Neseniai (paskutinio ŠBO suvažiavimo metu!) Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusija atnaujina strateginės aviacijos skrydžius, kurie buvo nutraukti 1992 metais (kaip tam tikrą analogiją šiuo atveju galima paminėti Rusijos, kaip ir JAV, strateginių atominių povandeninių laivų patruliavimą pasaulio vandenyne). Įdomi buvo JAV reakcija į šį Rusijos žingsnį. Valstybės departamento atstovas spaudai Seanas MacCormackas pareiškė: „Jeigu Rusija panoro ištraukti dalį senų lėktuvų iš naftalino ir vėl pakelti juos į orą, tai jos teisė.“ Labai panašus komentaras buvo pateiktas LNK televizijos „Savaitės panoramoje“. Šio straipsnio tikslas yra pabandyti detaliau paanalizuoti šį Rusijos žingsnį kariniu ir politiniu požiūriu.

Apie strateginę aviaciją

Galbūt ne visi žino, kas yra strateginė aviacija ir kada ji atsirado. 1946 metais Amerikoje buvo sukurta Strateginės aviacijos vadovybė, ir tai, kaip ir Japonijos miestų branduolinė ataka, pastūmėjo SSRS imtis adekvataus atsako. Sovietų Sąjungoje tolimojo veikimo aviacijos pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį, kai pradėjo skraidyti TB-3 lėktuvai ir kiti Andrejaus Tupolevo sukonstruoti bombonešiai. 1940 metais sukurta struktūra Дальнебомбардировочная авиация (Tolimojo bombardavimo aviacija), kuri 1942 metais pervadinta  Авиация дальнего действия  (Tolimojo veikimo aviacija), o 1946-aisiais – Дальняя авиация (Tolimoji aviacija). SSRS strateginės aviacijos klestėjimo laikotarpis – 20 a. aštuntas ir devintas dešimtmečiai. Kaip tik tuomet į rikiuotę stojo tokie lėktuvai kaip TU-22M, TU-95 ir TU-160, sudarantys dabartinės Rusijos strateginės aviacijos pagrindą. Pažymėtina, kad bombonešis TU-22M aktyviai dalyvavo SSRS kare Afganistane: šio tipo lėktuvai ten atliko apie 300 karinių skrydžių.

Šiandien strateginė (arba tolimoji) aviacija, kaip ir aviacija apskritai, yra vienas pagrindinių Rusijos ir JAV gynybinių ir puolamųjų ramsčių. Strateginio bombonešio pagrindinė užduotis yra stambių priešo taikių ir karinių objektų (gamyklų, sandėlių, uostų, lėktuvnešių, karinių bazių ir t. t.) sunaikinimas. Jis gali gabenti tiek paprastas bombas ir raketas, tiek branduolines. Šiuo metu vyksta intensyvus šio tipo lėktuvams pritaikomos ginkluotės tobulinimas – siekiama padidinti jos galingumą ir tikslumą (Žr.: Александр Цымбалов, Стратегические бомбардировщики XXI века, <http://nvo.ng.ru/armament/2005-01-21/6_plane.html>). Išskirtinė strateginių bombonešių savybė – jie gali skristi labai toli ir yra sunkiai pasiekiami (arba iš viso nepasiekiami) priešlėktuvinės gynybos priemonių dėl jų skrydžio aukščio. Šiandien strateginės aviacijos bombonešių turi tik trys šalys: Kinija (H-6 – rusiško TU-16 kopija), Rusija (TU-22M, TU-95MC, TU-160) ir JAV (B-52H, F-117, B-1B, B-2).

Karinis aspektas

Grįžtant prie žodžių apie naftaliną, galima trumpai palyginti rusų TU-95M (nes kaip tik jis buvo turimas omenyje) ir amerikiečių B-52H. Pastarasis buvo sukonstruotas 20 a. viduryje, bet ligi šiol yra pagrindinis JAV strateginis bombonešis, turintis likti rikiuotėje iki 2025–2030 metų. Pažymėtina, kad Amerikos lėktuvas pranoksta TU-95 visose srityse (maksimalus skrydžio tolis, aukštis ir greitis bei gabenamos ginkluotės svoris), tačiau bombonešių taktinių-techninių charakteristikų atotrūkis nėra kritinis (detalesnė informacija apie paprastus ir strateginius bombonešius bei kitus karinius lėktuvus: <http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_bomber_aircraft>). Taigi teiginys, kad TU-95 yra ištrauktas iš naftalino lėktuvas, nėra pagrįstas. Kariniu požiūriu jis vis dar tebėra ganėtinai efektyvus ir veiksmingas.

Be to, strateginės aviacijos skrydžių atnaujinimas yra pateisinamas ir dėl to, kad reikia kelti šios srities lakūnų profesionalumą. Tolimam skrydžiui su kuro papildymu ore būtinos išskirtinės pilotų savybės, kurių, sėdint žemėje, neįgysi. Juk niekam ne paslaptis, kad dėl lėšų stygiaus Rusijos lakūnai pastaruosius penkiolika metų praktiškai nekilo į orą.

Pagaliau, kaip minėta, strateginis bombonešis yra didelio pajėgumo ir svarbos karinis įrankis. Tai puikiai pademonstravo JAV karinės operacijos Jugoslavijoje, Afganistane ir Irake. Suprantama, Rusija, praeityje labai galinga kariniu požiūriu valstybė, nori susigrąžinti prarastą statusą, todėl lėktuvai turi ne stovėti „naftaline“, o skraidyti, t. y. būti nuolatinėje parengtyje, jeigu staiga prireiktų juos panaudoti (pavyzdžiui, naikinti JAV priešraketinės gynybos elementams Europoje). Kad V. Putino pareiškimas nėra eilinis blefas, rodo ir tas faktas, kad tolimosios aviacijos raketnešiai TU-95МС iš nuolatinės dislokacijos bazių Engelse ir Ukrainkoje buvo perdislokuoti į priešakines bazes Anadyryje, Vorkutoje ir Tiksyje, iš kur ir pradėjo vykdyti patruliavimo tolimuose rajonuose užduotis.

Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos ir JAV strateginė aviacija vis dar yra konkurentės kokybės požiūriu. Apskritai JAV sarkazmas rusiškų lėktuvų atžvilgiu šiuo atveju vertintinas tam tikro bendro Amerikos susierzinimo dėl Rusijos ginklų eksporto didėjimo ir jos skverbimosi į tradicines Amerikos ginklų prekybos rinkas išraiška (Žr.: Александр Боковский, Российские Су регулярно побеждают в небе американские самолеты, <http://inforos.ru/?id=11041>). Kita vertus, strateginės aviacijos srityje kiekybiškai Amerika neginčijamai pranoksta Rusiją (Rusija turi tik 15 Tu-160, planuodama turėti 30, o Amerika turi 21 B-2, ateityje planuodama turėti jų apie 40, o be to, 70 B-52H prieš 64 rusiškus TU-95MC).

Politinis aspektas

Politinė aptariamo Rusijos žingsnio potekstė yra gana aiški. Tai yra karinių raumenų demonstravimas, kurį leidžia daryti ženkliai padidėjusios valstybės pajamos. Šiuo žaidimu, tikėtina, siekiama formuoti tam tikrą diskursą.

Pažymėtina, kad V. Putinas pranešė apie skrydžių atnaujinimą per ŠBO, kuri kai kurių ekspertų vertinama kaip gimstanti NATO atsvara Eurazijoje, suvažiavimą. Žinoma, kad organizacijos darbe dalyvauja Kinija, o tarp stebėtojų yra Iranas ir Indija. ŠBO veiklą aktyviai stebi ir JAV. Todėl šiame forume daromi pareiškimai įgauna papildomą reikšmę ir prasmę globaliu mastu. Taigi pareikšdamas apie strateginės aviacijos skrydžių, kurie yra šaltojo karo laikų elementas, atnaujinimą, V. Putinas, atrodo, dar kartą nusprendė visiems (tiek sąjungininkams, tiek oponentams, tiek vidaus publikai prieš artėjančius prezidento rinkimus) parodyti, kad Rusija stiprėja ir kad priešprieša su Vakarais tęsiasi (manytina, jis norėjo parodyti ne kad visiškai grįžta šaltasis karas, o kad nesutarimas tarp Rusijos ir Vakarų tik stiprėja – tikriausiai).

Iš tikrųjų tiek JAV, tiek Rusija vis dažniau elgiasi nekonstruktyviai ir taip nesąmoningai didina bendrą įtampą tarptautiniuose santykiuose. Vietos dialogui lieka vis mažiau, o abipusių kaltinimų (kartais nepagristų), vedančių prie gilesnės konfrontacijos, vis daugėja. Tai žinant telieka tikėtis, kad situacija iki jau greito naujų Rusijos ir JAV prezidentų atėjimo į valdžią nepasieks kritinio taško, ir viltis, kad po jų atėjimo santykiai pagerės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.