Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Centralizmas ir separatizmas Šiaurės Kaukaze

Evaldas Mikutis
2007 09 24

Šiaurės Kaukazo regionas Rusijos Federacijoje visada buvo probleminis tiek žvelgiant iš istorinės, tiek iš dabarties perspektyvos. Šio regiono respublikas – Dagestaną, Karačiajų Čerkesiją, Čečėniją, Kabarda-Balkariją, Adygėją, Ingušiją – sieja ne tik vyraujanti islamo religija, bet ir fantastišką mastą pasiekusi korupcija, klaninė politinio ir ekonominio visuomenės gyvenimo organizacija, didžiulis nedarbas (kai kuriuose Dagestano rajonuose į 1 darbo vietą pretenduoja 7 bedarbiai, Čečėnijoje nedarbas siekia 70 proc.), chaotiška socialinio aprūpinimo ir paslaugų sfera, o tai visuotinio skurdo fone dar labiau sunkina ir taip nelengvą vietinių gyventojų dalią. Dėl musulmoniškoms tautoms būdingo demografinio augimo skurdas didėja, didelė visuomenės dalis marginalizuojasi – taip susidaro palanki niša įvairaus pobūdžio radikalams: nuo islamistų iki etnonacionalistų, propaguojančių savus kelius į „šviesią ateitį“.

Federalizmo dezintegracijos veiksniai

Dalis Šiaurės Kaukazo elito ir visuomenės mano, kad išeitis iš sudėtingos ekonominės ir socialinės padėties regione yra didesnis vietinių tautų suverenitetas, net iki visiško atsiskyrimo nuo Rusijos, nors po dviejų Čečėnijos karų šis variantas nebėra toks patrauklus. Vis dėlto yra daug palankių aplinkybių separatizmui: intensyviai vyksta mažų Kaukazo tautelių etninė konsolidacija ir savimonės stiprėjimas, pasireiškiantis didesniu dėmesiu kalbai, kultūrai, teritorijai, istoriniam teisingumui. Šias tendencijas daugelį metų tramdė stipri centrinė Maskvos valdžia. Kitas separatistines tendencijas skatinantis veiksnys – konfesinis. Šiaurės Kaukaze visos problemos tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios ir su regione vyraujančia islamo religija. Amžiais išlieka gajūs etniniai ir religiniai stereotipai, kuriuos sunkiai veikia arba beveik neveikia besikeičianti socialinė ir politinė sistema. Svarbus ir politinis veiksnys – Boriso Jelcino laikais Rusijos valdžia laikėsi politikos „nupirkti“ regiono tautų elitą, siūlydama tiek suvereniteto, kiek jie tik nori, mainais už pasilikimą Rusijos Federacijos sudėtyje. Šie sandėriai su centru dėl kompetencijos pasidalijimo buvo labai naudingi respublikų elitui ir sutvirtino valdančių vietinius išteklius klanų galią. Kadangi Šiaurės Kaukazo respublikų vadovai buvo renkami vietos gyventojų, iki minimumo susilpnėjo ryšys tarp Rusijos Federacijos centro ir periferijos. Tačiau minėtas tendencijas atsvėrė svarbus veiksnys – Kaukazo respublikos priklausė (ir dabar priklauso) nuo dotacijų iš federalinio biudžeto, kuris dėl naftos ir dujų dolerių gausos šiuo metu labai išaugo.

„Valdžios vertikalė“ ir centralizmo stiprinimas

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi stiprinti federalinio centro galią ir pradėjo kurti vadinamąją „valdžios vertikalę“ su prezidento skiriamų „generalgubernatorių“ institucija. Visas Šiaurės Kaukazo regionas atsidūrė Pietų apygardos priežiūroje. Šis žingsnis labai apkarpė regiono elito politines ambicijas. Čečėnijos „pacifikacija“ pademonstravo separatistinėms jėgoms, kad Rusijos valdžia, siekdama išlaikyti braškančią federaciją, imsis jėgos metodų. Pasinaudojus rezonansiniais Beslano įvykiais buvo žengtas naujas žingsnis, stiprinantis federalinio centro ir prezidento įtaką vietiniam elitui: įstatymiškai panaikintas federalinių subjektų, tarp jų – ir Šiaurės Kaukazo respublikų, vadovų renkamumas. Nuo šiol juos skiria Rusijos prezidentas, pritarus vietiniams parlamentams. Toks žingsnis susiejo regionų vadovus su centro biurokratija. Kremlius Šiaurės Kaukazo tautų elitui ir gyventojams vėl tapo ne tik Rusijos prezidento rezidencija, bet ir centralizuotos Rusijos autokratijos, kuri bijo bet kokios regioninės autonomijos ir ryžtingai ją triuškina, simboliu. Maskva pradėjo sutarčių su vietinėmis respublikomis dėl valdžios kompetencijos perskirstymo vajų. Klostosi nauji santykiai su centru.

„Kadyrovizacija“ kaip alternatyva suverenitetui

Didžiausia problema Rusijai Šiaurės Kaukazo regione buvo Čečėnijos nepriklausomybės siekis. Dviem karinėmis kampanijomis čečėnų laisvės siekis buvo numalšintas, tačiau kartu pateiktas naujas santykių tarp Maskvos ir Čečėnijos variantas. Maskva sutiko bendradarbiauti su „nuosaikiais separatistais“ ir savo politikai įgyvendinti pasirinko muftijų Achmatą Kadyrovą. „Pilkoji amnestija“ sudarė prielaidas sukurti asmeninę Kadyrovo gvardiją iš valdžiai pasidavusių čečėnų kovotojų. Nužudžius A. Kadyrovą, jo veiklą tęsia sūnus Ramzanas Kadyrovas, tik labiau autoritariniais metodais. R. Kadyrovas praktiškai sukūrė sau pavaldžią kunigaikštystę Rusijos Federacijos viduje. Jo valdžia remiasi jėgos struktūromis, sudarytomis iš amnestuotų kovotojų. Jaunasis čečėnų lyderis privertė vietinį verslo elitą aktyviai investuoti į krašto ekonomiką, rusų karius kovoje su likusiais separatistais keičia jo „gvardiečiai“, o tai labai naudinga Maskvai, nes žūna nebe rusų kariai. Tiesa, Čečėnijos lyderis nekontroliuoja naftos biznio, kuris liko Maskvos rankose. Naftos biznio (išgaunama apie 2,2 mln. t naftos per metus) pajamos prilygsta metiniam Čečėnijos biudžetui. Taigi stiprus vietinis lyderis kontroliuoja šalį, bet resursus valdo centras. Taip sukuriama federalinio subjekto finansinė priklausomybė nuo dotacijų. Toks modelis beveik idealus centro požiūriu: nereikia sukti galvos dėl problemiškos teritorijos valdymo, bet kartu išlaikoma finansinė priklausomybė. Mėginimai siekti finansinio savarankiškumo fatališkai atsilieptų vadovo karjerai. Tiesa, Čečėnijos vadovas R. Kadyrovas vis užsimena apie ketinimus kontroliuoti naftos eksportą, tačiau jo karjerai kol kas tai įtakos nedaro ir vargu ar darys, nes Rusija neturi jam alternatyvos.

Pagrindinis argumentas – separatizmo baimė

Tačiau ši centro ir respublikos santykių schema Šiaurės Kaukaze tinka ne visur. Kai kurios respublikos, pavyzdžiui, Karačiajų Čerkesija, turi tokius menkus išteklius, kad visiškai priklauso nuo dotacijų iš federalinio biudžeto, tad negali nieko pasiūlyti centrui mainais į didesnį suverenitetą. Nepaisant to, regiono elitas siekia išlaikyti pasiektą interesų balansą ir neleisti centrui peržiūrėti turimų pozicijų vietos nenaudai. Siekdamas priversti Maskvą nusileisti skirstant lėšas Kaukazo respublikoms bei peržiūrint sutartis dėl valdžios kompetencijos paskirstymo tarp centro ir federalinių subjektų, Šiaurės Kaukazo elitas manipuliuoja separatizmo baime, kuri tvyro Maskvos biurokratų kabinetuose. Tai leidžia gauti didesnes dotacijas pagal tikslines federalines programas. Tokiomis manipuliacijomis ypač pasižymi Dagestano elitas. Vykstant Antrajam Čečėnijos karui, Rusijos vyriausybė, bijodama, kad sunki socialinė padėtis neįtrauktų į konfliktą ir šios respublikos, smarkiai padidino dotacijas socialinėms reikmėms ir ekonominei plėtrai. Šiuo metu Dagestanas yra vienas labiausiai dotuojamų Rusijos regionų: jo biudžete federalinės lėšos sudaro apie 78–80 proc., tiesa, Čečėnija dotuojama dar labiau.

Tokia federalinio centro politika negali iki galo išspręsti vietinių problemų, todėl didesnio suvereniteto siekis, net visiško atsiskyrimo nuo Rusijos tendencijos išlieka. Kol kas Maskva tęsia seną politiką „skaldyk ir valdyk“, stengiasi papirkti vietos lyderius dotacijomis ir kontroliuodama respublikų išteklius. Tačiau ištikus ekonominei krizei, sumažėjus biudžeto pajamoms, šis santykių tarp centro ir periferijos modelis neišvengiamai patirtų krizę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (108)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras