60-ąsias nepriklausomybės metines švenčianti Indija jau kuris laikas ne tik neabejotinai išsiveržė į regiono lyderių gretas, bet ir neslepia savo ambicijų įsitvirtinti pasaulinėje arenoje kaip naujasis „jėgos centras”.  Politinis, ekonominis ir karinis Indijos potencialas rodo, kad „supervalstybių” statusas greit priklausys nebe įprastiems žaidėjams – ši šalis ne tik dinamiškai vystosi, bet ir sparčiai ginkluojasi. Devinto dešimtmečio pabaigoje tapusi branduoline valstybe, Indija savo interesus pasirengusi ginti ne tik tarptautinių organizacijų tribūnose, bet ir jėgos metodais. Žinoma, jei to prireiks.

Indijos kariuomenės strategai nieko nevynioja į vatą ir atvirai pripažįsta, kad pagrindiniai galimos grėsmės šaltiniai – Kinija ir Pakistanas. Su pastaruoju ilgą laiką vyko ginklavimosi varžybos, Islamabadui ginklus tiekė JAV, Deliui – SSSR. Po šaltojo karo pabaigos Vašingtono azartas apginkluoti Pakistaną priblėso, šiandien JAV, kaip ir daugelis kitų ginklų bei karinės technikos eksportuotojų, noriai siūlo savo produkciją Indijai, kuri perka daug ir visko. JAV Valstybės departamento atstovai tikina, kad amerikiečių kompanijos nori ne tik parduoti Indijai ginklų, bet ir tapti ilgalaikėmis partnerėmis. Santykiai tarp šių valstybių stiprėja, tačiau oficialusis Delis toli gražu nesiruošia pulti į vienintelės partnerės glėbį.

Indijos „širdinga draugystė” su Sovietų Sąjunga didžiąja dalimi buvo sąlygota jau ne kartą girdėtos rūsčios tiesos: kai neturi draugų, negali per daug rinktis. Ypač – politikoje. Sovietai daug padėjo Indijai karinėje srityje, tačiau sugriuvus SSSR ryšiai tarp valstybių gerokai atšalo. Dabar Indijos ir Rusijos bendradarbiavimas pamažu atgauna buvusią dinamiką ir tai naudinga abiem šalims. Anot Rusijos vicepremjero ir gynybos ministro Sergejaus Ivanovo, strateginė partnerystė su Indija paremta ant sutapusių kertinių šių valstybių interesų. Pirma, Indija ir Rusija neturi jokių antagonistinių prieštaravimų – neegzistuoja teritorinės pretenzijos, nėra pasienio problemų ir t. t. Antra, tarp Rusijos ir Indijos sienų atsirado „ypatingų interesų zona”, kuri gali sukelti rūpesčių abiem valstybėms ir tapti grėsme abiejų šalių vidaus stabilumui. Trečia, ir Rusija, ir Indija siekia panašių geopolitinių tikslų – pakeisti pasaulio įtakos centrus. Vakarų ekspertai prognozuoja, kad iki 2015 metų Rusija, Kinija ir Indija de facto sudarys geopolitinį aljansą, kuris turėtų atsverti Vakarų, ypač – JAV, dominavimą pasaulio politikoje.

Bet grįžkime į pradžią: Indija ginkluojasi. 2007–2008 m. šios šalies gynybos biudžetas padidintas net 12 proc. – iki 21 milijardo JAV dolerių. Indija perka ginklus, karinę techniką, laivus ir investuoja milžiniškus pinigus į karinių technologijų kūrimą. Dėl teisės parduoti Indijai savo karinę produkciją varžosi JAV, Izraelis, ES ir, žinoma, Rusija – apie 40 proc. eksportuojamos ginkluotės ji siunčia į Indiją.

Per pastaruosius 40 metų Rusija Indijai pardavė ginklų už beveik 30 mlrd. JAV dolerių. Vien tik 1990–1996 m. sudarytų sandorių vertė – 3,5 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant paaštrėjusios konkurencijos Indijos ginkluotės rinkoje (ji atsirado po SSSR griūties, nes prireikė diversifikuoti įsigijimo šaltinius), Maskva tikisi išlaikyti stabilias pozicijas ir tai neva garantuoja ilgalaikio karinio techninio bendradarbiavimo programa iki 2010 m. Be to, prieš dvejus metus Delis pakeitė tarptautinių pasiūlymų įsigyjant ginkluotę užsienyje nuostatus ir numatė, kad ne viską lemia geriausios sąlygos ir kainos: ne mažiau svarbu – politiniai ir geopolitiniai motyvai. Rusija mano, kad tai jai naudinga, ir skuba tuo naudotis. Pagaliau nereikia užmiršti ir to, kad, be naftos ir dujų, Rusija pelningai eksportuoti gali nebent ginklus. Nors be kuriozų neapsieinama ir šioje srityje: šių metų kovą laikraštis „Argumenty nedeli” parašė, kad šalies aukščiausius vadovus pasiekė žinios, jog rusišką ginkluotę Indija perka 30–50 proc. pigiau nei pačios Rusijos kariuomenė…

Praėjusiais metais Rusijos karinės pramonės atstovai paskelbė, kad parduos Indijai pačios moderniausios ginkluotės už beveik 10 mlrd. JAV dolerių. Agentūros ARMS-TASS duomenimis, Maskva taip pat pasiūlė Indijai sukurti kompleksinę priešraketinės gynybos sistemą. Taip pat iki šių metų pabaigos Rusija tikisi nusiųsti į Indiją pirmuosius iš 80 sraigtasparnių Mi-17-1B (kontrakto suma – 600–800 mln. JAV dol.). Šiandienis Indijos karinių sraigtasparnių parkas sukomplektuotas iš Mi-8 bei Mi-17. Rusų generolai giriasi, kad šie sraigtasparniai buvo puikiai įvertinti per karo veiksmus tarp Indijos ir Pakistano 1999 m., mat yra pritaikyti kalnuotoms vietovėms.

Neseniai Indija paskelbė norinti įsigyti iki 190 daugiaplanių naikintuvų, kurie skirti MRCA (Multi-role combat aircraft) programai. Be jokios abejonės, sukruto ne tik Rusija, bet ir JAV bei Vakarų Europos gamintojai.

Ne ką prastesnis užsakymas nuskambėjo ir iš Indijos karinių jūros pajėgų būstinės: šalis ketina nusipirkti 33 naujus laivus ir 6 povandeninius laivus, kurie būtų skirti ekonominių Indijos interesų apsaugai ir gynimui. Ekspertų manymu, indų karinis laivynas įeina į geriausių pasaulyje dešimtuką.

Savo ruožtu Rusijos naujienų agentūra ITAR- TASS praneša, kad šį rudenį tikimasi pasirašyti kontraktą dėl pardavimo Indijai apie 350 šiuolaikinių rusiškų tankų T-90.

Šie išvardyti vykstantys ir suplanuoti ginkluotės bei karinės technikos pirkimo atvejai – toli gražu ne visi. Rusijos specialistai atkreipia dėmesį, kad Indija jau nebenori vien tik pirkti gatavos karinės produkcijos, o yra suinteresuota įsigyti licencijas jai gaminti savo šalyje, taip pat – dalyvauti bendrose programose. Remiantis Rusijos gynybos ministerijos pranešimais, iki 2009 m. šalys žada kartu sukurti penktosios kartos naikintuvą, taip pat tęsiamas bendras darbas kuriant ir gaminant naujausios kartos sparnuotąsias raketas.

Taigi šiuolaikinė Indija – tai ne tik Bolivude sukurti širdį draskantys filmai apie meilę, šventosios karvės ar gurmaniški patiekalai, dažnai aprašomi šios šalies ir užsienio rašytojų. Indija šiandien – ambicinga geopolitikos žaidėja, mėgstanti pabrėžti esanti vienintelė demokratinė valstybė regione.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.