Praėjusią savaitę suėjo 16 metų nuo nepavykusio pučo Sovietų Sąjungoje, kuris turėjo grąžinti byrančią valstybę į įprastas vėžes. Pučas buvo taip nevykusiai organizuotas, kad iki šiol yra daugybė teorijų, aiškinančių jo tikslus bei kas stovėjo už sąmokslo, siekusio atkurti ,,tvarką“. Kai kas mano, kad pučo organizatorius buvo tuometis šalies vadovas Michailas Gorbačiovas, o jo tariamas areštas Kryme ir pergalingas grįžimas į Maskvą buvo surežisuotas spektaklis. Nesinori svarstyti sąmokslo teorijų, nes sąmokslas, jei toks ir buvo, nepavyko.

Daug svarbiau tai, kad pučas žlugo, ir tas žlugimas reiškė Sovietų Sąjungos galą. Komunistų partija prarado valdžią, prie šalies vairo stojo Borisas Jelcinas. Visos buvusios sovietinės respublikos, tarp jų ir Rusija, tapo nepriklausomos. Imperija subyrėjo. 1991 metų gruodžio mėnesį Belovežo girioje Sovietų Sąjunga formaliai buvo paskelbta praeitimi. 15-ai sąjunginių respublikų buvo suteikta galimybė tapti civilizuotomis valstybėmis.

Kaip ta galimybe buvo pasinaudota? Atsakymas priklauso nuo to, kam šį klausimą adresuosime.

Jau dabar aišku, kad daugiausia iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo laimėjo trys Baltijos valstybės, kurios pagal tarptautinę teisę niekada ir nebuvo Sąjungos dalimi. Vargu ar pučui laimėjus nepriklausomybė būtų taip lengvai pasiekta. Galbūt Lietuvoje nepriklausomybė dažnai nepakankamai vertinama, manoma, kad jai pasiekti užteko mitingų, demonstracijų ir Baltijos kelio. Tačiau buvo reali galimybė ir kito Lietuvos atgimimo pabaigos scenarijaus, kuris nebūtų atvedęs nei į NATO, nei į Europos Sąjungą. Nemanau, kad trijų Baltijos šalių nepriklausomybės siekis nulėmė Sąjungos subyrėjimą, bet susidariusia padėtimi buvo pasinaudota genialiai. Ir tai padarė vien Latvija, Lietuva ir Estija.

Pažvelkime, kas vyksta kitose buvusiose sovietinėse respublikose. Centrinės Azijos tautoms nepriklausomybė nukrito ant galvos kaip kokia stichinė nelaimė. Jos nei jos siekė, nei dėl jos aukojosi. Kaip sakoma, ,,nepriklausomybė atsitiko" ir teko pradėti valdyti savo valstybes - su Stalino nubrėžtomis sienomis - patiems. Nei viena iš jų nėra demokratiška, nei viena nenutolo nuo Rusijos. Visose geriau gyvena tik valdantys klanai bei juos remiantys judėjimai. Padėtis tragiška: Rusija sistemingai naikina laisvės siekiančią čečėnų tautą, o turkmėnai naudojasi nepriklausomybe, kurios niekam nereikia ir kuri prilygsta chanų valdomai karalystei.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas siekė nepriklausomybės, bet neatrodo, kad būtų toli pažengę. Armėnija dėl nesibaigiančio konflikto su Azerbaidžanu tapo ištikima Rusijos sąjungininke. Azerbaidžanas mėgina spekuliuoti savo naftos bei dujų turtais ir žaisti dvilypį žaidimą su Vakarais ir Rusija. Vien tai, kad šalį ir toliau valdo Alijevų dinastija, daug sako apie padėtį šalyje. Išskirti būtų galima tik Gruziją, kuri savo vidaus ir užsienio politika yra artimiausia Vakarams.

Pažvelkime į Ukrainą. Nors nepriklausomybės siekiu Vakarų Ukraina prilygsta Baltijos šalims, tačiau ,,oranžinės“ revoliucijos pralaimėjimas ir Viktoro Janukovyčiaus atėjimas į valdžią rodo, kad ir ši valstybė Sovietų Sąjungos žlugimo tinkamai neišnaudojo savo valstybingumui įtvirtinti. Atrodo, kad Ukraina pati save pasmerkė Rusijos satelito vaidmeniui - ne visada paklusnaus, bet satelito. Jos deklaracijos tapti NATO ir Europos Sąjungos nare dabar skamba graudžiai. Tai bloga žinia tiek Lietuvai, tiek Europos Sąjungai.

Tiesiog naivu būtų klausti, kaip Maskvos pučo žlugimą paminėjo Baltarusija. Jos vadovas ne kartą viešai apgailestavo dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Sovietines tradicijas Baltarusija ir toliau plėtoja ekonomikoje bei politikoje. Tai bene vienintelė valstybė, kuri nori sąjungos su Rusija. Ir vis dėlto didžiausia baltarusių bėda ne Aleksandras Lukašenka, o vėluojantis tautos formavimasis. Ką lietuviams pavyko padaryti 19 amžiaus pabaigoje, baltarusiams tebėra nepasiekiama iki šiol. Šalyje veikia keli aktyvūs vadinamieji demokratai - tautos, kurios dar nėra, vardu. Šitai patvirtina rinkimų rezultatai ir tai, kad dauguma baltarusių nemoka gimtosios kalbos.

O Rusija? Pučo pralaimėjimo šioje šalyje niekas nešventė jau vien todėl, kad dauguma rusų Sąjungos subyrėjimą laiko Rusijos pralaimėjimu ir pažeminimu. Net kai kurie liberalai mano, kad įvyko ne Sąjungos žlugimas, o Vakarų suorganizuotas sąmokslas prieš Rusiją. Rusija pralaimėti nemėgsta. Vladimiro Putino valdymas rodo aiškų imperinio revanšo siekimą.

Tačiau susidaro įspūdis, kad V. Putinas, stengdamasis užimti Sovietų Sąjungos vietą pasaulinėje politikoje, Rusijos galimybes pervertina. Rusijos jėga yra tik gamtos resursai ir iš Sovietų Sąjungos paveldėtas branduolinis arsenalas - to per mažai šiam tikslui pasiekti. Grėsmingais pareiškimais, tokiais kaip V. Putino kalba Miunchene, imperinės praeities neatkursi. Deja, mažai kas Rusijoje suvokia, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo suteikęs rimtą galimybę šaliai tapti normalia vakarietiška valstybe, bet ji, atrodo, negrįžtamai prarasta.

Taigi švęsti pučo pralaimėjimą turėjo pagrindą vien trys Baltijos valstybės. Kitiems šio spektaklio aktoriams tai labiau liūdna data, bent jau tikrai ne reikšminga šventė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.