Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Suformuota nauja Rusijos vyriausybė

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 10 02

2007 m. rugsėjo 24 dienos vakare buvo patvirtinta nauja Rusijos vyriausybė. Keliems ministrams teko atsisveikinti su savo postais, tai buvo nuspėjama, tačiau vis tiek sulaukė plačios ekspertų ir žurnalistų reakcijos tiek Rusijoje, tiek Vakaruose. Pažymėtina, kad ir Rusijos, ir Vakarų žurnalistai šiek tiek nusivylė, kad pokyčiai tokie riboti. Kalbant tiksliau, vakariečiai su baime, o Rusijos žiniasklaida su smalsumu laukė radikalesnių permainų. O viskas įvyko daug paprasčiau. Vis dėlto kelis momentus šioje istorijoje verta aptarti detaliau.

„Naminis“ kabinetas

Be to, kad Vyriausybėje atsirado dvi moterys, reikia akcentuoti jos narių giminystės ryšius. Antai gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas yra premjero žentas, o naujoji Sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministerijos vadovė (buvusi finansų ministro Aleksejaus Kudrino pavaduotoja) Tatjana Golikova yra Viktoro Christenko – pramonės ir energetikos ministro – žmona.

Prieš naujo kabineto paskyrimą buvo suvaidintas spektaklis su A. Serdiukovo pasitraukimu iš posto, kurį ministras motyvavo nenoru painioti viešuosius ir privačius interesus. Tačiau Vladimiras Putinas geranoriškai leido jam toliau eiti pareigas, kas formaliai neprieštarauja Rusijos įstatymams. Tiesa, brandžiose demokratinėse valstybėse (Lenkijos šiuo atveju minėti neverta) tokia situacija būtų neįmanoma net nesant teisinių trukdžių. Tačiau kadangi Rusija nėra brandi demokratija, joje tai didelio triukšmo nesukelia. Tai Lietuvoje pusę metų galima svarstyti, ar ūkio ministro diplomas yra tikras. Rusijoje tokios problemos visiškai neaktualios. Ten „naminis“ kabinetas yra normalu.

Nauji ministrai – naujas kursas?

Savo paskutiniame 2007 metų pranešime Federaliniam susirinkimui V. Putinas kalbėjo apie tai, kad atėjo metas aktyviau naudoti stabilizacinio fondo lėšas: tiek socialinėms programoms, tiek investiciniams projektams. Buvusio Sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministerijos vadovo Michailo Zurabovo darbas jau seniai kėlė didžiulį tautos nepasitenkinimą. Todėl jo pasitraukimas, o tiksliau, „paaukojimas“, buvo tik laiko klausimas. Germanas Grefas (buvęs ekonominės plėtros ministras) irgi nebuvo labai populiari figūra nei tarp žmonių, nei tarp parlamentarų. Kartu kalbėta apie Aleksejaus Kudrino atstatydinimą, bet jo pozicijos, atvirkščiai, sustiprėjo. Vladimiras Jakovlevas galėjo būti pakeistas dėl to, kad paaštrėjo problemos Rusijos komunaliniame ūkyje, o be to, V. Putinui Maskvoje prieš rinkimus pravers senas artimas bendražygis, koks yra Dmitrijus Kozakas, tapęs naujuoju regioninės plėtros ministru.

Vis dėlto ką reiškia nauji paskyrimai į kertines socialinio ekonominio bloko pozicijas, ar pasikeis po jų valstybės vykdomas ekonominis kursas? Dauguma ekspertų sutaria, kad šios permainos yra labiau stabilizacinio negu inovacinio pobūdžio. Kitaip tariant, artimiausiu metu kokių nors esminių Rusijos ekonominio kurso pokyčių laukti neverta, greičiau galima tikėtis didesnės tvarkos Vyriausybėje įvedimo ir jos darbo efektyvumo padidėjimo. Manytina, kad prieš Michailo Fradkovo išėjimą jis buvo kritęs, nes, kaip spėja analitikai, premjeras nusprendė įsitraukti į žaidimą „Įpėdinis“ ir todėl Vyriausybė virto politinės kovos, o ne produktyvaus darbo arena. Kaip teigia Glebas Pavlovskis: „Kabinetas pasikeitė dėl to, kad Vyriausybė nevirstų prezidento rinkimų štabu. Tai ne techninė Vyriausybė, bet tikrai technokratinė, o ne politinė.“

Kitas momentas, bylojantis apie ekonominio kurso tęstinumą: visi ekspertai vienu balsu tvirtina, kad naujoji ekonominės plėtros ministrė Elvyra Nabiulina yra tas pats G. Grefas, tik moteris (t. y. kad jos pažiūros yra labai artimos pirmtako liberaliai Rusijos ekonominės plėtros vizijai). Tiesa, ji vadovaus jau nebe tokiai ministerijai, kokiai vadovavo G. Grefas, siekęs įtraukti į savo kompetenciją kuo daugiau sričių. Investicinio fondo valdymas pereis į D. Kozako rankas. Taip pat jam gali „atitekti“ Federalinė laisvųjų ekonominių zonų valdymo agentūra. Be to, abejotina, ar E. Nabiulina bus tokia pat kritiška V. Putino ekonominės politikos atžvilgiu, koks buvo jos vadovas (pavyzdžiui, G. Grefui nelabai patiko stambių valstybinių korporacijų kūrimo idėja – viena iš dominuojančių Rusijoje, ir tai jis išdrįsdavo pasakyti). Spėjama, kad dabar dar labiau sustiprės vietinių kompanijų pozicijos Vakarų verslo subjektų interesų, kurių garantas buvo G. Grefas, sąskaita. Apibendrinant G. Grefo temą, galima pasakyti, kad Vakarų spaudoje tik „The Daily Telegraph“ nusivylė jo pasitraukimu. O „The Wall Street Journal“ ir „The Financial Times“ pažymėjo, kad nieko baisaus neatsitiko: E. Nabiulina irgi yra liberalė, o svarbiausia – į aukštesnę (ne pirmojo, bet vis dėlto premjero pavaduotojo) poziciją Vyriausybės hierarchijoje pakilo Vakaruose vertinamas liberalas A. Kudrinas, ir toliau kontroliuosiantis šalies makroekonominę politiką.

Turbūt tiksliausiai kabineto permainas socialinėje ekonominėje srityje ir jų reikšmę tolesnei Rusijos ekonominei politikai apibūdino Oksana Dmitrijeva (Dūmos biudžeto ir mokesčių politikos komiteto pirmininko pavaduotoja). Ji visiškai pateisino T. Golikovos, kaip sąžiningo ir profesionalaus žmogaus, paskyrimą, dėl kurio Sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministerijoje bus įvesta elementari tvarka. Kas dėl E. Nabiulinos, tai O. Dmitrijeva su tam tikru nusivylimu pritarė kitų ekspertų išsakytai nuomonei, kad naujoji ministrė yra G. Grefo kurso rėmėja. Ji taip pat suabejojo dėl A. Kudrino gebėjimo tinkamai realizuoti stabilizacinio fondo lėšų „įpurškimo“ į nacionalinę ekonomiką užduotį, nes jis, O. Dmitrijevos manymu, jau padarė keletą rimtų klaidų būdamas finansų ministru. Manytina, kad V. Putinas, ir taip stipriai pažeidęs liberalų pozicijas Vyriausybėje, tiesiog negalėjo jo atleisti (bent jau dabar). Todėl jo paaukštinimas, kaip teigia Politinės konjunktūros centro direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Šatilovas, yra savotiška kompensacija liberalams už G. Grefo ir M. Zurabovo postų praradimą (taip pat ir Vakarų, kurie vis dažniau kritikuoja V. Putiną už ekonomikos suvalstybinimą, nuraminimas).

Baigiant šią straipsnio dalį, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną momentą, kuris pagrindinių permainų kontekste kažkaip nustumiamas į šalį. Kaip pažymėjo Leonidas Poliakovas iš Rusijos aukštosios ekonomikos mokyklos: „Kas dėl dviejų naujų valstybinių komitetų įsteigimo, tai jį reikėtų vertinti kaip rimtą inovaciją. Tai yra ženklas, kad atkuriama senoji valstybės komitetų struktūra, egzistavusi iki administracinės reformos. Yra sričių, kur naujoji trijų dalių – ministerija, tarnyba ir agentūra – sistema nėra veiksminga. Todėl dviejų naujų (žuvininkystės ir jaunimo) valstybinių komitetų įsteigimas yra ženklas, kad Vyriausybės struktūros diversifikacija ateityje bus tęsiama. Neatmetu galimybės, kad ateityje, priklausomai nuo naujų probleminių zonų atsiradimo, bus steigiami nauji valstybiniai komitetai.“

Pagaliau, kaip pažymėjo jau minėtas G. Pavlovskis, dabartinės permainos Vyriausybėje yra tik pradžia: po Dūmos rinkimų bus ir kitų, tiesiog prezidentas svarsto, ką (struktūrine ir asmenybių prasme) jis dar norėtų pakeisti.

Maža spekuliacija

Ligi šiol straipsnyje stengiausi apibendrinti ir įvertinti pokyčių Rusijos vyriausybėje ekspertinį ir žurnalistinį diskursą. O dabar norėčiau aptarti, mano manymu, įdomiausią momentą, kuris, didelei mano nuostabai, praktiškai niekieno nebuvo iškeltas. Kalba šiuo atveju būtų apie V. Putino įpėdinį. Kam po Vyriausybės permainų atiteko daugiausia politinių taškų?

Visi puikiai supranta, kad pagrindinis permainų autorius yra V. Putinas, ir tik jis (viešieji žaidimai Rusijoje jau seniai nieko neklaidina). Todėl manytina, kad savo paskutiniais fokusais jis norėjo (be to, kad siekė depolitizuoti vyriausybę ir paskatinti ją efektyvesniam darbui) dar labiau sustiprinti savo pozicijas (prezidento reitingas po tautos nekenčiamo M. Zurabovo atleidimo neabejotinai šoktels), kad vėliau jo pasirinktas įpėdinis turėtų mažiau problemų. Tačiau to įpėdinio kandidatūra ligi šiol nėra aiški.

Pastaruoju metu yra daug kalbama apie Viktoro Zubkovo perspektyvas tapti prezidentu, ir Vyriausybės permainų istorijoje jis šalia V. Putino pasirodė kaip griežtas ir ryžtingas vadovas (nors svarus argumentas jo nenaudai yra jo 66 metų amžius). Vakarų spauda, vertindama V. Putino kabinetines manipuliacijas, pabrėžė, kad Dmitrijaus Medvedevo ir Sergejaus Ivanovo, kaip pagrindinių pretendentų į įpėdinius, pozicijos Vyriausybėje nepasikeitė. Tačiau niekas (bent jau nepavyko rasti) neužčiuopė Dmitrijaus Kozako temos.

Kartkartėmis jis buvo ir vis dar yra minimas galimų pretendentų į prezidento postą sąraše. O kažkodėl dabar, kai jis atsirado Vyriausybėje, niekas apie tai nekalba. Ekspertai ir žurnalistai apsiribojo trumpu teiginiu, kad D. Kozako paskyrimas ministru yra tinkamo profesionalo pasirinkimas probleminei sričiai (regionų plėtra). Tačiau ar neverta į šį V. Putino žingsnį pažvelgti giliau?

Pirma, kadaise V. Putinas yra sakęs, kad jo įpėdinis tiesiog dirba savo darbą, tačiau yra matomas. Tuo metu D. Kozakas prezidento pavedimu kuravo Kaukazo federalinę apskritį. Dabar jis užsiims regionų plėtra. Kaip jau buvo minėta, D. Kozako ministerija perims į savo rankas investicinio fondo valdymą. Pagal savo reikšmę kandidato išpopuliarinimo potencialo prasme tai prilygsta D. Medvedevo nacionaliniams projektams ir S. Ivanovo pramoniniam sektoriui. Antras D. Kozako pranašumas yra tas, kad jis visą laiką buvo ne Maskvoje, tai yra out of the game (ne žaidime). Todėl jis nėra apaugęs grupiniais interesais kaip kiti pretendentai. Šiuo metu jis paskirtas į iš pirmo žvilgsnio nepastebimą ministeriją, kurioje galės apsižvalgyti ir perprasti, kas vyksta „Kremliaus pule“. Trečia, D. Kozakas tikrai turi charizmą kaip jauna ir ryžtinga asmenybė (vien darbas Kaukaze ką reiškia!). Nei S. Ivanovas, nei D. Medvedevas jam tuo neprilygsta. Pagaliau D. Kozakas yra senas V. Putino bendražygis, ir tai pastato jį į vieną gretą su kitais pretendentais į prezidento postą.

Žinoma, visa tai yra tik spėlionės, bet jeigu artimiausiu metu D. Kozakas pradės vis dažniau rodytis televizorių ekranuose kaip „regionų gelbėtojas“, tai bus tam tikras ženklas. Taip pat įdomu palaukti tikėtinų tolesnių pokyčių Vyriausybėje po Dūmos rinkimų, kai D. Kozakas gali pakilti į aukštesnę poziciją (pavyzdžiui, pakeisti premjero pavaduotojo poste Aleksandrą Žukovą).

Apskritai kamuoja stipri nuojauta, kad visa tai tik pradžia...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras