Dar ne taip seniai Lenkijos visuomenė tikėjosi radikalesnių pokyčių ir apsivalymo nuo ydų, kamavusių šalies politinę sistemą. Tačiau pastarojo meto peripetijos bei skandalai ir vėl žlugdo dar prieš kelerius metus vešėjusias viltis.

Lenkijos visuomenė siejo daug vilčių su IV Respublikos vizija. Taip įvyko todėl, kad visi matė, jog per 16 nepriklausomybės metų valstybė buvo labai silpna – vyriausybės viena po kitos atsistatydindavo dėl politinių skandalų. Niekas rimtai negalvojo apie reikalingas reformas. Iš skandalų ir aferų, apie kuriuos visuomenę plačiai informavo žiniasklaida, buvo matyti, kad politikai kuria arba keičia įstatymus pagal turtingų verslininkų poreikius, kad politikus valdo ir kriminalinis pasaulis, o policija ir prokuratūra neatlieka savo užduočių ir nesodina nusikaltėlių į kalėjimus. Kai vieni dėl finansinės ir politinės korupcijos turtėjo, kiti tapo dar skurdesni. Iš vienos pusės – privilegijuotos profesinės korporacijos, o iš kitos – paprasti žmonės, kurie beviltiškai norėjo kuo skubiau pagerinti savo gyvenimą. Tokias viltis dar stiprino narystė Europos Sąjungoje (ES). Juk visi žadėjo, kad už Sąjungos pinigus greitai visi lenkai praturtės. Visi tikėjo, kad Lenkija taps socialiai solidari, stipri. Kairieji, kurie tada valdė Lenkiją, nesugebėjo apsivalyti nuo korupcijos ir politikų savivalės. Visuomenė suprato, kad jie to nesugeba padaryti.

Nauja vizija ar tik jos iliuzija?

Naują viziją pristatė Donaldo Tusko liberalai ir brolių Kačynskių dešinieji. Kačynskiams pavyko įtikinti rinkėjus, kad D. Tusko reformų vizija – tai tik korumpuotos valstybės veido kosmetinės procedūros, kad sukurta korupcinė sistema liks, o pasikeis tik žaidėjai. Vienas iš brolių pareiškė, kad reikia kurti naują valstybę. Naują, tai yra socialiai solidarią, teisingą ir atvirą visuomenei. Rinkėjams pristatė savo viziją. „Nauja valstybė bus kitokia, geresnė ir solidari su žmonėmis. Tai bus IV Respublika“, – sakė Jaroslavas Kačynskis.

Kodėl IV Respubliką? Pirmąją lenkai vadina bendra Lietuvos ir Lenkijos Respublika (Žečpospolita). Antroji buvo tarp I ir II pasaulinių karų. Po karo buvo Lenkijos Liaudies Respublika. Ji neturi jokio skaičiaus ir neturės, nes tai buvo Kremliaus primesta valdžia, neturinti nieko bendro su demokratija. Po 1989 m. politikai paskelbė, kad atėjo laikas kurti III, demokratinę respubliką. Dvyniai Kačynskiai, žinomi antikomunistiniai veikėjai, disidentai, iš pradžių bandė įsijungti į naujos valstybės kūrimą, bet greitai tapo jos aršiausiais kritikais. Šiandien matome, kad šis projektas pagal dvynių Kačynskių idėjas nebuvo sukurtas, vadinasi, ir jų vizija žlugo.

Dabartinis Lenkijos premjeras J. Kačynskis aiškiai žino, dėl ko taip atsitiko. Jis ne kartą apie tai sakė per savo interviu. Kalta yra liberali „Piliečių Platforma“ (PP), kuri atsisakė po rinkimų sudaryti koaliciją su „Teise ir teisingumu“ (TT), nors turėjo ir tebeturi panašią valstybės viziją. Per rinkiminę kampaniją PP patyrė itin stiprų TT puolimą. J. Kačynskis, kuris žinojo, kad PP yra jo rimčiausias konkurentas, susitelkė kovoje su liberalais. Rinkėjams buvo peršama liberalų valdoma Lenkija, kurioje nėra darbo, o šaldytuvai stovi tušti. PP lyderiai jautėsi įžeisti, o J. Kačynskis turėjo sudaryti koaliciją su radikalais ir politiniais avantiūristais „Savigyna“ bei „Lenkų šeimų lyga“ (LŠL), kuriuos pats ankščiau vertino kaip antidemokratus ir antivalstybininkus. Abi partijos ne kartą pasisakė prieš Lenkijos narystę ES, o jų politikai atvirai garbina tokius praeities veikėjus kaip generolas Frankas ir buvęs Portugalijos diktatorius A. Salazaras. „Savigyna“ bei LŠL taip pat kovoja su Darvino evoliucijos teorija, reikalauja išmesti iš mokyklos literatūros sąrašo J. V. Gėtę, Konradą ir F. Dostojevskį. „Tokia draugyste J. Kačynskis realizuoja „moralinę revoliuciją“ ir „valstybės valymą nuo niekšybių“, – rašė viename savo komentare žinomas Lenkijos publicistas Adamas Michnikas.

Pagaliau J. Kačynskis, suprato, kad abi partijos neišlaikė valdžios egzamino. Ir nusprendė, kad reikia naujo jėgų išdėstymo parlamente. Nors iš pradžių galvojo, kad jam pavyks į savo pusę patraukti pakankamai daug seimo narių iš koalicinių partijų, tačiau netikėtai buvę koalicijos partneriai sudarė bendrą „antikačynskių“ koaliciją. J. Kačynskio Vyriausybė tapo mažumos kabinetu su labai stipria opozicija. Esant tokiai situacijai jam valdyti pasidarė visiškai neįmanoma.

Priešlaikiniai rinkimai ir premjero baimės

Taigi nieko nuostabaus, kad premjeras nori rinkimų kuo skubiau. J. Kačynskis neseniai pareiškė, kad jie turėtų įvykti jau spalio mėnesio pabaigoje. Vis dėlto jo buvę koalicijos partneriai kovoja parlamente dėl dviejų specialiųjų komisijų sukūrimo, kurios dar iki rinkimų pravestų tyrimą dėl premjero ir Vyriausybės piktnaudžiavimo kovoje su korupcija.

O šito premjeras labai bijo. Bijo ir dvasios tėvo Tadeušo Rydzyko sąjungos, „Savigynos“ bei LŠL. Kunigas T. Rydzykas – katalikiškos radijo stoties „Radijo Marija“, televizijos „Trwam“ ir dienraščio „Nasz Dziennik“ vadovas. Jis aktyviai dalyvauja politikoje ir naudojasi šiomis žiniasklaidos priemonėmis savo veikloje. Dėl jo paramos TT galėjo laimėti pastaruosius rinkimus.

Dvasios tėvas T. Rydzykas – ypatingas kunigas. Jis sukūrė katalikų žiniasklaidos imperiją ir todėl tapo natūraliu dešiniųjų partneriu. Vis dėlto jis turi aiškią savo pasaulio viziją ir už savo žiniasklaidos paramą reikalauja tam tikrų politinių dividendų. Dėl jo didelės įtakos kai kurie apžvalgininkai jį vadino ketvirtu koalicijos partneriu. Šiandien, kai A. Leperis ir R. Giertychas konfliktuoja su J. Kačynskiu, abi stovyklos konkuruoja dėl T. Rydzyko palankumo. Jo parama vienai ar kitai stovyklai gali lemti rinkimų rezultatus. Dėl to niekas neabejoja. T. Rydzykas patenkintas J. Kačynskio  valdymu ir kalba apie tai garsiai. Kuo skubiau bus rinkimai, tuo mažesnė tikimybė, kad konkurentams pavyks patraukti tėvą T. Rydzyką į savo pusę.

Lenkijos ministras pirmininkas taip pat bijo ir komisijos, kuri turėtų ištirti du kovos su korupcija atvejus – Barbaros Blidos, buvusios statybų ministrės, vienos iš kairiųjų lyderės, savižudybę. (Buvęs vidaus reikalų ministras Janušas Kačmarekas tvirtina, kad prokurorai beveik neturėjo korupcijos įrodymų, bet nusprendė ją areštuoti. B. Blida, pamačiusi policiją, iš baimės nusišovė.) Kita byla – Centrinio antikorupcinio biuro (CAB) surengta provokacija prieš vicepremjerą ir žemės ūkio ministrą A. Leperį. CAB tvirtina, kad turėjo informacijos apie tai, jog A. Leperis ima kyšius už savo kaip ministro sprendimus, palankius verslininkams. „Savigynos“ lyderis sužinojo apie akciją ir kyšio nepaėmė. Akcija žlugo, bet vis dėlto premjeras A. Leperį iš koalicijos išmetė.

Opozicija tvirtina, kad abi akcijos nelabai susijusios su kova prieš korupciją ir buvo organizuotos siekiant sukompromituoti politinius priešininkus. J. Kačynskis žino, kad šių akcijų užkulisius opozicija puikiai panaudotų per rinkiminę kampaniją.

Prognozės

Pagal apklausų rezultatus, rinkimus greičiausiai laimės liberali dešinioji „Piliečių platforma“. Nors dvynių Kačynskių „Teisės ir Teisingumo“ strategai tvirtina, kad dar neaišku, kas bus laimėtojas bei primena, jog per praėjusius rinkimus apklausos prognozavo PP laimėjimą, bet gerai parengta agresyvi rinkiminė kampanija suteikė galimybę laimėti TT. Premjeras, regis, labai tiki, kad ir šį kartą sugebės pakartoti savo partijos sėkmę.

Rugpjūčio mėnesio antroje pusėje savaitgalio partijų konvencijos aiškiai parodė, kad kampanija bus agresyvi, kupina kontrastų ir kompromituojančios medžiagos. Kuo politikai norės pritraukti rinkėjus? Akivaizdu, kad TT bei buvę koalicijos partneriai be jokių skrupulų kaltins priešininkus už visas Vyriausybės nesėkmes.

Marekas Migalskis, politologas iš Silezijos universiteto, galvoja, jog TT toliau bandys įrodyti, kad Lenkijoje vyksta kova su korupcine sistema, kad ji dar nepasidavė ir puola su dar didesne jėga. Dėl to, kad kol kas nepavyko uždusinti šio slibino, kalti, žinoma, bus PP, kairieji ir buvę koalicijos partneriai. Savo programoje J. Kačynskis pasiūlys dar radikalesnį valstybės apsivalymą nuo korumpuotų politikų ir pareigūnų. Prognozuojama, kad TT ištrauks į viešą erdvę dokumentus, kompromituojančius konkrečius politikus. Kita vertus, neabejojama, kad J. Kačynskis iš visų jėgų bandys įrodyti, kad jo valdymo laikotarpis – tai žmonių gerovės ir socialinio saugumo augimo laikotarpis. Jau dabar TT savo reklamose per televiziją rodo patenkintą parduotuvės savininką, besidžiaugiantį savo gyvenimo kokybės gerėjimu.

O kaip dėl rinkėjų balsų kovos „Savigyna“ ir LŠL? Ko gero, iš pradžių ieškos rėmėjų tarp tų, kurie nepatenkinti Lenkijos naryste ES, o vėliau bandys pasirodyti su savo jau klasika tapusiais šūkiais apie tradicinės šeimos ir gyvenimo gynimą. Ir abi iš visų jėgų bandys gauti dvasios tėvo T. Rydzyko palaimimą.

PP ir kairieji kovos dėl „antikačynskių“ elektorato palankumo. Abiejų partijų kampanijos pagrindinis šūkis bus „kova su totalitarine valstybe“, kurią, jų teigimu, sukūrė broliai Kačynskiai. Aišku, kad liberalai iš PP per savo kampaniją kalbės ir apie asmeninę, ir apie ekonominę laisvę. O, kaip pabrėžia apžvalgininkai, kairieji žadės „grąžinti“ Lenkiją į Europą. Iš svarbesnių žaidėjų liko dar Liaudies partija. Vis dėlto, regis, jei ji nebus užpulta, praves ramią kampaniją, norėdama parodyti kaimui, kur yra jos pagrindinis rinkėjas, kas yra rimta ir rami partija. Jos strategija yra įrodyti, kad ji iš esmės skiriasi nuo avantiūristinės „Savigynos“.

J. Kačynskis išliks, brolių duetas taip pat

Rinkimų rezultatai kol kas nežinomi, bet naujame parlamente dabartinis premjeras ir vėl gali tapti vienu iš pagrindinių įžaidėjų. Pagrindinis klausimas yra tik tas, ar jis remiamas savo brolio prezidento dalyvaus kuriant stabilią koaliciją?

Sunku spėti, bet J. Kačynskis per savo vadovavimo Vyriausybei laikotarpį parodė, kad niekuo nepasitiki, kad tik jis žino, ko reikia Lenkijai, ir dėl to nuosekliai sutelkė valdžią į savo rankas. Joks premjeras po 1989 m. permainų neturėjo tiek daug valdžios kaip J. Kačynskis. Prezidentas Lechas Kačynskis, kuris laiko savo brolį didžiausiu autoritetu, atvirai toleruoja tai, kad Jaroslavui artimi žmonės vadovauja, pvz., Centriniam bankui, Valstybės kontrolės įstaigai. Jo ištikimi bendražygiai kontroliuoja armiją, policiją, visas specialiąsias tarnybas, visuomeninę žiniasklaidą bei Tautinės atminties institutą, kuris saugo specialiuosius komunistinių tarnybų archyvus. Brolius Kačynskius remia ir didesnė Bažnyčios hierarchų dalis.

Akivaizdu, kad visi asmenys, kuriems premjeras parūpino vietą valstybės tarnyboje, turėjo tik vieną užduotį – kovoti su ankstesne sistema, kuri užvaldė šalį: biurokratiją, verslą ir žiniasklaidą. Pagrindinį vaidmenį čia turėjo atlikti taip vadinamos „jėgos struktūros“ – specialiosios tarnybos, prokuratūra ir policija. Kovoti su tariama Aleksandro Kvašnievskio sistema buvo įpareigotas jaunas juristas, prokuroras, Zbignevas Ziobro, kuris atsisėdo į teisingumo ministro kėdę. Šis turėjo kuo greičiau išvaduoti šalį nuo korupcijos.

Vis dėlto J. Kačynskis buvo nepatenkintas, kad kova vyksta per lėtai ir kiekvieną kartą, susitikęs su Z. Ziobro, reikalavo rezultatų ir „krentančių galvų“. Kaip jau šiandien žinome, teisingumo ministras, norėdamas įtikti savo vadovui, skundė kolegas ir pavaldinius, kad jie trukdo kovoti. Premjeras, besąlygiškai pasitikėdamas savo jaunu bendražygiu, pradėjo savo aplinkos valymą.

Krito vidaus reikalų ministras, kontržvalgybos vadas, o specialiųjų tarnybų koordinatorius prarado visą savo įtaką. Krito ir kitas vidaus reikalų ministras Janušas Kačmarekas, tačiau pastarasis nusprendė netylėti ir apkaltino Z. Ziobro bei premjerą politinėje kovoje piktnaudžiaujant specialiosiomis tarnybomis bei prokuratūra, kurios neva yra verčiamos dirbti pažeidžiant įstatymus. Iš J. Kačmareko parodymų paaiškėjo, kurie politikai pradėjo kurti totalitarinę valstybę. Ar tai tiesa, turi išsiaiškinti specialios komisijos. Ar jos bus sukurtos dar šiame Seime ar kitame? Atsakymą į šį klausimą turime sužinoti jau rugsėjo mėnesį.

Ir vis dėlto britų laikraštis „Financial Times“, aprašydamas politinę situaciją Lenkijoje, pastebi, jog „pažiūrėjus toliau už politinio chaoso horizonto, galima pastebėti, kad Lenkija vis dėlto virsta gera modernia europietiška valstybe. Ekonominis augimas siekia 7 proc., į Lenkiją plaukia pinigai iš ES. Šimtai tūkstančių jaunų lenkų dirba Vakarų Europoje. Sociologiniai tyrimai rodo, kad jaunimas yra liberalus ir nieko nebijo, kitaip nei jų tėvai ar seneliai. Ir nors Lenkija išgyvena politinę krizę, vis dėlto galima tikėtis, kad jos integracija į Europą baigsis sėkmingai“, – rašo „Finacial Times“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.