Prieštaravimų ir kraštutinumų blaškomai šios šalies politikai galbūt geriausiai tiktų žodis iš literatūrologijos – farsas. Daugiau ar mažiau farso elementų esama bet kurioje rinkimų kampanijoje, ypač pokomunistinėse valstybėse. Bet Ukraina šia prasme yra savotiška lyderė, galbūt dėl to, kad kaip niekur kitur nesusipratimai jos politiniame gyvenime, prasidėję pernai įvykusių paskutiniųjų parlamento rinkimų pabaigoje, užsitęsė. Aukščiausiosios Rados paleidimą pavasarį ir naujų parlamento rinkimų paskelbimo peripetijas galima laikyti savotiška sumaišties viršūne.

Vieną „purviną“ Rados rinkimų kampaniją (praėjusią) Ukraina dar prisimena. Kai nieko naujo, yra du keliai: kartoti tą patį arba pagaliau pradėti kalbėti apie reikalus. Arba – daryti ir viena, ir kita. Atrodo, Ukrainoje ir klostosi kažkas panašaus. Parodisto ir muzikanto Andrejaus Danilkos, geriausiai žinomo Verkos Serdiučkos pseudonimu, sprendimas kurti rinkimų bloką ir žodžiai, kad Serdiučka muštis moka ne blogiau kaip dabartiniai deputatai, savaip simboliškas. Artėjant rugsėjo 30-ajai, visokių pikantiškų žinių, be abejo, daugėja. Kol kas skandalingiausia naujiena –  spaudoje paviešinta Viktoro Janukovyčiaus ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino neva įvykusio pokalbio stenograma Maskvos aviacijos ir kosmonautikos parodoje MAKS-2007. Pokalbyje vienas pašnekovas (V. Putinas) siūlo savo paramą kitam (V. Janukovyčiui) mainais už nuolaidas dujų tranzito srityje. Kiek netikėtai „aktualizuotas“ kiaušinio metimas 2004-aisiais į tuometinį kandidatą į šalies prezidentus V. Janukovyčių vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankovske. Rugsėjo 15-ąją Lvove įvykusioje spaudos konferencijoje politologas Konstantinas Bondarenka pareiškė, kad „metimą“ suorganizavo paties kandidato rinkimų štabas, kažkodėl nusprendęs, kad tai padidins V. Janukovyčiaus populiarumą. Kiek anksčiau „incidentą“ nagrinėjęs Regionų partijos kandidatas į deputatus Tarasas Čiornovilas pareiškė, kad „akciją“ organizavo tuometinis prezidentas Leonidas Kučma. Neseniai paaiškėjo, kad Ukrainoje yra dvi komunistų partijos, ir dabar tenka aiškintis, kuri tikroji. „Tradicinių“ komunistų lyderis Piotras Simonenka rugsėjo 14-ąją Simferopolyje vykusioje spaudos konferencijoje apšaukė vadinamuosius vieninguosius komunistus „parazitais“, atsiradusiais vien tam, kad būtų atimti balsai iš tikrųjų komunistų. O štai vadinamoji „laisvųjų demokratų“ partija Ukrainos televizijose nutarė paleisti skandalingą reklaminį klipą, kuriame karikatūriškai vaizduojami dabartiniai pagrindiniai Ukrainos politikos žaidėjai, važiuojantys „į ateitį“ viename „Mercedes“ automobilyje ir vairuojantys paeiliui. Kadangi vairuotojai nelabai paiso eismo taisyklių, automobilį jie galiausiai sudaužo.

Regionų partijos lyderis, Ukrainos ministras pirmininkas V. Janukovyčius jau prognozuoja, kad po parlamento rinkimų jis bus valdžioje mažiausiai 10 metų. Interneto dienraštis „Korespondent.net“ pacitavo V. Janukovyčių, pareiškusį, kad parlamento rinkimuose Regionų partija surinks mažiausiai 40 proc. rinkėjų balsų. Kitas nenumaldomas „oranžinių“ oponentas (kadaise buvęs sąjungininkas), tebeposėdžiaujančios 5-ojo šaukimo Rados pirmininkas socialistas Oleksandras Morozas neseniai pareiškė, kad naujai išrinktas parlamentas pirmiausia pradės Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos nušalinimo procedūrą. Kalbėdamas Kijeve vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Parlamentarizmo raida: problemos ir perspektyvos“ jis sakė, kad dabartinis prezidentas uzurpavo valdžią šalyje. Čia reikia priminti, kad nors Rada (tiksliau, jos dalis, atstovaujanti dabartinei valdančiajai koalicijai) vis dar posėdžiauja, V. Juščenka yra pareiškęs, kad nepasirašys jokio jos priimto įstatymo. O dabar jau lyg ir buvę deputatai rugsėjo 4-ąją balsavo už prezidento ir parlamentarų neliečiamybės panaikinimą. Štai toks dviejų „paralelinių“ politinių tikrovių pavyzdys, kurį jau galima laikyti gana aiškiu farso požymiu. Pats V. Juščenka prieš rinkimus prisiminė savo nuodijimo istoriją 2004-aisiais. Interviu prancūzų dienraščiui „Le Figaro“ prezidentas pareiškė, kad veikiausiai buvo nuodijamas rusų gamybos dioksinu. Ukrainos prezidentas taip pat užsiminė, kad jo nuodijimas nebuvo privati iniciatyva.

Vis dėlto žvelgiant iš šalies, kol kas neatrodo, kad Ukraina būtų paskendusi vien purvinų naujienų sraute. Didžiųjų partijų politinė reklama kol kas palyginti santūri. Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis vykdoma labai daug apklausų. Šalies Pedagoginių mokslų akademijos Socialinės ir politinės psichologijos instituto pristatyti sociologinės apklausos rezultatai rodo, kad šansų patekti į Ukrainos parlamentą turi Regionų partija (31,6 proc.), Julijos Tymošenko blokas (22,8 proc.), prezidentinis blokas „Mūsų Ukraina–Liaudies savigyna“ (12,9 proc.), Ukrainos komunistų partija (5,7 proc.) ir Vladimiro Litvino blokas (4,6 proc.). „Korespondent.net“ paviešintoje Ukrainos sociologinės tarnybos apklausoje, be jau išvardytų, minimos taip pat Ukrainos progresyvioji socialistų partija ir Socialistų partija. Proporcijos įvairios, bet apskritai tyrimai skelbia, kad pirmos trys būsiančios Regionų partija, J. Tymošenkos blokas ir „Mūsų Ukraina–Liaudies savigyna“.

Pasak rugsėjo 11-ąją „Korespondent.net“ pateiktos glaustos analizės, labiausiai ukrainiečius jaudina kainų bei mokesčių didėjimas ir klestinti korupcija. 40 proc. respondentų opi pasirodė įsidarbinimo problema. „Transition Democracy Fund“ atliktos apklausos duomenimis, trečdalis apklaustųjų pareiškė maną, kad dabartinė valdžia negali užtikrinti  įstatymų veikimo. Net 71 proc. apklaustųjų pareiškė abejoją, ar balsų skaičiavimas būsiąs sąžiningas. Kijevo tarptautinio sociologijos instituto atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondentų teigia manantys, kad būsimi rinkimai nieko naujo Ukrainai neatneš, beveik pusė (47 proc.) sakė tikį, kad po rinkimų permainų veikiausiai būsią. Ta pati apklausa rodo, kad rinkimuose planuoja dalyvauti 68 procentai rinkėjų.

Jau kalbama ir apie būsimas koalicijas. Buvo prabilta apie plačios (veikiausiai dabartinių, atrodytų, nesutaikomų oponentų) koalicijos galimybę. Pasak „The Financial Times“ straipsnio „Jų Ukraina“ (2007 06 15), šalies verslas pageidautų platesnės, gal net visų trijų didžiųjų partijų, koalicijos. Bet labai abejotina, kad buvę ir esami priešininkai įstengtų dirbti vienoje komandoje. Šiaip ar taip, rugsėjo 15-ąją kalbėdama mitinge Krymo mieste Kerčėje J. Tymošenko tokios koalicijos galimybę pavadino absoliučia utopija. Įdomu tai, kad partijų lyderiai priešrinkiminėje kampanijoje „tikrina“ oponentų rajonus. Po vojažo į šalies vakarus, kurie tradiciškai laikomi „oranžinių“ politikų bastionu, V. Janukovyčius pareiškė pastebėjęs, kad čia žmonės vis mažiau pasitiki „oranžinėmis“ partijomis. Kalbėdama pietuose, Kerčėje, J. Tymošenko sakė, kad Ukrainos rytuose ir pietuose tarp jos ir vietos žmonių politiniai oponentai surentė šalčio ir agresijos sieną ir reikės laiko, kad ta siena būtų sugriauta.

Galima sakyti ir taip – pasiekus „viršūnę“ prasideda leidimasis, taip pat ir krizės (kad ir kiek ji truktų) atveju. Ukrainos prezidentas sako dedąs didelių vilčių į rinkimus, nes mano, kad nors ir kokia būtų naujosios Rados sudėtis, politikai vis dėlto bus bent pramokę atsakomybės. Politinis gyvenimas Ukrainoje sunkiai, lėtai mėgina iš sporadiško, šokčiojančio ir besiblaškančio būvio pereiti prie nuoseklios raidos. Neseniai Ukrainoje paminėtos 16-osios nepriklausomybės metinės. Vis dėlto iškalbinga detalė: tokia didelė nacija – ir tik šešioliktosios valstybingumo metinės.

Nepaisant visų istorijų, apie reikalus vis dėlto kalbama, o ir šalies ūkis nestovi vietoje. Pasak straipsnio „Ukraina: kokia krizė?“ žurnale „Business Week“ (2007 08 23), per pirmą šių metų pusmetį Ukrainos bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 8 procentais ir ekonomistai prognozuoja dar didesnį jo augimą. 40 proc. eksporto sudaro metalai (daugiausia plienas), tačiau didėja ir gamybos bei paslaugų sektorių procentinė dalis. Įrengimų gamybos pramonė 2006-aisiais išaugo 22 procentais, o Ukrainos programinės įrangos gamybos kompanijos pernai padidino savo eksportą 50 procentų. Sandorių apimtis Kijevo akcijų biržoje šiemet padidėjo dvigubai ir pasiekė 76 milijardus dolerių. Birželį kompanija „Pepsi-Cola“ už maždaug pusę Ukrainos sulčių rinkos valdančią sulčių gamintoją „Sandora“ sumokėjo 542 milijonus dolerių. Šalyje pradėjo dirbti prancūzų prekybos centrų tinklas „Auchan“, įsteigęs bendrą įmonę su vietos prekybos tinklu „Furšet“. Per artimiausius porą metų planuojama pastatyti 10 didelių prekybos centrų. Praktiškai tuščioje vietoje pradėjęs kurtis Ukrainos bankų sektorius dabar auga greičiausiai Europoje. Vakaruose tai neliko nepastebėta – per paskutinius porą metų užsieniečiai nupirko keturis iš penkių didžiausių šalies bankų. Pasak „Business Week“, nors ir valstybines, ir privačias kompanijas tebekontroliuoja oligarchai, laisvoji rinka turėtų paskatinti greitą naujų bendrovių steigimąsi telekomunikacijų, nekilnojamojo turto ir programinės įrangos gamybos sektoriuose.

Pagaliau ir Europos Sąjunga, nors kritikuojama dėl vėsokos laikysenos Kijevo atžvilgiu, šį tą vis dėlto daro.  AFP agentūra informavo, kad likus dviem savaitėms iki parlamento rinkimų į Kijevą atvyko aukšti ES atstovai. Pagrindinė susitikimo tema – planuojama ES ir Ukrainos partnerystės sutartis, numatanti daugiau prekybos lengvatų. Pasak „Korespondent.net“ (2007 09 05), Sąjungos parlamentinė asamblėja į rugsėjo 30-osios rinkimus planuoja siųsti 40 stebėtojų.

Rugsėjo 15-ąją kartu su kitais ES pareigūnais lankydamasis Kijeve, ES užsienio politikos vadovas Chavieras Solana savaitraščiui ,,Zerkalo nedeli“ sakė, kad Ukraina turėtų išmokti žaisti pagal taisykles, o ne su taisyklėmis. Bet iš pradžių tas visų pripažįstamas taisykles reikia nustatyti. Pasak ES užsienio politikos vadovo, politines krizes Ukrainoje per pastaruosius kelerius metus kėlė politinio valdymo skaidrumo stoka. ES pareigūnas mandagiai priminė, kad Konstitucija nustato pamatinius politinio gyvenimo principus, todėl jos viršenybę turėtų pripažinti visi. Pasak jo, jei naujai išrinktiems parlamentarams nepavyks susitarti dėl būtinybės laikytis pagrindinių žaidimo taisyklių, Ukraina ir toliau trypčios vietoje. Nors Ch. Solana abejojo, ar pirmalaikiai parlamento rinkimai išspręs politines problemas, jis teigė, kad tai yra geras būdas sužinoti visuomenės nuomonę, kur link šaliai reikia judėti. Tarp kitko, jo nuomone, prieštaringi vidaus reikalai beveik nepaveikė derybų dėl naujo susitarimo tarp Ukrainos ir ES derybų eigos. Jis pridūrė, kad, kaip ir anksčiau, bendradarbiavimo didėjimas priklausys nuo Ukrainos demokratijos kokybės ir tolesnių reformų. Atsargius europiečius reikia suprasti: ES politikams irgi teko išgyventi tam tikrą suvokimo „evoliuciją“ – nuo visiško suglumimo dėl to, kas dedasi Ukrainoje, iki labai atsargių patarimų, jau šį tą ėmus suprasti.

Pono Ch. Solanos vertinimą savaip atliepia liberalaus Kijevo politologo, Globalių strategijų instituto direktoriaus Vadimo Karasiovo sentencija: „Ukraina eina teisingu keliu, bet daro klaidingus žingsnius.“ Pasak jau minėto „The Financial Times“ straipsnio, tempas būtų greitesnis, jei ne šalies geopolitinė padėtis. Net prieš 15 metų, kai Rusija buvo nusilpusi, Kijevui sunkiai sekėsi vaduotis iš Maskvos įtakos. Ukrainai visą laiką teko balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, o dabar, kai įtampa ES, Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiuose gerokai padidėjusi, tą daryti dar sunkiau. Kaip išsitarė V. Juščenkos patarėjas Olegas Rybačiukas, Ukrainos nelaimei, nuo kiekvieno Vakarų ir Rusijos  konflikto ji nukenčia labiausiai. Tarptautinės politikos ekspertas, J. Tymošenko patarėjas tarptautiniais klausimais Grigorijus Nemiria interviu radijui „Svoboda“ (2007 09 03) sakė, kad Rusijos politiniam elitui Ukraina visada buvo tarsi kokia kriaušė, kuri visada šalia – užtenka ištiesti  ranką ir ją nusiskinti. Ir niekur ji nesidės, mat yra sode, kurį Rusija pasodino seniai seniai. Bet  po 2004-ųjų toji kriaušė pavirto kažkuo nesuprantamu...

Vis dėlto visi pabrėžia (ar stengiasi pabrėžti), kad Ukraina – europietiška valstybė. Pasak G. Nemirios, šalyje kovoja dvi koncepcijos: Regionų partija atstovauja Ukrainos kaip tilto tarp Vakarų ir Rytų raidos krypčiai, „oranžiniai“ politikai Ukrainą mato kaip visavertę ES narę. Taigi Vakarų galų gale nė vieni neatstumia, todėl vis mažiau tikėtina, kad šalis norės „užsikonservuoti“ posovietinėje erdvėje. Kaip Amerikos žurnale „The Wall Street Journal“ išspausdintame straipsnyje „Ukraina kryžkelėje“ (2007 09 07) teigia buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasnewskis, kuo greičiau Ukrainos lyderiai patvirtins savo pasirengimą laikytis demokratijos kurso, tuo palankesnės bus šios šalies europietiškos raidos perspektyvos. Šiaip ar taip, viską spręs rinkėjai, ir jau greitai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.