George‘as W. Bushas neseniai pareiškė, kad amerikiečių pasitraukimas iš Irako būtų didelė klaida. Tarp politikos apžvalgininkų sklando kalbos, kad Jungtinės Amerikos Valstijos gali smogti Iranui jau per artimiausią pusmetį.

O Rusija ir vėl pagrūmojo dėl priešraketinės gynybos skydo, kurį JAV planuoja statyti Vidurio Europoje. Šį kartą viešus perspėjimus turėjo išklausyti čekai. Kremlius taip pradėjo plačią propagandinę kampaniją, susijusią su kova dėl Arkties gamtinių išteklių, teises į kuriuos Rusija įrodinėja labai savotiškais būdais.

Galima drąsiai konstatuoti, kad kai už šių dviejų didžiųjų valstybių vairo stojo G. W. Bushas ir Vladimiras Putinas, šalių elgsena tarptautiniu lygmeniu gerokai pasikeitė. JAV iš karto pradėjo realizuoti joms įprastą pasaulio tvarkdarės vaidmenį kur kas radikalesnėmis priemonėmis, nei buvo taikomos, pavyzdžiui, Bilo Clintono valdymo metais, o Rusija kuriam laikui užsisklendė savyje, laidodama gležnus demokratijos daigus. Tiesa, dabar, jau įsigalėjus autoritariniam režimui, V. Putinas bei jo aplinka vėl aktyviai eksploatuoja „didžiosios Rusijos“ idėją, pirmiausia bandydami atkurti įtaką palei sovietmečio galios zonų ribas.

Ko gero, nemaža likusio pasaulio dalis gali tik džiaugtis, kad iki šiol nebuvo aštraus tiesioginio JAV ir Rusijos interesų susikirtimo, o abiejų šalių lyderiai per bendrus susitikimus netgi demonstruoja asmenines simpatijas. Tačiau Amerikos skverbimasis į Aziją, visų pirma kovojant dėl šio regiono naftos, ypač akcentuojant Irano aspektą, bei Rusijos priešinimasis politinėms ir karinėms Vakarų iniciatyvoms Vidurio ir Rytų Europos regione atrodo tarsi savotiško laikrodinio mechanizmo tiksėjimas, kurį dar pagreitina ir tokio pobūdžio kalbos, kokias V. Putinas sakė Miunchene.

Turbūt galima teigti, kad susidūrimo iki šiol pavyko išvengti dėl vienos pagrindinės priežasties: JAV kovojo ir tebekovoja dėl savo globalių interesų, o Rusija kol kas pasitenkina regioninės įtakos plėtra.

Tačiau jei žvelgsime į neakivaizdžias šių šalių varžytuves, turėsime konstatuoti, kad Rusija, palyginti su JAV, turi vieną pranašumą, dėl kurio net rusiškasis autoritarizmas yra toleruojamas ir Vašingtone, ir Londone, ir Paryžiuje, ir ypač Berlyne. Žinoma, tai gamtiniai Rusijos ištekliai, dėl kurių eksporto pastaruosius keletą metų Kremlius vykdo itin agresyvią politiką Vakarų kryptimi. Ir tenka pripažinti, kad ji duoda savų vaisių, nes net ES vienijama Europa nesugeba užmegzti vieningo energetinio dialogo su Kremliumi, o Vašingtonas, kovojantis dėl naftos kituose regionuose, į šią problemą užmerkia akis.

Tiesa, formalių atkirčių Kremliaus akcijoms pasitaiko. Pavyzdžiui, Vašingtonas pasmerkė incidentą Gruzijoje, nors oficialūs Rusijos asmenys tvirtina, kad tai buvo pačių gruzinų provokacija. Įdomu, kaip Baltieji rūmai reaguos į paskutinę Maskvos akciją, skirtą strateginių Rusijos bombonešių patruliavimo virš pasaulio vandenynų atnaujinti.

Vis dėlto bet kokiu atveju, net ir matant augančią priešpriešą tarp Vašingtono ir Maskvos, o tiksliau – tarp Maskvos ir Vakarų pasaulio, galima pasakyti, kad G. W. Busho ir V. Putino politika žadina kažkokią panašumo nuojautą. Žinoma, to nepasakysi apie vidaus politikos metodus, nors dabartinio JAV prezidento atėjimas į šį postą kėlė daug abejonių. Tačiau respublikonai bent jau nesiekia dominuojančių pozicijų Amerikoje taip, kaip tai daro proprezidentinė partija Rusijoje. Be to, JAV niekas nekalba apie G. W. Busho galimybes išlikti didžiojoje politikoje ir tuo pačiu nepažeidinėja pamatinių demokratijos normų. O Rusijoje apie V. Putino eros pabaigą kalbama dvejopai. Fanatiški jo šalininkai žeria atvirus argumentus dėl trečiosios kadencijos, o nuosaikesni kalba apie įpėdinį, kuris gali būti radikalesnis ir už patį V. Putiną, ypač jei pažvelgsime į realiausio pretendento – Sergejaus Ivanovo kandidatūrą. Juk ne veltui vienas paskutiniųjų nepriklausomų Rusijos žurnalistų – Jevgenijus Kiseliovas pasakė, kad po dešimties metų V. Putiną bus galima prisiminti su nostalgija.

Amerikai, be abejo, toks vidaus politikos autoritarizmas negresia, nes šioje šalyje bet kokie perlenkimai tarptautiniu mastu iškart smogia vidiniams reitingams. Žinoma, G. W. Bushui tai gali nerūpėti, tačiau jo partija jau pralaimi ir net neturi realios atsvaros tarpusavyje besivaržantiems demokratų kandidatams į prezidentus.

Todėl peršasi išvada, kad bent jau po šalies vadovo rinkimų JAV užsienio politikoje galima tikėtis atsitraukimo nuo dabartinio agresyvumo, o iš Kremliaus tokiais poslinkiais net nekvepia.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.