų statyti pietinėje žemyno dalyje, projektams. ES tikisi, kad naujieji vamzdynai padės diversifikuoti energijos išteklių tiekimo maršrutus ir išvengti dujų tiekimo spaudimui jautrių Rusijos kaimynių teritorija, o jei pavyks – apeiti ir pačią Maskvą.

Nieko nuostabaus, kad ES bandymai diversifikuoti savo energetinį balansą Rusijai labai nepatinka, ir ji neslepia siekio torpeduoti šias pastangas. Antai gegužės mėnesį buvo smogtas stiprus smūgis pačiam garsiausiam ES projektui – iš Centrinės Azijos numatomam tiesti „Nabucco“ dujotiekiui. V. Putinas asmeniškai išvyko į Centrinės Azijos šalis ir pasirašė sutartis su Turkmėnija ir Kazachstanu dėl rusiško dujotiekio statybos. Jis Rusijai suteiks prieigą prie didžiosios šio regiono resursų dalies, o juo tiekiamas dujas su milžinišku antkainiu bus galima perpardavinėti Europai.

„Rusijai reikia užsitikrinti saugią paklausą, tai yra, garantijas, kad esantys anoje vamzdžio pusėje būtinai pirks dujas, – tvirtina Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo problemų instituto Berlyne energetikos ekspertas Friedemannas Muelle. – Vyksta žodžių karas, ir Putinas kiekvieną dieną demonstruoja, kad jo pozicijos šiame žaidime yra stiprios. Mums būtina prisitaikyti prie naujo jėgų balanso.“

Dujų badas

Energetinių išteklių eksporto apimtimis (naftos – 7 mlrd. barelių per parą, dujų – 216 mlrd. kubinių metrų per metus) Rusija užima antrąją vietą pasaulyje. Europos Sąjunga, žinoma, labiausiai nerimauja dėl dujų, rašo „Business Week“.

Pagal vartojimo didėjimo tempus gamtinės dujos Europoje užima pirmąją vietą: JAV energetikos informacijos administracijos duomenimis, vien per praėjusį dešimtmetį dujų vartojimas Europoje išaugo 42,3 proc. Kasmet europiečiai sudegina 506 mlrd. kubinių metrų dujų, daugiausia jų suvartojama Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Rusijos dalis Vokietijos energetiniame balanse sudaro 46, Italijos – 32, Prancūzijos – 21 proc. Iš viso Rusija užtikrina nuo 25 iki 40 proc. Europos dujų poreikių (šie skaičiai nuolat svyruoja). Antroje vietoje – Norvegija (17 proc.), trečioje – Alžyras (10 proc.).

Nors bendras gamtinių dujų vartojimas Europoje visą laiką augo, jų gavyba vietinėse verslovėse nesulaikomai mažėjo. Ekspertai vieningai tvirtina, kad netrukus Europoje svarbiausiu energijos šaltiniu bus nebe nafta, o dujos. JAV globalių verslo studijų centro analitikas Fariborzas Ghadaras mano, kad iki 2030 m. Europa bus priversta importuoti 80 proc. reikiamų dujų.

„Su tikrove sunku ginčytis. Kur yra dujų? Rusijoje ir Irane. Būtent ten yra didžiausios jų atsargos. Ir šiandien galime tvirtai pasakyti, kad rusai laiko jas sugniaužę kumštyje“, - teigia jis.

Pietų Europoje – „naftos mazgas“

Dujų rinka stipriai skiriasi nuo naftos rinkos. Nafta perkama ir parduodama tikroje pasaulinėje rinkoje. Prireikus jos galima nusipirkti, pavyzdžiui, Singapūre ar Roterdame, nerizikuojant patekti vieno kurio tiekimų šaltinio priklausomybėn, rašo „Business Week“.

Nemažą suvartojamos naftos dalį ES taip pat gauna iš Rusijos, tačiau, pasak analitikų, su nafta rusai žaidžia atsargiau – daugiausia dėl to paties rinkos faktoriaus. Tačiau Europos Sąjunga veikia ir šioje srityje: ji remia kelių naujų naftotiekių projektus. Jais kaip ir anksčiau tekės rusiška nafta, tačiau vamzdynų maršrutai apeis Ukrainos ir Baltarusijos teritoriją. Jie tiesesniu keliu bus nukreipti į Pietų Europą, kuri, iš visko sprendžiant, taps svarbiausiu likusių ES šalių energetikos mazgu.

Sausį Makedonija, Bulgarija ir Albanija pasirašė susitarimą tiesti per Balkanus tūkstančio kilometrų ilgio naftotiekį. Juo rusiška nafta bus perpumpuojama iš Juodosios jūros baseino į Viduržemio jūros regiono šalis.

Jau kitąmet planuojama pradėti naftotiekio iš Bulgarijos Burgo uosto į Šiaurės Graikijos Aleksandropolio miestą statybą. Jos imasi Graikijos ir Rusijos bendrovės. Planuojama, kad jis pradės veikti 2011 m. ir kasmet į Graikiją tieks po 20 mln. tonų naftos.

