Rugpjūčio antroje pusėje Kremliaus administracija, pamačiusi itin vangią Vašingtono reakciją į visus siūlymus dėl priešraketinio skydo Vidurio Europoje alternatyvų, į šį žaidimą metė dar vieną kortą. Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Aleksandras Surikovas užsiminė, kad jo šalis maždaug 2010 m. gali dislokuoti kaimyninėje valstybėje branduolinio užtaiso raketas, kas, anot Vladimiro Putino, būtų laikoma atsaku į Jungtinių Amerikos Valstijų planus montuoti priešraketinį skydą Čekijoje bei Lenkijoje.

Kol kas toks Maskvos ėjimas nesulaukė daug komentarų ar audringų reakcijų. Tik JAV valstybės departamento atstovas spaudai Tomas Casey‘is (Keisis) pareiškė, kad ketinimai Baltarusijoje dislokuoti branduolinį ginklą yra tikrai neadekvatus atsakymas į radarinės sistemos diegimą Vidurio Europoje.

Ką gi, kol kas buvo pasikeista tik užuominomis bei minimaliomis reakcijomis į jas. Tačiau akivaizdu, kad JAV planai dėl priešraketinio skydo Europoje išlieka vienu prioritetinių Rusijos užsienio politikos taikinių. Galbūt ir sutapimas, tačiau neilgai trukus po to, kai Vašingtonas iš esmės nereagavo į Vladimiro Putino siūlymus bendrai eksploatuoti radarų bazę Azerbaidžane, Rusija žengė keletą agresyvių žingsnių, kurie rodo akivaizdų norą kiek krestelėti nusistovėjusį jėgų balansą.

Pirmiausia, žinoma, tai viešas naujos ginkluotės demonstravimas įvairiose parodose bei V. Putino kalbos apie tolesnį Rusijos karinės galios didinimą. Bet svarbiausiu čia laikytinas strateginių Rusijos bombonešių patruliavimo virš pasaulio vandenų atnaujinimas, nors Kremlius ir tvirtina, kad jie neva nėra apginkluoti branduolinėmis raketomis.

Vašingtonas, kuris, reikia pripažinti, po Maskvos „ėjimo“ Azerbaidžano radarais buvo atsidūręs keblioje padėtyje, pasirinko tylios reakcijos taktiką, nors akivaizdu, kad Kremlius, pakeldamas į orą strateginius bombonešius, tikėjosi aršesnės Baltųjų rūmų reakcijos. Vis dėlto net ir į šitai George‘o W. Busho administracija reagavo santūriai. Tačiau branduolinės raketos NATO pasienyje – tai jau visai kas kita.

Tiesa, reikia pasakyti, kad jokių pranešimų apie oficialias Maskvos ir Minsko derybas dėl raketų dislokavimo nebuvo. Beje, lygiai taip pat nebuvo ir jokio realaus pasirengimo bendram darbui Azerbaidžane. O tai jau leidžia spėti, kad Kremlius žaidžia labiau žodžių karą, tik kartais pasitelkdamas pavienius veiksmus, kad jo vykdoma diplomatija parodytų turinti ir truputį raumenų.

Pasklidus kalboms apie branduolinių Rusijos raketų dislokavimą Baltarusijoje, šią mintį propagandiniais tikslais labai greitai pasigavo Rusijos žiniasklaida. Žinoma, visame šiame vienakrypčiame informacijos sraute sunku įžvelgti ką nors objektyvaus, tačiau vienas faktas abejonių nekelia – nepaisant ekonominių tarpusavio nesutarimų, karinis Maskvos ir Minsko bendradarbiavimas per visą posovietinį laikotarpį išliko ganėtinai glaudus.

Be to, yra ir dar vienas niuansas, apie kurį kalbėti Kremliui net nereikėjo įpareigoti diplomatinio korpuso atstovų. Beveik paraleliai su pranešimais, kad branduolinės raketos gali būti dislokuotos Baltarusijoje, pasirodė informacija, kad Maskva be skrupulų gali dislokuoti tokį pat ginklą ir Kaliningrado eksklave, su kuriuo nereikės nei derėtis, nei ko nors derinti. Žinant, kad ši teritorija ir taip yra labiausiai militarizuotas Europos kampelis, tokie Kremliaus planai, net jei tai yra tik provokacija zonduojant galimą NATO ir Europos Sąjungos reakciją, suteikia esamai situacijai dar daugiau šaltojo karo bruožų.

Nereikia pamiršti, kad šiems savo veiksmams Kremlius pasirinko labai tinkamą laiką. JAV yra stipriai įstrigusi Irake bei Afganistane, ką jau kalbėti apie tiesioginę grėsmę jai ir jos šalininkėms, ypač Didžiajai Britanijai. Ko gero, dar ir dėl šių problemų Vašingtono reakcija į visą Maskvos propagandą yra vangi, kaip ir vangūs yra žingsniai realizuojant priešraketinio skydo Vidurio Europoje projektą. Situacija palanki Rusijai dar ir dėl to, kad JAV netrukus keisis valdžios viršūnės ir joms teks užtrukti įsitvirtinant šalies viduje bei tenkinant rinkėjų, vis labiau krypstančių į radikalų nusisukimą nuo G. W. Busho kurso, lūkesčius. O Maskva gali jaustis rami, nes autoritarinės politikos tęstinumas jau dabar yra garantuotas.

Savotišku pliusu yra ir ES susiskaldymas tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ bei „didžiųjų“ ir „mažųjų“ šalių, leidžiantis Rusijai laisvai vykdyti dvišalius energetinius projektus arba tiesiog užsukti naftos ir dujų čiaupus.

Teroristinių išpuolių grėsmė Rusijoje taip pat gerokai mažesnė, nes, pažvelgus į situaciją Čečėnijoje, galima teigti, kad savo pažadą „skandinti tenykščius teroristus unitazuose“ V. Putinas beveik įvykdė.

Vadinasi, lieka laukti ir rengtis naujiems diplomatiniams ir kariniams Kremliaus zondams, kurie ir vėl bus skirti pasauliniam galių balansui dirginti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.