Pastaraisiais mėnesiais pasaulio žiniasklaida, žinoma, ir rusų, vis dažniau ir išsamiau dėsto – vieni su nerimu, kiti entuziastingai – būsimojo šaltojo karo scenarijus, ginčijasi dėl galimo priešiškų blokų geopolitinio išsidėstymo, grįsdami šias slogias perspektyvas pirmiausia didėjančiu „atsistojusios nuo kelių“ Rusijos agresyvumu.

Karingų Maskvos demaršų, sujaudinusių daugumą stebėtojų, sąrašas iš tiesų įspūdingas. Dujų „karai“ su Ukraina ir Baltarusija, įžūlus Gruzijos spaudimas, grasinimas nutraukti Susitarimą dėl įprastinės ginkluotės Europoje ir net nutaikyti rusiškas raketas į Europos šalis, kategoriškos pretenzijos į visos Arkties gamtos turtus, tolimosios strateginės aviacijos reguliarių skrydžių atnaujinimas, užuominos apie galimybę peržiūrėti Krymo priklausomybės Ukrainai klausimą, jeigu ji ir „toliau spaus“ Juodosios jūros laivyną, ir netgi grasinimas išdėstyti Baltarusijoje taktinį branduolinį ginklą. Atsižvelgiant į neseną bendro gyvenimo Sovietų Sąjungoje patirtį, tarsi tikrai yra dėl ko nerimauti. Tačiau, pažiūrėjus iš arčiau, ir Vašingtono, ir Europos sostinių reakcija į rusišką raumenų demonstravimą pasireiškia tik vangiu Maskvos elgesio tarptautinėje plotmėje „perteklinio brutalumo“ (kaip pasakė Nikolas Sarkozy) pasmerkimu. Ir tai Prancūzijos prezidentas turėjo galvoje vien tik Rusijos elgesį ekonominėje srityje.

Nerūpestingas hedonizmas, kuriuo dabar dažnai kaltinami Vakarai, čia visiškai niekuo dėtas. Maža to, pasakysim iš karto, tai visiškai adekvati pozicija. Galima net sutikti su tais pragmatiniais samprotavimais, kuriais Vakarų politikai grindžia savo ramumą dėl Kremliaus politikos – esą tai tik ritualinių veiksmų rinkinys konsoliduoti Rusijos visuomenei parlamentinių ir ypač prezidento rinkimų, kurių likimas vis dar lieka miglotas, išvakarėse. Tai, žinoma, iš esmės pagrįsta.

Rusijos politinio elito antivakarietiška retorika iš tiesų skirta pirmiausia įtvirtinti „žmogaus iš gatvės“ psichologinį izoliuotumą ir padaryti jį visiškai neimlų tai kritikai, kuri neišvengiamai nuskambės iš Vakarų dėl netrukus įvyksiančių rinkimų. Ir tuo pačiu galutinai legalizuoti didžiumos Rusijos visuomenės akyse tas butaforines „technologijas“, kurias Kremlius nekalta mina pateikia kaip demokratines procedūras.

Štai puiki iliustracija. Rugpjūtį vienas Rusijos ekspertas, kalbėdamas regioninių ir centrinių rinkimų komisijų pirmininkams, tiesiai įspėjo, kad, Vakarų požiūriu, sąžiningų rinkimų Rusijoje nebus. „Mūsų šalies įvaizdis Vakaruose labai blogas, – paaiškino jis. – Mes jiems nebūsime sąžiningi, kol nebūsime mirę. Ir kuo mes būsim stipresni, tuo būsim blogesni.“

Platesne prasme ši tezė iš esmės išreiškia galutinį ir demonstratyvų Rusijos elito atsisakymą apriboti savo dabartinę labai pelningą vienvaldystę nors minimalia visuomenės kontrole, įprasta civilizuotose valstybėse. O Vakarai, užsiėmę savo problemomis ir prieštaravimais, atrodo, seniai atsisakė iliuzinių vilčių „perauklėti“ Rusiją. Net jeigu, tarkim, Vladimiras Putinas pasiduotų dalies savo aplinkos spaudimui ir kokia nors padoria dingstimi liktų prezidentu trečiai kadencijai, Vakarų lyderių pasipiktinimas vargu ar būtų vieningas, o juo labiau nuoširdus. Tai jau parodė Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo, kuris apsirūpino neabejotinai prijaukintu vienpartiniu parlamentu ir užsitikrino valdžią iki gyvos galvos, nesutrikdomai tylint Vakarams, precedentas.

Bet susitvarkęs su šita jam gyvybiškai svarbia užduotimi šalies viduje, Rusijos elitas nenori tuo apsiriboti. Šįkart, kad ir kaip tai pasirodytų paradoksalu, – ne dėl politinių, koncepcinių ar ideologinių, o labiau dėl psichologinių priežasčių. Šį fenomeną suprasti padės nedidelis ekskursas į neseną istoriją.

Lyginti labiau nei kuklų Vakarų matais sovietinės nomenklatūros buitinį komfortą ir materialias privilegijas, „paprastų sovietinių žmonių“ suprastas kaip prabangos viršūnę, su šių dienų Rusijos dujų ir naftos elito, įskaitant ir šalies vadovybę, turtais yra maždaug tas pats, kaip brazilišką „favel“ skurdą lyginti su Beverli Hilso gyvenimu. Sovietiniai bonzos kitados savo kuklią būtį su kaupu kompensuodavo savo „ideologinės persvaros“ prieš „pūvantį kapitalizmą“ ir visagalybės pasaulyje suvokimu. Rusijos nuvorišai ilgą laiką neturėjo šios paguodžiančios privilegijos. Jie veltui stengėsi įsitvirtinti ką tik atrastame Vakarų pasaulyje, vieni atsiduodami demonstratyvioms ir nežabotoms išgertuvėms Kurševelyje arba Žydrojoje pakrantėje, kiti supirkdami beprasmišką vandenyno jachtų skaičių, dar kiti įsikurdami senovinėse anglų pilyse, bet į garbingą visuomenę jie taip ir nebuvo priimti. Ir tada jiems į galvą atėjo išganinga kolektyvinio įsitvirtinimo mintis –mitas apie „Rusijos didingumo atgimimą“. O kadangi šalies, kurios perdirbamoji pramonė dar nepasiekė 1991 metų lygio, ekonominis didingumas paremtas vien tik absurdiškai didelėmis naftos ir dujų kainomis, teko griebtis grynai sovietinio didingumo atributų, tiksliau, jų imitacijos – geopolitinių pretenzijų demonstravimo ir karinės galybės. Grynas apsijuokimas.

Prezidentas Putinas iškilmingai paskelbia apie reguliarių tolimosios  strateginės aviacijos skrydžių atnaujinimą ir nukreipia po du seniai atgyvenusius bombonešius į Didžiosios Britanijos ir Guamo salos pusę. Vėliau jo gynybos ministras Sergejus Ivanovas jau taikiai pareiškia, kad šie skrydžiai nesusiję su „blokiniu mąstymu“, opozicija ir šaltojo karo sugrįžimu, o skirti „nacionalinių ekonominių interesų apsaugai“. Tikriausiai ministras turėjo galvoje, kad strateginiams bombonešiams bus pavesta negailestingai skandinti japonų brakonierių laivus, pastebėtus rusų ekonominėje zonoje. O vėliau 37-osios karinių oro pajėgų armijos vadas generolas Androsovas droviai patikslino, kad šie skrydžiai bus ne tiek reguliarūs, kiek mokomieji, ir tai tik dėl malonumo retkarčiais pasikeisti šypsenomis su NATO pilotais.

Įsmeigė Rusijos vėliavą Arkties vandenyno dugne ir paskelbė, kad visa Arktis ir visi jos gamtiniai turtai priklauso Rusijai, o pačią ekspediciją pavadino Rusijos mokslo ir technikos triumfu. Pergalingi šūksniai Rusijos žiniasklaidoje skambėjo visą savaitę. Paskui paaiškėjo – abu batiskafai, kurie buvo naudojami vėliavai pastatyti ir grunto pavyzdžiams paimti, pagaminti Norvegijoje. Vėliau kompetentingi Rusijos ekspertai pareiškė, kad „kibiras dumblo“, ištraukto iš Arkties vandenyno dugno, neįrodo, jog Lomonosovo kalnagūbris priklauso Rusijai, nes rimtiems moksliniams įrodymams reikia giluminių gręžinių, tačiau tam būtinos technikos Rusija neturi. O galiausiai prisiminė, kad netgi įrodžius, jog Lomonosovo kalnagūbris tikrai yra Rusijos šelfo tęsinys, pagal tarptautines konvencijas daugiau kaip 150 mylių prie jau turimos 200 mylių zonos ji negalės gauti jokiomis aplinkybėmis.

Galima dar ir dar sykį kartoti – amerikiečiai padarė didžiulę kvailystę, paskelbę ketinimą dislokuoti savo priešraketinius ginklus Lenkijoje. Ir pirmiausia dėl to, kad tuo jie davė dingstį Rusijai gąsdinti europiečius savo branduolinėmis raketomis, kurios dievai žino kur bus išdėstytos: lyg Kaliningrado srityje, lyg Baltarusijoje. Juokingiausia, kad šie grasinimai niekada nebus įgyvendinti, nes visaverčio ekonominio bendradarbiavimo, įskaitant abipuses investicijas ir dujotiekių statybą, nebūna per tvorą nutaikius į vienas kitą raketas. O tai savo ruožtu reikštų, kad Rusijos elitas savo atostogas turės „stumti“ kur nors Sočyje.

Bet tai auka, kuriai Rusijos valdžios elitas niekada nesiryžtų.

Taigi nepanikuokim. Leiskime reikštis žmonėms, pasiilgusiems didingumo...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.