Šią savaitę be jokios išankstinės kritikos, skandalų ar krizių atsistatydino visas Rusijos Federacijos ministrų kabinetas. Jo vadovas Michailas Fradkovas viešai pareiškė, kad artėjant svarbiems politiniams įvykiams, t. y. Dūmos ir prezidento rinkimams, tiesiog nenori kurstyti įtampos.

Jeigu atmesime visą autoritarinę Rusijos specifiką, tai tokie argumentai, švelniai tariant, yra juokingi, nes sunku įsivaizduoti, kaip stabiliai dirbanti Vyriausybė, kurios vadovas yra nuolankus prezidento tarnas, galėtų kelti įtampą artėjant rinkimams. Juolab kad Dūmos rinkimų rezultatai yra lengvai nuspėjami, o būsimasis Rusijos prezidentas bus tas, į kurį pirštu pabaksnos Vladimiras Putinas. 

Prisimenant paties V. Putino kelią link prezidento posto, tokia įvykių eiga ne itin nustebino. Priėmus ministrų kabineto atsistatydinimą, buvo galima spėti, kad dabartinis Rusijos vadovas siekia atkartoti praeities scenarijų, nes Boriso Jelcino įpėdiniu jis tapo taip pat būdamas premjeru. Daugelis tikėjosi, kad šiandienio scenarijaus pagrindiniu herojumi taps pirmasis vicepremjeras ir artimas V. Putino bičiulis Sergejus Ivanovas, kuris jau buvo atvirai skelbiamas prezidento įpėdinių lenktynių favoritu, juolab kad pastaruoju metu jis itin daug laiko praleisdavo viešoje V. Putino kompanijoje, o kur dar bendra jų praeitis Sankt Peterburge ir Federalinėje saugumo tarnyboje. 

Tačiau Rusijos prezidentas žengė visiems netikėtą žingsnį ir naujuoju premjeru pasiūlė tapti mažai kam žinomam Viktorui Zubkovui, kuris iki šiol vadovavo Rusijos finansų monitoringo komitetui. 

Stebint reakciją, kuri po šio V. Putino ėjimo kilo Rusijos politikų ir politikos apžvalgininkų gretose, ko gero, niekam nekilo abejonių, kad tai tapo tikra staigmena. Bet ar galime drąsiai teigti, kad toks V. Putino žingsnis buvo netikėtas ir nepriminė jo paties kelio į valdžios viršūnes scenarijaus?

Ko gero, kalbėti vien apie netikėtumą tikrai negalima. Visų pirma V. Zubkovas yra senas ir ištikimas vadinamojo „Piterio klano“, šiandien dominuojančio Kremliuje, narys. Antra, jis tikriausiai neturi jokių asmeninių ambicijų, kurios net ir po kadencijos pabaigos galėtų užgožti V. Putino autoritetą. Ir trečia – kai B. Jelcinas V. Putiną paskyrė premjeru, o 2000-ųjų išvakarėse paskelbė jį savo įpėdiniu, daugelis nustebo lygiai taip pat kaip ir dabar, nes prieš septynerius metus dabartinis Rusijos prezidentas buvo tik mažai kam žinomas veikėjas.

Kokias iš to galima daryti išvadas? Priklausymas „Piterio klanui“, be abejo, yra privalomas šiandienio Rusijos politiko atributas, jei jis svajoja apie kilimą karjeros laiptais. Taigi, kalbant apie šį punktą, V. Putinas niekuo nenustebino. Kas dėl asmeninių ambicijų, tai galima pastebėti, kad kaip tik S. Ivanovas išsiskiria ta charizma, kuri įgijus prezidento statusą gali dar labiau sustiprėti ir todėl atsiranda grėsmė V. Putino autoriteto išlaikymui. Vadinasi, V. Zubkovo pasirinkimas galbūt išduoda ir asmenines dabartinio Rusijos vadovo ambicijas išlaikyti įtaką šalyje ir po formalaus pasitraukimo iš posto. Na, o trečiasis scenarijų panašumo punktas yra vertas keleto pastabų. Pirma, V. Putinas 1999 metais buvo gerokai jaunesnis nei šiandien yra V. Zubkovas. O antra, skirdamas V. Putiną laikinuoju šalies vadovu B. Jelcinas traukėsi iš politikos visiems laikams, o to tikrai sunku tikėtis iš dabartinio Rusijos prezidento. 

Žinoma, po tokio netikėto žingsnio anaiptol negalima tvirtinti, kad kaip tik V. Zubkovas yra pagrindinis V. Putino koziris, o S. Ivanovo korta jau kirsta. Galbūt Rusijos prezidentas pasirinko kitokią taktiką, kuri yra paremta politine aksioma, kad premjero postas yra bene labiausiai pažeidžiamas rinkimus siekiančio laimėti politiko atributas. Taigi kaip tik S. Ivanovo kandidatūrą gali būti siekiama apsaugoti nuo rizikos, be to, šis veikėjas turi ir itin stiprų saugumo jėgų užnugarį. Tokiu atveju, jei favoritas yra S. Ivanovas, galima drąsiai teigti, kad akivaizdžiai realizuojama „antrojo Putino“ strategija. Jei ji yra priimtina ir pačiam prezidentui, tuomet galima tikėtis ir tolesnio intensyvaus pirmojo vicepremjero reklamavimo, V. Zubkovui paliekant tik technines vadovavimo ministrų kabinetui funkcijas. Tačiau čia kyla dar vienas klausimas – o kodėl tokiam tyliam darbui ir toliau netiko M. Fradkovas, kuris aiškiai įrodė, kad neturi jokių didesnių asmeninių ambicijų ir apsiriboja grynai technokratiniu vaidmeniu? Galbūt todėl, kad V. Putinas nenori po savęs prezidento poste matyti savotiškos savo kopijos ir pagaliau nusprendė rinktis kitą, marionetinį variantą. Tiesa, kaip alternatyvą S. Ivanovui buvo galima pradėti proteguoti kitą minimą kandidatą – taip pat vicepremjerą Dmitrijų Medvedevą. Tačiau šis, panašiai kaip ir S. Ivanovas, yra jaunas, veržlus ir ateityje tikrai gali peržengti valdomo valdovo rėmus. 

Ko gero, todėl V. Putinas ir pasirinko visai „netikėtą“ ėjimą. Ne veltui  kai kurie Rusijos politikos apžvalgininkai ir žurnalistai V. Zubkovą pavadino „tuščiu lapu“, kuriame, kaip žinia, kur kas patogiau piešti tai, ką nori.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.