Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Kraujo šauksmas Rusijoje: ksenofobija klesti (3)

Aušra Radzevičiūtė
2007 10 03

Ksenofobija, rasizmas, antisemitizmas ir islamofobija tampa kone kasdieniu reiškiniu Rusijoje, nors ši šalis, net ir atsikračiusi internacionalizmo ideologijos, vis dar viešai pabrėžia esanti išdidi daugiatautė ir įvairių religijų valstybė. Šiuos visuomenės skaudulius nagrinėjantys mokslininkai pateikia daugybę priežasčių, skatinančių minėtas ydas, tačiau kartu teigia, kad pastaruoju metu beveik nusitrynė riba, skirianti, tarkim, ksenofobiją nuo rusiško patriotizmo. Taip jau susiklostė, kad nacionalšovinistai Rusijoje visuomet „mylėjo“ svetimas teritorijas, tačiau nuoširdžiai bodėjosi ten gyvenančiais kitų tautybių žmonėmis.

Šių metų birželį įvyko Žmogaus teisių tarybos posėdis, kuriame JT specialusis pranešėjas rasizmo ir ksenofobijos klausimais Doudou Diene‘as (Dudu Dienas) pareiškė, kad pastaruoju metu Rusijoje pastebimai padidėjo rasinė ir etninė neapykanta bei ksenofobija, antisemitizmas ir islamofobija. Maskva kategoriškai su tuo nesutiko ir pavadino tokį pareiškimą gryniausiu „politiniu užsakymu“. Badymas pirštu į visiems matomas jos problemas Rusijai nepatinka, tačiau daugelio jų jau nebegali ignoruoti ir patys rusų politikai. Neseniai Valstybės Dūmoje buvo užregistruotas įstatymo, kuris uždraustų žurnalistams viešai skelbti nusikaltėlio ir aukos tautybę bei religiją, projektas. Taip teisės akto autoriai tikisi sumažinti nemeilės ir neapykantos  kitataučiams laipsnį, bet kritikai vienu balsu tvirtina, kad joks draudimas visuomenės sąmonę kamuojančių problemų niekuomet neišsprendė, o savireguliavimo mechanizmai šioje šalyje, kaip, beje, dažnokai ir pas mus, beveik neveikia.

Taigi kas ta ksenofobija ir su kokiais prieskoniais ji „valgoma“? Žodynai apibrėžia, kad tai – patologiška svetimų ir nepažįstamų žmonių baimė, nepakantumas ir neapykanta jiems. Teoriškai lyg ir aišku, tačiau praktiškai vertinant atsiranda begalė niuansų, leidžiančių išsisukinėti ne tik patiems ksenofobams, bet ir valdžios atstovams. Tačiau tegu kalba faktai.

Rugsėjo 16 dieną Maskvoje buvo nužudytas Irano diplomato sūnus – 21-erių studentas Achmadreza Chorrami. Nusikaltėliai nesusidomėjo nei jo pinigine, nei nešiojamuoju kompiuteriu, o tai  – tiesiausias kelias įtarti, kad jaunasis iranietis nebuvo banaliausio apiplėšimo auka.

Informacinio analitinio centro „Sova“, kovojančio su ksenofobija ir rasizmu Rusijoje, duomenimis, pranešimai apie etninius, rasistinius ar religinius išpuolius pilasi kaip iš gausybės rago. Štai keletas pavyzdžių. Šią vasarą į Jakutiją statyti magistralinio naftotiekio atvykus 850 kinų, tuoj buvo išplatinti atsišaukimai, raginantys juos vyti lauk. Rugpjūtį – padegtas bendrabutis, kur gyveno atvykėliai, rugsėjį – užfiksuoti žiaurūs užpuolimai.

Ingušijoje sušaudyta čigonų šeima, o rugsėjo 1-ąją Voronežo srities Grybanovsko gyvenvietėje pirmokai sumušė savo bendramokslį už tai, kad jis, mormonų dvasininko sūnus, nedalyvavo pravoslavų „batiuškos“ maldoje.

Ką jau kalbėti apie nuolatinius išpuolius Maskvoje ar Sankt Peterburge, kur per patį vidurdienį ir žmonių apsuptyje skustagalviai  aptalžo studentus užsieniečius, o imigrantai iš Kaukazo ar Centrinės Azijos bijo vaikščioti gatvėmis. Pavasarį 18-metis maskvietis skustagalvis Arturas Ryno prokurorams atvirai prisipažino, kad su ne ką vyresniu draugu, kruopščiai viską suplanavę, nužudė 37 kitataučius, ir savo kruviną darbą pavadino „nuosprendžių vykdymu“ ir „miesto valymu“. Jaunuolis taip smulkiai ir entuziastingai pasakojo nusikaltimų detales, kad pareigūnai iš pradžių pamanė, jog jis meluoja išsijuosęs. Tačiau vėliau kai kurie faktai pasitvirtino.

Deja, neapykantos padiktuoti nusikaltimai toli gražu ne visuomet vadinami tikraisiais vardais. Rusijos milicija (kaip, beje, ir su užsieniečių studentų užpuolimais susiduriantys Klaipėdos policininkai) linkusi viską laikyti paprasčiausiu chuliganizmu. Štai praėjusiais metais Pamaskvėje dešimt jaunuolių užpuolė ir žiauriai nužudė 15-metį armėną, net 11 kartų smogę jam peiliu. Sulaikyti įtariamieji be sąžinės graužaties dėstė, kad net ne visi suspėję užsimoti peiliu, nes „juočkis buvo vienas, o mūsų – dešimt“. Tačiau milicijai tai – eilinis chuliganizmo atvejis…

Įvairiausių sociologinių apklausų duomenimis, beveik 60 proc. rusų neigiamai vertina „Kaukazo tautybės žmones“, nors tokia formuluotė yra ne tik ksenofobiška, bet ir absurdiška. Pirma, juk nemaža šio regiono dalis priklauso Rusijai. Antra, tokios tautybės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Jurijaus Levados analitinis centras rugpjūtį paskelbė sociologinės apklausos „Nacionalizmas ir ksenofobija“ rezultatus, kurie daug ką atskleidžia. Į klausimą, kaip vertina siūlymą „Rusija – rusams“, 41 proc. respondentų tam pritarė su išlygomis, 14 proc. tvirtai pasisakė už, 27 proc. – prieš. 32 proc. rusų įsitikinę, kad dėl visų Rusijos nelaimių kalti kitataučiai, nors, laimė, 58 proc. mano, jog tai netiesa.

Vardydami baisius nusikaltimus ir ksenofobijos apraiškas Rusijoje, vis dėlto turime pripažinti, kad tai ne vien šios valstybės problema. Dažniausiai nemeilė kitataučiams vienaip ar kitaip pasireiškia tose visuomenėse, kurios priverstos mokėti savo šalies kolonijinės imperinės politikos sąskaitas. Mokslininkai seniai nagrinėja, kur slypi ksenofobijos priežastys, ir pateikia keletą išvadų. Ksenofobija gali būti biologinės kilmės: ne ta kaukolės, nosies, akių forma, kitokios spalvos plaukai ir t. t. Šios priežastys siekia akmens amžių, kai pirmykščiai žmonės instinktyviai vengė svetimų, jų bijojo arba nekentė. Tačiau XXI amžiuje tai – visiškas atavizmas.

Dar viena ksenofobijos priežastis – socialinė. Ji ypač pasireiškia neturtingose ir nuo socialinės neteisybės kenčiančiose visuomenėse. Todėl kitataučių taip aistringai nemėgsta Maskvoje, nes ji, anot pradedančių ir toli pažengusių ksenofobų, ne guminė, o atvykėliai atima potencialų duonos kąsnį.

Tačiau viena pavojingiausių ksenofobijos priežasčių – ideologinė. Nuo šios rykštės nukentėjo ne viena valstybė, priėjusi prie pilietinio karo arba dar baisiau – genocido. Rusijos žmogaus teisių gynėjų teigimu, šioje šalyje veikia 141 ekstremistinė organizacija, vienijanti apie pusę milijono narių. Taip pat leidžiama apie 100 laikraščių, kurie atvirai kursto priešiškumą ir net neapykantą kitataučiams, kitos rasės ar religijos atstovams. Deja, Rusijos valdžios atstovai ne tik nesiima adekvačių priemonių ksenofobijai užkardyti, bet ir neretai patys naudojasi šia korta – ypač per rinkimų kampanijas.

Dvasiškai nestabilioje visuomenėje didelę įtaką daro ir Bažnyčios atstovai – net jei ji ir atskirta nuo valstybės. Visai neseniai garbus Rusijos šventikas, anksčiau rašęs kalbas pačiam patriarchui Aleksijui II, diakonas Andrejus Kurajevas viešai pareiškė, kad etniniu atžvilgiu mišrios santuokos – rusų tautos genocido forma. Anot jo, „kai rusė išteka už kaukaziečio, ji savo genais praturtina šias tautas, o rusų nacija silpnėja”. Kaip teigia laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, tai jau primena nacių doktriną „Blut und Boden“…

Rusijos žmogaus teisių ekspertai, vertindami ksenofobijos mastą ir galimus padarinius, piešia ne itin šviesų paveikslą. Giliai į sąmonę šaknis suleidusi nemeilė ar neapykanta kitataučiams anksčiau ar vėliau gali tapti pačių rimčiausių kataklizmų priežastimi, o gal net paskatinti daugiatautės valstybės subyrėjimą.  Juk nebelieka vietos krikščioniškai normai, teigiančiai, kad reikia atsukti ir kitą žandą. Lazda visuomet turi du galus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras