Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kosovo nepriklausomybė: prieš ir už (3)

Valentinas Mitė
2007 10 01

Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorė Condoleezza Rice pakartotinai pareiškė Amerikos paramą Serbijos Kosovo provincijos nepriklausomybei ir paragino Europos Sąjungą naują darinį pripažinti, kai jis bus formaliai paskelbtas. Amerikos politikai mano, kad šis žingsnis suteiks Balkanams daugiau stabilumo. Albanų politikai žada vienašališkai skelbti nepriklausomą Kosovą gruodžio mėnesį, jeigu iki tol Jungtinėms Tautoms nepavyks susitarti dėl jo statuso.

Taigi Amerikos nuostatos Kosovo klausimu aiškios, o Europos Sąjungos šalys nėra vieningos. Prancūzija, Didžioji Britanija ir kai kurios mažesnės Sąjungos valstybės, neturinčios tiesioginių interesų regione, be abejonės, parems provincijos nepriklausomybę. Tačiau geografiškai artimos Balkanams šalys vargu ar skubės. Daugelis Italijos politikos analitikų abejoja, ar provincija gali tapti gyvybinga valstybe, ir baiminasi, kad nepriklausomas Kosovas, kaip nestabilus darinys, gali ateityje sukelti daugiau problemų negu likdamas Serbijos dalimi. Panašiai galvoja ir kai kurie Vokietijos ekspertai. O Ispanija vienareikšmiškai nepritaria Kosovo nepriklausomybei. Madridas baiminasi, kad Kosovas gali tapti pavydžiu kitiems regionams, siekiantiems atsiskirti, pavyzdžiui, Katalonijai. Rumunija ir Slovakija nuogąstauja, kad Kosovo valstybingumas gali paskatinti autonomijos siekius šiose šalyse gyvenančiose vengrų mažumose. Vengrija taip pat nenorėtų kaip nors užgauti Belgradą, bijodama, kad gali nukentėti Serbijos Vojevodinos vengrų tautinė mažuma. Be to, Graikiją, Čekiją, Slovakiją ir Rumuniją su Belgradu sieja seni draugiški santykiai, kurių šios valstybės nenorėtų sugadinti.

Kol kas vyksta Kosovo albanų ir Belgrado derybos dėl naujo provincijos statuso, tačiau šalių pozicijos yra visiškai nesutaikomos.

Kosovas yra kietas riešutas.

Apklausos rodo, kad apie 90 procentų Kosovo gyventojų nori nepriklausomybės. Be abejo, didžiuma jų yra albanai. Kiti 10 procentų, matyt, yra Kosovo serbai, kurie mano, kad jų teises gali apginti tik Belgradas.

Dauguma serbų laiko Kosovą neatskiriama Serbijos dalimi ir serbų kultūros lopšiu. Kosovas laikomas neatsiejama serbų tautinės mitologijos dalimi, o jo nepriklausomybė reikštų dar vieną Serbijos nacionalinę traumą.

Belgradas tvirtina, kad Kosovo nepriklausomybė neįmanoma. Pateikiama daugybė argumentų – nuo teisinių iki moralinių bei istorinių ir politinių.

Serbijos ministras pirmininkas Vojislavas Kostunica ne kartą tvirtino, kad Kosovo nepriklausomybė susilpnintų demokratijos plėtrą šalyje ir suteiktų serbų nacionalistams papildomų argumentų dar garsiau tvirtinti, jog Vakarų politika yra antiserbiška, jog Serbija turi savo misiją pasaulyje ir yra pasmerkta kentėti ne už savo, o už svetimas nuodėmes. Jeigu taip atsitiktų, geriau nebūtų niekam. Serbija, viena didžiausių Balkanų valstybių, save pastūmėtų tolyn nuo Europos, o be stabilios Serbijos, kaip rodo istorija, nėra ir stabilių Balkanų. Tačiau kai kurie analitikai nurodo, kad Kosovo klausimas turėjo būti jau seniai išspręstas, nes jis tik sudaro geras galimybes serbų nacionalistams spekuliuoti tautiniais jausmais ir surinkti daugiau balsų per rinkimus.

