|
Musulmonų integravimosi į vakarietišką Europą perspektyvos (3)
Gediminas Dubonikas 2007 09 09
Paskutiniu metu vis garsiau teigiama, kad Europa pamažu tampa musulmoniška. Šie teiginiai kelia nemažą susirūpinimą, tuo labiau kad jiems pretekstą duoda ir radikalių tendencijų plitimas musulmonų bendruomenėse, ne per seniausiai vykusios riaušės Prancūzijoje, galima Turkijos narystė ES. Taip pat akivaizdi ir dar viena tendencija islamizacijos stiprėjimas vakarietiškų vertybių krizės fone. Todėl labai svarbu suprasti, kokia kryptimi ir ar vyksta musulmonų integracija į Europos kultūrą, o galbūt Vakarai pamažu integruojami į islamo pasaulį.
Europos islamizacija
Europos žemyne Vakarų civilizacijos ir kultūros lopšyje intensyvi imigracija vyko tik keletą paskutiniųjų dešimtmečių. Didelė dalis atvykėlių - anksčiau Europos šalims priklausiusių kolonijų gyventojai musulmonai, kurie apsistoję Europoje pamažu sukūrė savo bendruomenes. Dabar čia musulmonai skaičiuojami milijonais. Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę-kultūrinę erdvę, ką jau kalbėti apie asimiliaciją. Jie nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė toli gražu ne svarbiausi nukrypimai nuo europietiško elgesio normų. Musulmonų bendrijose daugiausia galioja šariato įstatymai ir nuolat didėja radikaliojo islamo įtaka. Įvairiai vertinamas ir Turkijos siekis tapti ES nare. Dalis Europos valstybių reiškia susirūpinimą dėl šios musulmoniškos valstybės galimos narystės, nes ji gali sustiprinti islamizacijos akcentus.
Musulmonų anklavai
Vienu svarbiausių musulmonų gyvenimo Europoje bruožų tampa musulmoniški anklavai. Atvykėliai, daugiausia iš buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje, apsigyvena tarp savo tautiečių - taip formuojasi konsoliduoti imigrantų priemiesčiai. Musulmonų anklavai, atsirandantys Europoje, dažnai verčia vietinius pakeisti savo gyvenamąją vietą. Taip atsitiko Berlyne, Kroicburgo rajone, kur vietos mokykloje nebeliko nė vieno mokinio vokiečio. Prancūzijos Sen Deni departamentas dabar taip pat kur kas labiau primena kokią nors musulmonišką šalį nei Paryžiaus priemiestį. Ekspertai jau atvirai kalba, kad tuose anklavuose bręsta nauja musulmoniškos pasaulėžiūros atmaina. Tai ne europietiškas islamas, o labai radikalus islamizmas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos laimėjimus savo tikslams. Europoje dabar egzistuoja ir politinės prielaidos musulmonų anklavų savarankiškumui, o visiškai svetima jų mentalitetui perdėm liberali, ateistinė aplinka stumia juos į pačius radikaliausius islamo sluoksnius. Tam Europoje gyvenančius musulmonus nuolat kursto ir įvairios islamiškos organizacijos, judėjimai. Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai greičiau įgis autonomijos (jei ne politinės, tai kultūrinės) statusą nei asimiliuosis su ateistine tampančia Europa.
Prancūzijos pavyzdys atsitiktinis reiškinys ar tendencija?
Prancūzijoje nugriaudėję imigrantų neramumai parodė, kad taikus islamiškųjų rajonų gyvenimas netrunka pavirsti masiniu siautuliu, nukreiptu prieš valstybę, kuri turėjo jiems tapti antrąja tėvyne. Neramumai Prancūzijoje, ko gero, tik iškėlė į paviršių visoje Europoje prieštaringai vertinamas musulmonų integravimosi į Vakarų kultūrą perspektyvas. Nors riaušes ir pavyko nuslopinti, jos gali bet kada pasikartoti praktiškai bet kurioje Vakarų Europos valstybėje. Tad jų priežastys iki šiol aiškinamos įvairiai. Vieni analitikai akcentuoja, kad pati musulmonų bendruomenė nenori integruotis, jiems nepriimtinos vakarietiškos demokratijos vertybės, jie blogai pritampa prie vietos gyventojų, socialinės aplinkos, musulmonai laikosi Korano padiktuotų elgesio ir tikybos normų, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato principams. Vis dėlto nemažai apžvalgininkų pažymi ir kitą priežasčių spektrą akcentuojama nepakankama socialinė integracija, imigrantų diskriminacija, gyvenimo šansų nelygybė. Yra ir trečias situacijos komentaras įvykiuose įžvelgiamas religinis atspalvis. Tačiau, ko gero, visos šios priežastys sudaro vieną visumą, rodančią, kad Prancūzijos pavyzdys ne atsitiktinumas, o greičiau tendencija.
Vakarų civilizacijos žlugimas fikcija ar reali grėsmė?
Kodėl Europa, laikoma demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių, krikščioniškosios kultūros žemynu, su nuogąstavimu žvelgia į islamizacijos ir musulmoniškos gyvensenos, iš pirmo žvilgsnio atrodančios gan primityviai ar net barbariškai, plitimo procesą? Ko gero, priežastys slypi vakarietiškų vertybių krizėje ir musulmoniškos pasaulėžiūros konsolidacijoje. Iki pat XX a. vidurio vakariečių moralinį pamatą sudarė keletas svarbiausių vertybių krikščionybė, šeima, kultūra ir t. t. Paskutiniuoju metu atrodo, kad šios vertybės jau nebėra kertiniai europietiškos civilizacijos akmenys. Krikščionybė, šimtmečius formavusi europiečių pasaulėžiūrą, dabartiniu metu nemažai daliai gyventojų tokios reikšmės nebeturi. Vieniems religiją atstoja materialinės gerovės siekis, vartotojiška kultūra, kitiems religija tampa labiau mitologizuotu kultūriniu etniniu reiškiniu, nors Vatikano autoritetas paskutinius dešimtmečius ir yra ypač aukštas. Kita tradicinė Vakarų civilizacijos vertybė santuoka ir šeima taip pat nebėra itin vertinama. Monogaminę šeimą ypač dažnai keičia gyvenimas nesusituokus, dualistinį principą - normaliu reiškiniu tampanti santuokinė neištikimybė, atviras seksualumo šlovinimas. Vakarų kultūra taip pat nebėra išskirtinė, joje vis mažiau lieka klasikinių turinčių išliekamąją vertę bruožų. Masinės, vadinamosios popkultūros atributų galime rasti visose srityse pradedant daile ar muzika ir baigiant architektūra. Moralinį nuosmukį galime įžvelgti ir daugelyje kitų kasdienio gyvenimo sferų: alkoholio, narkotinių medžiagų plitimas, visuomenės susvetimėjimas, afišuojamas sekso kultas ir kiti reiškiniai, dauguma kurių musulmonų pasaulyje praktiškai neįsivaizduojami. Vakarai, atvirai didžiuodamiesi mokslo ir ypač technologiniais laimėjimais, neatkreipia dėmesio į moralinę stagnaciją ar net regresą, kuris gali reikšti ir Vakarų civilizacijos žlugimo pradžią. Taigi visiškai realu, kad Vakarų civilizaciją (kaip vyraujančią) gali pakeisti musulmonų civilizacija mums atrodanti barbariška, tačiau paremta kertiniais moraliniais pamatais, kurie vakarietiškoje civilizacijoje jau nėra tokie tvirti. Tad ir islamizacijos baimė, plintanti Europoje, nėra nepagrįsta. Juk ir Romos civilizacija pirmiausia žlugo iš vidaus, praradusi moralinį ir vertybinį pamatą.
Ar įmanomas konstruktyvus dialogas?
Vis dėlto negalima teigti, kad musulmonų integravimosi akcentai vien tik negatyvūs. Išties ne taip ir mažai kultūros, meno, įvairių mokslo sričių atstovų, atvykusių iš islamiškų kraštų, puikiai integravosi Europoje, prisideda prie jos plėtros, bendros gerovės kūrimo. Siekio toleruoti demokratines vertybes pavyzdys gali būti ir įvairiai vertinama Turkija, kuri išties nemažai pažengė siekdama narystės ES (nors pačioje ES galima jos narystė vertinama prieštaringai). Žinoma, negalima tvirtinti, kad jei valstybė įgyvendina daugiau ar mažiau demokratinių standartų politiką, tai ir jos piliečiai, atvykę gyventi į Europą, laikysis šių principų. Tačiau prielaidų, kad įmanomas ir konstruktyvus dialogas tarp musulmonų ir europiečių, esama. Pastangas turėtų dėti abi pusės tiek musulmonų bendruomenės, tiek ir Europos valstybės, nes priešingu atveju konfrontacija vėl gali išsiveržti riaušėmis ar sprogimais metro traukiniuose.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |