Įsmeigdama Rusijos vėliavą jūros dugne po Šiaurės ašigaliu ir pareikšdama pretenzijas į kontinentinio šelfo dalį, savo dydžiu prilygstančią Vakarų Europai, Maskva visiškai iš niekur sukūrė naują tarptautinės įtampos šaltinį.

Tokių Maskvos veiksmų varomoji jėga - geopolitika ir geoekonomika. Potenciali nauda neabejotinai traukia dėmesį. Geologai mano, kad Arkties kontinentiniame šelfe bei galbūt po poliarine sniego kepure gali būti ketvirtis pasaulio dujų ir naftos atsargų – milijardai barelių ir trilijonai kubinių pėdų.

Arktyje, taip pat yra brangiųjų, juodųjų, spalvotojų metalų ir deimantų. Šiandienos kainomis šie turtai gali būti verti šimtų milijardų dolerių. Jeigu ledo kepurė tirps ir mažės, šie resursai taps ne tik lengviau prieinami nei yra dabar, bet gali atsiverti naujas jūros kelias palei šiaurinę Eurazijos pakrantę šioms gėrybėms pasiekti.  

Kita medalio pusė yra politinė – poliarinės naftos ir kitų resursų tyrinėjimas bei eksploatavimas gali būti  didysis XXI a. projektas – galimybė Rusijai patenkinti savo ambicijas ir tapti tuo, ką prezidentas V. Putinas įvardino kaip “energetine supergalia”.

2001 metais Rusija pateikė pretenzijas JT Komisijai kontinentinio šelfo riboms nustatyti pagal Jūrų teisės konvenciją, kurią Rusija yra ratifikavusi. Vis dėlto 2002 m. komisija paskelbė, kad ji nei pripažįsta, nei atmeta Rusijos pretenzijas ir pareikalavo išsamesnių tyrimų. Rusija planuoja iš naujo pateikti svarstyti savo pretenzijas ir tikisi gauti atsakymą iki  2010 metų.

Pačios Rusijos pretenzijos iš tiesų yra tarsi plonas ledas. Maskva neatsisako savo pretenzijų į Arkties vandenyno jūros dugną, kurios yra paremtos jos kontroliuojamais Lomonosovo ir Mendelejevo kalnagūbriais, dviem povandeninėmis geologinėmis struktūromis, kurios įsikiša į vandenyną iš Rusijos kontinentinio šelfo. Tačiau panašu, kad kalnagūbriai nėra išsikišę pakankamai, jog pagrįstų Maskvos pretenzijas toliau nei jos 200 mylių ekonominė zona, tuo tarpu ir kitos šalys reiškia pretenzijas į tos pačios srities kontrolę.

Paskutinis Maskvos ėjimas taip pat yra šiurpinantis priminimas Stalino mėginimų užvaldyti Arktį 4-ajame dešimtmetyje, kai TSRS buvo apimta baimės ir neapykantos. Stalinas ir jo parankiniai vykdė mirties bausmes šimtams tūkstančių "liaudies priešų" pasinaudodami teismo proceso parodijomis, žudydavo Lubiankos slaptos policijos rūsiuose ar nežinomose miško vietose. Tie, kurie dar nebuvo suimti, turėjo liaupsinti “Arkties didvyrius”: pilotus, jūreivius ir tyrėjus.

Režimo kritikams šiandieninė ekspedicija yra gąsdinantis priminimas brutalios eros, kai milijonai Gulago belaisvių buvo išsiųsti į užšalusias platybes įgyvendinti didžiulius ir beprasmius projektus dėl galios pamišusiam diktatoriui.

Šiandieninė Rusijos retorika nedaug kuo skiriasi. Arkties ekspedicijos lyderis Arturas Čilingarovas, Rusijos Dūmos deputatas, paskelbė: "Arktis yra mūsų ir mūsų buvimas ten turi būti akivaizdus.” Rusijos Arkties ir Antarkties Institutas paskelbė: “Tai tas pats, kas įsmeigti vėliavą į mėnulį” – patogiai pamiršdami, kad JAV niekada nereiškė pretenzijų į mėnulį kaip į savo teritoriją.

Andrejus Kokošinas, buvusių sovietų regionų parlamentinio komiteto pirmininkas, teigė, kad Rusija "turės aktyviai ginti savo interesus Arktyje”, jis taip pat pareikalavo sustiprinti Rusijos Šiaurės laivyną bei sienų apsaugos būrius ir pastatyti naujus aerodromus, kad “būtų užtikrinta visiška kontrolė”. V. Putinas, kiek anksčiau šiais metais kalbėjęs nuo Rusijos atominio ledlaužio, reikalavo didesnių pastangų užtikrinti Rusijos "strateginius, ekonominius, mokslinius ir gynybinius interesus” Arktyje.

Krizės dėl Rusijos pretenzijų Arktyje būtų visiškai išvengta, jei Rusija būtų pasirengusi veikti civilizuotesniais metodais. Jei Maskva pasiūlytų ištirti Arkties turtus ir būtų linkusi bendradarbiauti su JAV ir kitomis valstybėmis, tai galėtų tapti produktyviu projektu toliau plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą. Tačiau dabartinis veržimasis dominuoti Arkties vandenyne ir naudotis viskuo, kas yra po juo, parodo godumą ir agresyvumą - bruožus būdingus naujajam rusiškam baltajam lokiui.

JAV Valstybės departamentas išreiškė savo skepticizmą dėl Rusijos vėliavos įsmeigimo ir teigė, kad Rusijos pretenzijos neturi jokio teisinio pagrindo ar teisinių pasekmių. Kanada išreiškė panašius prieštaravimus.

Kad sustabdytų ekspansiją, JAV turėtų paskatinti savo drauges ir sąjungininkes - Kanadą, Daniją ir Norvegiją – siekti savo pretenzijų JT Komisijoje kontinentinio šelfo riboms nustatyti. JAV nėra ratifikavusios Jūrų teisės konvencijos, kitos Arkties šalys, įskaitant Norvegiją ir Daniją, pateikė Komisijai savo Rusijos reikalavimams prieštaraujančias pretenzijas.

Šiaurės Europos šalys į Rusijos mėginimus pasisavinti jūros dugną toli gražu nežiūri palankiai. Jos ir neturėtų taip daryti. JAV taip pat turėtų paskatinti Kanadą koordinuoti galimas pretenzijas prieš Rusijos pasisavinimą per Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje.

Rusijos sprendimas užimti agresyvią poziciją nepaliko JAV, Kanadai ir Šiaurės Europos šalims kito pasirinkimo, kaip sukurti  bendrą Šiaurės ašigalio strategiją ir pakviesti kitas draugiškas šalis, tokias kaip Didžioji Britanija, kad užtektų reikiamų priemonių užtikrinti Vakarų įsitvirtinimą Arktyje. Tam tikriausiai reikės laivyno iš modernių ledlaužių, povandeninių laivų, geofizinių/seisminių laivų ir atšiaurioms sąlygoms pritaikytų lėktuvų.

Tačiau ant kortos pastatyta per daug, kad tai galėtų būtų palikta Rusijos meškai.

Parengta pagal “Washington Times”

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.