O balandžio pradžioje Kroatija, Italija, Rumunija, Serbija ir Slovėnija pasirašė kitą susitarimą – jos nutarė kartu tiesti vadinamąjį transeuropinį 1400 kilometrų ilgio naftotiekį nuo Juodosios jūros iki Triesto uosto Italijoje. Iš jo į jau veikiančius naftotiekius, tiekiančius naftą Austrijai, Čekijai ir Vokietijai, kasmet bus perpumpuojama iki 40 mln. tonų „juodojo aukso“.

„Nabucco“ viltys

Specialistų teigimu Rusijai vis šie projektai iš esmės tinka, nes jie – tik nauji rusiškos naftos pristatymo ES vartotojams keliai. Įtampą kelia tik tai, kad ES ryžtingai remia „Nabucco“ dujotiekį.

3300 kilometrų ilgio „Nabucco“ vamzdynas turėtų prasidėti ties Kaspijos jūra ir pasibaigti Austrijoje, pakeliui kirsdamas Turkiją, Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. 4,6 mlrd. eurų vertės projektą įgyvendina penkios kiekvieną šalį atstovaujančios energetinės kompanijos. Tikimasi, kad dujotiekiui pasiekus projektinį galingumą „Nabucco“ į Europą tieks iki 30 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.

Londono Europos reformų centro vyriausioji ekonomistė Katynka Barysch teigia, kad vienintelė „Nabucco“ prasmė – tai, kad būtų vienintelis dujotiekis iš Centrinės Azijos, kurio nekontroliuotų Rusija. „Rusai puikiai supranta, kad jei Europa sutelks jėgas ir jį pastatys, jų pozicijos susilpnės, todėl ir stengiasi užbėgti įvykiams už akių“.

Daugiau nei 90 proc. dujų Rusijoje išgaunanti valstybinė monopolija „Gazprom“ praėjusiais metais vedė derybas visoje Europoje. Jos baigėsi tuo, kad su ES šalių energetikos bendrovėmis buvo sudarytos naujos ilgalaikės sutartys, o „Gazprom“ įsigijo kelių Europos dujotiekių operatorių akcijų paketus.

Be to, Putinas inicijavo projektą, kuris suteiks galimybę „Gazprom“ sukurti „Nabucco“ alternatyvą. „Žydrojo srauto“ dujotiekį ketinama iš Turkijos pratęsti į šiaurę – tuo pačiu maršrutu, kaip ir „Nabucco“ vamzdyną. Putinas pažadėjo Vengrijai, kurioje turėtų pasibaigti papildoma „Žydrojo srauto“ atkarpa, kad ši šalis taps svarbiausiu rusiškų dujų tiekimo į Europą infrastruktūros mazgu. Šį pavasarį, kilus Briuselio ir Vengrijos premjero Ferenco Gyurcsany nesutarimams, šis užsiminė esąs pasiruošęs atsisakyti „Nabucco“ „Žydrojo srauto“ naudai.

Tačiau, pasak „Nabucco“ vykdomojo direktoriaus Reinhardo Mitscheko, nepaisant Rusijos pasipriešinimo projektas vykdomas toliau. Dujotiekio statyba turėtų prasidėti 2009 m., rašo „Business Week“.

„Kadangi potencialių dujotiekio pripildymo šaltinių yra gana daug, atskiri įvykiai ir susitarimai, sudaryti kitų rinkos dalyvių, projektui nekelia jokios grėsmės“, - tvirtina jis.

Nacionalinio saugumo klausimas

Tačiau neverta tikėtis, kad Rusija sėdės sudėjusi rankas, rašo „Business Week“. Analitikai mano, kad artimiausiais mėnesiais „Gazprom“ Turkijoje, o taip pat Europos Sąjungos ir Centrinės Azijos sostinėse pradės eilinį „šaudyklinės diplomatijos“ raundą. Tačiau Europos lyderiai taip pat neišleis iš akių savo kolegų Turkijoje ir Centrinėje Azijoje.

Hudsono instituto – konservatyvaus analitinio centro Vašingtone – atstovas Zeyno Baranas tvirtina, kad tuo neverta abejoti. „Europos lyderiai energetiką turi laikyti ne namų apšildymo priemone, o nacionalinio saugumo ir užsienio politikos faktoriumi – juk Putinas būtent taip ir elgiasi“.

Labai tikėtina, kad tokie pareiškimai dar ne kartą nuskambės Briuselyje: Europos laukia nauji susidūrimai su Rusija dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos, Kosovo ateities ir NATO plėtros, tvirtina „Business Week“.

„Galime pasakyti taip: Rusija ims ieškoti atsakymo į klausimą, kas geriau – tiekti kurą draugams ar priešams? – pastebi Pasaulio saugumo instituto Maskvos skyriaus direktorius Ivanas Safrančiukas. – Ir veikiausiai pamanys, kad vis dėlto geriau draugams“.

balsas.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.