|
Kraujo šauksmas Rusijoje: ksenofobija klesti (3)
Aušra Radzevičiūtė 2007 10 03
Ksenofobija, rasizmas, antisemitizmas ir islamofobija tampa kone kasdieniu reiškiniu Rusijoje, nors ši šalis, net ir atsikračiusi internacionalizmo ideologijos, vis dar viešai pabrėžia esanti išdidi daugiatautė ir įvairių religijų valstybė. Šiuos visuomenės skaudulius nagrinėjantys mokslininkai pateikia daugybę priežasčių, skatinančių minėtas ydas, tačiau kartu teigia, kad pastaruoju metu beveik nusitrynė riba, skirianti, tarkim, ksenofobiją nuo rusiško patriotizmo. Taip jau susiklostė, kad nacionalšovinistai Rusijoje visuomet mylėjo svetimas teritorijas, tačiau nuoširdžiai bodėjosi ten gyvenančiais kitų tautybių žmonėmis.
Šių metų birželį įvyko Žmogaus teisių tarybos posėdis, kuriame JT specialusis pranešėjas rasizmo ir ksenofobijos klausimais Doudou Dieneas (Dudu Dienas) pareiškė, kad pastaruoju metu Rusijoje pastebimai padidėjo rasinė ir etninė neapykanta bei ksenofobija, antisemitizmas ir islamofobija. Maskva kategoriškai su tuo nesutiko ir pavadino tokį pareiškimą gryniausiu politiniu užsakymu. Badymas pirštu į visiems matomas jos problemas Rusijai nepatinka, tačiau daugelio jų jau nebegali ignoruoti ir patys rusų politikai. Neseniai Valstybės Dūmoje buvo užregistruotas įstatymo, kuris uždraustų žurnalistams viešai skelbti nusikaltėlio ir aukos tautybę bei religiją, projektas. Taip teisės akto autoriai tikisi sumažinti nemeilės ir neapykantos kitataučiams laipsnį, bet kritikai vienu balsu tvirtina, kad joks draudimas visuomenės sąmonę kamuojančių problemų niekuomet neišsprendė, o savireguliavimo mechanizmai šioje šalyje, kaip, beje, dažnokai ir pas mus, beveik neveikia.
Taigi kas ta ksenofobija ir su kokiais prieskoniais ji valgoma? Žodynai apibrėžia, kad tai patologiška svetimų ir nepažįstamų žmonių baimė, nepakantumas ir neapykanta jiems. Teoriškai lyg ir aišku, tačiau praktiškai vertinant atsiranda begalė niuansų, leidžiančių išsisukinėti ne tik patiems ksenofobams, bet ir valdžios atstovams. Tačiau tegu kalba faktai.
Rugsėjo 16 dieną Maskvoje buvo nužudytas Irano diplomato sūnus 21-erių studentas Achmadreza Chorrami. Nusikaltėliai nesusidomėjo nei jo pinigine, nei nešiojamuoju kompiuteriu, o tai tiesiausias kelias įtarti, kad jaunasis iranietis nebuvo banaliausio apiplėšimo auka.
Informacinio analitinio centro Sova, kovojančio su ksenofobija ir rasizmu Rusijoje, duomenimis, pranešimai apie etninius, rasistinius ar religinius išpuolius pilasi kaip iš gausybės rago. Štai keletas pavyzdžių. Šią vasarą į Jakutiją statyti magistralinio naftotiekio atvykus 850 kinų, tuoj buvo išplatinti atsišaukimai, raginantys juos vyti lauk. Rugpjūtį padegtas bendrabutis, kur gyveno atvykėliai, rugsėjį užfiksuoti žiaurūs užpuolimai.
Ingušijoje sušaudyta čigonų šeima, o rugsėjo 1-ąją Voronežo srities Grybanovsko gyvenvietėje pirmokai sumušė savo bendramokslį už tai, kad jis, mormonų dvasininko sūnus, nedalyvavo pravoslavų batiuškos maldoje.
Ką jau kalbėti apie nuolatinius išpuolius Maskvoje ar Sankt Peterburge, kur per patį vidurdienį ir žmonių apsuptyje skustagalviai aptalžo studentus užsieniečius, o imigrantai iš Kaukazo ar Centrinės Azijos bijo vaikščioti gatvėmis. Pavasarį 18-metis maskvietis skustagalvis Arturas Ryno prokurorams atvirai prisipažino, kad su ne ką vyresniu draugu, kruopščiai viską suplanavę, nužudė 37 kitataučius, ir savo kruviną darbą pavadino nuosprendžių vykdymu ir miesto valymu. Jaunuolis taip smulkiai ir entuziastingai pasakojo nusikaltimų detales, kad pareigūnai iš pradžių pamanė, jog jis meluoja išsijuosęs. Tačiau vėliau kai kurie faktai pasitvirtino.
Deja, neapykantos padiktuoti nusikaltimai toli gražu ne visuomet vadinami tikraisiais vardais. Rusijos milicija (kaip, beje, ir su užsieniečių studentų užpuolimais susiduriantys Klaipėdos policininkai) linkusi viską laikyti paprasčiausiu chuliganizmu. Štai praėjusiais metais Pamaskvėje dešimt jaunuolių užpuolė ir žiauriai nužudė 15-metį armėną, net 11 kartų smogę jam peiliu. Sulaikyti įtariamieji be sąžinės graužaties dėstė, kad net ne visi suspėję užsimoti peiliu, nes juočkis buvo vienas, o mūsų dešimt. Tačiau milicijai tai eilinis chuliganizmo atvejis
Įvairiausių sociologinių apklausų duomenimis, beveik 60 proc. rusų neigiamai vertina Kaukazo tautybės žmones, nors tokia formuluotė yra ne tik ksenofobiška, bet ir absurdiška. Pirma, juk nemaža šio regiono dalis priklauso Rusijai. Antra, tokios tautybės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Jurijaus Levados analitinis centras rugpjūtį paskelbė sociologinės apklausos Nacionalizmas ir ksenofobija rezultatus, kurie daug ką atskleidžia. Į klausimą, kaip vertina siūlymą Rusija rusams, 41 proc. respondentų tam pritarė su išlygomis, 14 proc. tvirtai pasisakė už, 27 proc. prieš. 32 proc. rusų įsitikinę, kad dėl visų Rusijos nelaimių kalti kitataučiai, nors, laimė, 58 proc. mano, jog tai netiesa.
Vardydami baisius nusikaltimus ir ksenofobijos apraiškas Rusijoje, vis dėlto turime pripažinti, kad tai ne vien šios valstybės problema. Dažniausiai nemeilė kitataučiams vienaip ar kitaip pasireiškia tose visuomenėse, kurios priverstos mokėti savo šalies kolonijinės imperinės politikos sąskaitas. Mokslininkai seniai nagrinėja, kur slypi ksenofobijos priežastys, ir pateikia keletą išvadų. Ksenofobija gali būti biologinės kilmės: ne ta kaukolės, nosies, akių forma, kitokios spalvos plaukai ir t. t. Šios priežastys siekia akmens amžių, kai pirmykščiai žmonės instinktyviai vengė svetimų, jų bijojo arba nekentė. Tačiau XXI amžiuje tai visiškas atavizmas.
Dar viena ksenofobijos priežastis socialinė. Ji ypač pasireiškia neturtingose ir nuo socialinės neteisybės kenčiančiose visuomenėse. Todėl kitataučių taip aistringai nemėgsta Maskvoje, nes ji, anot pradedančių ir toli pažengusių ksenofobų, ne guminė, o atvykėliai atima potencialų duonos kąsnį.
Tačiau viena pavojingiausių ksenofobijos priežasčių ideologinė. Nuo šios rykštės nukentėjo ne viena valstybė, priėjusi prie pilietinio karo arba dar baisiau genocido. Rusijos žmogaus teisių gynėjų teigimu, šioje šalyje veikia 141 ekstremistinė organizacija, vienijanti apie pusę milijono narių. Taip pat leidžiama apie 100 laikraščių, kurie atvirai kursto priešiškumą ir net neapykantą kitataučiams, kitos rasės ar religijos atstovams. Deja, Rusijos valdžios atstovai ne tik nesiima adekvačių priemonių ksenofobijai užkardyti, bet ir neretai patys naudojasi šia korta ypač per rinkimų kampanijas.
Dvasiškai nestabilioje visuomenėje didelę įtaką daro ir Bažnyčios atstovai net jei ji ir atskirta nuo valstybės. Visai neseniai garbus Rusijos šventikas, anksčiau rašęs kalbas pačiam patriarchui Aleksijui II, diakonas Andrejus Kurajevas viešai pareiškė, kad etniniu atžvilgiu mišrios santuokos rusų tautos genocido forma. Anot jo, kai rusė išteka už kaukaziečio, ji savo genais praturtina šias tautas, o rusų nacija silpnėja. Kaip teigia laikraštis Nezavisimaja gazeta, tai jau primena nacių doktriną Blut und Boden
Rusijos žmogaus teisių ekspertai, vertindami ksenofobijos mastą ir galimus padarinius, piešia ne itin šviesų paveikslą. Giliai į sąmonę šaknis suleidusi nemeilė ar neapykanta kitataučiams anksčiau ar vėliau gali tapti pačių rimčiausių kataklizmų priežastimi, o gal net paskatinti daugiatautės valstybės subyrėjimą. Juk nebelieka vietos krikščioniškai normai, teigiančiai, kad reikia atsukti ir kitą žandą. Lazda visuomet turi du galus.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |