Tvirta carų valdžia, stipri kariuomenė ir saugumas, labai artimi valstybės ir Pravoslavų bažnyčios ryšiai visada buvo kertiniai Rusijos imperinės stiprybės ir valstybinės ideologijos akmenys.

Nors geografiškai Rusija yra Europos valstybė, bet Pravoslavų bažnyčios suaugimas su valstybe ją daro panašesnę į rytietiškas, o ne vakarietiškas valstybes. Neįsivaizduojama, kad moderni katalikybė pretenduotų į tokią įtaką politikai kaip Pravoslavų bažnyčia Rusijoje.

Rusijoje Bažnyčios įtaka valstybei, kuriai vadovauja buvę komunistai, o prezidentas yra buvęs kadrinis KGB darbuotojas, ne mažėja, o didėja.

Simpatijos yra abipusės, o „atsivertimai“ į tikėjimą beveik masiniai.

Buvę komunistai nepatiria nieko panašaus į tas tikėjimo abejones, kokias dažnai išgyveno net kai kurie viduramžių vienuoliai mistikai.

Vladimiras Putinas pravoslavų Kalėdas atšventė reikšmingiausiame Maskvos vienuolyne kartu su aukštais pravoslavų šventikais. Buvusio kagėbisto atsivertimas tikrai būtų stebuklingas reiškinys, bet karas Čečėnijoje liudija, kad stebuklų nėra, o tikėjimas Kremliuje yra politikos, bet ne dvasinės sferos reiškinys.

Tai neturėtų mūsų labai stebinti, ne taip jau seniai masiniai „atsivertimai“ vyko ir Lietuvoje, kai atgavus nepriklausomybę buvę ateizmo apaštalai tapo „tikrais lietuviais katalikais“.

Tačiau Lietuvoje Bažnyčia nėra valstybinio aparato dalis kaip Rusijoje.

Dabartinį Pravoslavų bažnyčios elgesį jau sunku logiškai paaiškinti.

Jis tiesiog kelia nuostabą dėl savo nenuoseklumo.

Maskvos patriarchato atstovai šį mėnesį dalyvavo dviejose viena kitai prieštaraujančiose politinėse akcijose. Pravoslavų šventikai palaimino kryžių baltagvardiečių generolui Vladimirui Kopelai. Šiame įvykyje nėra nieko keisto, nes generolas kovojo prieš ateizmą skelbusius bolševikus.

Tačiau kitas įvykis, kur dalyvavo pats patriarchas Aleksejus II, iš principo prieštarauja pirmajam: patriarchas iškilmingai palaimino Rusijos branduolines ginkluotąsias pajėgas. Jis išreiškė Pravoslavų bažnyčios paramą „valstybės gynybos stiprinimui“ - valstybės, kurios vadovai gailisi Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir naikina čečėnų tautą. Generolams, išauklėtiems sovietine ateistine dvasia, šis gestas turėjo atrodyti bent jau egzotiškas, bet malonus.

Susidaro įspūdis, kad Pravoslavų bažnyčia jaučia keistą meilę kariuomenei, tam valstybės organizmui, kurio svarbiausia užduotis yra ne tik ginti tėvynę, bet ir užkariauti tai tėvynei, o tai ypač tinka Rusijai, naujas teritorijas. Bažnyčios ir kariuomenės simpatijos yra abipusės. Vis daugiau Rusijos karinių dalinių nori, kad koks nors pravoslavų šventasis paimtų juos savo globon. Pravoslavų šventųjų globai pavesti ir kai kurie daliniai, kovojantys su Čečėnijos sukilėliais.

Kai kuriose mokyklose pravoslavų tikėjimo pamokos jau tapo privalomos. O katalikybė, kaip ir carų laikais, yra ignoruojama. Bet koks Vatikano žingsnis siekiant padėti vietiniams katalikams laikomas pretenzijomis atversti rusus pravoslavus į jiems netinkamą tikėjimą.

Pravoslavų bažnyčia artėja į tą padėtį, kai, kaip carų laikais, ji buvo tik vienas iš valstybės aparato departamentų.

Pravoslavų bažnyčia yra ir rusiško patriotizmo, imperializmo bei tautinės tapatybės sudėtinė dalis. Pažvelkime kad ir į Kaliningrado sritį, kur Rusija stato vieną cerkvę po kitos. Nereikia būti naiviems: tiek maldos namų ateistinei visuomenei nereikia. Dygstančios cerkvės visų pirma yra politinis pareiškimas, kam ši teritorija, įgyta kaip karo grobis, priklauso.

Pravoslavų bažnyčios vyresnieji ne kartą yra pareiškę, kad jie remia centralizuotą valstybę ir skeptiškai vertina vakarietišką demokratijos supratimą, kovą už žmogaus teises ir politinį pliuralizmą. Rusija esą turi savo kelią ir savo ypatingą misiją pasaulyje bei kitokį demokratijos supratimą nei Vakarai.

Kur slypi tas kitoniškumas, niekas kol kas nepaaiškino, o tai nuteikia nelabai maloniai. Juolab kad tai yra ne tik Pravoslavų bažnyčios, bet ir Kremliaus nuomonė.

Taip pat niekas iki šiol negali nedviprasmiškai paaiškinti, kodėl Popiežiui neleidžiama atvykti į Rusiją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.