Daugelyje šalių psichiškai sveikas žmogus, nesėdėjęs kalėjime už nužudymą, turi teisę legaliai įsigyti ginklą. Tačiau ar būtų protinga leisti nešiotis šaunamąjį ginklą sergančiam šizofrenija žmogui, kurio elgesys yra nenuspėjamas, o pasaulio supratimas iškreiptas?

Panašų klausimą reikėtų užduoti tiems, kurie mano, kad Irano branduolinės programos nekelia grėsmės pasaulio saugumui. Rusija ir Kinija, dvi Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narės, nepritaria griežtoms sankcijoms Irano Islamo Respublikai, užmerkdamos akis prieš Teherano nevykusiai slepiamus mėginimus sukurti branduolinį ginklą.

Kiekviena diena artina religinį Teherano režimą prie šio ginklo sukūrimo. Sunku nuspėti, ką reikštų pasauliui religinių fanatikų valdoma ir branduoliniais ginklais besišvaistanti valstybė, kuri jau dabar žada nuo žemės paviršiaus nušluoti Izraelį. Ir turbūt ne vien Izraelį, nes, Irano vadovų nuomone, yra daug valstybių ir žmonių, kurie gyvena bei veikia prieš Dievo valią, ir Dievui patiktų, kad šių islamo priešų būtų mažiau. Kasdien Teherane ir kituose Irano miestuose minios skanduoja šūkį: „Mirtis Amerikai!“ Žodis „mirtis“ čia vartojamas ne perkeltine prasme. Ko gero, Iranas yra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri tokį ilgą laiką – nuo 1979 metų – nepalaiko nei diplomatinių, nei kultūrinių, nei ekonominių santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Bet grįžkime prie branduolinių Teherano ambicijų.

Teheranas įtikinėja turįs teisę, kaip ir kitos pasaulio valstybės, vykdyti taikias branduolines programas bei statyti branduolines jėgaines. Tačiau vien pažvelgus į Irano Respublikos konstituciją matyti, kad tai nėra tokia pat valstybė kaip kitos. Iranas yra fundamentalistinė, šiitų islamo versija grindžiama valstybė ir kitos panašios nėra. Irano mulos norom nenorom yra ir politikai, bet jie kalba Dievo vardu ir mano žinantys jo valią. Tai pavadinčiau pavojinga politine šizofrenija.

Sunku tikėti, kad Teherano branduolinės programos skirtos taikiems tikslams. Visų pirma Iranas ilgą laikė slėpė, kad jas iš viso vykdo. Antra, Iranas turi užtektinai naftos ir dujų, kad galėtų patenkinti savo energetines reikmes. Trečia,  melavimas netikėliams (suprask – ne musulmonams) nėra nuodėmė šiitų islame. Yra net specialus terminas – Al-Taqiya, pateisinantis melą ir išsisukinėjimą, jeigu tai daroma dėl islamo. Islamo Respublikos vadovai ne kartą viešai yra pabrėžę, kad šalies branduolinės programos, kaip ir viskas, ką daro Irano valdžia, turi religinį pagrindą, o branduolinis ginklas yra Dievo dovana.

Todėl Vakarų susirūpinimas tikrai pagrįstas. Iki šiol nesutaikomas nuostatas Irano branduolinių programų atžvilgiu reiškė beveik vien Jungtinės Valstijos. Tačiau pasikeitus valdžiai Vokietijoje ir Prancūzijoje, akivaizdžiai griežtėja ir Europos tonas. Naujasis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy paragino didžiąsias šalies bendroves neinvestuoti Irane. Tai, žinoma, nėra privalomas nurodymas, bet jis puikiai atskleidžia naująjį Prancūzijos požiūrį į Islamo Respublikos branduolines ambicijas.

Dar daugiau: neseniai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard‘as Kouchneris (Bernaras Kušneris) pareiškė, kad Iranui nestabdant programų ir deryboms neduodant jokių rezultatų vienintelė išeitis gali būti karas. B. Kouchnerio pareiškimas sukėlė protestų audrą, bet oficialusis Iranas jį atmetė kaip nerimtą, nes, girdi, Vakarai turėtų žinoti, ką reikštų karas su Iranu. Be abejo, toks karas, kai nesibaigę konfliktai Afganistane ir Irake, nieko gero nežada. Tačiau Vakarai Irano atžvilgiu yra daug vieningesni negu dėl Irako.

Kariniu požiūriu Iranas yra kur kas stipresnė valstybė negu Irakas, kuriame beviltiškai įklimpo stipriausios pasaulio valstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų – kariuomenė. Tačiau prieš pradedant piktintis dėl tokio karo, vertėtų paklausti, ką reikštų konfliktas su branduoliniu Iranu. Religinis Teherano režimas tikrai neturėtų jokių sentimentų kovodamas su „šėtoniškais“ Vakarais.

Dabar Iranui taikomos ekonominės sankcijos. Jos, kaip anksčiau Irako atveju, labiausiai smogia paprastiems žmonėms. Šalį valdantys Dievo valios žinovai tikrai negyvena blogiau. Jungtinėms Tautoms skelbiant sankcijas ir nesugebant jų visiškai užtikrinti, Iranas pardavinėja vis brangstančią naftą ir niekas jam netrukdo pelną skirti branduolinėms programoms finansuoti. Pranešimai rodo, kad Teheranas taip ir daro.

Tačiau Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) vadovas Mohammedas el Baradei‘us pabrėžia, kad jėga galėtų būti panaudota tik kaip kraštutinė priemonė ginčui išspręsti. Beje, paskutiniai Agentūros susitarimai su Iranu nesukėlė nei Amerikos, nei jos sąjungininkų susižavėjimo. Jie neišsprendžia svarbiausio klausimo – Iranas taip ir neprivalo sustabdyti branduolinių programų. Todėl šie tariami susitarimai turėtų būti dar kartą svarstomi, neskubant skelbti pergalių ten, kur jos dar nepasiektos.

Kalbant apie Iraną, reikėtų nepamiršti dar vienos problemos – tai yra didžiausia šiitų valdoma pasaulio valstybė. Nė viena arabų valstybė nenori, kad šiitiškas Iranas taptų vyraujančia jėga regione. O taip būtų, jei Teheranas įsigytų branduolinį ginklą. Tačiau, kita vertus, Vakarų karinio puolimo baiminamasi ne mažiau nei Irano dominavimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.