|
Kodėl negalima leisti Iranui įsigyti branduolinio ginklo (1)
Valentinas Mitė 2007 09 25
Daugelyje šalių psichiškai sveikas žmogus, nesėdėjęs kalėjime už nužudymą, turi teisę legaliai įsigyti ginklą. Tačiau ar būtų protinga leisti nešiotis šaunamąjį ginklą sergančiam šizofrenija žmogui, kurio elgesys yra nenuspėjamas, o pasaulio supratimas iškreiptas?
Panašų klausimą reikėtų užduoti tiems, kurie mano, kad Irano branduolinės programos nekelia grėsmės pasaulio saugumui. Rusija ir Kinija, dvi Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narės, nepritaria griežtoms sankcijoms Irano Islamo Respublikai, užmerkdamos akis prieš Teherano nevykusiai slepiamus mėginimus sukurti branduolinį ginklą.
Kiekviena diena artina religinį Teherano režimą prie šio ginklo sukūrimo. Sunku nuspėti, ką reikštų pasauliui religinių fanatikų valdoma ir branduoliniais ginklais besišvaistanti valstybė, kuri jau dabar žada nuo žemės paviršiaus nušluoti Izraelį. Ir turbūt ne vien Izraelį, nes, Irano vadovų nuomone, yra daug valstybių ir žmonių, kurie gyvena bei veikia prieš Dievo valią, ir Dievui patiktų, kad šių islamo priešų būtų mažiau. Kasdien Teherane ir kituose Irano miestuose minios skanduoja šūkį: Mirtis Amerikai! Žodis mirtis čia vartojamas ne perkeltine prasme. Ko gero, Iranas yra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri tokį ilgą laiką nuo 1979 metų nepalaiko nei diplomatinių, nei kultūrinių, nei ekonominių santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Bet grįžkime prie branduolinių Teherano ambicijų.
Teheranas įtikinėja turįs teisę, kaip ir kitos pasaulio valstybės, vykdyti taikias branduolines programas bei statyti branduolines jėgaines. Tačiau vien pažvelgus į Irano Respublikos konstituciją matyti, kad tai nėra tokia pat valstybė kaip kitos. Iranas yra fundamentalistinė, šiitų islamo versija grindžiama valstybė ir kitos panašios nėra. Irano mulos norom nenorom yra ir politikai, bet jie kalba Dievo vardu ir mano žinantys jo valią. Tai pavadinčiau pavojinga politine šizofrenija.
Sunku tikėti, kad Teherano branduolinės programos skirtos taikiems tikslams. Visų pirma Iranas ilgą laikė slėpė, kad jas iš viso vykdo. Antra, Iranas turi užtektinai naftos ir dujų, kad galėtų patenkinti savo energetines reikmes. Trečia, melavimas netikėliams (suprask ne musulmonams) nėra nuodėmė šiitų islame. Yra net specialus terminas Al-Taqiya, pateisinantis melą ir išsisukinėjimą, jeigu tai daroma dėl islamo. Islamo Respublikos vadovai ne kartą viešai yra pabrėžę, kad šalies branduolinės programos, kaip ir viskas, ką daro Irano valdžia, turi religinį pagrindą, o branduolinis ginklas yra Dievo dovana.
Todėl Vakarų susirūpinimas tikrai pagrįstas. Iki šiol nesutaikomas nuostatas Irano branduolinių programų atžvilgiu reiškė beveik vien Jungtinės Valstijos. Tačiau pasikeitus valdžiai Vokietijoje ir Prancūzijoje, akivaizdžiai griežtėja ir Europos tonas. Naujasis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy paragino didžiąsias šalies bendroves neinvestuoti Irane. Tai, žinoma, nėra privalomas nurodymas, bet jis puikiai atskleidžia naująjį Prancūzijos požiūrį į Islamo Respublikos branduolines ambicijas.
Dar daugiau: neseniai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris (Bernaras Kušneris) pareiškė, kad Iranui nestabdant programų ir deryboms neduodant jokių rezultatų vienintelė išeitis gali būti karas. B. Kouchnerio pareiškimas sukėlė protestų audrą, bet oficialusis Iranas jį atmetė kaip nerimtą, nes, girdi, Vakarai turėtų žinoti, ką reikštų karas su Iranu. Be abejo, toks karas, kai nesibaigę konfliktai Afganistane ir Irake, nieko gero nežada. Tačiau Vakarai Irano atžvilgiu yra daug vieningesni negu dėl Irako.
Kariniu požiūriu Iranas yra kur kas stipresnė valstybė negu Irakas, kuriame beviltiškai įklimpo stipriausios pasaulio valstybės Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė. Tačiau prieš pradedant piktintis dėl tokio karo, vertėtų paklausti, ką reikštų konfliktas su branduoliniu Iranu. Religinis Teherano režimas tikrai neturėtų jokių sentimentų kovodamas su šėtoniškais Vakarais.
Dabar Iranui taikomos ekonominės sankcijos. Jos, kaip anksčiau Irako atveju, labiausiai smogia paprastiems žmonėms. Šalį valdantys Dievo valios žinovai tikrai negyvena blogiau. Jungtinėms Tautoms skelbiant sankcijas ir nesugebant jų visiškai užtikrinti, Iranas pardavinėja vis brangstančią naftą ir niekas jam netrukdo pelną skirti branduolinėms programoms finansuoti. Pranešimai rodo, kad Teheranas taip ir daro.
Tačiau Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) vadovas Mohammedas el Baradeius pabrėžia, kad jėga galėtų būti panaudota tik kaip kraštutinė priemonė ginčui išspręsti. Beje, paskutiniai Agentūros susitarimai su Iranu nesukėlė nei Amerikos, nei jos sąjungininkų susižavėjimo. Jie neišsprendžia svarbiausio klausimo Iranas taip ir neprivalo sustabdyti branduolinių programų. Todėl šie tariami susitarimai turėtų būti dar kartą svarstomi, neskubant skelbti pergalių ten, kur jos dar nepasiektos.
Kalbant apie Iraną, reikėtų nepamiršti dar vienos problemos tai yra didžiausia šiitų valdoma pasaulio valstybė. Nė viena arabų valstybė nenori, kad šiitiškas Iranas taptų vyraujančia jėga regione. O taip būtų, jei Teheranas įsigytų branduolinį ginklą. Tačiau, kita vertus, Vakarų karinio puolimo baiminamasi ne mažiau nei Irano dominavimo.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |