Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusiška ruletė

Laurynas Kasčiūnas
2007 09 29

Padniestrė, Abchazija ir Pietų Osetija tarnauja kaip Rusijos įrankis riboti Moldovos ir Gruzijos politinį savarankiškumą bei kontroliuoti šių valstybių užsienio politiką.

Vienas svarbiausių šių metų tarptautinės darbotvarkės klausimų – Kosovo provincijos teisinio ir politinio statuso problema. Kosovo provincija siekia visiškos nepriklausomybės, o Serbija deklaruoja, esą daugiausia, ką ji gali suteikti – tai kultūrinę ir politinę Kosovo, įeinančio į Serbijos sudėtį, autonomiją. Jungtinės Tautos tapo šio konflikto arbitru, t.y. tarpininku, turėjusiu pasiūlyti Kosovo problemos sprendimo gaires. Specialusis JT pasiuntinys Kosove Martti Ahtisaari pasiūlė suteikti Kosovui kontroliuojamą nepriklausomybę.

Pagal M. Ahtisaari planą, Kosovas turėtų įgauti teisę kurti valstybines institucijas, nacionalines saugumo pajėgas bei dalyvauti tarptautinių organizacijų, tarp jų ir JTO, veikloje. Svarbiausi Kosovo suvereniteto apribojimai, numatyti M. Ahtisaari plane, yra šie: Kosovo teritorijoje išliks tarptautinės karinės ir civilinės pajėgos (atstovaujančios ES arba NATO), kurios užtikrins serbų mažumos (apie 8 proc. visų Kosovo gyventojų) saugumą. Be to, Kosovui bus uždrausta prisijungti prie Albanijos.

Bet Serbija kategoriškai atmetė bet kokią šių siūlymų įgyvendinimo galimybę, todėl dabar problemos sprendimo raktas – JT Saugumo Tarybos rankose.

Įšaldyti konfliktai

Vienaip ar kitaip išsprendus Kosovo likimą, į tarptautinę darbotvarkę neabejotinai iškils vadinamųjų įšaldytų konfliktų Gruzijoje (Abchazija, Pietų Osetija) ir Moldovoje (Padniestrė) klausimas. Šie regionai – tarptautinės bendruomenės nepripažinti separatistiniai dariniai, linkę akcentuoti visišką nepriklausomybę nuo centrinių Gruzijos ir Moldovos vyriausybių. Ekspertų teigimu, šios separatistinės teritorijos, siekdamos įgyti visavertės valstybės statusą, dažnai linkusios apeliuoti į neva gilias valstybingumo tradicijas ir tautos apsisprendimo teisę.

Be to, korumpuotas ir su užsienio valstybių saugumo bei verslo struktūromis susijęs Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos politinis elitas dažnai skatina vietinių gyventojų politinį, etninį ir religinį susipriešinimą su "titulinėmis" tautomis – moldavais ir gruzinais. Tačiau bene svarbiausias šioms nepripažintoms sritims  būdingas bruožas – visiška priklausomybė nuo kitų valstybių "globos". Šiuo atveju "globėja" yra Rusija. Padniestrė, Abchazija ir Pietų Osetija tarnauja kaip Rusijos įrankis riboti Moldovos ir Gruzijos politinį savarankiškumą ir kartu kaip priemonė kontroliuoti šių valstybių užsienio politiką – pirmiausia integraciją į ES ir NATO.

Naujas geopolitinis žaidimas?

Kol kas principinė Rusijos pozicija – blokuoti Jungtinių Tautų pastangas išspręsti Kosovo statuso problemą. Rusijos parama Serbijos teritoriniam integralumui gali būti aiškinama Maskvos interesu išvengti vadinamojo domino efekto, ypač turint galvoje pačios Rusijos labai margą etninę sudėtį. Kita vertus, Rusija išlaiko galimybę pakeisti savo poziciją ir pritarti Kosovo nepriklausomybei, pavyzdžiui, nedalyvaudama JT Saugumo Tarybos balsavime dėl provincijos statuso. Tokio galimo Rusijos manevro kontūrus išryškina ir 2006 m. rugsėjį Vladimiro Putino pasakyta mintis, kad sukurti Kosovo precedento standartai ateityje privalės būti taikomi tokiuose separatistiniuose regionuose, kaip Pietų Osetija ir Abchazija Gruzijoje bei Padniestrė Moldovoje.

Iš esmės tai reiškia, kad Rusija suinteresuota pasinaudoti Kosovo korta bet kokiu atveju: jeigu Kosovas liks integrali Serbijos dalis, Maskva apeliuos į savo agresyvios politikos teisėtumą Čečėnijos, Dagestano ir kitų į autonomiją linkusių Rusijos regionų atžvilgiu. O jeigu bus pripažinta Kosovo nepriklausomybė, Rusija galės manipuliuoti separatistinių teritorijų Moldovoje ir Gruzijoje tariama teise į savarankiškas valstybes. Kitaip tariant, šie separatistiniai dariniai – Rusijos priemonė paversti Moldovą ir Gruziją savo geopolitiniais įkaitais. Tarkime, Rusija gali pasiūlyti Moldovos ir Padniestrės ar Gruzijos ir Pietų Osetijos reintegracijos viziją mainais į Kišiniovo bei Tbilisio atsisakymą integruotis į ES ir NATO arba ilgalaikį šių šalių neutraliteto statusą.

Maskvos gniaužtai

Vyriausiojo JAV Džeimstauno analitiko Vladimiro Socoro teigimu, Maskvos įtaka Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje šiuo metu jau mažai kuo skiriasi nuo Rusijos valdžios kai kuriuose į jos sudėtį įeinančiuose regionuose. Nors labai mažai tikėtina, kad šių įšaldytų konfliktų atomazga taps separatistinių regionų prisijungimas prie Rusijos, būtina pabrėžti, jog globalizacijos sąlygomis tam tikros teritorijos gali būti efektyviai kontroliuojamos, net jei jos teisiškai ir nepriklauso konkrečios valstybės jurisdikcijai.

Prielaidos separatistiniams regionams integruotis į Rusiją gali būti sukurtos alternatyviais būdais: užvaldant šių teritorinių subjektų energetikos sektorius, teikiant jų gyventojams įvairių socialinių garantijų (pavyzdžiui, mokant pensijas, išduodant rusiškus pasus ir pan.). Be to, šiuose regionuose Rusija yra dislokavusi savo karines pajėgas. Rusų "taikdariai" Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir Padniestrėje efektyviai atgraso Gruziją ir Moldovą bandyti imtis karinių veiksmų ir šitaip bandyti prisijungti šiuo regionus. Rusija separatistams teikia ir diplomatinę paramą.

Per įvairius tarptautinius susitikimus, kuriuose keliami Gruzijos ar Moldovos teritorinio integralumo klausimai, Rusija nuolat akcentuoja tautų apsisprendimo teisę. Be to, Kremlius siekia deleguoti su Rusijos saugumo struktūromis susijusius asmenis į šių regionų valdymo institucijas. Rusija šių sričių gyventojams teikia ir ekonominę paramą. Įdomu tai, kad paramą Rusija linkusi teikti tik dvišalių susitarimų su separatistinėmis teritorijomis pagrindu, apeinant centrines Tbilisio ir Kišiniovo vyriausybes. Taip Maskva siekia pabrėžti šių darinių savarankiškumą.

Ar įmanoma išeitis

Taigi Rusija yra svarbiausias veiksnys, lemiantis, kodėl separatistiniai konfliktai nėra sprendžiami. Nors Maskva nėra suinteresuota, kad šie politiniai dariniai būtų prijungti prie Rusijos, ji palaiko jų gyvybingumą ir taip stiprina savo įtaką Moldovos ir Gruzijos vidaus politikai. Pakeisti susiklosčiusią situaciją įmanoma tik tuo atveju, jeigu ES pavyktų perimti iš Rusijos šių įšaldytų konfliktų kontrolės svertus.

Iš esmės yra du šios problemos sprendimo būdai. Vokietijos Bylefeldo universiteto profesoriaus Mathiaso Alberto teigimu, ES padėtų sparčiau išspręsti šį klausimą tik tuomet, jeigu Gruzijai ir Moldovai būtų suteikta aiški narystės ES perspektyva. Tokiu atveju tiek Moldova, tiek Gruzija įgautų politinio ir ekonominio magneto savybių, kurios leistų joms savotiškai pritraukti separatistines teritorijas. Kitaip tariant, jeigu gyvenimo lygis centrinėje Moldovos ir Gruzijos teritorijoje pastebimai pagerėtų, tai galėtų tapti akstinu neturtingų separatistinių teritorijų gyventojams reikalauti politinių permainų ir glaudesnių ryšių su Kišiniovu bei Tbilisiu.

Kitas scenarijus – Rusijos "taikdarius", dislokuotus šiose teritorijose, pakeisti ES taikos palaikymo pajėgomis. Tai leistų ES ir kartu Gruzijai bei Moldovai perimti iš Rusijos šių separatistinių regionų administravimą. Tačiau bent jau kol kas neatrodo, kad pati ES būtų suinteresuota tapti rimta žaidėja ir kištis į šias konflikto zonas. Briuselis artimiausiu metu tikrai nesirengia Moldovai ar Gruzijai suteikti narystės perspektyvos, o politinis ES neryžtingumas ir net geopolitinis neįgalumas daužo bet kokias viltis kada nors Rusijos "taikdarius" pakeisti ES taikos palaikymo pajėgomis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras