Pravoslavų bažnyčia tampa valstybinio aparato dalimi (2)
Valentinas Mitė 2007 09 17
Tvirta carų valdžia, stipri kariuomenė ir saugumas, labai artimi valstybės ir Pravoslavų bažnyčios ryšiai visada buvo kertiniai Rusijos imperinės stiprybės ir valstybinės ideologijos akmenys.
Nors geografiškai Rusija yra Europos valstybė, bet Pravoslavų bažnyčios suaugimas su valstybe ją daro panašesnę į rytietiškas, o ne vakarietiškas valstybes. Neįsivaizduojama, kad moderni katalikybė pretenduotų į tokią įtaką politikai kaip Pravoslavų bažnyčia Rusijoje.
Rusijoje Bažnyčios įtaka valstybei, kuriai vadovauja buvę komunistai, o prezidentas yra buvęs kadrinis KGB darbuotojas, ne mažėja, o didėja.
Simpatijos yra abipusės, o atsivertimai į tikėjimą beveik masiniai.
Buvę komunistai nepatiria nieko panašaus į tas tikėjimo abejones, kokias dažnai išgyveno net kai kurie viduramžių vienuoliai mistikai.
Vladimiras Putinas pravoslavų Kalėdas atšventė reikšmingiausiame Maskvos vienuolyne kartu su aukštais pravoslavų šventikais. Buvusio kagėbisto atsivertimas tikrai būtų stebuklingas reiškinys, bet karas Čečėnijoje liudija, kad stebuklų nėra, o tikėjimas Kremliuje yra politikos, bet ne dvasinės sferos reiškinys.
Tai neturėtų mūsų labai stebinti, ne taip jau seniai masiniai atsivertimai vyko ir Lietuvoje, kai atgavus nepriklausomybę buvę ateizmo apaštalai tapo tikrais lietuviais katalikais.
Tačiau Lietuvoje Bažnyčia nėra valstybinio aparato dalis kaip Rusijoje.
Dabartinį Pravoslavų bažnyčios elgesį jau sunku logiškai paaiškinti.
Jis tiesiog kelia nuostabą dėl savo nenuoseklumo.
Maskvos patriarchato atstovai šį mėnesį dalyvavo dviejose viena kitai prieštaraujančiose politinėse akcijose. Pravoslavų šventikai palaimino kryžių baltagvardiečių generolui Vladimirui Kopelai. Šiame įvykyje nėra nieko keisto, nes generolas kovojo prieš ateizmą skelbusius bolševikus.
Tačiau kitas įvykis, kur dalyvavo pats patriarchas Aleksejus II, iš principo prieštarauja pirmajam: patriarchas iškilmingai palaimino Rusijos branduolines ginkluotąsias pajėgas. Jis išreiškė Pravoslavų bažnyčios paramą valstybės gynybos stiprinimui - valstybės, kurios vadovai gailisi Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir naikina čečėnų tautą. Generolams, išauklėtiems sovietine ateistine dvasia, šis gestas turėjo atrodyti bent jau egzotiškas, bet malonus.
Susidaro įspūdis, kad Pravoslavų bažnyčia jaučia keistą meilę kariuomenei, tam valstybės organizmui, kurio svarbiausia užduotis yra ne tik ginti tėvynę, bet ir užkariauti tai tėvynei, o tai ypač tinka Rusijai, naujas teritorijas. Bažnyčios ir kariuomenės simpatijos yra abipusės. Vis daugiau Rusijos karinių dalinių nori, kad koks nors pravoslavų šventasis paimtų juos savo globon. Pravoslavų šventųjų globai pavesti ir kai kurie daliniai, kovojantys su Čečėnijos sukilėliais.
Kai kuriose mokyklose pravoslavų tikėjimo pamokos jau tapo privalomos. O katalikybė, kaip ir carų laikais, yra ignoruojama. Bet koks Vatikano žingsnis siekiant padėti vietiniams katalikams laikomas pretenzijomis atversti rusus pravoslavus į jiems netinkamą tikėjimą.
Pravoslavų bažnyčia artėja į tą padėtį, kai, kaip carų laikais, ji buvo tik vienas iš valstybės aparato departamentų.
Pravoslavų bažnyčia yra ir rusiško patriotizmo, imperializmo bei tautinės tapatybės sudėtinė dalis. Pažvelkime kad ir į Kaliningrado sritį, kur Rusija stato vieną cerkvę po kitos. Nereikia būti naiviems: tiek maldos namų ateistinei visuomenei nereikia. Dygstančios cerkvės visų pirma yra politinis pareiškimas, kam ši teritorija, įgyta kaip karo grobis, priklauso.
Pravoslavų bažnyčios vyresnieji ne kartą yra pareiškę, kad jie remia centralizuotą valstybę ir skeptiškai vertina vakarietišką demokratijos supratimą, kovą už žmogaus teises ir politinį pliuralizmą. Rusija esą turi savo kelią ir savo ypatingą misiją pasaulyje bei kitokį demokratijos supratimą nei Vakarai.
Kur slypi tas kitoniškumas, niekas kol kas nepaaiškino, o tai nuteikia nelabai maloniai. Juolab kad tai yra ne tik Pravoslavų bažnyčios, bet ir Kremliaus nuomonė.
Taip pat niekas iki šiol negali nedviprasmiškai paaiškinti, kodėl Popiežiui neleidžiama atvykti į Rusiją.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |