Galima Jungtinių Amerikos Valstijų karinė akcija prieš Iraną, pokyčiai aukščiausiuose Rusijos valdžios ešelonuose ir naujos rusų ginkluotės bandymai, atrodo, buvo kiek prislopinę dėmesį dar taip neseniai pagrindiniu dviejų didžiųjų valstybių nesutarimų objektu buvusiai priešraketinės gynybos sistemai, kurią amerikiečiai ruošiasi statyti Vidurio ir Rytų Europoje (VRE).

Iš tiesų po to, kai Vladimiras Putinas pasiūlė kolegoms iš JAV apsisaugojimui nuo galimų Irano raketinių smūgių naudotis Gabalos radiolokacine baze Azerbaidžane, Vašingtonas kiek pritilo, akivaizdžiai ieškodamas tinkamo diplomatinio atsako į savotiškus politinius Kremliaus spąstus. Juolab kad kaip tik pastaruoju metu iškilo ir kitos svarbios problemos, kurias George‘as W. Bushas, atrodo, pasišovęs suspėti išspręsti. Pirmiausia čia reikia kalbėti apie sprendimą sumažinti JAV karių kontingentą Irake, turėsiantį, bent jau musulmoniško pasaulio akyse, tik vieną – Amerikos pralaimėjimo – sinonimą. Ir šiuo atveju Baltiesiems rūmams tenka rinktis tarp pastarojo ir vidaus politinio spaudimo, kuris po demokratų pergalės Kongreso rinkimuose yra įgavęs labai konkrečias institucines formas.

Kita Vašingtono problema, o greičiau – būdas kiek atsirevanšuoti už atsitraukimą Irake, yra vis garsiau eskaluojamas karinės operacijos prieš Iraną, ir toliau plėtojantį savo branduolines programas, klausimas. Beje, šią savaitę jau buvo pradėta tam tikra antiiraniškos kampanijos preliudija: dalis didžiųjų pasaulio bankų šiai islamistinio režimo šaliai ėmė taikyti rimtus finansinius apribojimus.

Rusija irgi nesėdėjo sudėjusi rankų. V. Putinas užminė rimtą mįslę dėl savo įpėdinio, be skrupulų priimdamas netikėtą šalies vyriausybės atsistatydinimą ir naujuoju premjeru paskirdamas mažai kam žinomą veikėją Viktorą Zubkovą. O paraleliai dar įvyko ir naujos, itin galingos vakuuminės bombos demonstracija, parodžiusi, kad rusai turi unikalų ginklą, kuris, kaip ir strateginių bombonešių patruliavimo virš pasaulio vandenynų atnaujinimas, reiškia aiškias pretenzijas į vienašališką strateginės iniciatyvos perėmimą.

Tokiame kontekste PRGS klausimas lyg ir liko antrame plane, tačiau tik iki tol, kol dienraštis „The New York Times“ paskelbė JAV priešraketinės gynybos vadovo generolo leitenanto Henry Oberingo pareiškimą, kad Gabalos stotis negali būti alternatyva JAV planams VRE. Pažymėtina ir tai, kad šis iš esmės politinis/diplomatinis ėjimas buvo padarytas jau pasinaudojus rusų kvietimu Amerikos kariškiams apsilankyti Gabaloje. Negana to, šią savaitę pasirodė pranešimų, kad PRG radaras Čekijos Brdos poligone gali būti sumontuotas jau 2009 metais, o tai reiškia, kad parengiamieji darbai bus pradėti nepaisant kategoriškų Rusijos prieštaravimų. Juos visai neseniai pakartojo šios šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, teigdamas, kad Rusija turi tam tikras interesų zonas, kurios yra nediskutuotinos. O tokie žodžiai gali reikšti ir tai, kad NATO plėtra 1999 ir 2004 metais šiandienei Rusijai nėra svari priežastis laikytis nuosaikesnės politikos VRE šalių (kai kurios jų, pavyzdžiui, Lietuva, Latvija ir Estija, remiantis Rusijos visuomenės nuomonės apklausomis, yra didžiausių šios valstybės priešų dešimtuke) atžvilgiu.

Tiesa, reikia pasakyti, kad minėtasis JAV karininkas, o tiksliau – jam kalbėti leidę strategai, nesiryžo kategoriškai atmesti Maskvos iniciatyvų. H. Oberingas, operuodamas techniniais duomenimis, pareiškė, kad ateityje tikrai galimas būsimos priešraketinės bazės VRE ir Gabalos stoties sujungimas į vieną gynybos sistemą.

Toks žingsnis reiškia, kad Vašingtonas ir toliau linkęs žaisti su Kremliumi žodžių karą, nereaguodamas nei į naujas bombas, nei į bombonešių skrydžius, tačiau tuo pačiu tesulaukdamas ir Maskvos tylos dėl Irako bei Irano.

Tolesnis aktyvus karinio projekto VRE plėtojimas tikrai didins įtampą tarp dviejų didžiųjų valstybių. Juolab kad po ankstesnių Vašingtono raginimų greičiau statyti radarą Čekijoje ir dislokuoti raketas Lenkijoje Rusija paviešino savo planus 2010 metais turėti branduolinio ginklo bazes Baltarusijoje, kuri jau šiandien kontroliuojama su dujų vamzdžių pagalba, ir galbūt netgi Kaliningrado srityje, kuri, atsižvelgiant į jos militarizavimo tankį, ir taip yra savotiškas „peilis“ NATO „nugaroje“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.