Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rinkiminis siurprizas: kas tūno Putino „matrioškoje“?

2007 09 13

Štai ir prasidėjo rinkiminė kampanija: mažiau nei 3 mėnesiai beliko iki tos dienos, kai sužinosime, kokios partijos pateko į Valstybės Dūmą, o kokios – ne, Rusijos dienraštyje „Moscow Times“ rašo politikos apžvalgininkas Jevgenijus Kiseliovas.

Pasak jo, mažiau nei po pusmečio pagaliau sužinosime atsakymą ir į taip ilgai jaudinusį klausimą – kas taps kitu Rusijos prezidentu.

Kai dėl partijų, tai visiškai aišku, kad „Vieningoji Rusija“ gaus daugiau nei 50 proc. vietų Dūmoje, teigia autorius. Tačiau tam, kad būtų galima priiminėti konstitucijos pataisas ir visą eilę kitų svarbių sprendimų, reikia dviejų trečdalių balsų daugumos. Todėl Kremliui ko gero prireiks antrosios partijos pagalbos. Dar viena Kremliui lojali partija „Teisingoji Rusija“, kuri, kaip tikimasi, gaus nemažai vietų Dūmoje, iš pažiūros ir buvo sukurta tokiam pagalbiniam vaidmeniui. Trečią pagal dydį frakciją sudarys komunistai.

Šansą įveikti 7 proc. barjerą, kuris būtinas norint patekti į Dūmą, dar turi tik dvi partijos – Vladimiro Žirinovskio liberalai demokratai ir Dešiniųjų jėgų sąjunga. Tačiau niekas nenustebs, jeigu į Dūmą jos nepateks. Apskritai viskas jau gana nuobodu, lėkšta ir nuspėjama, teigia straipsnio autorius.

Galbūt todėl tiek daug kalbama apie neįtikėtinus prezidento rinkimų siužetus, rašo J. Kiseliovas. Žmonėms reikia intrigos. Sklando gandai apie netikėtus paskyrimus ir atsistatydinimus, „tamsiuosius arkliukus“ – kandidatus į įpėdinius, kuriuos prezidentas Vladimiras Putinas tinkamu metu tarsi fokusininkas efektingu judesiu ištrauks iš rankovės.

Šias „sąmokslo teorijas“ dažniausiai kuria autoriai, kurie iš tikrųjų negauna jokios informacijos iš šaltinių Kremliuje ir bando jos trūkumą maskuoti pasitelkę politinės fantastikos žanrą. Aš nepretenduoju į išskirtinį informuotumą ir tikrai nenutuokiu, kas dedasi prezidento galvoje, bet tvirtai žinau: nuo to, kas joje vyksta, galų gale priklauso visa kita, tvirtina autorius. Neskaidrumas – išskirtinis Putino laikų politikos bruožas. Tačiau J. Kiseliovas sako vis dėlto esąs įsitikinęs, kad tikrosios įvykių priežastys visada matyti paviršiuje, o sudėtingų, painių bandymų išsiaiškinti, kas vyksta, paieškos veda į ne ton pusėn.

Putinui, suprantama, rūpi jo paties likimas palikus prezidento postą. Jis nenori tapti tokiu „raupsuotuoju“, kaip Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris iš esmės neturi kur išvykti iš savo valstybės, nes jo neįsileidžia Vakarų šalys. Kad išvengtų tokios rizikos, Putinui bus svarbu perduoti valdžią kitam prezidentui kuo griežčiau laikantis visų teisinių procedūrų, kad vėliau niekas negalėtų jo apkaltinti ką nors pažeidus, suklastojus ar intrigavus. Tai reiškia, kad jis turi pasitraukti pasibaigus savo kadencijai, rašoma straipsnyje.

Ir man vis labiau atrodo, kad jokio netikėto įpėdinio nebus, tvirtina autorius. Putinas paskelbs savo įpėdiniu tą, kurį dažniau nei kitus rodo per TV, tą, apie kurį palankiausiai rašo spauda, tą, kuris pirmauja visuomenės nuomonės apklausose.

Tai greičiausiai reiškia, kad naujuoju Rusijos prezidentu taps pirmasis vicepremjeras Sergejus Ivanovas. Jei su tuo nesutinkate, pateikite bent tris įtikinamus argumentus, kodėl jis būtų netinkamas įpėdinis, siūlo J. Kiseliovas.

Kai kurie gana ilgai tvirtino, kad Ivanovas nepriimtinas Vakarams, tačiau tai ko gero visiški niekai. Vakarų lyderiai – pragmatikai. Ivanovas daug važinėjo po pasaulį ir susitikinėjo su prezidentais, premjerais ir užsienio reikalų ministrais, įskaitant Condoleezzą Rice, su kuria puikiai sutaria. Ivanovas daug metų gyveno Vakaruose, padoriai kalba angliškai ir net švediškai. O sugebėjimas bendrauti su kitais lyderiais be vertėjo ir jų gyvenimo būdo supratimas – dar vienas pliusas jo naudai.

Kai kurie sakė, kad antrasis iš eilės Rusijos prezidentas, tarnavęs KGB – to jau per daug, tačiau vargu ar tai sutrikdys Putiną. Jis nuosekliai į svarbiausius valstybės postus skirdavo buvusius specialiųjų tarnybų karininkus. Regis, jis nuoširdžiai tiki jų ypatingais privalumais, tad kodėl turėtų atsisakyti šio svarbiausio principo rinkdamasis įpėdinį? – klausia autorius.

Taip, Ivanovo kaip gynybos ministro veikla nebuvo šlovinga. Ją būtų galima pavadinti ir tiesiog sumauta. Tačiau nesėkmingi raketų paleidimai ir nestatutinių santykių kariuomenėje skandalai iš visko sprendžiant jo reputacijos rimtai nesugadino. Regis, Putinui svarbiausias kriterijus – lojalumas, o ne veikla.

Ivanovas pažįsta Putiną nuo studijų metų. Jis turi privilegiją kreiptis į Putiną praktiškai bet kuriuo metu, gali net atvažiuoti pas jį savaitgalį į namus prieš tai nepaskambinęs. Informuoti žmonės Kremliuje tvirtina, kad Putinas juo pasitiki labiausiai iš savo aplinkos. Jis nepriklauso nė vienai Kremliaus grupuotei, jis – „Putino žmogus“, rašo J. Kiseliovas.

Sakoma, kad „jėgos struktūrų“ atstovai – grupuotė, kuriai priklauso prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Sečinas, prezidento patarėjas kadrų klausimais Viktoras Ivanovas ir FSB direktorius Nikolajus Patruševas – pasisako prieš Ivanovo kaip įpėdinio kandidatūrą, nes jų manymu šis – pavojingas užsimaskavęs liberalas. Tačiau šiai grupuotei iki šiol taip ir nepavyko pasiūlyti savo alternatyvios. Kai Putinas jų paklaus, koks jų pasiūlymas, šie neturės ką atsakyti. Po to pagal visas „aparatines“ taisykles diskusija bus baigta.

Man regis, pati svarbiausia klaida, kurią daro apie tariamą Putino planą diskutuojantys analitikai, yra tokia, tęsia autorius. Jie daro prielaidą, kad kitas Rusijos prezidentas bus toks pat neabejotinas ir vienvaldis lyderis, kaip ir pats Putinas. Tuo tarpu Putinas, galimas daiktas, nori sukurti kelis valdžios centrus. Naujasis prezidentas bus silpnesnis už jį, nes toks beprecedentis ir nepajudinamas Putino populiarumas automatiškai nebus paveldėtas. Tad galima padaryti taip, kad šalia sąlyginai silpno prezidento atsirastų stiprus, nepriklausomas ir ambicingas premjeras. Pretendentu galėtų tapti Rusijos geležinkelių vadovas Vladimiras Jakuninas, arba prezidento administracijos vadovas Sergejus Sobianinas, ar dabartinis Putino įgaliotinis Šiaurės Kaukaze Dmitrijus Kozakas. Putinas gali sukurti keletą tarpusavyje konkuruojančių valdžios centrų, ir nė vienas iš jų negalės tapti dominuojančiu.

Be to, pasak politikos apžvalgininko, yra tikimybė, kad gali atsirasti sistema, besiremianti kolektyviniu vadovavimu. Rusijoje taip yra buvę ne kartą. Po Lenino mirties, kai Stalinas dar nebuvo tapęs pripažintu lyderiu. Taip buvo ir po Stalino mirties, kai Politinio biuro nariai Viačeslavas Molotovas ir Georgijus Malenkovas iš pradžių atrodė kur kas stipresni lyderiai, nei Nikita Chruščiovas. Taip nutiko ir po Chruščiovo atstatydinimo, kuomet iš pradžių buvo neaišku, kas yra svarbesnis – Leonidas Brežnevas ar premjeras Aleksejus Kosyginas. Tačiau žmogus, užimantis patį svarbiausią postą – partijos lyderis sovietiniais laikais ar prezidentas šiandien – įgyja tokį pranašumą, kad galų gale savo rankose sutelkia visą valdžią.

Esu tikras, kad Putinas gerai žino šiuos istorijos pavyzdžius, tačiau jis taip pat gali pabandyti nukreipti šią tendenciją į priešingą pusę, teigia autorius.

Kremliaus sienos pasižymi savybe svarbiausią akimirką atimti iš jo šeimininko galimybę tiksliai įvertinti savo situaciją. Tai, kaip 1991-ųjų gruodį iš posto traukėsi Michailas Gorbačiovas, patvirtina faktą, kad pirmasis ir paskutinysis Sovietų sąjungos prezidentas ne visai gerai suprato, jog šis žingsnis reiškia jo politinės karjeros pabaigą. Labai tikėtina, kad ir buvęs prezidentas Borisas Jelcinas nenumatė, kad greitai taps pensininku auksiniame narvelyje, neturinčiu jokios politinės įtakos.

Nė vienam Rusijos lyderiui kol kas nepavyko tapti rusišku Den Siaopinu, po pasitraukimo iš valdžios išsaugojusiu didelę įtaką. Pats Putinas užsimindavo ketinąs tai padaryti, ir tai, kaip jis bandys tai įgyvendinti, gali tapti pačiu įdomiausiu reginiu, „Moscow Times“ paskelbtame straipsnyje teigia Jevgenijus Kiseliovas.

www.balsas.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras