Naujieji 2008 metai žada Rusijai politinius išbandymus ir permainas, kurios domina ne tik šios šalies visuomenę. Pagrindinis permainų vardiklis – dabartinio Rusijos prezidento, kuriam konstitucija draudžia užimti postą trečią kartą iš eilės, pasitraukimas ir valdžios perdavimo procesas. Šis procesas svarbus, ypač žinant Rusijos istoriją, kur carai, imperatoriai, generaliniai sekretoriai valdydavo tol, kol savo nuosprendį paskelbdavo gamta. Net ir Borisas Jelcinas iš tiesų pasitraukė dėl sveikatos, kuri jam nebeleido laikyti valdžios vadžių savo rankose. O Vladimiras Putinas yra savo politinės galios viršūnėje, sveikatos problemų, bent jau žinomų viešai, tikrai neturi, jo reitingų galėtų pavydėti kiekvienas rusų politikas. Tad kyla klausimas: koks žmogus perims valdžios svertus autoritarizmo tendencijų apimtoje Rusijoje? Atsakymas priklauso nuo to, ar dabartinis prezidentas tikrai pasitraukia, ar vis dėlto mėgins grįžti ir toliau vadovauti valstybei.

Pirmasis scenarijus: Putinas išeina ir negrįš

V. Putinas Rusijos Federaciją iš B. Jelcino paveldėjo apimtą struktūrinės krizės. Visuomenė laukė ryžtingo lyderio, galinčio sėkmingai spręsti iškilusias problemas, laimėti karą Čečėnijoje. V. Putinas, daugelio rusų nuomone, atitiko laiko reikalavimus, tačiau kartu jis sukūrė visai kitokią Rusiją. Prezidentas dabar yra svarbiausias, jei ne vienintelis politinis subjektas šioje milžiniškoje šalyje, teismai ir prokuratūra priklauso nuo vykdomosios valdžios, biurokratų skaičius auga vidutiniškai po 40 000 per metus, labai padidėjo jų privilegijos ir darbo užmokestis. Buvę ir esami tiek sovietinių, tiek posovietinių slaptųjų tarnybų kadriniai darbuotojai užima svarbią vietą šiuolaikinės Rusijos elite. Nepriklausoma žiniasklaida pažabota, televizija visiškai kontroliuojama Kremliui lojalių biznierių arba valstybei priklausančių kompanijų. Užsienio politikoje reiškiamos didžiavalstybinės ambicijos, deklaruojamas tikslas tapti pasauline energetine supervalstybe, siekiama atkurti „Didžiąją Rusiją“. Tokias šiuolaikinės Rusijos raidos tendencijas geriausiai apibendrina opozicijos apibūdinimas: „Putino Rusija, arba Putino eReFija“ (ironiška Rusijos Federacijos abreviatūra). Parinkdamas įpėdinį, dabartinis prezidentas turės atsižvelgti į šias aplinkybes. „Putinas šiandien“ turės suvaldyti įtakingus čekistų klanus, pajungti jėgos struktūras, sutelkti elitą. Vien jau dėl šių aplinkybių tai turėtų būti platų elito palaikymą turinti figūra, nes parinkus netinkamą ir elitui nepriimtiną kandidatą, galimi vaidai viršūnėje, o į tuos vaidus būtinai įsitrauktų opozicinės jėgos. Tada gali iškilti grėsmė visam tam statiniui, kurį V. Putinas nepavargdamas statė abi kadencijas. Visuomenė iš naujojo prezidento laukia, kad jis aktyviai spręs socialines problemas, organizuos teisingesnį ekonominės plėtros dividendų paskirstymą, todėl galimas naujo kabinetinio mesijo pasirodymas. Naujasis įpėdinis turėtų toliau išlaikyti valdžios spaudimą žiniasklaidai, neleisti oligarchams kištis į politinius procesus. Biurokratijos mašina, žinant Rusijos politines tradicijas, ištikimiausia ne konkrečiam asmeniui, o postui, todėl užtikrinti jos klusnumą neturėtų būti keblu. Užsienio politikoje įpėdinis turėtų toliau tęsti energetinės supervalstybės kūrimo strategiją, stengtis sustiprinti Rusijos politinį vaidmenį posovietinėje erdvėje. Sukurta autoritarinė politinė sistema natūraliai negali priimti liberalo, kuris nepajėgtų jos apsaugoti. Vadinasi, V. Putinui pasitraukus iš politinės veiklos, jo įpėdinis turėtų būti toks pat autoritariškas, ryžtingas, palaikantis gerus santykius su „organais“ arba pats kilęs iš jų. Būsimasis įpėdinis turi būti biurokratas administratorius, sprendžiantis problemas, kilusias tęsiant V. Putino pradėtą politiką, saugantis sukurtą politinę sistemą, bet vengiantis kurti ką nors naujo, eksperimentuoti.

Antrasis scenarijus: išeinu, kad sugrįžčiau

Visai kitokio įpėdinio reikia, jei V. Putinas tik formaliai pasitraukia iš prezidento posto, bet lieka „nacionaliniu lyderiu“, kaip dabartinį prezidentą vadina daugelis Kremliaus politologų ir partijos „Vieningoji Rusija“ atstovai. Galimi scenarijai, kad V. Putinas taps premjeru, partijos vadovu, įdomūs, tačiau tai neužtikrintų jam politinio imuniteto. Būsimasis prezidentas X turėtų nepriklausyti jokiam Kremliaus klanui, tai sumažintų jo įtaką ir galimybes; būti mažai žinomas. Svarbiausias svertas, kuriuo būtų valdomas naujasis prezidentas X, būtų kompromituojanti medžiaga, kurią turėtų tik „nacionalinis lyderis“. Tokiu atveju V. Putinas politinėse Kremliaus batalijose išliktų aukščiausiuoju arbitru, gebančiu kontroliuoti visą valdžios vertikalę formaliai jai nepriklausydamas. Tai garantuotų dabartiniam prezidentui, kad jis nebus nustumtas į politinio gyvenimo paraštę, kad jo sistema nebus išardyta ir bus išvengta bet kokių staigių posūkių. Tačiau autoritarinė politinio režimo prigimtis pavojinga V. Putinui, nes žmogus, tampantis centrine sistemos ašimi, tuoj pat įgauna didelį politinį svorį, todėl parenkant naują prezidentą svarbu, kad X kandidato politinis svoris neviršytų V. Putino. Dabartinio prezidento klano išlikimas prie svarbiausių galios svertų garantuoja, kad ir esant kitam prezidentui visus ginčus spręs dabartinis „nacionalinis lyderis“, todėl postas, kurį jis užims, nėra svarbus. Jei V. Putinui pavyks išlaikyti savo autoritetą ketverius metus, tai jis, nė kiek nenusižengdamas konstitucijai ir įstatymams, galės grįžti į dabartines pareigas. Iki to laiko vykdomosios valdžios uždavinys būtų neleisti atsirasti alternatyviems politiniams lyderiams, visos pareigos turėtų būti grynai techninės, taip pat ir prezidento X.

Pažymėtina, kad naujasis prezidentas, nesvarbu, Putinas ketina sugrįžti į prezidento postą ar ne, turės išsaugoti dabartinį režimą. Su jo kūrimu susijęs ne tik dabartinis prezidentas, bet ir gana platus „Piterio klanas“, o jam bet koks valdžios vertikalės susilpnėjimas grėstų valdžios praradimu ir galimais teismais, iš oligarchų atimtos nuosavybės perdalijimu. Visiškai menka tikimybė, kad naujasis Rusijos vadovas bus demokratas, nebent žodžiais, kaip iki šiol. Tiesa, jei atsižvelgsime į kai kurių Rusijos politologų nustatytą dėsningumą, tikėtina, kad kitas Rusijos prezidentas tikrai turėtų būti vešlesniais plaukais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.