Rašyti apie rinkimus Ukrainoje kartu ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad visos pagrindinės politinės jėgos iš esmės yra žinomos – net ir nelabai besidomintis politika žmogus greičiausiai gana lengvai gali pasakyti, kokios jėgos šioje Rytų Europos šalyje yra „oranžinės“, o kokios siekia glaudesnio suartėjimo su Rusija. Sunku rašyti todėl, kad nors patys rinkimų rezultatai buvo nuspėjami, nelabai aišku, kokias formas įgis porinkiminė kova tarp pagrindinių Ukrainos politinio lauko žaidėjų. O kad tokia kova artimiausiu metu tikrai kils – beveik nėra abejonių.

Praeitą sekmadienį vykę priešlaikiniai rinkimai į Ukrainos parlamentą – Radą – buvo labai svarbūs šiai posovietiniai šaliai. Rinkimai vyko po to, kai prezidentas Viktoras Juščenka dar šių metų pavasarį paleido ankstesnį parlamentą. Tiesa, padaryti tai jam pavyko tik iš trečio karto. Pastaruoju metu Ukraina išgyveno gilią politinę krizę. Parlamento paleidimas ir nauji rinkimai turėjo išvesti šalį iš politinės aklavietės, tačiau dar sunku pasakyti, ar šiuo atveju tai buvo tinkama priemonė. Greičiausiai – ne.

Reikia atsižvelgti į tą padėtį, kurioje šiandien atsidūrė Ukraina. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ji ilgą laiką balansavo tarp suartėjimo su buvusia metropolija – Rusija – ir galimos integracijos į Europos ir Šiaurės Atlanto struktūras. Galiausiai toks balansavimas Leonido Kučmos laikais tapo savotiška užsienio politikos strategija. Per visą tą laiką Ukraina faktiškai nepajudėjo nei į vieną, nei į kitą pusę. Toje pačioje vietoje ji lieka ir dabar. Tačiau nuo Kučmos laikų pačioje šalyje pasikeitė politinė aplinka. Ilgas neapsisprendimo laikotarpis galiausiai išryškino skilimą šalies visuomenėje, kuris labiausiai pasireiškė per prezidento rinkimus. Būtent tada šalies politiniame žemėlapyje atsirado (pagal simbolikos spalvą) „oranžinės“ jėgos, pasisakančios už europinį šalies kelią, ir „mėlynos“ jėgos, tiesiogiai palaikomos Rusijos (daugelis turbūt dar prisimena, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas keletą kartų važiavo į Ukrainą „agituoti“ už Viktorą Janukovičių).

Oranžinės revoliucijos metu dauguma šalies piliečių pasisakė prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą. Ukrainos visuomenė parodė, kad jai nėra svetimas pilietiškumas, tačiau po revoliucinės euforijos vėl atėjo kasdienybė. Nemažai Ukrainos gyventojų, nesulaukę greitų kokybinių gyvenimo pokyčių (kurie, tiesą sakant, ir negali įvykti greitai), nusivylė tais, už kuriuos taip kovojo. Be to, ir pačių „oranžinių“ politikų gretose įvyko skilimas, po kurio „mėlynos“ jėgos pajuto revanšo galimybę.

Įvykę rinkimai yra tik tos, jau beveik epinės, „spalvų“ kovos, vykstančios jau keletą metų, tęsinys. Faktiškai, galima teigti, kad rinkimus laimėjo „mėlynieji“, t. y. prorusiškai nusiteikusio V. Janukovičiaus vadovaujama Regionų partija (apie 34 proc. balsų). Tačiau jai įkandin eina Julijos Timošenko blokas (apie 31 proc. balsų), nemažai balsų (apie 14 proc.) surinko ir prezidentinė „Mūsų Ukraina – Liaudies savigyna“. Žiūrint iš šitos pozicijos, matosi, kad „oranžinės“, kitaip dar vadinamos – demokratinės, jėgos vis dar turi didesnį visuomenės pasitikėjimą. Be to, prezidento V. Juščenkos ir J. Timošenko partijos sugebėjo įveikti nesutarimus. „Oranžinės“ jėgos jau šiandien kalba apie galimybę sudaryti koaliciją ir formuoti naują vyriausybę, o rinkimus „laimėjusiai“ Regionų partijai atrodo vėl teks tenkintis opozicijos statusu. Šios situacijos tikriausiai nepakeis ir kitos į Radą patekusios jėgos – Komunistų partija (apie 5 proc. balsų), kuri palaikys Regionų partiją, ir buvusio parlamento pirmininko Vladimiro Litvino blokas (apie 3 proc. balsų), kurio simpatijas, tikriausiai, pasistengs pelnyti abi pagrindinės jėgos.

Tačiau pačių rinkimų istorijoje dar anksti dėti tašką. Tikėtina, kad pačiu artimiausiu metu galima laukti „spalvų karų“ suaktyvėjimo. Dabar jau V. Janukovičius yra pasiryžęs išvesti į gatves savo šalininkus. Be to, nors Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija pareiškė, kad rinkimai atitiko tarptautinius standartus, virš jų vėl kaupiasi įtarimai dėl klastojimo. Ukrainos prezidentas V. Juščenka jau pareikalavo atlikti skubų tyrimą dėl atidėliojimų skaičiuojant rinkimų balsus, o tai reiškia, kad galima tikėtis teisminių ieškinių ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Galiausiai, kol kas Ukrainoje pagrindinė kova vyksta dėl vyraujančios ideologijos. Eilinį kartą sprendžiamas klausimas, kurį kelią šalis pasirinks – prorusišką ar provakarietišką. Šis klausimas yra žymiai rimtesnis, negu gali pasirodyti. Faktiškai Ukraina vis dar sprendžia, prie kurio civilizacinio modelio būti priskirtai – ar pripažinti save Rusijos provincija, kuriai dera likti metropolijos šešėlyje ir vėl paklusti „vyresniojo brolio“ valiai (atiduoti Krymą, įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę), ar apsispręsti dėl integracijos į Europą. Pasirinkti yra ne taip paprasta, ypač kai ideologinis skilimas, esantis politiniame gyvenime, persimetė ir į visuomenę.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.