Už dabartinę padėtį ir Kosovo albanų nenorą gyventi vienoje valstybėje su serbais visų pirma atsakinga pati Serbija, kuri, byrant Jugoslavijai, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, siekdama prievarta užspausti Kosovą ir sukurti „didžiąją Serbiją“. Joje Kosovo albanams nebuvo vietos. Dabar tarp dviejų tautinių grupių – Kosovo albanų ir serbų yra tokia didelė prievartos, nuoskaudų ir kraujo jūra, kad vienoje valstybėje gyventi praktiškai nebeįmanoma. Į panašią padėtį čečėnus įstūmė Rusija. O vis tiek Serbija ir Rusija, kaip valstybės, yra labiau atsakingos už krizes savo teritorijose nei tautinės mažumos.

Rusija laiko Serbiją savo sąjungininke ir žada Jungtinėse Tautose vetuoti bet kokią rezoliuciją, pripažįstančią Kosovo provincijos nepriklausomybę, nors ir prižiūrimą, kaip žadama, tarptautinės bendruomenės.

Kremlius Kosovo problemą naudoja ir savo politiniams tikslams. Rusijos politikai perspėja, kad buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – dabartinėse jau nepriklausomose valstybėse – yra daug vadinamųjų „įšaldytų konfliktų“, panašių į Kosovo, kuriuos Kremlius valdo ir norėdamas galėtų lengvai sudaryti situaciją, kai Padnestrė ar Abchazija paskelbtų nepriklausomybę, o Rusija ir kai kurios kitos valstybės, sakykim, Baltarusija ar Venesuela, jas pripažintų. Tačiau tai reikštų rimtus konfliktus tiek Moldovoje, tiek Gruzijoje.

Kosovo nepriklausomybė turbūt sukels ne vieną problemą ir pačiuose Balkanuose. Iki galo neaišku, ar toks klausimo sprendimas turės daugiau pliusų ar minusų. Visų pirma nežinia, kaip elgsis Kosovo serbai, gyvenantys netoli provincijos sienos su Serbija. Reikalaus prisijungimo prie Serbijos ar ne? Taip pat gali vėl iškilti Bosnijos irHercegovinos sudėtyje esančios Serbų Respublikos ateities klausimas. Tarptautinei bendruomenei taip ir nepavyksta pasiekti, kad į etniškai išvalytas Bosnijos teritorijas grįžtų pabėgėliai. Todėl nebūtų nieko nuostabaus, jei Serbų Respublika prabiltų apie nepriklausomybę arba net prisijungimą prie Serbijos.

Dar vienas klausimas: ar Kosovo nepriklausomybė anksčiau ar vėliau neatves prie susijungimo su Albanija? Kol kas Kosove susijungimo su Albanija idėją remia tik apie vienas procentas gyventojų, bet kas bus po penkerių ar dešimties metų, sunku nuspėti. Kaip ir sunku pasakyti, kaip į Kosovo nepriklausomybę reaguos albanų mažuma, gyvenanti Makedonijoje. Ar Kosovo nepriklausomybės paskelbimas nesužadins albanų ambicijų šioje trapioje Balkanų valstybėje? Kitaip tariant, nėra aišku, ar Kosovo nepriklausomybė nepaskatins dar didesnių albanų ambicijų ir ar neatves prie „didžiosios Albanijos“ kūrimo projektų.

Be to, kalbant apie Kosovo nepriklausomybę, neįmanoma užmiršti kurdų klausimo. Kurdai turi ne mažesnę teisę į nepriklausomybę nei Kosovo albanai. Šiaip ar taip, viena albanų valstybė – Albanija – egzistuoja, o kuriama antra – Kosovas. Kodėl albanai gali turėti net dvi valstybes, o kurdai – nė vienos?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras