Kaip ir Lietuva, Rytų Europos šalys – Čekija, Lenkija, Slovakija ir Vengrija – pergyvena savotišką krizę, tiksliau tariant, pasimetimą. Didėja gyventojų nepasitenkinimas dabartine politika, veši populizmas, trūksta įkvėpiančių politinių vadovų, kurie pajėgtų mobilizuoti tautą.

Šioks toks išsekimas yra neišvengiamas po dramatiškų pastarųjų 18 metų pokyčių. Buvusios socialistinio bloko narės išsivadavo iš tarybinės imperijos, sukūrė rinkos ūkį, tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis.

Bet liko daug neužbaigtų darbų, pvz., sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sistemų pertvarkymas, o mažėja valia juos įgyvendinti. Pakitusias nuotaikas taip pat rodo nuostatos Amerikos atžvilgiu. Prieš dešimt metų bene visi Vašingtono pasiūlymai buvo priimti entuziastingai. Dabar ne.

Naujausios apžvalgos rodo, kad du trečdaliai Čekijos gyventojų nepritaria Vašingtono planams jų teritorijoje išdėstyti antiraketinės gynybos skydą. 62 nuošimčiai lenkų neigiamai vertina Amerikos politiką, o Lenkija ilgą laiką buvo nuoširdžiausia Amerikos sąjungininkė. Tuo atžvilgiu „naujoji“ Europa suka „senosios“ Europos linkme.

Vidurio Europoje nebėra įkvepiančių vadovų, prie valdžios vairo stovi lengvasvoriai. Ne vadovai, bet politikai. Nebėra tokių, kaip Walesa ir Havelas, Vengrijos Gonczas, net Slovakijos Dzurinda.

Lenkijos broliai Kaczynskiai daugiausiai jėgų skiria bergždžiai raganų medžioklei šalies viduje bei nekompromisiniai užsienio politikai, kuri suerzino daugelį Europos Sąjungos šalių.

Neginčijama, kad reikėtų iš Lenkijos valdžios struktūrų pašalinti buvusius nomenklatūrininkus ir traukti juos, kartu su korumpuotais verslininkais, baudžiamojon atsakomybėn, bet kol kas nė vienas stambus veikėjas nebuvo sulaikytas ar nuteistas.

Vengrijos premjeras Ferencas Gyurcsany labiausiai žinomas dėl prisipažinimo uždarame savo partijos suvažiavime 2006 m., kad partija rinkėjams nuosekliai melavo. Bet jis neatsistatydino ir liko prie valdžios vairo.

Čekijos prezidentas Klausas yra neabejotinai gabus žmogus ir ekonomistas, bet skeptikas, net ir cinikas, kuris kreivai žiūri į Europos Sąjungą, globalinį šilimą ir daugelį kitų klausimų. Neseniai interviu Laisvosios Europos radijui jis pasakė, kad palaiko Europos Sąjungos plėtrą, nes kuo daugiau šalių, tuo mažesnė Briuselio galia. Jo atviras cinizmas stiprina panašias nuotaikos platesnėje visuomenėje.

Vidurio Europos šalių ūkiai sparčiai auga. Palanki pasaulio ūkio konjunktūra bei milžiniška Europos Sąjungos parama dar kurį laiką užtikrins ūkių stiprėjimą, nors Vengrija jau pergyvena sunkumų.

Bet nepasisekė rasti tinkamos pusiausvyros tarp ūkio augimo bei vidurinės klasės ugdymo ir rūpinimosi mažiau pasiturinčiaisiais. Paprastai, ypač Čekijoje ir Slovakijoje, pirmenybė buvo skiriama ūkio augimui bei užsienio investicijų pritraukimui, tad smarkiai padidėjo sąlyginis skurdas bei socialinė atskirtis.

Jau jaučiama pertvarkymų „pralaimėtojų“ reakcija. 2006 m. Slovakijoje rinkimus laimėjo populistinių partijų koalicija, kuri iš valdžios pašalino reformų tėvą ir užsienio investuotojų numylėtinį Dzurindą. Populistine korta lošė Lenkijos broliai Kaczynskiai , taip pat ir rinkimus laimėję Vengrijos socialistai. Čekijoje parlamentas yra pasidalijęs į dvi to paties dydžio stovyklas, tad yra visiškai neveiksmingas.

Vidurio Europoje didėja gyventojų susiskaidymas bei susvetimėjimas, nesprendžiamos svarbios ūkio ir visuomenės problemos, politinį gyvenimą užvaldo abejotino sąžiningumo vidutinybės. Artimiausiu metu padėtis veikiau pablogės negu pagerės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.