Paskutiniu metu vis garsiau teigiama, kad  Europa pamažu tampa musulmoniška. Šie teiginiai kelia nemažą susirūpinimą, tuo labiau kad jiems pretekstą duoda ir radikalių tendencijų plitimas musulmonų bendruomenėse, ne per seniausiai vykusios riaušės Prancūzijoje, galima Turkijos narystė ES. Taip pat akivaizdi ir dar viena tendencija – islamizacijos stiprėjimas vakarietiškų vertybių krizės fone. Todėl labai svarbu suprasti, kokia kryptimi ir ar vyksta musulmonų integracija į Europos kultūrą, o galbūt Vakarai pamažu integruojami į islamo pasaulį.

Europos islamizacija

Europos žemyne – Vakarų civilizacijos ir kultūros lopšyje – intensyvi imigracija vyko tik keletą paskutiniųjų dešimtmečių. Didelė dalis atvykėlių - anksčiau Europos šalims  priklausiusių kolonijų gyventojai musulmonai, kurie apsistoję Europoje pamažu sukūrė savo bendruomenes. Dabar čia musulmonai skaičiuojami milijonais. Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę-kultūrinę erdvę, ką jau kalbėti apie asimiliaciją. Jie nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė – toli gražu ne svarbiausi nukrypimai nuo europietiško elgesio normų. Musulmonų bendrijose daugiausia galioja šariato įstatymai ir nuolat didėja radikaliojo islamo įtaka. Įvairiai vertinamas ir Turkijos siekis tapti ES nare. Dalis Europos valstybių reiškia susirūpinimą dėl šios musulmoniškos valstybės galimos narystės, nes ji gali sustiprinti islamizacijos akcentus. 

Musulmonų anklavai

Vienu svarbiausių musulmonų gyvenimo Europoje bruožų tampa musulmoniški anklavai. Atvykėliai, daugiausia iš buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje, apsigyvena tarp savo tautiečių - taip formuojasi konsoliduoti imigrantų priemiesčiai. Musulmonų anklavai, atsirandantys Europoje, dažnai verčia vietinius pakeisti savo gyvenamąją vietą. Taip atsitiko Berlyne, Kroicburgo rajone, kur vietos mokykloje nebeliko nė vieno mokinio vokiečio. Prancūzijos Sen Deni departamentas dabar taip pat kur kas labiau primena kokią nors musulmonišką šalį nei Paryžiaus priemiestį. Ekspertai jau atvirai kalba, kad tuose anklavuose bręsta nauja musulmoniškos pasaulėžiūros atmaina. Tai ne europietiškas islamas, o labai radikalus islamizmas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos laimėjimus savo tikslams. Europoje dabar egzistuoja ir politinės prielaidos musulmonų anklavų savarankiškumui, o visiškai svetima jų mentalitetui – perdėm liberali, ateistinė aplinka stumia juos į pačius radikaliausius islamo sluoksnius. Tam Europoje gyvenančius musulmonus nuolat kursto ir įvairios islamiškos organizacijos, judėjimai. Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai greičiau  įgis autonomijos (jei ne politinės, tai kultūrinės) statusą nei asimiliuosis su ateistine tampančia Europa.

Prancūzijos pavyzdys – atsitiktinis reiškinys ar tendencija?

Prancūzijoje nugriaudėję imigrantų neramumai parodė, kad taikus islamiškųjų rajonų gyvenimas netrunka pavirsti masiniu siautuliu, nukreiptu prieš valstybę, kuri turėjo jiems tapti antrąja tėvyne. Neramumai Prancūzijoje, ko gero, tik iškėlė į paviršių visoje Europoje prieštaringai vertinamas musulmonų integravimosi į Vakarų kultūrą perspektyvas. Nors riaušes ir pavyko nuslopinti, jos gali bet kada pasikartoti praktiškai bet kurioje Vakarų Europos valstybėje. Tad jų priežastys iki šiol aiškinamos įvairiai. Vieni analitikai akcentuoja, kad pati musulmonų bendruomenė nenori integruotis, jiems nepriimtinos vakarietiškos demokratijos vertybės, jie blogai pritampa prie vietos gyventojų, socialinės aplinkos, musulmonai laikosi Korano padiktuotų elgesio ir tikybos normų, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato principams. Vis dėlto nemažai apžvalgininkų pažymi ir kitą priežasčių spektrą – akcentuojama nepakankama socialinė integracija, imigrantų diskriminacija, gyvenimo šansų nelygybė. Yra ir trečias situacijos komentaras – įvykiuose įžvelgiamas religinis atspalvis. Tačiau, ko gero, visos šios priežastys sudaro vieną visumą, rodančią, kad Prancūzijos pavyzdys ne atsitiktinumas, o greičiau tendencija.                                   

Vakarų civilizacijos žlugimas – fikcija ar reali grėsmė?

Kodėl Europa, laikoma demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių, krikščioniškosios kultūros žemynu, su nuogąstavimu žvelgia į islamizacijos ir musulmoniškos gyvensenos, iš pirmo žvilgsnio atrodančios gan primityviai ar net barbariškai, plitimo procesą? Ko gero, priežastys slypi vakarietiškų vertybių krizėje ir musulmoniškos pasaulėžiūros konsolidacijoje. Iki pat XX a. vidurio vakariečių moralinį pamatą sudarė keletas svarbiausių vertybių – krikščionybė, šeima, kultūra ir t. t. Paskutiniuoju metu atrodo, kad šios vertybės jau nebėra kertiniai europietiškos civilizacijos akmenys. Krikščionybė, šimtmečius formavusi europiečių pasaulėžiūrą, dabartiniu metu nemažai daliai gyventojų tokios reikšmės nebeturi. Vieniems religiją atstoja materialinės gerovės siekis, vartotojiška kultūra, kitiems religija tampa labiau mitologizuotu kultūriniu etniniu reiškiniu, nors Vatikano autoritetas paskutinius dešimtmečius ir yra ypač aukštas. Kita tradicinė Vakarų civilizacijos vertybė – santuoka ir šeima – taip pat nebėra itin vertinama. Monogaminę šeimą ypač dažnai keičia gyvenimas nesusituokus, dualistinį principą - normaliu reiškiniu tampanti santuokinė neištikimybė, atviras seksualumo šlovinimas. Vakarų kultūra taip pat nebėra išskirtinė, joje vis mažiau lieka klasikinių – turinčių išliekamąją vertę – bruožų. Masinės, vadinamosios popkultūros atributų galime rasti visose srityse – pradedant daile ar muzika ir baigiant architektūra. Moralinį nuosmukį galime įžvelgti ir daugelyje kitų kasdienio gyvenimo sferų: alkoholio, narkotinių medžiagų plitimas, visuomenės susvetimėjimas, afišuojamas sekso kultas ir kiti reiškiniai, dauguma kurių musulmonų pasaulyje praktiškai neįsivaizduojami. Vakarai, atvirai didžiuodamiesi mokslo ir ypač technologiniais laimėjimais, neatkreipia dėmesio į moralinę stagnaciją ar net regresą, kuris gali reikšti ir Vakarų civilizacijos žlugimo pradžią. Taigi visiškai realu, kad Vakarų civilizaciją (kaip vyraujančią) gali pakeisti musulmonų civilizacija – mums atrodanti barbariška, tačiau paremta kertiniais moraliniais pamatais, kurie vakarietiškoje civilizacijoje jau nėra tokie tvirti. Tad ir islamizacijos baimė, plintanti Europoje, nėra nepagrįsta. Juk ir Romos civilizacija pirmiausia žlugo iš vidaus, praradusi moralinį ir vertybinį pamatą.

Ar įmanomas konstruktyvus dialogas?

Vis dėlto negalima teigti, kad musulmonų integravimosi akcentai vien tik negatyvūs. Išties ne taip ir mažai kultūros, meno, įvairių mokslo sričių atstovų, atvykusių iš islamiškų kraštų, puikiai integravosi Europoje, prisideda prie jos plėtros, bendros gerovės kūrimo. Siekio toleruoti demokratines vertybes pavyzdys gali būti ir įvairiai vertinama Turkija, kuri išties nemažai pažengė siekdama narystės ES (nors pačioje ES galima jos narystė vertinama prieštaringai). Žinoma, negalima tvirtinti, kad jei valstybė įgyvendina daugiau ar mažiau demokratinių standartų politiką, tai ir jos piliečiai, atvykę gyventi į Europą, laikysis šių principų. Tačiau prielaidų, kad įmanomas ir konstruktyvus dialogas tarp musulmonų ir europiečių, esama. Pastangas turėtų dėti abi pusės – tiek musulmonų bendruomenės, tiek ir Europos valstybės, nes priešingu atveju konfrontacija vėl gali išsiveržti riaušėmis ar sprogimais metro traukiniuose.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.