Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Niujorke vykusią 62-ąją Jungtinių Tautų Asamblėjos sesiją iš dalies priminė fejerinį šou. Minios protestuotojų tikino, kad į JAV atskrido tikrų tikriausias „velnias“, o pats šurmulio kaltininkas ramiai  sau sakė kalbą Kolumbijos universitete bei dosniai dalijo interviu. Kiek galima spręsti iš pranešimų, Irano prezidentas „priešo teritorijoje“ jautėsi visai neblogai. Jis net vaidino  geradarį, atstovaujantį, vertinant jo paties pasisakymus, vos ne vienai iš taikiausių pasaulio šalių.

Irano prezidentas tikino žurnalistus, kad jo vadovaujama valstybė nesiekia sukurti branduolinio ginklo. Pasak M. Ahmadinejado, jo šaliai tokio ginklo tiesiog nereikia, o Irano branduolinė programa yra absoliučiai taiki. Taip pat jis paskubėjo paneigti kalbas, jog Iranas aprūpina Irako kovotojus ginklais ir atmetė karinio konflikto su JAV ar Izraeliu galimybę. Net į klausimą apie holokaustą M. Ahmadinejadas atsakė gana miglotai, nors anksčiau nesikuklindamas pasisakydavo šia tema, neigdamas masinio žydų naikinimo, vykusio Antrojo pasaulinio karo metais, faktą.

Atrodo, kad Irano prezidentas stengiasi pataisyti savo reputaciją Vakarų pasaulio akyse. Tiesa, neatrodo, kad į šias pastangas būtų buvę įdėta daug nuoširdumo. Turbūt visi nuskambėję pasisakymai gali būti vertinami tik kaip pareiškimai vardan pareiškimų. M. Ahmadinejadas pats nesitikėjo, kad juo kas nors patikės, bet svarbiausia yra tai, kad formaliai Irano prezidentas pristatė savo šalį kaip „taikią valstybę“. Ne tiek svarbu, kiek tiesos buvo šiame pristatyme, bet jau pats tokio pristatymo faktas gali ateityje būti naudojamas kaip savotiškas koziris sudėtingame politiniame žaidime tarp Irano ir Vakarų.

Galima numanyti, kad M. Ahmadinejadas visai nuoširdžiai įsižeidė, kai jau minėtame Kolumbijos universitete buvo pristatytas publikai kaip diktatorius, tačiau jo kalbos retorika greičiau tik patvirtino, o ne paneigė, tokio pristatymo tikslumą. Pavyzdžiui, atsakydamas į kritiką dėl žmogaus teisių, o ypač homoseksualių asmenų  teisių pažeidimų Irane, M. Ahmadinejadas nesugalvojo nieko geresnio, nei pareikšti, jog homoseksualų jo šalyje iš viso nėra. Tiesa, šiuo pasisakymu jis tik prajuokino publiką.

Žinoma, Irano prezidento kalbas galima vertinti įvairiai. Visai suprantamas jo pasitikėjimas savimi skelbiant, kad artimiausiu metu karinio konflikto tarp JAV ir Irano nebus. Amerika yra nualinta karinės operacijos Irake ir panašaus masto veiksmai prieš Iraną jai būtų pernelyg sunki našta. Tikėtina, kad JAV artimiausiu metu tikrai nesiryš pulti Irano, arba, tiksliau, ryšis šiam žingsniui tik ypatingu atveju. Faktiškai, vienintelis toks galimas atvejis – Irano bandymas sukurti branduolinį ginklą. Be to, tikėtina, kad tokius JAV veiksmus palaikytų ne tik Izraelis, bet ir Europa. Be jokių abejonių Teherane buvo išgirstas ir įvertintas neseniai nuskambėjęs Prancūzijos užsienio reikalų ministro pareiškimas apie būtinybę Vakarų pasauliui būti pasiruošusiam galimam karui su Iranu.

Bandydamas nuraminti aistras, M. Ahmadinejadas net pareiškė, kad „bombos laikas yra praėjęs“. Kitaip sakant, šiandien tai jau nebeaktualus ginklas. Galima numanyti, kad M. Ahmadinejadas bandė apeliuoti į filosofinį branduolinio ginklo suvokimo niuansą, kuris byloja, jog branduoliniame konflikte negali būti nugalėtojų. Teigiama, kad branduolinio konflikto padariniai yra pernelyg katastrofiški, kad objektyviai kas nors tokiam konfliktui ryžtųsi. Anot prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo: „Baimės pusiausvyra remiasi amžinu atominio konflikto laukimu“. Žiūrint iš šitos pusės, M. Ahmadinejadas yra teisus – branduolinis ginklas nėra tą priemonė, kurią galima panaudoti paprasto karinio konflikto metu. Faktiškai, bet kuri dingstis panaudoti šį ginklą galiausiai bus vertinama kaip nepakankamai svari (ar verta priminti Hirosimą ir Nagasakį?).

Tačiau būtent dėl tų pačių priežasčių branduolinis ginklas yra kartais taip geidžiamas. Sunku patikėti, kad M. Ahmadinejadas nenorėtų, kad jo šalis disponuotų branduoliniu ginklu. Iranui tai suteiktų garantiją, kad jis bet kuriuo atveju nepakartos Irako likimo ir galės išlaikyti ar net sustiprinti savo pozicijas regione. Todėl visi M. Ahmadinejado pasisakymai apie „taikią branduolinę programą“ kartu su kitais jo pareiškimais kelia tik nepasitikėjimą, o tai reiškia, kad kiek Irano prezidentas besistengtų matuotis angelo kaukę, Vakarams jis liks tik „gudrus velnias“.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.